Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Mickevičienė, išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Arūno Stankevičiaus pareiškimą dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-135-10, ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje

A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Baltarusijos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. neteisėtai slėpė ir gabeno Lietuvos Respublikoje tris neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, o būtent, jis 2009 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną Baltarusijos Respublikoje, Minsko mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, dalyvaudamas kartu su A. K. susitikime, kuomet pastarasis susitarė su Gruzijos piliečiu A. G. dėl neteisėto trijų Gruzijos piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, pažadėjo, esant būtinumui, padėti įgyvendinti šį sumanymą. 2009-11-26 apie 8.30 val., vykdydamas A. K. nurodymą, Šalčininkų mieste, autobusų stotyje pasitiko neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ties vieta, pažymėta valstybės sieną žyminčiais ženklais Nr. 0590, Nr. 0591 ir Nr. 0592, Milvydų kaimo ribose, Šalčininkų rajone perėjusius tris Gruzijos piliečius A. G., V. G. ir R. P., kuriuos taksi automobiliu atgabeno ir slėpė bute, (duomenys neskelbtini), iki tos pačios dienos 16.00 val., kuomet A. K. šiuos asmenis išgabeno į Vilniaus miestą, kur jis AB Banko „Swedbank“ klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, Gruzijos piliečiui A. G. leido pasinaudoti banke esančia sąskaita tam, kad pastarojo giminaičiai galėtų pervesti pinigus, po ko į jo banko sąskaitą Western Union perlaidų sistema pervestus pinigus – 457,45 Lt nuėmė nuo sąskaitos ir atidavė A. G.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009-11-26 apie 19.00 val. neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius – Gruzijos piliečius A. G., V. G. ir R. P. jis, A. K. nurodymu, paslėpė A. S. nuomojamame bute, (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais A. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 292 str. 1 d.

Kaltinamojo kaltė grindžiama jo paties prisipažinimu ir parodymais (T. I b.l. 161-162, T II b.l. 19), įtariamosios I. S. parodymais (T I b.l. 84-85), liudytojų A. G. (T I b.l. 111-113), R. P. ( T 119-120) parodymais, įtariamojo A. K. parodymais (T II b.l. 2-4), kitais bylos dokumentais: asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais (T I b.l. 106-109, 125-127), AB „Swedbank“ duomenimis (T I b.l. 61).

Kaltinamasis A. V. dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo prisipažino kaltu visiškai ir paaiškino, kad 2009 m. lapkričio mėnesį jis, paprašytas A. K., Šalčininkų miesto autobusų stotyje pasitiko kelis nelegaliai Lietuvos valstybinę sieną perėjusius Gruzijos piliečius. Šiuos asmenis, iki atvyko A. K., jis nugabeno pas pažįstamą I. S., gyvenančią Šalčininkų mieste. Vėliau, tos pačios dienos vakare, A. K. padėjo šiuos žmones nugabenti į Vilnių, kur vienam iš Gruzijos piliečių leido pasinaudoti savo sąskaita, esančia banke. Kuomet šiam buvo pervesti pinigai, jis nuėmė pinigus nuo sąskaitos ir atidavė Gruzijos piliečiui. Tai darė A. K. paprašytas du kartus. Jis A. K. nurodymu gruzinus paslėpė A. S. nuomojamame bute Salininkų mikrorajone, Vilniuje. Jokio piniginio atlygio nei iš A. K., nei iš Gruzijos piliečių negavo. (T. I b.l. 161-162, T II b.l. 19)

Liudytoja I. S. parodė, kad 2009-11-25 naktį apie 24.00 val. pas ją atėjo A. V., atsinešė butelį degtinės, kurią išgėrė. Naktį A. V. į mobilųjį telefoną paskambino kažkoks vyriškis. Ji nesuprato, apie ką vyrai kalba, tačiau A. V. aiškino, kad pasitikti negalės, kadangi yra girtas. Po to A. V. pasigėrė tiek, kad užmigo. Į mobilųjį telefoną daug kartų skambino. 2009-11-26 apie 7 val. į A. V. telefoną vėl paskambino ir liepė ateiti pasitikti į Šalčininkų autobusų stotį. Išeidamas pasitikti žmonių į autobusų stotį, A. V. pasakė, kad tie žmonės atėjo iš Baltarusijos. Ji liepė A. V. nevesti tų žmonių į jos butą. A. V. pasakė, kad tikrai neves, tačiau netrukus į buto duris paskambino. Atidariusi duris, ji pamatė stovinčius A. V. ir tris tamsaus gymio vyriškius. Suprato, kad A. V. atsivedė į jos butą iš Baltarusijos atėjusius žmones. Tų žmonių anksčiau ji nepažinojo, jų vardų, pavardžių ir dabar nežino, tačiau žino, kad tai trys gruzinai. Ji liepė A. V. išvesti tuos gruzinus. Tuomet A. V. pasakė, kad jis davė gruzinams savo duomenis, kad į jo sąskaitą kažkas atsiųstų pinigų, skirtų gruzinams. Apie 11.00 val. į jos butą atvažiavo A. K.. A. K. pasisveikino su visais trimis gruzinais, paspaudė vieni kitiems rankas. Ji suprato, kad A. K. pažįsta gruzinus. Būdamas jos bute A. K. skambino anksčiau jai nepažįstamam A. S., pravarde „B.“. A. K. paprašė A. S. leisti šio bute pagyventi žmonėms kelias dienas. Iš pokalbio nuogirdų ji suprato, kad A. S. sutiko tuos žmones priimti. Po pietų prie jos namo atvažiavo R. S. automobiliu ‚Audi 80“, tamsios spalvos, ir A. K. savo automobiliu „Audi A6“, juodos spalvos. Į A. K. automobilį atsisėdo du gruzinai, o į R. automobilį atsisėdo ji, A. V. ir trečias gruzinas. R. keliu Šalčininkai- Vilnius važiavo pirmas, A. K. automobilis važiavo jiems iš paskos. Pirmiausiai jie visi nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“. A. K. prie „Akropolio“ išleido gruzinus ir išvažiavo. Ji su R. ir vienu iš gruzinų laukė automobilyje prie „Akropolio“, A. V. nuėjo į „Akropolyje“ esantį kažkokį banko skyrių nusiimti nuo A. V. sąskaitos gruzinams pervestų pinigų. Pinigai buvo skirti gruzinams, tačiau kiek tų pinigų buvo, ji nežino. Vėliau A. V. jai pasakojo, kad gruzinai nuo sąskaitos nusiėmė tik pusę pinigų, o likusius turės nusiimti vėliau. Atvažiavus prie „Akropolio“A. K. paaiškino A. V., kur gyvena A. S., pravarde „B.“. A. V. gruzinus išvežė į Salininkus. (T I b.l. 84-85).

Liudytojas A. G. parodė, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesį jo kraštietis davė jam A. K. telefono numerį. Su A. K. jis susitiko Minske, nes norėjo vykti į Lenkiją prašyti prieglobsčio. Pažįstamas jam pasakė, kad A. K. gali padėti pereiti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sieną ir davė A. K. telefoną. 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje jis paskambino A. K. ir susitarė, kad šis padės. A. K. atvažiavo į Minską ir jie susitarė, kad A. K. padės pereiti sieną. Jie susitarė, kad sumokės A. K. po 600 eurų už žmogų. Buvo jis, R. P., V. G. ir A. K.. A. K. pasakė, kad jiems pereiti sieną padės A. ir V. iš Baltarusijos pusės. Prie sienos jie sumokėjo po 400 eurų Andrejui, po 200 eurų turėjo sumokėti Lietuvoje. Lietuvoje visi trys po 200 eurų sumokėjo A. K. Šalčininkuose. Eurai buvo kupiūromis po 100, 50 ir 200. Su A. K. buvo dar vienas žmogus, kuris sėdėjo automobilyje. Išvykdami jie duotu telefonu skambino žmogui, kuris turėjo jų laukti degalinėje. Jie išvyko iš Lydos. Juos pasitiko Benekonių kaime. Už Benekonių kaimo jie ėjo pėsčiomis. Juos lydėjo V., parodė, kur eiti. Jie trise perėjo valstybės sieną apie 5 val. ryto. Jiems nurodė eiti keliu ir apie 7.00 val. jie atėjo į Šalčininkų autobusų stotį, kur laukė apie pusę valandos, paskambino. Atėjo jaunas vaikinas ir taksi automobiliu jie nuvažiavo į butą. Dalį pinigų jie turėjo su savimi, o kitus pinigus- 300 dolerių pragyvenimui atsiuntė giminės. Tą pačią dieną A. K. nuvežė juos į Vilnių. Jie buvo susitarę su A. K., kad šis nuveš juos į Lenkiją. Taip susitarė dar Minske. Tą pačią dieną A. K. nuvežti jų į Lenkiją negalėjo, todėl apnakvydino pas kažkokį žmogų.A. K. žadėjo padėti jiems patekti į Lenkiją. Pernakvoti jie atvyko pas A. S., su kuriuo išgėrė, pasėdėjo, jokių pinigų nedavė. Pernakvoję pas A. S., jie skambino A. K., kad šis išspręstų atvykimo į Lenkiją klausimą. Vėliau A. K. telefonas buvo išjungtas. Tada jie išėjo ieškoti A. K. ir juos sulaikė policija. A. S. apie šiuos reikalus su A. K. jie nieko nesakė. (T T b.l. 111-113).

Liudytojas R. P. parodė, kad Baltarusijoje, Breste, 2009 metų lapkričio mėnesį buvo daug gruzinų, iš kurių sužinojo, kad yra žmogus, pavarde K., kuris gali už pinigus padėti patekti į Lietuvą. Jis neprisimena, kur pirmą kartą pamatė K.. Jo manymu, su A. K. tarėsi A. G. už juos visus. Sužinojo, kad A. K. gali suorganizuoti jų pervedimą per valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą už 600 eurų nuo kiekvieno žmogaus. Visas perėjimo per valstybės sieną smulkmenas: laiką, vietą, pinigų perdavimą derino A. G.. 2009-11-26 jis kartu su A. G. ir V. G. atvažiavo traukiniu iš Bresto į kažkokį Baltarusijos miestelį, esantį netoli Baltarusijos ir Lietuvos valstybių sienos. Vakare, o gal naktį, mietelio degalinėje susitiko su dviem vaikinais, kurių duomenų jis nežino. Tie vaikinai tamsios spalvos automobiliu, kurio markės ir numerių jis neįsidėmėjo, atvežė juos link valstybės sienos. Tuomet vienas iš vaikinų liko prie automobilio, o kitas palydėjo juos visus tris į Lietuvą. Vaikinas pervedė juos per valstybės sieną. Jis suprato, kad eina per sieną. Toje vietoje buvo vandens griovys. Perlipę per griovį pamatė metalinę tvorą. Jie perlindo po tvora. Vaikinas perlindo kartu su jais. Jis suprato, kad yra Lietuvoje. Vaikinas palydėjo juos per mišką iki asfaltuoto kelio. Tuomet vaikinas parodė, į kurią pusę jiems reikia eiti. Jie turėjo nueiti į miesto, kurio pavadinimo jis neprisimena, autobusų stotį, kur juos turėjo pasitikti kitas vaikinas. Vaikinas, kuris juos palydėjo, grįžo atgal į Baltarusiją. Jie trise ėjo keliu, kol priėjo miestą. Miesto autobusų stotyje buvo apie 7 val. ryto. Nors juos turėjo kažkas pasitikti, niekas nepasitiko. Jie laukė stotyje apie pusvalandį. Po to nuėjo į šalia buvusią parduotuvę, kurioje A. G. nusipirko lietuvišką telefono kortelę. A. G. kažkam paskambino ir pasakė, kad jie jau atėjo, kad laukia stotyje. Netrukus į stotį atbėgo anksčiau nepažįstamas jaunas vaikinas, lieso kūno sudėjimo, trumpų plaukų. Vaikinas pasakė, kad atėjo jų pasitikti, kad jį atsiuntė K.. Jis žinojo, kad K. yra tas žmogus, kuris organizuoja jų kelionę iš Baltarusijos į Lietuvą ir iš Lietuvos į Lenkiją. K. iki tol jis nebuvo matęs. Baltarusijoje su K. bendravo tik A. G.. Vaikinas taksi automobiliu juos nuvežė į kažkokio namo kiemą. Namo kieme stovėjo „Audi A8“ markės automobilis, kuriame sėdėjo storas vyriškis. Iš to, kaip su minėtu vyriškiu bendravo A. G., ir iš pastarųjų pokalbio jis suprato, kad automobilyje sėdi jų kelionės organizatorius K.. K. –storas, vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio vyriškis, labai trumpais plaukais arba plikas, veidas apvalus, putlūs skruostai, didelė nosis. Kartu su K. ir vaikinu, pasitikusiu juos stotyje, jie nuėjo į butą, kuriame buvo jauna mergina ir kažkoks vyriškis, kuris girtas miegojo. Mergina buvo aukšta, vidutinio kūno sudėjimo, apvalaus veido. Kurį laiką jie pabuvo bute, o po to K. savo automobiliu ir dar kažkoks nepažįstamas vyriškis kitu „Audi“ markės automobiliu vežė juos visus tris į Vilnių. A. G. važiavo K. automobiliu, o jis su V. G. važiavo tuo automobiliu, kurį vairavo nepažįstamas vyriškis. Pirmiausia atvažiavo prie didelio prekybos centro. Ten A. G. turėjo nuo kažkokios sąskaitos nusiimti pinigų. A. G. giminaičiai pervedė pinigų į kažkurio lietuvio sąskaitą, tačiau jis nežino, į kurio. Jis į prekybos centrą nėjo. Liko miegoti automobilyje. Iš prekybos centro tas nepažįstamas vyriškis juos atvežė į butą Vilniaus priemiestyje. Buto savininkas buvo jaunas vaikinas, pravarde „B.“. „B.“ aukštas liesas, šviesų plaukų vaikinas. K. buvo pažadėjęs juos kitą dieną nuvežti į Lenkiją. Toks buvo jų susitarimas su A. K.: K. turėjo organizuoti jų kelionę iš Baltarusijos į Lietuvą, o iš Lietuvos į Lenkiją, o jie turėjo sumokėti A. K. kiekvienas po 600 eurų. Jis pats A. K. pinigų nemokėjo. Savo užmokesčio dalį – 600 eurų jis atidavė A. G., o šis atsiskaitė su A. K.. Jis žino, kad dalį pinigų A. G. sumokėjo dar Baltarusijoje, o kitą dalį sumokėjo Lietuvoje. Tačiau nei kitą dieną, nei dar kitą dieną A. K. jų iš „B.“ buto nepaėmė. Tame bute jie gyveno apie 4-5 dienas. 2009-12-02 jie nusprendė patys važiuoti ir susirasti A. K.. Paprašė vaikino, pravarde „B.“, nuvežti juos pas A. K.. Vaikinas sutiko, tačiau juos važiuojančius „B.“ automobiliu sulaikė policijos pareigūnai. Vaikinui, pravarde „B.“ už gyvenimą pastarojo bute jie nieko nemokėjo. Po sulaikymo jie buvo apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre. ( T. I b.l. 119-120).

Įtariamasis A. K. parodė, kad su gruzinais dėl jų neteisėto gabenimo per valstybės sieną jis nesitarė, užmokesčio už gruzinų neteisėtą gabenimą neprašė ir negavo. Jokių nurodymų gruzinams nei telefonu, nei susitikęs nedavė. Asmeniškai su gruzinais nebendravo. Šių asmenų nelegalų gabenimą per valstybės sieną organizavo A. V.. Kad gruzinai mokėtų pinigus A. V., jam nėra žinoma. ( T. II b.l. 2-4).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas A. G. atpažino A. V. kaip asmenį, kuris 2009 m. lapkričio pabaigoje jį R. P. ir V. G. pasitiko Šalčininkų autobusų stotyje, ir į kurio sąskaitą jo giminaičiai pervedė pinigų. (T I b.l. 106-109).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas R. P. atpažino A. V. kaip asmenį, kuris jį, V. G. ir A. G. pasitiko autobusų stotyje, Lietuvoje, ir kuris juos taksi automobiliu atvežė iki gyvenamojo namo kiemo, kur automobilyje pirmą kartą pamatė A. K.. ( T. I b.l. 125-127)

AB „Swedbank“ pateikė duomenis apie A. V. išmokėtų Western Union grynųjų pinigų perlaidas nuo 2009-11-25 iki 2009-12-10. ( T I b.l. 61).

Motyvuojamoji dalis

Vertinant byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamojo A. V. veiksmai padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyti visiškai, abejoti jo kaltumu pagrindo nėra. Kaltinamasis pripažino, kad jis žinojo, kad Gruzijos piliečiai A. G., V. G. ir R. P. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos sieną, liudytoja I. S. taip pat nurodė, kad išeidamas pasitikti šių asmenų A. V. jai pasakė, kad jie atėjo iš Baltarusijos. Žinodamas šią aplinkybę A. V. gabeno tris Gruzijos piliečius taksi automobiliu iš Šalčininkų autobusų stoties į butą esantį (duomenys neskelbtini), ir ten juos slėpė, vėliau A. K. nurodymu juos paslėpė bute, esančiame (duomenys neskelbtini). A. V. veika teisingai kvalifikuota kaip LR BK 292 str. 1 d. numatytas nusikaltimas.

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kaltinamasis tyčia padarė apysunkį nusikaltimą. A. V. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas, dirba (duomenys neskelbtini) (T II b.l. 21), psichiatrijos gydymo įstaigose negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas (T I b.l. 38-39). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkina tai, kad nusikaltimą veiką padarė bendrininkų grupėje (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant kaltinamajam baudą, mažesnę už įstatymo nustatytą vidurkį. A. V. paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir užstatas (T I b.l. 169-170, TII b.l.7-8).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 420 str. 1 d. 1 p., 421 str., teisėja

nusprendė:

A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 292 str. 1 d. ir paskirti 100 MGL, t.y. 13000 Lt (trylikos tūkstančių litų) dydžio baudą.

Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir užstatą, iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo palikti nepakeistas, o jam įsiteisėjus – panaikinti, 10000 Lt (dešimties tūkstančių litų) užstatą grąžinti užstato davėjui G. V., asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (2012-10-31 nurodymas pervesti grynuosius pinigus Nr. 0378320121031002300000054, T II b.l. 9).

Išaiškinti A. V., kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per šešis mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos (LR BVK 22 str.).

Nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jis per keturiolika dienų nuo šio dokumento gavimo dienos turi teisę reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme. Surengus posėdį teisme, teismas nebus saistomas nurodytu baudos dydžiu ir galės būti skiriama bet kokia kita bausmė, numatyta sankcijoje. Nepateikus prašymo, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas LR BPK 352 str. nustatyta tvarka.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas.