- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-09
- Bylos Nr.
- AS-403-603-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Algirdas Taminskas (pran.), Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 “Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo” teisėtumą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1323 “Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo” ir juo patvirtintos ”Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės” neprieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 “Gyvenamieji pastatai” 10, 11, 12 punktams, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 “Statybos leidimas” 16 punktui, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323, kuriuo patvirtintos “Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės”, galiojimą. Nurodė, kad teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, neteisėtomis būtų pripažintos sutartys, sudaromos dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas, o statybos būtų vykdomos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. To pasekmė – restitucijos taikymas ir statybų teisėtumo klausimas. Teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pripažinus, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1‑1323 prieštarauja teisės aktų reikalavimams, būtų pažeistos vartotojų teisės bei teisėti interesai (būtų praradę tam tikrą pinigų sumą, kurią išieškoti būtų neįmanoma, bei vartotojai liktų be automobilių stovėjimo vietų) ir atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį būtų neįmanoma. Ginčijamo teisės akto galiojimo sustabdymas užkirstų kelią neteisėtų ir viešąjį interesą pažeidžiančių sutarčių sudarymui bei vykdymui ir padėtų išvengti būtinybės šalinti neteisėto sandorio pasekmes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo prašymą bei pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323, kuriuo patvirtintos “Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės”, galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio l dalį, teismas arba teisėjas motyvuotu proceso dalyvių prašymu gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje nurodytos aplinkybės yra pagrįstos, todėl yra pagrindas stabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323, kuriuo patvirtintos “Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės”, galiojimą.
III.
Atskiruoju skundu Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirajame skunde nurodo, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl užtikrinimo priemonių tikslas yra siekimas užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsukinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklėse numatyta, kad sumažinant reikalingą įrengti minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas mokama kompensacija. Teismui priėmus sprendimą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo” ir juo patvirtintos „Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės” prieštarauja numatytų teisės aktų reikalavimams, išlieka galimybė taikyti restituciją ir grąžinti pinigines lėšas statytojams. Priešingai, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdžius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo galiojimą, užkertama galimybė statytojams vykdyti projektavimo ir statybos darbus. Senamiesčio teritorijos režimo reglamentai nesuteikia galimybės laisvai projektuoti reikiamą automobilių stovėjimo vietų išdėstymą, todėl statytojai, siekdami vykdyti projektavimo ar statybos darbus, sutinka mokėti kompensacijas už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas, tuo tarpu priimto sprendimo ir tvarkos sustabdymas stabdo ir vykdomus projektavimo darbus. Argumentas, kad teismui pripažinus, jog minėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, neteisėtomis turėtų būti pripažintos ir sutartys, todėl turėtų būti taikoma restitucija ir sprendžiamas statybų teisėtumo klausimas, savaime neleidžia daryti išvados, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą būtina išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti šalių interesų labiau nei reikia teisėtam tikslui pasiekti, o šiuo konkrečiu atveju sustabdžius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo galiojimą suvaržomi ir statytojų teisėti interesai, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas prieštarautų šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo principui, nes akivaizdu, kad statytojai, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, patirtų didesnių nuostolių nei pareiškėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas leidžia administraciniam teismui taikyti ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą kaip reikalavimo užtikrinimo priemonę. Akto galiojimo laikinas sustabdymas yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, inter alia vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi, į Vilniaus apygardos administracinį teismą iš esmės kreipėsi su prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumą. Todėl sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje turi būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo proceso esmę, jo pobūdį ir tikslus.
Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, jis iš esmės skiriasi nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Sprendimu dėl norminio administracinio akto teisėtumo administracinis teismas skundžiamą norminį aktą pripažįsta teisėtu arba pripažįsta jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalis). Tokie sprendimai paprastai nereikalauja specialaus vykdymo proceso, nes sukelia teisines pasekmes patys savaime. Negalima teigti, kad šiuo atveju, nesustabdžius norminio administracinio akto galiojimo, gali pasunkėti administracinio teismo sprendimo laikyti neteisėtą norminį administracinį aktą panaikintu įvykdymas. Tuo tarpu dėl pasekmių, kylančių taikant ginčijamą norminį administracinį aktą, turi būti sprendžiama individualiose administracinėse bylose. Suinteresuotiems asmenims, manantiems, kad, taikant ginčijamą norminį administracinį aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti šiuos individualaus pobūdžio aktus ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose.
Paminėtas teisės aiškinimo taisykles Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija suformulavo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS2 - 489/2006. Su paminėtu teisės aiškinimu teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija pastebi, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas prašė panaikinti visą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamu atveju galėjo būti skundžiama tik nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Todėl atskirasis skundas tenkintinas tik iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartis dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinama ir pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir sustabdytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323, kuriuo patvirtintos “Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės”, galiojimas.
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.