Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovui pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Byla išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo atstovui (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovas atsiliepime į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktos informacijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą tik nuo 2020 m. sausio 14 d. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nevykdė savarankiškos veiklos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per 12 mėnesius laikotarpį, t. y. pareiškėjas nevykdė individualios veiklos iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (jie buvo paskelbti 2020 m. kovo 16 d.) ilgiau nei 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, todėl nėra aktualu, kada 3 mėnesiai savarankiškos veiklos vykdymo suėjo po ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo. Pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga turi vientisumo požymį, t. y. numatyta, kad savarankiška veikla turi būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir negali būti išregistruota iki Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, tai reiškia, kad savarankiška veikla privalo būti registruota ne trumpiau nei 3 mėnesius ir neturi būti išregistruota ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienai. Kadangi pareiškėjo veikla iki paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nebuvo vykdoma 3 mėnesius ir daugiau, nors savarankiška veikla ir nebuvo išregistruota, pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatyme numatytos sąlygos visumos. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neatitiko visų Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, nebuvo skirta išmoka. Užimtumo įstatymas nenumato jokių sąlygos išimčių. Teigė, kad Užimtumo tarnyba tinkamai ir teisėtai taikė galiojančius teisės aktus ir priėmė tinkamą Sprendimą dėl išmokos neskyrimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Utenos jaunimo užimtumo skyriaus vedėjas priėmė 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis šio Sprendimo 2 priede nurodytomis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio dalimis, neskiria išmokos asmenims, nurodytiems 2 priede. Šio Sprendimo 2 priedo „Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ išraše yra nurodyta, kad pareiškėjui neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, teisinis neskyrimo pagrindas: asmuo neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui neskirti išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje ginčas kilęs iš esmės dėl to, ar pareiškėjo įregistruotos savarankiškos veiklos 3 mėnesių laikotarpis priskirtinas laikotarpiui, nurodytam Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. ar pareiškėjas atitinka minėtoje teisės normoje nustatytą sąlygą ir todėl turi teisę gauti išmoką.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 5–6 dalys nustato, kad išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims skiria Užimtumo tarnyba, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. gegužės 8 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatė: kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo 2 straipsnio 9 dalyje pateiktą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką savarankiškai dirbantiems asmenims priskiriami ir advokatų padėjėjai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra priskiriamas savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris, jeigu atitiktų Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje išvardintas sąlygas, turėtų teisę gauti išmoką.

Ekstremali situacija buvo paskelbta nuo 2020 m. vasario 26 d., karantinas buvo paskelbtas vėliau – nuo 2020 m. kovo 16 d., o Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostata teisę gauti išmoką sieja ir su ekstremalios situacijos, ir su karantino paskelbimu, todėl šiuo atveju aktuali karantino paskelbimo diena – 2020 m. kovo 16 d., nes tą dieną jau buvo ir ekstremali situacija, ir karantinas.

Išmoka pareiškėjui Sprendimu nebuvo paskirta motyvuojant tuo, kad pareiškėjas neatitinka būtent Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos, tad šio straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nurodytos sąlygos nagrinėjamai bylai nėra aktualios. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte, kaip jau rašyta, nurodyta tokia sąlyga išmokai gauti: kai Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jo savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad savarankiškai dirbantis asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas) turi teisę gauti išmoką, jeigu jo savarankiška veikla iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (šiuo atveju – iki 2020 m. kovo 16 d.) buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ir ši veikla nebuvo išregistruota iki minėtos dienos (iki 2020 m. kovo 16 d.). Tai reiškia, kad pareiškėjas būtų įgijęs teisę į išmoką, jeigu jo individuali veikla dar iki 2020 m. kovo 16 d. būtų įregistruota (vykdoma) 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, t. y. jei būtų įregistruota ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 16 d. (t. y. 3 mėnesiai skaičiuojant atgal nuo 2020 m. kovo 16 d.). Tuo tarpu anksčiau aptartais bylos duomenimis, pareiškėjas individualią veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2020 m. sausio 14 d., ir 3 mėnesiai, kaip paaiškino ir pareiškėjas teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas: 9 min. 45 sek. – 10 min. 5 sek.) jo individualiai veiklai suėjo jau karantino metu – 2020 m. balandžio 14 d. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, todėl neturėjo teisės gauti šią išmoką. Todėl teismas daro išvadą, kad Sprendimo priede, remiantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisingai buvo nurodyta, jog pareiškėjas neturi teisės gauti išmoką, nes jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Kaip jau rašyta, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo individuali veikla iki karantino paskelbimo nebuvo išregistruota, ir nėra ginčo, kad pareiškėjas šią sąlygą atitiko.

Iš anksčiau aptartų Vyriausybės nutarimų matyti, kad karantino režimo trukmė iki pareiškėjo prašymo pateikimo dėl išmokos dienos (2020 m. balandžio 15 d.) ir Sprendimo priėmimo dienos (2020 m. balandžio 17 d.), t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo pakeičiama, ją vis pratęsiant, tad karantinas ginčui aktualiu laikotarpiu tęsėsi nepertraukiamai. Be to, šiuo nėra svarbi karantino pabaigos diena, o svarbi pradžios diena, nes pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą pareiškėjo veikla dar iki karantino paskelbimo turėjo būti įregistruota (vykdoma) 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Todėl atmetamas pareiškėjo skundo argumentas, kad šiuo atveju nėra aiškus karantino pabaigos laikotarpis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Informatikos ir ryšių departamentas 2019 m. gruodžio 2 d. išdavė pareiškėjui pažymą „Dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“ dėl jo atitikimo nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamiems reikalavimams, reikalingą įrašant į advokatų padėjėjų sąrašus, ir kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 9 d. sumokėjo Lietuvos advokatūrai dokumentų tvarkymo mokestį pateikiant prašymą įrašyti į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Pareiškėjas skunde ir jo atstovo teismo posėdyje (teismo posėdžio garso įrašas: 15 min. 19–50 sek.) paaiškino, kad pareiškėjas savarankišką veiklą siekė pradėti anksčiau nei 3 mėnesiai iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo (tai patvirtina minėta Informatikos ir ryšių departamento pažyma ir mokesčio sumokėjimas Lietuvos advokatūrai), tačiau negalėjo jos įregistruoti, kol nebuvo priimtas Advokatų tarybos sprendimas įrašyti jį į advokatų padėjėjų sąrašą (kuris buvo priimtas 2020 m. sausio 14 d.), tad realiai ši jo veikla turėjo prasidėti anksčiau. Šis pareiškėjo ir jo atstovo argumentas atmetamas, nes Užimtumo įstatymas išmokos skyrimą sieją būtent su savarankiškos veiklos įregistravimo momentu, ir nenumato galimybės atsižvelgti į tai, kada asmuo siekė pradėti šią veiklą.

Tai, kad pareiškėjas nuo savarankiškos veiklos registravimo iki prašymo gauti išmoką pateikimo buvo sumokėjęs privalomo sveikatos draudimo įmokas už 3 mėnesius (pareiškėjas yra pateikęs mokėjimo nurodymų ir išrašų iš banko sąskaitos kopijas), teisinės reikšmės neturi.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d., t. y. ir Sprendimo priėmimo metu) nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teigė, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kadangi Sprendimo priėmimo momentu pareiškėjas atitiko subjektui, turinčiam teisę į išmoką, keliamus kriterijus, Sprendimo priede yra nurodytas akivaizdžiai klaidinantis teisinis neskyrimo pagrindas – kad jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų, išskyrus minėtus, kad jis atitiko subjektui, turinčiam teisę į išmoką, keliamus kriterijus, Sprendime nurodytas klaidinantis teisinis neskyrimo pagrindas.

Sprendime yra padaryta nuoroda į teisės normą, nurodytą Sprendimo priede – Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir nurodyta, kad pareiškėjas neturi teisės gauti išmoką, kadangi savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Kaip jau rašyta, pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, ir byloje nenustatyta, kad minėta Užimtumo įstatymo nuostata pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikyta netinkamai. Tad teismo vertinimu, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Vien tik pareiškėjo nesutikimas su teisės normos pritaikymu nėra pagrindas pripažinti, kad ji buvo pritaikyta netinkamai. Šis pareiškėjo skundo argumentas dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams atmetamas.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad atsakovo Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Utenos jaunimo užimtumo skyriaus vedėjo 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus skundą, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.