Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-06-11 · Civilinė byla Nr. 2A-440-278/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-11
Bylos Nr.
2A-440-278/2013
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-05292-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas
B. K.
Atsakovas
Panevėžio
Trečiasis asmuo
Š.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-440-278/2013

Teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05292-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 30.8; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21;128.15.2
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-675-837/2013 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovei Panevėžio rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui Š. T. dėl Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimo Nr. 292v panaikinimo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė B. K. prašė teismą panaikinti Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimą Nr. 292v, dalyje dėl ambulatorijos pastato 1C2p priklausinių: 2G1/p, 3I1/p, 4I1/p, 5I1/p, kiemo įrenginių, (duomenys neskelbtini), perdavimo savivaldybei ir teisinės registracijos savivaldybės vardu bei nustatyti faktą, kad įgyjamąja senatimi asmeninės nuosavybės teise įgijo nuosavybės teisę į pagrindinio daikto pastato - vaistinės priklausinius: garažą, viralinę, ūkinius pastatus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2012-06-06 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo vaistinės patalpas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpa, esančiais (duomenys neskelbtini). 2012-06-26 gavo VĮ Registrų centras pranešimą, kad vaistinės pagalbinės patalpos priklauso Panevėžio rajono savivaldybės tarybai. Teigia, jog 1996-04-25 pagrindinis nekilnojamasis daiktas 1C2p buvo registruotas AB „Panfarma“ vardu . Pagal teisinę registraciją priklausę nekilnojamojo turto priklausiniai, priklausę privačiam asmeniui, negalėjo būti perduoti savivaldybės tarybos nuosavybėn. Teigia, jog daiktų valdymą įgijo daiktus perdavus statytojui Panevėžio vaistinių zonos teritorinei gamybinei įmonei „Farmacija“ nuosavybės teise, tuoj po jų pastatymo 1991 m. ir pastatais naudojasi daugiau kaip 10 metų.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad vaistinė jokių priklausinių neturi, o ieškovės ginčijami statiniai priklauso ambulatorijai ir tai paneigia ieškovės teiginį, kad jinai ginčijamus priklausinius įsigijo kaip vaistinės priklausinius. Nurodė, kad ambulatorijos priklausiniai iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepriklausė jokiam privačiam juridiniam asmeniui, nes Panevėžio rajono valdybos 1994-12-22 potvarkio Nr. 515v pagrindu buvo pripažinti Karsakiškio apylinkės savivaldybei nuosavybės teise. Konstatavo, jog Panevėžio rajono valdybos sprendimo Nr. 292v, 1.2 punktas negalėjo pažeisti LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatų, todėl negali būti laikomas neteisėtu. Kadangi Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimas Nr. 292v nenaikintinas, nuosavybės teisės įgijimo fakto pagal įgyjamąją senatį klausimas nespręstinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė B. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, neatskleidė bylos esmės. Nurodo, kad, vadovaujantis byloje esančiais dokumentais, ginčo statiniai 2G1/p, 3I1/p, 4I1/p, 5I1/p, kiemo įrenginiai, (duomenys neskelbtini), priklausė AB „Panfarma“ ir yra pastato-ambulatorijos-vaistinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai, todėl pagal 1996-04-25 einamąją teisinę registraciją, priklausę privačiam juridiniam asmeniui, negalėjo būti perduoti Panevėžio rajono savivaldybės nuosavybėn ir 1998-09-30 Panevėžio rajono valdybos sprendimas Nr. 292v, dalyje dėl ambulatorijos pastato priklausinių perdavimo savivaldybei ir teisinės registracijos jos vardu, prieštarauja LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatoms. Teigia, kad pagal 1996-02-28 perdavimo-priėmimo aktą ginčo statiniai nebuvo perduoti atsakovei, nes minėtame akte nebuvo nuroda kokios įstaigos ir koks turtas perduodamas. Nurodo, kad teismas turėjo išspręsti pareikštą reikalavimą dėl įgyjamosios senaties, kurią taikyti yra visi įstatyme numatyti pagrindai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Panevėžio rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti ir taikyti senatį. Nurodo, jog AB „Venslaviškis“ 1996-08-05 pažyma neatitiko 1990-03-18 Kapitalinės statybos rangos sutarties dalyko, todėl teismui nebuvo pagrindo pažymą vertinti. Teigia, jog AB „Panfarma“ 1990-1991 metais negalėjo priklausyti vaistinė, negalėjo būti nei užsakove, nei statyti pastatą iš savo lėšų, nes nuosavybės teises į vaistinės pastatą įgijo tik 1996 m.. Nurodo, kad ginčo statiniai nebuvo registruoti, kaip ieškovei priklausančio buto Nr. 2 priklausiniai, nes yra ambulatorijos pastato priklausiniai pagal viešojo registro duomenis ir priklauso atsakovei. Nurodo, kad ieškovė teigia, kad Panevėžio rajono valdybos 1992-02-06 potvarkiu Nr. 61v Tiltagalių ambulatorijos pastatas su katiline ir priklausiniais buvo perduotas į Panevėžio zonos valstybinių vaistinių įmonės balansą, tačiau šiuo potvarkiu buvo nuspręsta perduoti tik Tiltagalių vaistinės patalpas, kurios vėliau perėjo AB „Panfarma“ nuosavybėn, kiti pastatai priklausė Karsakiškio apylinkei. Nurodo, kad 1996-02-28 perdavimo–priėmimo akto sudarymo metu teisės aktai nereikalavo perduodamų objektų sąrašo ir važtaraščio. Kadangi priklausiniai pagal įstatymą yra antraeiliai pagrindiniam daiktui skirti tarnauti daiktai, todėl antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas ir, perdavus ambulatoriją, ginčo statinius ištiko toks pats likimas, kaip ir ambulatorijos. Pažymi, kad ieškovė, ketindama įrodyti ginčo statinių nuosavybės teisę AB „Panfarma“, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teigia, kad ginčo statiniai niekada nepriklausė privačiam juridiniam asmeniui, o ginčyti Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimo Nr. 292 v 1.2 punktą yra pasibaigęs senaties terminas. Nurodo, kad nepanaikinus Valdybos sprendimo 1.2 punkto, nebuvo pagrindo teismui spręsti klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo fakto pagal įgyjamąją senatį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1990-02-14 Perdavimo - priėmimo aktu Respublikinis tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimas perdavė Panevėžio r. Karsakiškio apyl. LDT Vykdomajam komitetui ambulatoriją su vaistine, 2 butus ir garažą (1 t., b.l. 64). Byloje nustatyta, kad 1992-03-06 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu butai buvo parduoti Š. T. ir B. K., kuri įsigijo butą Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 24,86 kv. m ploto rūsį. Be to, 2012-06-06 iš UAB „Tamro vaistinė“ ieškovė įsigijo vaistinę 1C2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 206,56 kv.m. rūsį ir bendro naudojimo patalpas (1/2 iš 8,76 kv.m), esančias (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12-23). B. K. teigia, jog pastatą–garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2I1p, pastatą-viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I1p, ūkinius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4I1p, Nr. (duomenys neskelbtini), 5I1p, kitus statinius (inžineriniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), valdo daugiau nei 10 m. ir šie pastatai yra pagrindinio daikto pastato ambulatorijos-vaistinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1C2p priklausiniai. Tačiau minėti teiginiai, jog ginčo pastatai priklauso ambulatorijai-vaistinei atmestini, nes bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog ambulatorijos–vaistinės kompleksą sudarė keturi turtiniai vienetai, iš kurių ieškovė įsigijo tik du, butą ir vaistinę, esančius viename pastate, kaip ir ambulatorija, aukščiau nurodytu pagrindu. 1992-04-08 įregistruojant įsigyto buto ir prie jo esančio rūsio nuosavybę, ieškovei buvo žinomi buto priklausiniai, o perkant vaistinės patalpą bei jos priklausinius rūsį ir bendro naudojimo patalpą Nr.3, kuriuos nuosavybės teise valdė UAB „Tamro vaistinė“, vaistinės priklausiniai buvo nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje (1 t., b.l. 14-23, 75-76). Ieškovės B. K. teiginiai, jog ginčo pastatai buvo vaistinės priklausiniai, vertintini kritiškai. Iš bylos dokumentų matyti, kad 1992-01-16 ambulatorija - vaistinė su ūkiniais pastatais bei kiemo įrenginiais buvo inventorizuoti, o Panevėžio rajono valdybos 1994-03-11 potvarkiu Nr. 98v ambulatorijos pastatas su katiline ir priklausiniais buvo įtraukti į neprivatizuotinų pastatų, skiriamų valstybės ir savivaldybių reikmėms sąrašą (1 t., b.l. 65-68). Nustatyta, kad Panevėžio rajono valdybos 1994-12-22 potvarkiu Nr. 515 v „Dėl nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo" buvo pripažintos Karsakiškio apylinkės savivaldybei nuosavybės teisės į 942,59 kv. m ambulatoriją-vaistinę, garažus, pažymėtus indeksais 2G l/p ir 6G l/p, viralinę 31 l/p, tvartą 41 l/p, daržinę 51 l/p bei katilinę 7H l/p ir šio potvarkio pagrindu minėti pastatai buvo apskaitomi Karsakiškio apylinkės savivaldybės vardu (1 t., b.l. 69-72). Be to, iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad negyvenamoji patalpa Nr. 3- vaistinė, Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinių neturi, o ginčijami pastatai priklauso negyvenamajai patalpai Nr. 4, ambulatorijai Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 12-14, 79-82). Tai, jog 79,08 kv.m vaistinei priskirtinas tik 206,56kv.m. rūsys bei 4,38 kv.m. bendro naudojimo koridorius, patvirtina 2000-12-15 įrašai nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 35/117122 (1 t., b.l. 25-45). Nors ieškovė teigia, kad ūkiniai pastatai priklausė AB “Panfarma”, tačiau iš 1996-08-26 minėtos bendrovės rašto Nr. 60 Apskrities valdytojo administracijos valstybinei statybos inspekcijai matyti, jog AB “Panfarma” prašė sudaryti komisiją ūkinio pastato prie Tiltagalių vaistinės pridavimui, nurodydama, jog pastatas statytas 1990-1991 m.m. iš bendrovės lėšų (1 t., b.l. 24). Vienok, duomenų, kad minėtas pastatas buvo įregistruotas AB “Panfarma” vardu, byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad AB “Panfarma” nuosavybe nuo 1996-04-25 valdė tik 79,08 kv.m. vaistinę su rūsiu ir bendro naudojimo patalpa. Be to, UAB “Tamro”, kuri yra UAB “Tamro vaistinė” ir kitų susijusių juridinių asmenų (UAB “Farmacijos projektai”, UAB “Panfarmos vaistinė”) teisių perėmėja, yra nurodžiusi, kad ambulatorijos-vaistinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1C2p bei jos priklausinių (garažo, ūkinių pastatų, kiemo įrenginių) nuo jų pastatymo momento neperėmė, neįgyvendino valdymo ir kitų nuosavybės teisių (2 t., b.l. 12). Tai patvirtina ir byloje esantis Buto, garažo techninis pasas, kuriame nurodytas AB “Panfarma” vardu registruotas turtas. Kad ūkiniai pastatai į bendrovės balansą nebuvo įtraukti, patvirtino ir teismo posėdyje apklausta liudytoja A. R. (2 t, b.l. 16-17, 23-30)

Ieškovė B. K. teigia, jog pastatas - vaistinė yra pagrindinis daiktas ir šio daikto priklausiniai yra pastatai, pažymėti indeksais 2Gl/p, 31 l/p, 41 l/p, 51 l/p, 6G l/p, 7H l/p bei kiemo įrenginiai. Tačiau iš Panevėžio rajono valdybos 1994-12-22 potvarkio matyti, kad Karsakiškio apylinkės savivaldybei nuosavybėn buvo perduota ambulatorija-vaistinė ir priklausiniai 2Gl/p, 31 l/p, 41 l/p, 51 l/p, 6G l/p, 7H l/p ir kiemo įrenginiai (1 t., b.l. 69-70). Kadangi vaistinė minėtu metu priklausė privačiam juridiniam asmeniui, pastato įvardijimas ambulatorija-vaistinė nereiškia, jog savivaldybei buvo perduota ir vaistinė. Minėtas potvarkis patvirtina, jog ginčo pastatai buvo ambulatorijos priklausiniai. Be to, ieškovė B. K. nurodo, kad ūkiniai pastatai buvo statyti vaistinėje dirbančio personalo šeimos ūkio poreikiams tenkinti ir kad ji asmeniškai yra prisidėjusi darbu bei lėšomis pastatų statyboje. Įvertinus šiuos teiginius būtų logiška daryti išvadą, kad ūkiniai pastatai turėjo būti ieškovei parduoti 1992-03-06 sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau garažas, kiti ūkiniai pastatai, kiemo įrengimai nei minėtu metu, nei vėliau ieškovės nebuvo išpirkti. Iš 2013-02-07 teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovė B. K. nurodė, jog dar 1992 m. jai buvo žinoma, kad garažas, kiti ūkiniai pastatai priklauso Karsakiškio seniūnijai (2 t., b.l. 23-30). Panevėžio rajono valdybos 1994-12-22 potvarkiu Nr.515v Karsakiškio apylinkės savivaldybei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatus, tačiau prašydama panaikinti Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimą Nr. 292v, kuriuo Karsakiškio seniūnijai leista atlikti pastatų teisinę registraciją rajono savivaldybės vardu, ieškovė neprašo panaikinti 1994-12-22 potvarkio Nr.515v, todėl net ir panaikinus ginčijamą sprendimą, konstatuoti, jog pastatai priklausė privačiam juridiniam asmeniui AB “Panfarma” ar jos teisių perėmėjams, nėra pagrindo (1 t. b.l. 69-70). Ieškovės nurodytos aplinkybė, jog AB “Panfarma” rūpinosi pastatų statyba, mokėjo už atliktus darbus, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog visi Tiltagalių ambulatorijos-vaistinės pastatai nuosavybės teise priklausė privačiam juridiniam asmeniui. Apeliantės teiginiai, jog 1996-02-28 perdavime priėmimo akte nėra konstatuota kokie pastatai yra perduodami savivaldybei neįrodo, jog jie nebuvo perduoti, nes akte nurodoma, kad pagrindinių priemonių (ilgalaikio turto) vertė 723 427 Lt. 1995-03-14 savivaldybei perduodamų objektų sąraše nurodoma, jog Tiltagalių ambulatorijos balansinė vertė 279 219,22 Lt (1 t., b.l. 58-59, 2 t. b.l. 42-44). Panevėžio zonos valstybinės vaistinių įmonės 1992-01-07 pažymoje inventorizacijos biurui nurodoma, kad vaistinės ūkinio pastato sąmatinė vertė 16 330 rublių (2 t., b.l. 45). Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, jog ginčo pastatų vertė nebuvo didelė ir bendra jų vertė buvo įtraukta į 1995-03-14 savivaldybei perduodamų objektų sąraše minimą ilgalaikio turto vertę. Minėta Panevėžio zonos valstybinės vaistinių įmonės pažyma nepatvirtina, jog minimas vaistinės ūkinis pastatas buvo įregistruotas AB “Panfarma” nuosavybe.

Nors atsakovė teigia, kad 1998-09-30 sprendimui Nr. 292v ginčyti ieškovė yra praleidusi ieškinio senatį, tačiau nepaneigta, jog apie šį sprendimą B. K. sužinojo tik 2012-06-26, gavusi VĮ Registrų centras pranešimą. Kadangi ieškinys teismui yra paduotas 2012-07-24, konstatuoti, jog yra praleista ieškinio senatis ginčyti sprendimą, nėra pagrindo.

Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.68 straipsnis reglamentuoja įgyjamosios senaties sampratą, jog fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato išimtį, į kokius daiktus, kurie negali būti įgyjami nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi. Tai valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Iš bylos matyti, kad ginčo statiniai – garažas, ūkiniai pastatai, viralinė ir kiemo statiniai yra savivaldybės nuosavybė, todėl tai, jog ieškovė pastatais naudojasi, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ji įgijo nuosavybę į ginčo pastatus ir tenkinti jos prašymą nėra pagrindo (1 t., b. l. 10-11, 71-2, 79-82).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti ginčijamą Panevėžio rajono valdybos 1998-09-30 sprendimą, o pastatams esant savivaldybės nuosavybe konstatuoti, jog ieškovė įgyjamąja senatimi asmeninėn nuosavybėn įgijo ginčo pastatus, nėra pagrindo. Dėl paminėtų motyvų, naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija Birutė JonaitienėLaimantas MisiūnasBirutė Valiulienė