- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-04
- Bylos Nr.
- 1A-97/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- V. B.
- Civilinis ieškovas
- N. Z.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš V. B. priteista: nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. Z. 2 750 Lt turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 10 149,40 Lt gydymo išlaidų.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. Z. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 17 d., apie 5.40 val., prie parduotuvės „Gardi mėsa“, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su A. Z. metu tyčia sudavė jam apie šešis smūgius kumščiais ir kojomis į galvą, nuo į veidą gauto smūgio A. Z. griuvo ir atsitrenkė pakaušio dešiniąja puse į šaligatvio pagrindą. Tuo V. A. Z. padarė susiliejančias poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas abiejuose smilkiniuose, akiduobėse, skruostuose ir žanduose, dešiniojo skruosto odos nubrozdinimą, poodinę dešinio smilkinio-smilkinio raumens ir ausies kaušelio kraujosruvą, abiejų lūpų vidinio paviršiaus kraujosruvas, apatinės lūpos muštinę žaizdą, kraujosruvą kaktos kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio dešinės pusės (kaukolės pamato užpakalinės duobės) lūžį, kraujosruvą pakaušio dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, galvos smegenų sumušimą su intracerebrinėmis kraujosruvomis dešinėje momeninėje-smilkininėje ir kaktinėje skiltyse bei difuzines kraujosruvas galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose. A. Z. nuo patirtos sunkios galvos traumos su kaukolės pamato lūžiu ir intracerebrinėmis kraujosruvomis, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui, smegenų pabrinkimui bei prasidėjus abipusiam plaučių uždegimui, mirė. Šiais veiksmais V. B. tyčia nužudė A. Z.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš liudytojos I. J. parodymų akivaizdu, jog įvykio metu buvo tamsu, atstumas nuo jos iki įvykio vietos apie 100 m, todėl iš tokio atstumo ji negalėjo matyti nukentėjusiojo A. Z. veido, juo labiau kad ji jo nematė iš 1 m atstumo eidama pro šalį. Be to, jei ji manytų, jog vyksta muštynės, pasistengtų apeiti tą vietą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis yra smūgis pakaušiu į nelygų paviršių, nugriuvus po gauto smūgio į veidą. Tačiau liudytoja I. J. parodė nemačiusi, kaip nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Nuo jos darbo vietos iki tos vietos, kur gulėjo nukentėjusysis, yra apie 500 m atstumas. Penktą valandą nakties eidama iš darbo, liudytoja matė visą gatvę ir galėjo girdėti viską, kas darėsi lauke. Dviejų vyrų muštynės negali apsieiti be triukšmo, susistumdymo ir pan., tokie garsai naktį girdisi iš tolo, todėl liudytoja negalėjo nematyti muštynių pradžios ir smūgio, nuo kurio nukentėjusysis griuvo ant žemės. Liudytoja I. J. nematė, jog apeliantas būtų spardęs nukentėjusįjį. Byloje neginčijamai nenustatyta, kokios avalynės žymės buvo ant nukentėjusiojo skruosto ir ar tai buvo apelianto sportinių batų, kurie nėra išskirtiniai, žymės. Ant jo batų nerasta kraujo ar nukentėjusiojo epidermio pėdsakų. Taigi nėra jokio tiesioginio ryšio tarp nukentėjusiajam nustatytų nubrozdinimų ir apelianto batų ar apelianto veiksmų. Juo labiau kad ekspertai ir specialistai nepaaiškino galimo nubrozdinimo atsiradimo mechanizmo. Dėl išdėstytų argumentų teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojos I. J. parodymus.
Iš pareigūnų parodymų matyti, jog nukentėjusysis A. Z. įvykio vietoje buvo sveikas, neturėjo jokių rimtų sužalojimų, nereiškė jokių pretenzijų apeliantui ir nesakė, kad šis jį sumušė. Pareigūnai elgėsi neprofesionaliai neišsiaiškinę, su kuo nukentėjusysis konfliktavo. Liudytoja L. Ž. patvirtino tarp apelianto ir A. Z. nebuvus konflikto.
Liudytoja O. R. parodė, jog pareigūnų paleistas A. Z. grįžo namo po 15-20 min., nors iki namų mažesnis nei 30 m atstumas. Jis buvo stipriai sumuštas, kruvinas, su mėlynėmis, nubrozdinimais. Nukentėjusiojo namo laiptinėje dažnai renkasi girti jaunuoliai, su kuriais jis galėjo susimušti. Jis buvo stipriai išgėręs, todėl galėjo ir pats nugriūti nuo laiptų. Be to, pasak liudytojos, jis griuvinėjo virtuvėje, ant grindų buvo kraujo. Iš jos parodymų matyti, kad grįžus broliui ji buvo išėjusi iš namų, todėl neatmetama versija, jog nukentėjusysis galėjo gauti traumą jai nesant namuose, nes liudytoja parodė, kad A. Z. galvoje buvo guzas, o, atvažiavus greitajai medicinos pagalbai antrą kartą, galvoje buvo kirstinė žaizda.
Apelianto nuomone, nukentėjusiojo A. Z. mirčiai turėjo įtakos ir medicinos darbuotojų neprofesionalumas, nes jam laiku nebuvo atlikti būtini tyrimai, nepradėtas reikiamas gydymas. Greitoji medicinos pagalba jį turėjo išvežti į ligoninę, medikus iškvietus pirmą kartą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, V. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.
Specialisto išvados Nr. M 1259/07 (03) duomenys (t. 1, b. l. 23-25) įrodo, jog A. Z. mirė nuo patirtos sunkios galvos traumos su kaukolės pamato lūžiu ir intracerebrinėmis kraujosruvomis, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui, smegenų pabrinkimui bei prisidėjus abipusiam plaučių uždegimui.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. Z. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas.
Tačiau sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sąlygojo asmens mirtį.
Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 2007 m. gruodžio 17 d., apie 5.40 val., V. B. konflikto metu kumščiais ir kojomis sudavė nukentėjusiajam A. Z. smūgius į galvą ir šie jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – A. Z. mirtimi.
Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada ir neigia, jog būtent jis padarė A. Z. sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčija, kad būtent jo veiksmais padaryti sužalojimai buvo A. Z. mirties priežastis.
Nuteistasis nenurodo kitų konkrečių tai padariusių asmenų, tik spėja, jog A. Z. galėjo sužaloti du jam nepažįstami vyriškiai, su kuriais prieš tai prie parduotuvės ,,Gardi mėsa“ jie gėrė degtinę.
Tokią nuteistojo versiją dėl A. Z. sužalojimo aplinkybių paneigia byloje surinkti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme apeliantas parodė, kad baigus girtauti jis pasitraukė gamtiniais reikalais į šoną, prie krūmų, o grįžęs prie kiosko jau nieko nerado. Išėjęs į Žemaitijos gatvę, ant šaligatvio prieš parduotuvę ,,Gardi mėsa“ jis pamatė gulintį ant nugaros A. Z., jam iš nosies ar lūpos lyg bėgo kraujas. Klausė, kas atsitiko, bet jis tik kažką burbuliavo. Apeliantas bandė jį kelti, tačiau nepavyko, todėl pasitraukė į šoną kokius 6-7 metrus, skambino jo seseriai, jog ateitų padėti parvesti, tada pasirodė policijos pareigūnai.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 38-39) V. B. šią situaciją apibūdino kiek kitaip: išgėrę degtinę, pradėjo skirstytis po namus; apeliantas šaligatviu nuėjo link Žemaitijos g. 17 namo, o A. Z. su apeliantui nepažįstamais dviem vyrais dar pasilikęs kažką kalbėjosi, bet jokio konflikto tarp jų nebuvo; kiek paėjęs netrukus apeliantas nutarė sugrįžti prie A. Z. ir eidamas pamatė jį gulintį aukštielninką ant šaligatvio; šalia nieko nebuvo, todėl pagalvojo, kad eidamas namo girtas nugriuvo; priėjęs padėjo atsikelti; A. Z. buvo praskelta lūpa; kas jam nutiko, neklausinėjo, jis taip pat nieko nesakė, buvo sąmoningas, sveikata nesiskundė; netrukus privažiavo policijos automobilis; <...> policijos pareigūnams paleidus, A. Z. nuėjo namo, apeliantas su drauge nespėjo pasivyti, todėl jam paskambino telefonu, nes buvo įdomu sužinoti, ar eidamas vėl nenugriuvo; atsiliepė sesuo ir pasakė, jog Antanas grįžęs.
Taigi apelianto versija, kad A. Z. galėjo sumušti sugėrovai, atsirado tik pirmosios instancijos teisme. Ji yra neįtikinama, nes apeliantas abiejuose parodymų variantuose teigė prie A. Z. sugrįžęs netrukus ir iki tol jokio triukšmo ar konflikto negirdėjęs. Jis pats, apeliaciniame skunde kritikuodamas liudytojos I. J. parodymus, motyvavo, jog ši negalėjo negirdėti, jei būtų buvęs konfliktas tarp jo ir A. Z. Tas pat pasakytina apie tariamus sugėrovus: jei tarp jų ir A. Z. būtų kilęs konfliktas, apeliantas neišvengiamai jį būtų girdėjęs, nes buvo netoli: vienu atveju prie krūmų, kitu – truputį paėjęs šaligatviu. Nebuvus konflikto, nėra motyvo, kodėl tariami sugėrovai turėjo sumušti nukentėjusįjį ir taip staigiai pasislėpti, jog jų nematė apeliantas.
Tai, kad liudytoja I. J. negirdėjo konflikto tarp apelianto ir A. Z. bei nematė pirmo suduoto smūgio, nuo kurio nukentėjusysis griuvo ant šaligatvio, paaiškinama tuo, jog ji išėjo iš darbo vėliau, nei smurtas prasidėjo, todėl pradžios negalėjo matyti.
Tiesiogiai įvykio dalį mačiusi liudytoja I. J. teisme parodė, kad 2007 m. gruodžio 17 d., po 5 val. ryto, eidama Žemaitijos gatve iš tolo pamatė, kaip prie parduotuvės „Gardi mėsa“ vienas žmogus pakelia kitą žmogų nuo žemės ir suduoda smūgius į veidą. Smūgių buvo ne vienas ir ne du. Tas, kuris mušė, buvo apsirengęs šviesia striuke ar treningu, liudytojai įsiminė jo avalynė – nauji balti sportbačiai. Ji paskambino į policiją. Paskui tas vyriškis, kuris mušė, pasitraukė už parduotuvės „Gardi mėsa“. Ji praėjo pro gulintį žmogų. Kiek paėjusi į priekį pamatė, jog mušęs žmogus lyg ir šalinasi. Tada ji antrą kartą paskambino į policiją, ir jai pasakė, kad ekipažas jau išvykęs. Liudytoja pasižiūrėjo pro langą, jau būdama namo laiptinės trečiame aukšte. Pamatė pareinantį link parduotuvės „Gardi mėsa“ tą patį žmogų, kuris mušė, jis kalbėjo telefonu. Tada atvažiavo policijos ekipažas ir jį paėmė. Pagal apsirengimą tai buvo tas pats žmogus, jis nesipriešino.
Mažeikių r. policijos komisariato informacinio pranešimo Nr. S-7-16400 ir informacinio žurnalo duomenys patvirtina, jog 2007 m. gruodžio 17 d., 5.41 val., I. J. pranešė, kad prie parduotuvės ,,Gardi mėsa“ sumuštas žmogus, o 5.43 val. į įvykio vietą jau atvyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 90, 92-93).
Dar tiksliau ši aplinkybė nustatyta iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo ir kompaktinio disko su garso įrašais duomenų (t. 1, b. l. 102, 103). Iš jų matyti, jog liudytoja I. J. pirmą kartą paskambino į policiją 5.40 val., o antrą kartą – 5.41 val.
Taigi viskas įvyko labai greitai, ir atvykę pareigūnai būtų matę, jei netoli įvykio vietos, be dviejų konflikto dalyvių, būtų buvę kokių nors kitų asmenų, nes abu policijos ekipažai atvažiavo iš skirtingų pusių, pareigūnai dalį kelio ėjo pėstute.
Liudytojos I. J. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai V. N., R. G., V. Š., T. M. ir V. M.
Minėti pareigūnai teisme parodė, kad iš budėtojos R. Š. gavo pranešimą, jog Žemaitijos gatvėje, kieme prie 21 namo, vyksta muštynės: šviesia striuke apsirengęs ir avintis baltus batus žmogus muša kitą žmogų. Tuoj pat nuvykę į įvykio vietą, jie pamatė nuo parduotuvės ,,Gardi mėsa“ į kiemą nueinantį šviesia striuke apsirengusį bei šviesiais sportiniais batais avintį asmenį. Jie jį sulaikė ir parsivedė prie automobilio. V. M. atpažino, kad tai V. B. Tuo metu kito ekipažo pareigūnai – R. G. ir T. M. – atvedė A. Z.
Nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja policijos pareigūnų parodymus teigdamas, jog jie parodė, kad įvykio vietoje A. Z. buvo sveikas ir neva sakęs, jog jį sumušė ne apeliantas.
Policijos pareigūnas V. M. teisme parodė, kad matėsi, jog A. Z. sumuštas, jo kruvina nosis, veidas nubrozdintas. Iš to liudytojas suprato A. Z. dalyvavus muštynėse. Pastarasis pasakė, kad V. B. ,,čia ne prie ko“, jam pretenzijų neturi, išsiaiškins patys.
Liudytojas V. N. teisme parodė matęs, jog A. Z. buvo nubrozdintas veidas. Teisme perskaičius ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 105), liudytojas V. N. patvirtino juos ir paaiškino, kad tuoj po įvykio geriau prisiminė visas aplinkybes. Anksčiau jis parodė, jog A. Z. buvo sumuštas veidas, iš nosies bėgo kraujas, pakaušyje buvo praskelta žaizda. A. Z. paaiškino susistumdęs su sugėrovu, kurio neįvardijo, ir nugriuvęs susižalojo, o V. B. pretenzijų nereiškia.
Teisme liudytojas T. M. parodė, kad su nukentėjusiuoju bendravo pareigūnas R. G. Liudytojas tik girdėjo, jog vyrai susimušė tarpusavyje. Teisme jis sakė gerai nebeprisimenąs įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 107-108). Anksčiau liudytojas parodė, kad A. Z. buvo kruvinu veidu. Prie policijos automobilio aiškinantis, kas jį sumušė, A. Z. pasakė, jog jie su V. B. gerdami susipykę apsistumdė, bet šiam pretenzijų nereiškia, sakė viską išsiaiškins patys, jokio pareiškimo dėl sužalojimo policijai nerašys. V. B. taip pat pritarė, kad su A. Z. viską išsiaiškins patys.
Policijos pareigūnas R. G. teisme parodė, jog matėsi, kad A. Z. veidas kruvinas. Pastarasis paaiškino apsistumdęs su V. B., tačiau išsiaiškins patys, vienas kitą vadino broliais.
Taigi iš išdėstytų policijos pareigūnų T. M. ir R. G. parodymų matyti, jog A. Z. įvardijo V. B. kaip jį sumušusį asmenį. Šie parodymai patvirtina liudytojos I. J. parodymus apie muštynes tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo.
Tai, kad kiti policijos pareigūnai konkrečiai neįvardijo V. B. kaip asmens, sužalojusio nukentėjusįjį, nedaro jų parodymų nepatikimų, nes V. M. ir V. N. paaiškino, jog jie labai nesigilino, kadangi su nukentėjusiuoju dirbo vyresni pareigūnai, t. y. R. G. ir T. M., kurie atvedė A. Z.
Apeliantas savo skunde policijos pareigūnus kaltina neprofesionalumu.
Liudytojas R. G. teisme paaiškino, kad tuo atveju, kai kartu gėrę du asmenys po konflikto vienas kitam pretenzijų neturi, abu paleidžia. Jeigu nukentėjusysis būtų pasakęs, jog kažkas kitas jį sumušė ir pabėgo, tai nukentėjusįjį būtų įsisodinę į automobilį ir važiuotų ieškoti sumušusio asmens.
Šiuo atveju buvo tokia situacija: pareigūnai suprato, kad konfliktas įvyko tarp V. B. ir nukentėjusiojo, tačiau pastarasis pretenzijų nuteistajam neturėjo, todėl jie išsamiau įvykio nesiaiškino.
Taigi iš išdėstytų liudytojos I. J. ir policijos pareigūnų parodymų matyti, jog, gavę pranešimą apie muštynes, atvyko net du policijos ekipažai, iš kurių vienas netoli liudytojos I. J. nurodytos muštynių vietos pagal jos apibūdinimą sulaikė V. B., o kitas – sumuštą A. Z.
Pasak liudytojos I. J., toje vietoje, be dviejų konfliktuojančių žmonių, daugiau jokių asmenų nebuvo. Policijos pareigūnai taip pat patvirtino pašalinių asmenų nebuvus.
Išdėstyti įrodymai neabejotinai įrodo, kad prieš nukentėjusįjį smurtą vartojo būtent V. B., ir paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, jog jis nesudavė jokių smūgių A. Z.
Tai, kad A. Z. neturėjo pretenzijų V. B. ir jį vadino broliu, nerodo pastarojo nesmurtavus. Toks elgesys paaiškinamas jų draugyste bei turinčių nusikalstamą praeitį asmenų nerašyta tarpusavio bendravimo taisykle neskųsti vienam kito.
Nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja liudytojos I. J. parodymus teigdamas, jog iš 100 m atstumo ji negalėjo matyti nukentėjusiojo veido, juo labiau kad eidama pro šalį jo nematė iš 1 m atstumo.
Iš tiesų teisme liudytoja I. J. parodė, jog atstumas nuo jos iki įvykio vietos buvo apie 100 m, nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96) ji parodė atstumą buvus 20-25 m.
Tai, kad duodama parodymus liudytoja nurodė skirtingą atstumą nuo jos iki gulinčio žmogaus, neturi reikšmės jos parodymų patikimumui, nes žmonės atstumą suvokia subjektyviai, o jis matuotas liudytojos parodymus patikrinant vietoje (t. 1, b. l. 97).
Būtent iš įvykio vietos schemos, pridėtos prie liudytojos I. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 100), matyti, jog iš Žemaitijos g. 15 namo, t. y. savo darbovietės, išėjusi į gatvę liudytoja pastebėjo, kad už 38 m nuo jos mušamas žmogus.
Dėl to nekyla abejonių, jog iš tokio atstumo liudytoja I. J. galėjo matyti, kad gulintis žmogus mušamas ir jį muša žmogus, kuris apibūdintas išdėstytuose jos parodymuose. Juo labiau kad liudytoja I. J. parodė gatvę buvus apšviestą.
Liudytoja I. J., praeidama pro gulintį žmogų, neįsidėmėjo jo veido, nes buvo labai išsigandusi ir bijojo pasižiūrėti, tačiau patvirtino tikrai mačiusi, jog nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į veidą. Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 1259/07 (03) duomenys patvirtina, kad smūgiai nukentėjusiajam iš tiesų suduoti į veidą.
Liudytoja neperėjo į kitą gatvės pusę, nes, kaip pati parodė, jos namas buvo visai šalia. Be to, jai praeinant pro nukentėjusįjį, jį mušęs vyras jau buvo pasišalinęs prie kiosko. Taigi nėra pagrindo daryti prielaidos, kaip daro apeliantas, jog, jei liudytoja tikrai būtų mačiusi muštynes, ji jas būtų apėjusi iš tolo.
Liudytojos I. J. parodymai yra patikimi, nes iki įvykio ji nepažinojo nė vieno jo dalyvio, dėl to neturi motyvų apkalbėti.
Apeliantas skunde nurodo, kad liudytoja I. J. neparodė mačiusi, jog būtent jis nukentėjusiajam padarė pagrindinį sužalojimą, turėjusį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.
Aptartos specialisto išvados Nr. M 1259/07 (03) duomenys įrodo, kad pagrindinių mirtį sukėlusių galvos sužalojimų atsiradimas paaiškinamas griuvimu nuo į veidą suduoto smūgio kūnui įgavus pagreitį, atsitrenkus pakaušio dešiniąja puse į kietą pagrindą. Tarp šio sužalojimo ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Teisme ekspertas D. V. paaiškino, jog po gauto smūgio į galvą A. Z. griuvo įgaudamas pagreitį ir pakaušiu trenkėsi į šaligatvį, dėl to susižalojo. Smūgis, nuo kurio A. Z. griuvo ant šaligatvio, jam buvo suduotas stovinčiam, nes kritimas buvo su inercija, tai rodo trauminio kontakto vieta.
Apeliantas teigia, kad liudytoja I. J. negalėjo nematyti muštynių pradžios ir smūgio, nuo kurio nukentėjusysis griuvo ant žemės.
Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas, nes nutartyje jau aptarta, kada liudytoja, išėjusi iš darbo, pamatė įvykį. Ji matė, kaip nuteistasis, būdamas viršuje, pakelia nukentėjusįjį nuo grindinio ir jam ne vieną kartą smūgiuoja, o nukentėjusysis trenkiasi galva į grindinį. Tai reiškia, jog liudytoja matė įvykį ne nuo pradžios, o kaip nuteistasis vartoja prieš A. Z. fizinį smurtą šiam gulint tokioje padėtyje, kurioje nugriuvo ant šaligatvio – ant nugaros.
Taigi aptarti liudytojos I. J. ir policijos pareigūnų parodymai patvirtina aplinkybę, kad būtent V. B. konfliktavo su nukentėjusiuoju, po ko šis nugriuvo, nes nustatyta, jog jokių pašalinių žmonių šalia jų nebuvo.
Apelianto versiją, kad ne jis vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, paneigia ir kiti įrodymai.
Papildomos specialisto išvados Nr. KM 18/08 (03) duomenys (t. 1, b. l. 56-57) įrodo, jog nukentėjusiojo A. Z. kairės veido pusės poodinių kraujosruvų srityje rastas atspaudas pagal formą, dydį ir konfigūraciją atitinka V. B. sportinių batelių užkulnius.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme ekspertas D. V. paaiškino, kad pirmiausia V. B. suduotas smūgis į veidą, o nugriuvus jis buvo mušamas, spardomas. Gulinčiam ant nugaros žmogui galėjo atbulom spirti arba iš viršaus, arba iš nugaros pusės.
Aptartos aplinkybės įrodo, jog V. B. spyrė gulinčiam A. Z. į veidą.
Tai, kad liudytoja I. J. nematė apeliantą spardžius nukentėjusįjį, nereiškia, jog jis to nepadarė, nes liudytoja nematė įvykio pradžios.
Tikimybę, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje buvo kitas asmuo su tokiais pačiais batelių požymiais, pašalina kiti įrodymai, t. y. liudytojos I. J., policijos pareigūnų parodymai, jog tuo metu įvykio vietoje ir arti jos nebuvo jokių pašalinių žmonių.
Tai, kad ant apelianto sportinių batelių nerasta nukentėjusiojo kraujo ar epidermio pėdsakų, nepaneigia apeliacinio skundo motyvo, jog smurtavo ne jis, nes V. B. tyrimui pateikė įvykio metu avėtus batelius, praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio (t. 2, b. l. 41).
Dėl to nėra pagrindo teigti, kaip tai daro skunde apeliantas, kad tarp nukentėjusiajam nustatytų nubrozdinimų ir apelianto batų ar jo veiksmų nėra jokio tiesioginio ryšio.
Žemesnės instancijos teismas
Teisme nuteistasis V. B. išdėstė prielaidą, jog aptariami sportiniai bateliai priklauso ne jam, taigi juos galėjo ,,pakišti“ pareigūnai.
Tai paneigia bylos duomenys.
Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 2, b. l. 41) matyti, kad paprašius V. B. pateikti drabužius ir avalynę, kuriais vilkėjo bei avėjo įvykio metu, jis, be kitų daiktų, tyrimui pateikė baltus sportinius batelius su užrašu ,,DK“.
Nuteistasis V. B. pasirašė šį protokolą, gavo jo nuorašą ir nepareiškė pastabų dėl šio proceso veiksmo. Jokių pastabų dėl to V. B. nepareiškė ir susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, baigiant ikiteisminį tyrimą.
Tiesa, aptariamame protokole nurodyta, jog bateliai yra 48 dydžio, o apeliantas teigia dėvįs 46 dydžio avalynę.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme apžiūrėjus sportinius batelius (t. 2, b. l. 195) nustatyta, kad skaičius ,,48“ užrašytas ant batų liežuvėlio, taigi jis nebūtinai reiškia batelių dydį. Be to, teisme palyginus sportinių batelių padus su tuo metu apelianto avėtų batų padais nustatyta, jog jie tokio paties dydžio. Taigi teismui nekilo abejonių, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pareigūnams pateikė savo sportinius batelius.
Pirmosios instancijos teismas batelį pagrįstai laikė tinkamu įrodymu, juo labiau kad pėdsaką paliko ne jo padas, turintis daugiau bendrųjų požymių, bet užkulnis, kuris yra specifinis kiekvienai sportinių batelių rūšiai.
Žemesnės instancijos teismas
Kita vertus, batelis nėra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymai taip pat yra liudytojos I. J., policijos pareigūnų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teisme ištirti ir įvertinti įrodymai, sudarantys įrodymų visetą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog liudytoja L. Ž. patvirtino tarp V. B. ir nukentėjusiojo nebuvus jokio konflikto.
Liudytoja L. Ž. teisme iš tiesų parodė jai A. Z. sakius, kad jį sumušė ,,kažkokie piemenys“, o ne V. B.
Atkreiptinas dėmesys, jog L. Ž. nebuvo tiesioginė įvykio liudytoja ir jos parodymai yra išvestiniai. Be to, ji yra V. B. draugė, gyveno jo bute, todėl jos parodymai vertinami kaip noras padėti draugui. Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad šios liudytojos parodymai prieštarauja jau aptartiems tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos I. J. ir su nukentėjusiuoju bendravusių pareigūnų parodymams, kurių patikimumas jau aptartas.
Reikšmingi nukentėjusiosios N. Z. parodymai. Teisme ji parodė iš liudytojos O. R. girdėjusi liudytojai pasakytus A. Z. žodžius: ,,<...> matysim, nu matysim, kaip aš jam atleisiu“.
Nukentėjusysis neįvardijo, kokį asmenį turėjo galvoje, tačiau iš viso įvykio konteksto akivaizdu, jog tai buvo apeliantas. Negalima nepastebėti, kad kalbėdamas apie jį sumušusį asmenį A. Z. pavartojo vienaskaitą (,,jam“), o ne daugiskaitą, jei būtų pagrįsta apelianto versija, jog nukentėjusįjį sumušė ,,kažkokie piemenys“.
Apeliantas nurodo liudytoją O. R. patvirtinus, kad ne jis sumušė jos brolį.
Iš tiesų liudytoja O. R. teisme parodė grįžusį brolį kalbėjus: „Kas čia mane galėjo pakirsti? Neįsivaizduoju, kas mane galėjo pakirsti?“ Ji brolio klausė, gal V. B. sumušė, bet jis atsakė: „Netikiu, kad „XXX“ galėjo mane „pakirsti“, bet aš daugiau su niekuo nevaikščiojau, bet aš netikiu.“
Nuteistasis patvirtino, jog ,,XXX“ yra jo pravardė.
Liudytoja O. R. dar parodė A. Z. atsiminus, kad išgėrę butelį iš jos namų jie išėjo kartu su V. B., vaikščiojo dviese su Vytautu, tik neatsiminė, kur vaikščiojo.
Ekspertas D. V. teisme paaiškino, jog tokių sunkių smegenų traumų atvejais būdinga retrokralinė amnezija, po traumos nukentėjusieji neatsimena, jiems iš atminties ,,iškrenta“ tam tikras laikotarpis, jie būna dezorientuoti, nekritiški. Tai būdinga smegenų traumoms. Tai akivaizdus sąmonės sutrikimas, nukentėjusysis elgėsi neadekvačiai. Šioje situacijoje, ypač pavartojus alkoholį, keletą valandų galėjo būti šviesusis periodas, nukentėjusysis galėjo vaikščioti, kol intracerebrinės kraujosruvos nesuspaudė galvos smegenų. Viskas išsivystė palaipsniui.
Tuo paaiškinama, kad pradžioje, tik atvažiavus policijos pareigūnams, nukentėjusysis įvardijo V. B. kaip asmenį, su kuriuo turėjo konfliktą. Vėliau jis atsiminė tik tai, jog buvo su V. B., bet jau abejojo, ar šis jį sumušė.
Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje įrodyta, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė V. B. Tarp suduotų smūgių, A. Z. atsitrenkimo į kietą pagrindą ir pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Byloje nėra jokių duomenų, jog, be V. B., kaltinime nurodytu laiku būtų dar kas nors vartojęs fizinį smurtą prieš A. Z. ir sudavęs jam smūgius į galvą, nes pastarojo sumušimas, kaip nustatyta specialisto išvadoje, buvo A. Z. mirties priežastis.
Apeliantas skunde nurodo, kad A. Z. mirčiai įtakos turėjo tai, jog jam laiku nebuvo suteikta medicinos pagalba, nepradėtas reikiamas gydymas.
Šie nuteistojo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pirma, liudytoja M. N. teisme parodė, kad, pirmą kartą atvykus pas nukentėjusįjį pagal iškvietimą, jis buvo sąmoningas ir griežtai atsisakė vykti į priėmimo skyrių, dėl to pasirašė. Liudytojai nuvykus pagal iškvietimą antrą kartą kartu su policija, nukentėjusysis išvežtas į ligoninę.
Antra, ekspertas D. V. teisme paaiškino, jog šioje situacijoje negalima konkrečiai pasakyti, ar, laiku suteikus medicinos pagalbą, buvo galima išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę, nes būna atvejų, kad, ir kvalifikuotai viską atlikus, žmogus vis tiek miršta.
Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys, jog išdėstytos aplinkybės neturi jokios reikšmės nuteistojo nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, nes šiuo atveju svarbu ne mirties laikas, bet mirties priežastis.
Pagal jau minėtą teismo medicinos specialisto išvadą Nr. M 1259/07 (03) A. Z. mirties priežastis yra patirta sunki galvos trauma su kaukolės pamato lūžiu; nukentėjusysis sužalotas daugiausia nuo sumušimo, suduodant smūgius į galvą ir veidą.
Byloje nustatyta, kad smūgius sudavė apeliantas.
Medicinos pagalbos suteikimas laiku ar ne laiku, gydymo klaidos, be abejo, gali turėti įtakos veikos padariniams – užkirsti jiems kelią ar, atvirkščiai, paspartinti padarinių kilimą. Tačiau baudžiamajai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Laiku suteikta medicinos pagalba gali užkirsti kelią mirčiai. Tačiau tai kvalifikavimui reikšmės turi tik tiek, jog, dėl laiku suteiktos pagalbos pavykus išgelbėti gyvybę, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas. Jei to padaryti nepavyksta, veika kvalifikuojama kaip baigtas nužudymas. Be to, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nužudymą ir tada, jei kaltininkas padarė pavojingus gyvybei sužalojimus, tačiau tiesioginė mirties priežastis buvo gydytojo klaida.
Specialisto išvados Nr. M 1259/07 (03) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad A. Z. buvo teikiama visa įmanoma medicinos pagalba, tačiau jis mirė.
Gydymo klaidų šioje byloje nenustatyta.
Tai, kad iškvietus greitąją medicinos pagalbą nukentėjusysis atsisakė važiuoti į ligoninę, negali būti laikoma gydymo klaida.
Taigi tarp nukentėjusiojo mirties ir V. B. jam padarytų kūno sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistasis yra kaltas dėl kilusių padarinių ir privalo už juos atsakyti.
Tokia nusikalstamos veikos kvalifikavimo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas jos tinkamai laikėsi.
Nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, jog A. Z. laiptinėje galėjo pats nugriūti nuo laiptų ir taip susižaloti, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.
Tokią sužalojimo galimybę kategoriškai paneigia jau ne kartą minėtos specialisto išvados Nr. M 1259/07 (03) duomenys ir eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje.
Minėtos specialisto išvados duomenys patvirtina, kad A. Z. sužalojimai padaryti, atmetus griuvimą, mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais į galvą. Sužalojimai galėjo būti padaryti keliais daiktais bei įrankiais (kumščiu, koja). Pagrindinių mirtį sukėlusių galvos sužalojimų atsiradimas paaiškinamas griuvimu nuo į veidą suduoto smūgio, kūnui įgavus pagreitį, atsitrenkus pakaušio dešiniąja puse į kietą pagrindą.
Tai reiškia, jog pats griūdamas nukentėjusysis nebūtų patyręs jam nustatytų sužalojimų, iš jų ir mirtino.
Neįtikinama kita nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta versija, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti girti jaunuoliai namo laiptinėje, nes, pasak liudytojos O. R., pareigūnų paleistas A. Z. stipriai sumuštas, kruvinas namo grįžo tik po 15-20 minučių, nors iki namų buvo mažesnis nei 30 m atstumas.
Teisme liudytoja O. R. iš tiesų parodė, jog A. Z. grįžo gal po 20 min., tačiau ne tuo metu, kaip nurodo apeliantas, o žymiai anksčiau, kai 2 valandą nakties V. B. jam paskambino ir paprašė išeiti. Būtent po to skambučio A. Z. išėjo iš namų pasakęs, kad greitai grįš, ir gal po 20 min. jie su V. B. grįžo parsinešę butelį degtinės, ją gėrė virtuvėje (t. 2, b. l. 132-134).
Liudytoja L. Ž., teisme duodama parodymus dėl aplinkybės, kai policijos pareigūnai paleido V. B. ir A. Z., parodė žiūrėjusi, kol A. Z. įėjo į namo laiptinę, nes policininkai sakė, jog jis sumuštas. Jai su V. B. parėjus namo, pastarasis paskambino A. Z. seseriai, bet niekas neatsiliepė. Antrą kartą surinkus telefono numerį, ji pati paėmė telefoną ir atsiliepusios V. (O. R.) paklausė, ar parėjo A. (Z.), į ką pastaroji atsakė, kad ne (t. 2, b. l. 135-137).
Liudytoja O. R. teisme patvirtino, jog L. Ž. skambino ir klausė, ar A. Z. parėjo namo, o išgirdusi neigiamą atsakymą liepė eiti pažiūrėti į laiptinę, ar jis nenugriuvo, nes yra sumuštas. Liudytoja parodė, kad tuo metu, kai skambino L. Ž., brolis jau buvo namuose, tačiau ji pasakė, jog jo nėra, nes brolis prašė taip sakyti, jis nenorėjo su niekuo kalbėti telefonu.
Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. G. patvirtino, kad, A. Z. nuėjus, aplinkybių aiškinimasis su V. B. truko neilgai, gal 1-2 minutes.
Taigi išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina, jog A. Z. grįžo namo greitai ir laiptinėje jo niekas negalėjo sumušti.
Apeliantas skunde kelia dar vieną versiją, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti virtuvėje, nes apeliantas ten matė kraujo.
Ši versija taip pat atmetama kaip nepagrįsta.
Liudytoja O. R. teisme parodė kraujo virtuvėje buvus dėl to, jog, kai brolis nuėjo į virtuvę parūkyti, stojosi nuo suoliuko ir nugriuvo ant nosies virtuvėje. Tai įvyko iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai. Pasak liudytojos, brolis grįžo namo labai sumuštas, kruvinu veidu. Ryte ant pagalvės pamačiusi vis daugiau kraujo, ji pakėlė jo galvą, kad pakištų rankšluostį, ir pamatė ant pakaušio didelę pūslę.
Liudytoja N. Z. teisme parodė taip pat mačiusi kraujo virtuvėje ir spėjo, jog jis nuo besivoliojančių kruvinų tvarsčių.
Iš VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centro rašto (t. 1, b. l. 116) matyti, kad A. Z. greitoji medicinos pagalba kviesta du kartus: pirmą kartą – 16.05 val., antrą – 20.48 val. Po pirmo iškvietimo nustatyta diagnozė: galvos, veido sumušimai, pakaušio srities muštinė žaizda, apatinės lūpos žaizda. Uždėtas sterilus tvarstis, ligonis atsisakė vykti į priėmimo skyrių, nors jam išaiškintos visos sumušimo pasekmės. Slaugytoja, antrą kartą vykdama bei žinodama ligonio būklę, išsikvietė policiją ir jį atvežė į priėmimo skyrių.
Liudytoja M. N., Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centro felčerė, teisme parodė, jog pirmą kartą nuvykusi pamatė ligonį sumušta galva, pakaušio srityje buvo hematoma, patinimas, jam kraujavo iš galvos žaizdos pakaušio srityje, buvo sumušimų ant veido, ant pagalvės – kraujo dėmės. Pirminiai vertinimai – pakaušio srities muštinė žaizda, galvos, veido sumušimai, apatinės lūpos žaizda.
Priešingai, nei teigia apeliantas skunde, liudytoja M. N. patvirtino, kad atvykusi antrą kartą naujų sužalojimų išoriškai nematė.
Visos aptartos bylos aplinkybės paneigia nukentėjusiojo A. Z. sužalojimų galvos srityje kitokio padarymo galimybę ir leidžia daryti išvadą, jog visus sužalojimus galvos srityje, dėl kurių įvyko A. Z. mirtis, padarė V. B. tomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Taigi dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo V. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.
Teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog V. B. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę: jis anksčiau keturis kartus teistas, iš jų du paskutinius kartus už labai sunkaus nusikaltimo – tyčinio nužudymo padarymą (t. 1, b. l. 128-130); aptariamą nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniems teistumams už tyčinius nusikaltimus, be to, nepraėjus nė mėnesiui, kai paleistas iš bausmės atlikimo vietos; bausmės atlikimo vietos administracija nuteistąjį apibūdina patenkinamai (t. 1, b. l. 159).
Teismas nenustatė nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.
Visa tai įvertinęs, pirmosios instancijos teismas V. B. paskyrė žymiai didesnę nei vidutinę laisvės atėmimo bausmę.
Skundžiamu nuosprendžiu V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai atitinka įstatymo reikalavimus ir būtina, siekiant jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes akivaizdu, kad anksčiau skirtos bausmės nebuvo pakankamos nusikalstamiems polinkiams pakeisti.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.