Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovei L. Ž., dalyvaujant Širvintų rajono savivaldybės VTAS atstovei R. D., dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinės kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, turto padalinimo ir atsakovės L. Ž. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

-automobilio AUDI A4 AVANT, (duomenys neskelbtini), vertė pinigais 12000 Lt, iš viso turto ir pinigų už 32898 L

L. Ž. asmeninėn nuosavybėn atitenka:

-automobilis SEAT IBIZA, (duomenys neskelbtini), 6000 Lt vertės, iš viso turto už 10500 Lt.

Be to, priteisė L. Ž. iš R. Ž. 11199 Lt kompensacijos, 1587, 40 Lt už R. Ž. turto pagerinimą ir 10000 Lt neturtinės žalos, iš viso 22786,40 Lt. Priteisė L. Ž. iš R. Ž. 1539 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš R. Ž. valstybei 919,63 Lt žyminio mokesčio ir 14,60 Lt pašto išlaidų, iš viso 934,23 Lt.

- nustatė ir nusprendė, kad R. Ž. ir L. Ž. santuoka iširo dėl ieškovo R. Ž. kaltės;

- priteisė iš ieškovo atsakovei nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą, nors ieškovas iki santuokos nutraukimo vienodai su atsakove rūpinosi vaikais ir juos išlaikė;

- nustatė bendravimo su vaikais tvarką neatsižvelgdamas į ieškovo ir vaikų interesus;

- santuokos metu įgytą turtą padalino nukrypdamas nuo šalių lygių dalių principo ir padalino turtą, kuris nebuvo šalių nuosavybė, bei atsakovės nurodytą neegzistuojantį turtą;

- tenkino priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už ieškovo turto pagerinimą bei priteisė iš ieškovo atsakovės naudai neturtinės žalos atlyginimą;

Dėl vaikų išlaikymo dydžio nustatymo apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl priteistino išlaikymo dydžio. Nepagrįsta teismo išvada, jog šalių galimybės prisidėti prie vaikų išlaikymo yra lygios. Pažymi, jog atsakovė turi kur gyventi – gyvena pas motiną bute ir jokio nuomos mokesčio nemoka ir neprisideda prie komunalinių mokesčių mokėjimo. Atsakovė gyveno bute, kurio tik 1/3 dalis priklauso ieškovui nuosavybės teise, todėl teismo teiginys, jog butas priklauso ieškovui, prieštarauja byloje esamiems įrodymams. Atsakovės materialinė padėtis nepakito, pakito tik gyvenamoji vieta. Teismas, motyvuodamas lygias išlaikymo galimybes, privalėjo tai pagrįsti bent jau apytiksliais skaičiavimais, t.y. kokia dalimi ir kokia galima pinigine išraiška tos galimybės yra tapačios. Kadangi teismas ieškovui nuosavybės teise priklausančią 1/3 buto dalį sutapatino su visu butu – akivaizdu, jog teismo išvada yra netiksli ir nepagrįsta. Teismas, priteisdamas tokį išlaikymo dydį, vadovavosi ir 2012-01-10 pažyma SDB-3, kurioje yra nurodytas darbo užmokestis, gautas iki 2010 m. gruodžio mėnesio. Teismas aiškiai nukrypo nuo šiuo metu gaunamų pajamų dydžio.

Dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo apeliantas nurodo, kad teismas aiškiai diskriminuoja jo, kaip tėvo, teises, kadangi nustatė aiškiai per mažą ir neproporcingą bendravimo su vaikais laiką, dėl ko neįmanoma būtų realizuoti tėvų/vaikų teisių ir pareigų. Teismas, apribodamas ieškovo teisę bendrauti su vaikais po pamokų ir po darželio, neatžvelgė ir į atsakovės pateiktus darbo grafikus, pagal kuriuos atsakovės darbo laikas dažnai baigiasi 22.00 val. Be to, nemotyvavo savo sprendimo, kodėl tik šeštadieniais ir kodėl tik penkioms valandoms apeliantui yra suteikiama teisė bendrauti su vaikais.

Nurodo, jog teismas pateiktas dovanojimo sutartis laikė niekinėmis. Tačiau teismas nenurodė, kad šios dovanojimo sutartys prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai, gerai moralei, nenustatė tariamo ar apsimestinio sandorio požymių ar kitų įstatymų nustatytų sandorio negaliojimo pagrindų.

Pažymi, kad pirmos instancijos teismas teigia, jog „atskiras reikalavimas turtą pripažinti ieškovo asmeniniu turtu - jo asmenine nuosavybe nepateiktas“. Teismas nenurodo jokių procesinės ar materialinės teisės normų - kaip pagrindo, įtakojančio vienokį ar kitokį turto ir/ar sandorių vertinimą ar patį sprendimą. Toks teismo teiginys nėra pagrįstas teisės aktais ir teisiniais argumentais.

Be to apeliantas nurodo, kad teismas sprendimą grindžia taikydamas skirtingus kriterijus:

1. teismui nepakako duomenų iš dovanojimo sutarčių, kadangi pasigendama jų pirminių įsigijimo dokumentų, nenurodomi jų visi pavadinimai.

2. tačiau teismui pakako duomenų, kuriuos nurodė atsakovė ir kurių atsakovė nepagrindė įsigijimo dokumentais ir/arba nenurodė šių visų daiktų pavadinimų.

3. teismas laiko, „kad ieškovo motina turėjo papildomų pajamų nepatvirtina, kad šie pinigai buvo naudojami dovanoms sūnui – ieškovui“.

4. tačiau teismui pakanka duomenų patvirtinti, jog atsakovė pirko daiktus, kadangi „O būtent atsakovė nuo 1997 m. gyvenant su atsakovu visą laiką dirbo, gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį, dirbo vadovaujamą darbą, todėl mažai tikėtina, kad viską į butą supirko ieškovo motina, kuri yra pensininkė“.

Teismas pažeidė CK 3.119 str. nuostatas, kadangi tik perrašė deklaruotiną turto vertę iš atsakovės priešieškinio, tačiau nenustatė bendro turto vertės pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Priteisė iki santuokos nutraukimo nesamą turtą, padalijo ir akivaizdžiai nesamą turtą – automobilį Audi A4 Avant, (duomenys neskelbtini), nesamą „plokščio ekrano televizorių“ už 2000 Lt ir kitus nesamus daiktus, kuriuos ieškovas ginčijo atsiliepimu į priešieškinį; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui automobilį AUDI A4 AVANT, kuris (tai nurodė ir atsakovė) šalių buvo parduotas iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo teisme. Toks automobilis nei ieškovo, nei atsakovės vardu ieškinio padavimo dieną VĮ „Regitra“ nebuvo įregistruotas, todėl mano, kad atsižvelgiant į tai, jog jam priteistas automobilis buvo parduotas šalims dar gyvenant santuokoje, neegzistuojantis turtas nepriskirtinas prie dalijamo turto ir neįtrauktinas į dalintino turto balansą. Atsakovė turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš ieškovo dalies už parduotą automobilį gautų lėšų priteisimo, jei įrodytų, kad lėšos nebuvo panaudotos šeimos reikmėms. Tokio reikalavimo atsakovė nereiškė, todėl teismo sprendimas dėl 12000 Lt vertės turto priteisimo ieškovui laikytinas neobjektyviu ir šališku.

Taip pat pažymi, kad teismas deklaruoja, jog turtas dalijamas per pusę, tačiau ieškovui esamo ir nesamo turto teismas priteisė už 32 898 Lt, o atsakovei turto priteisė už 10 500 Lt. Tuo tarpu įstatymas įpareigoja pirmiausiai padalyti turtą natūra ir tik nesant galimybės – dalį (nepadalintino) turto – kompensuoti pinigais.

Pirmos instancijos teismas priteisė 1587,40 Lt už tariamą ieškovo buto pagerinimą, tačiau teismas vadovavosi vien tik atsakovės paaiškinimu, jog remontą darė ieškovas ir jo brolis. Vadovautis šia aplinkybe teismas negalėjo – nepatikrinęs šių aplinkybių, t.y. teismas nusprendė, jog remontą darė brolis, tačiau brolis kaip liudytojas nebuvo apklaustas.

Teismo priteistas vaikų išlaikymas po 400 Lt atitinka dabartinę teismų praktiką ir laikomas pakankamu tenkinti minimalius vaikų poreikius. Apelianto argumentas, kad jis neturi galimybės mokėti priteisto išlaikymo, yra nepagrįstas; apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad mažesnio 300 Lt dydžio išlaikymo pakaks vaikų poreikių užtikrinimui. Pažymėjo, jog šiuo metu vaikai su motina persikraustė gyventi į Vilnių, kur atsakovė nuomojasi butą; todėl prie vaikų poreikių papildomai prisideda miesto transporto ir atsakovės automobilio sunaudojamo kuro išlaidos, o taip pat buto nuompinigiai.

Ieškovo siūloma bendravimo su vaikais tvarka pažeistų ne tik atsakovės teises, bet ir pačių vaikų teises, nes jie, kaip kiekvienas asmuo, turi turėti laiko sau, pabūti savo gyvenamojoje vietoje ir pasiruošti pamokoms kitai dienai, o ne nuolat leisti laiką atskirai gyvenančio tėvo namuose; pažymėjo, jog patikslintame apeliaciniame skunde apeliantas pakeitė reikalavimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo; tokio reikalavimo apeliantas neteikė nei pirminiame, nei papildymo ieškinio pareiškime. Teismas nusprendė, kad turėtų būti dalomas visas turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu ir naudojamas šeimos poreikiams bute, kuriame visa šeima gyveno, t.y. turtas, nurodytas atsakovės priešieškinyje. Teismas nepatikėjo ieškovo pateiktomis dovanojimo sutartimis. Atsakovė neturi nuosavo būsto, laikinai su vaikais gyvena pas motiną, planuoja įgyti nuosavą būstą, todėl priimtas teismo sprendimas atitinka vaikų interesus ir faktines bylos aplinkybes, nes šiuo metu atsakovė neturi kur pastatyti kilnojamąjį turtą, o ieškovas faktiškai juo kasdien naudojasi. Pažymėtina, kad atsakovė liudytojų parodymais įrodė, kad plokščio ekrano televizorius ir kompiuteris su įranga buvo ieškovo bute, kai ji išėjo gyventi svetur, todėl apelianto argumentas, kad teismas padalino nesamą turtą, yra niekinis. Taip pat apeliantas ginčija asmeninio turto pagerinimo faktą, tačiau šias aplinkybes atsakovė įrodė liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais apie tai, kad santuokos metu buvo pakeisti buto langai ir įrengtos šarvuotos durys. Šių įrodymų ieškovas nepaneigė. Atsakovė pažymi, jog apeliantas patikslintame apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus dėl turto padalinimo, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme; apeliantas patikslintame apeliaciniame skunde dėsto naują turto padalijimo variantą, siūlo dalinti turtą bendroje sumoje 13448 Lt. Ieškovui prašoma paskirti turto už 498 Lt, atsakovei – už 12950 Lt. Šįkart ieškovas į dalintino turto sąrašą įtraukė namų kino sistemą už 1500 Lt ir dalį baldų, tačiau ne visą turtą, kuris buvo įgytas santuokos metu ir, atsakovei palikus jo butą, likusį bute. Tokiu būdu ieškovas vėl dalį daiktų nuslėpė: pavyzdžiui, du naujausius televizorius, nurodant tik vieną senesnį televizorių Panasonic, kurį prašo paskirti atsakovei. Ieškovas prašo paskirti atsakovei kompiuterio kėdę, o turimus kompiuterį ir kompiuterio stalą, lentyną, šaldytuvą, skalbyklę, dujinę viryklę, įmontuotą spintą 3000 Lt vertės, virtuvės baldus bei kitus daiktus paliko sau, nenurodydamas jų turto sąraše. Teismas atsakovei priteisė brangų santuokos metu įgytą fotoaparatą „Samsung“, nurodydamas jo vertę 1200 Lt. Apeliantas naujame pasiūlyme šį fotoaparatą prašo priteisti jam, nurodo jo vertę ne 1200 Lt, o 300 Lt. Iš šių aplinkybių aiškiai matomas ieškovo nesąžiningumas, kas buvo nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Mano, kad apylinkės teismas šalių turtą padalino lygiomis dalimis, parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus; teismas paskyrė šalims daiktus, atsižvelgdamas į tai, kas jais faktiškai naudojasi, kaip ir reikalauja įstatymas. Apeliantas prašo priteisti atsakovei dalį daiktų, kuriais jau vienerius metus naudojasi tik jis. Atsakovė planuoja pirkti būstą Vilniuje ir jame gyventi su vaikais, todėl teismas, gindamas nepilnamečių vaikų interesus, teisingai paskyrė jai piniginę kompensaciją už turto dalį, o ieškovui – faktiškai naudotis turtu, esančiu jo bute. Sumokėjus kompensaciją, ieškovas taip pat prisidėtų prie vaikų interesų tenkinimo. Abiejų tėvų pareiga aprūpinti vaiką gyvenamuoju būstu įtvirtinta LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis (patikslintas) skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ši byla nagrinėjama ieškovo R. Ž. apeliacinio (patikslinto) skundo ribose. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog jis smurtavo prieš ieškovę, piktnaudžiavo alkoholiu; mano, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai tariamą apelianto kaltę grindė prieštaringais liudytojų parodymais; mano, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės santuoka įregistruota 19997-11-28; santuokos metu jiems gimė du vaikai: S., gim. 2006 m., ir R., gim. 1998 m.. Nors ieškovas nurodė, kad dėl santuokos iširimo kalta atsakovė, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus samprotavimus apie atsakovės neištikimybę, teismui nepateikė. Atsakovės teiginiai, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, kuris smurtavo prieš atsakovę bei piktnaudžiavo alkoholiu, patvirtinti byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek apeliacinio, tiek patikslinto skundo argumentus bei susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, neturi pagrindo spręsti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padaręs išvadą, jog šalių santuoką iširo dėl ieškovo kaltės, pažeidė procesinės teisės normas ir toje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visų pirma, kiekvienas teismo procesinis sprendimas priimamas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą; kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl sutuoktinių šeimos iširimo, CPK 185 str. įtvirtintų taisyklių nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas kaltas dėl šalių santuokos iširimo; akivaizdu, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas nepripažino sutuoktinių lygiateisiškumo šeimoje, vieno svarbiausių sutuoktinių tarpusavio elgesio principų, įtvirtintų CK 3.26 str.; pažymėtina, jog smurto vartojimas prieš kitą sutuoktinį yra kito sutuoktinio negerbimo (3.27 str. 1 d.) ir žiauraus elgesio (CK 3.60 str. 3 d.) apraiškos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra CK 3.60 str. numatytos sąlygos pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Pažymėtina, kad apeliantas apeliacinės instancijos teisme apylinkės teisme nustatytų aplinkybių taip pat nepaneigė, jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės kaltę, nepateikė, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, prašymas nustatyti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepagrįstas, todėl atmestinas ir pirmos instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas ieškovas, priteisė iš jo atsakovei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovo atsakovei CK 3.70 str. 2 d., 6.250 str. pagrindu priteista 10 000 Lt neturtinės žalos; nurodo, kad atsakovė neįrodinėjo tariamai patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio, nenurodė, kuo ji pasireiškė, nepagrindė žalos dydžio.

CK 3.70 straipsnyje reglamentuojami santuokos, nutrauktos CK 3.60 straipsnio pagrindu – dėl vieno sutuoktinio kaltės, materialieji turtiniai ir neturtiniai teisiniai padariniai kaip atsakomybės kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui taikymas ir kartu kaip tam tikros satisfakcijos nekaltam dėl to sutuoktiniui suteikimas. Vienas tokių padarinių – kito sutuoktinio teisė reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio atlyginti su santuokos nutraukimu susijusią neturtinę žalą (CK 3.70 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas sutuoktinės atžvilgiu nuolat vartojo fizinį smurtą, santuoka iširo dėl nepagarbaus jo elgesio, neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt, t.y. tiek, kiek atsakovė ir prašė. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog šis reikalavimas nėra įrodytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas smurtavo prieš atsakovę, piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, nedėjo jokių pastangų išsaugoti šeimą, – aukščiau nurodytiems apelianto argumentams pritarti negali, kadangi akivaizdu, jog esant tokiai situacijai kitas sutuoktinis patiria nuolatinį stresą, pažeminimą, fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas mano, kad priteisdamas tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011, LAT 2007-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos dydis mažintinas iki 3 000 Lt, taigi, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo naikintinas, šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – iš ieškovo atsakovei priteistina 3000 Lt neturtinės žalos.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovo priteistas išlaikymas nepilnametėms dukroms: R. Ž. ir S. Ž. išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį kiekvienai nuo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2012-03-12 iki vaikų pilnametystės; teigia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šalių galimybės prisidėti prie vaikų išlaikymo yra lygios ir jas sieja su gyvenamaisiais būstais, faktiškai atsakovei su vaikais išsikrausčius iš buto, kurio 1/3 dalis priklauso ieškovui, atsakovės materialinė padėtis nepakito, o pakito tik gyvenamoji vieta; teismas priteisė vaikams didesnį išlaikymą, nei ieškovas gauna pajamų; teismas nepagrindė skirtino būtino išlaikymo dydžio vaikams, neanalizavo, ar vaikų išlaikymui reikalingos tokios sumos.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 str. 1, 2 d. įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 str., reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Gausioje šio straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikoje kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.K. v. A.B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį. Išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Todėl jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas svarbias faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais Civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika šios kategorijos bylose įpareigoja žemesnės instancijos teismus nagrinėjant išlaikymo vaikams priteisimo bylas atsižvelgti ne tik į tėvų turtinę padėtį, bet ir į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti išlaikymą vaikui yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, išlaikymo teikėjo nerūpestingu ir nesąžiningu elgesiu. Pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad abu tėvai yra darbingi, duomenų, kad ieškovas turėtų darbingumo apribojimų, nėra, nepilnametės dukros neturi ypatingų poreikių, pagrįstai sprendė, kad 800 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui (iš abiejų tėvų) yra protinga suma. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos pažymos apie jo gaunamą darbo užmokestį nepatvirtina, jog ieškovas negali ieškotis geriau apmokamo darbo ir gauti didesnį atlyginimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo paliktinas nepakeistas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms atsakovas gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Pagal CK 3.201 str., reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaikų poreikiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; tačiau pažymėtina, jog sprendžiant ir išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006 ir kt.).

Pirmos instancijos teismas nustatė bendravimo su vaikais tvarką: su vaikais ieškovas bendraus kiekvieną šeštadienį nuo 12 valandos iki 17 valandos, pagal reikalą ieškovas galės su vaikais lankytis pas savo giminaičius, vykti į kitas vaikų pageidaujamas keliones; apeliantas šioje dalyje su teismo sprendimu irgi nesutinka, nurodo, kad teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka aiškiai diskriminuoja ieškovo, kaip tėvo, teises, nes teismas nustatė aiškiai per trumpą ir neproporcingą bendravimo su vaikais laiką, dėl ko ieškovas negalėtų realizuoti jo kaip tėvo pareigos auklėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Patikslintame apeliaciniame skunde prašo nustatyti R. Ž. bendravimo su vaikais tvarką: R. Ž. su vaikais bendraus kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią savaitgalį, paimant vaikus iš jų gyvenamosios vietos šeštadienio 10 val. ir grąžinant dukras į namus sekmadienį iki 21 val. Nelyginiais metais dukros per šv. Velykas, šv. Kalėdas ir Naujuosius metus bus pas tėvą R. Ž.. Šalims iš anksto prieš vieną savaitę susitarus, R. Ž. turi teisę bendrauti su dukromis papildomai, kitomis nei šiuo sprendimu nustatytomis dienomis. Apeliantas neginčija sprendimo dalies, kuria nustatyta, jog vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina (atsakove). Teisėjų kolegija, įvertinusi siūlytą ieškovo jo procesiniuose dokumentuose suformuluotą reikalavimą dėl bendravimo su vaikas tvarkos nustatymo, sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovo pasiūlyta tvarka yra sudėtinga ir sunkiai įgyvendinama. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo yra priimtas įvertinus tiek vieno iš vaikų nuomonę (kitas mažametis), tiek atsižvelgus į VTAS atstovės poziciją, kuri įvertina esamą situaciją iširusioje šeimoje, santykius tarp išsiskyrusių tėvų, vaikų ir tėvų santykius su kiekvienu atskirai, vaikų interesus ir t.t.; į atsakovės poziciją, tiek į nustatytas byloje tuo metu buvusias kitas faktines aplinkybes, kaip vaikų amžius, jų užsiėmimas (užimtumas) mokykloje, darželyje, vaiko, besimokančio mokykloje, būtinybę ruošti pamokas ir po pamokų ir t.t., bei į tai, kad teismas nustatė ir galimybę ieškovui su vaikais lankytis pas savo giminaičius, vykti į kitas vaikų pageidaujamas keliones, spręsti, kad teismo nustatyta tvarka pažeidžia ieškovo, kaip tėvo, teises bei jį diskriminuoja, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantui negali būti nustatyta priverstinė bendravimo su vaikais tvarka, nes negalima nepaisyti sukakusio trylikos metų amžiaus vaiko nuomonės dėl bendravimo su tėvu nustatymo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog pasikeitus aplinkybėms iš esmės, pasikeitus vaikų pozicijai bendravimo su ieškovu atžvilgiu, teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka taip pat gali būti pakeista.

Taip pat apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria teismas padalino sutuoktinių turtą. Teisėjų kolegija pažymi, jog visų pirma, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas. Dalijant bendrą sutuoktinių turtą teisme, laikomasi tam tikros turto padalijimo tvarkos. Bendro turto padalijimo procesas susideda iš kelių etapų. Visų pirma teismas turi nustatyti, kuris turtas yra bendras sutuoktinių turtas, o kuris – asmeninė kiekvieno nuosavybė (CK 3.118 str. 1 d.). Atribojus bendrą ir asmeninį sutuoktinių turtą, paaiškėja dalytinas bendras sutuoktinių turtas. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Taip teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių turto padalijimo, privalo nustatyti, kokia gi idealioji turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui (pvz., 1/2 ir 1/2, 1/3 ir 2/3 ir t.t.). Nustačius turto balansą bei kiekvieno sutuoktinio idealiąją dalį, turtas padalijamas natūra, t. y. kiekvienas konkretus daiktas paskiriamas vienam ar kitam sutuoktiniui. Šis būdas taikytinas tada, jeigu sutuoktinių turtas dalus. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu iš pirmos instancijos sprendimo dalies, kuria išspręstas klausimas dėl turto padalinimo, visiškai neaišku, – kokiu būdu pirmos instancijos teismas nustatė dalintino turto balansą, kaip buvo nustatyta ir kokias įrodymais teismas vadovavosi spręsdamas dėl dalintino turto vertės; taip pat neaiškūs pirmos instancijos teismo sprendimo argumentai vertinant ieškovo pateiktas turto dovanojimo sutartis.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog, pažeisdamas procesinės teisės normas ir neištirdamas visų bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė procesinės teisės normų reikalavimus, neatskleidė bylos esmės ir šis procesinės teisės normų pažeidimas turėjo lemiamos įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo dalyje dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo priėmimui, kadangi dėl to buvo netinkamai pritaikytos ir materialinės teisės normos. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 3.5 straipsnio 4 dalis nustato, kad šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos CK numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą. Ši nuostata įtvirtinta materialinės teisės normoje ir suponuoja išskirtinį teismo vaidmenį sprendžiant bylas, kylančias iš šeimyninių teisinių santykių. Įstatymas tiesiogiai numato, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turėtų būtų aktyvesnis, nustato galimybę teismui veikti savo iniciatyva. Teisėjas šeimos bylose turi stengtis užkirsti kelią šalių piktnaudžiavimui procesu, nukreipti procesą tinkama linkme, pareikalaudamas papildomų įrodymų, o prireikus – rinkti juos savo iniciatyva, taip pat viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Teisėjų kolegijos nuomone, klausimas dėl turto padalinimo negalėjo būti teisingai išspręstas, neišsiaiškinus visų aplinkybių apie šalių turimą ar perleistą turtą, todėl pirmos instancijos sprendimas šioje dalyje naikintinas. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus negalima aptartu klausimu bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, sprendimas dalyje naikinamas ir byla šioje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p. CPK 329 str. 1 d., 330 str.), kartu perduodant iš naujo nagrinėti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutarė:

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-03-12 sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo atsakovei 3 000 Lt neturtinės žalos.

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-03-12 sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, o taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.