- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-08-19
- Bylos Nr.
- Iv-2337-629/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01496-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- Ž. C.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. C. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. C. (toliau - ir pareiškėjas) su skundu (b.l.1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 - 2008 metus 557,22 Lt (Penkis šimtus penkiasdešimt septynis litus dvidešimt du centus).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 208 straipsnio 2 dalimi ir 298 straipsnio nuostatomis, bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu byloje Nr. 144/07-17/08-25/08-39/08 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2010 m. kovo mėnesį kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės (toliau - ir Vilniaus rinktinės) vadą su prašymu išmokėti pareiškėjui neišmokėtą atlyginimo dalį arba išduoti pažymą apie iki šiol neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo paminėtą Valstybės tarnybos įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 %, ribą, nurodant priskaičiuotas, bet neišmokėtas sumas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu ir atliktas papildomas užduotis nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. sausio 1 dienos. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas atsiuntė tik pareiškėjo asmeninių uždarbio kortelių kopijas už 2007-2008 metus, iš kurių matosi, kad pareiškėjui buvo priskaičiuota, bet neišmokėta darbo užmokesčio dalis, taikant 70% ribojimą, 2007 metais - 232,49 Lt ir 2008 metais - 324,73 Lt, iš viso 2007 - 2008 metais - 557,22 Lt. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas gera valia jam teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį išmokėti atsisako, todėl prašo tenkinti jo reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l.10-12) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o neatmetus skundo - sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovė atsiliepime nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas - Vilniaus rinktinė, nepagrįstai vadovavosi galiojančiais įstatymais, dėl ko, pareiškėjo manymu, jis patyrė tariamą žalą. Nurodo, kad Vilniaus rinktinė šioje byloje negali būti tinkamu atsakovu, nes atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 48 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, todėl šioje byloje Vilniaus rinktinė nėra tinkamas atsakovas, o gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą.
Taip pat atsiliepime nurodė, kad civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Vadovaujantis į CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami.
Pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-I9/03-11/03-26/03-27/03).
Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog DK 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, įtvirtintam DK 27 straipsnio 2 dalyje. Pastarasis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę.
Pažymėjo, kad pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, pareiškėjas pakeitė skundo dalyką, o tai reiškia trejų metų terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos.
Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo protokole Nr. 32 yra nurodyta, kad valstybės biudžeto lėšos, vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra numatytos tik 2011 metams. 2010 metų valstybės biudžete šiam tikslui lėšų nenumatyta, be to, protokole užfiksuota pozicija, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti tariamą darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2007 metų, susidariusią dėl jo atžvilgiu tariamai netinkamų įstatymų nuo 2002 metų, tačiau vadovaudamasis DK 298 straipsniu, mano, kad terminas yra praleistas, todėl pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą tokį skundą turėtų būti atsisakyta priimti. Neatmetus skundo teismo sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens VSAT prie LR VRM atsiliepime į skundą (b.l.34-36) prašoma pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus pareiškėjui palankų sprendimą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsiliepime nurodo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).
Pažymėjo, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.A5-264/2003 pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nurodo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t.y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Taip pat prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą ir netenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti už 2007 m. sausio – balandžio mėnesius, o būtent – 189,44 Lt.
Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą prašė sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Teismo posėdyje pareiškėjas Ž. C. nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l.41)
Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b.l.31-32).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Byloje nustatyta, kad Ž. C. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno oro uosto užkardos, sargybų būrio specialistu (b.l.1-6). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinė, vadovaudamasi VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, pareiškėjui Ž. C. neišmokėjo 2007 m. – 222,49 Lt, 2008 m. – 324,73 Lt, iš viso – 547,22 Lt (Penkis šimtus keturiasdešimt septynis litus dvidešimt du centus) darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.3-6, 22-25).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.
VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 26 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas praleido terminą, todėl skundą prašo atmesti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.
Nustatyta, kad skundas teismui paduotas 2010 m. gegužės 26 d. (b.l.1-2), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 31 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. C. priedų, priemokų ribojimas už 2007 metų kovo mėnesį buvo pritaikytas 2007 metų balandžio mėnesį, tad apie patį pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma 2007 metų gegužės mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už balandžio mėnesį, todėl laikytina, kad senaties termino pareiškėjas Ž. C. nepraleido.
Teismo vertinimu pagrįsti ir teisėti pareiškėjo reikalavimai laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d., t.y. už 2007 metus: už balandžio mėnesį – 189,44 Lt, už liepos mėnesį – 33,05 Lt; už 2008 metus: už kovo mėnesį – 206,58 Lt, už lapkričio mėnesį – 118,15 Lt, iš viso 547,22 Lt (Penki šimtai keturiasdešimt septyni litai dvidešimt du centai) darbo užmokesčio nepriemokos, o ne 557,22 Lt sumai, kaip nurodė pareiškėjas, todėl reikalavimas tenkinamas iš dalies (b.l.3-6, 22-25).
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinė.
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-638/2005), nes darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, o už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM, kaip nurodė atsakovas.
Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pagal šią įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už tris kalendorinius metus.
Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo Ž. C. skundas tenkinamas iš dalies: Ž. C. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės priteistina 547,22 Lt (Penkių šimtų keturiasdešimt septynių litų dvidešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoka susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.
Atsakovo atstovas prašė atidėti sprendimo vykdymą metams remdamasis 2010 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo protokolu Nr.32.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Atsakovo prašymas netenkinamas, kadangi teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad priteisto neišmokėto darbo užmokesčio įvykdymas labai apsunkintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės finansinę padėtį.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjo Ž. C. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. C., a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės 547,22 Lt (Penkių šimtų keturiasdešimt septynių litų dvidešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoką.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.