Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Irena Sabaitienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7

Kaunas, 2007 m. balandžio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam D. U. , jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai, nukentėjusiųjų atstovui advokatui Kaziui Rakauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų M. S. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, nuteistajam D. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Dalinai patenkinus nukentėjusiojo - civilinio ieškovo M. S. ieškinį, iš D. U. priteista 660, 50 litų turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Dalinai patenkinus nukentėjusiosios - civilinės ieškovės A. B. ieškinį turtinei žalai atlyginti, iš D. U. priteista 674, 30 litų , kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Iš D. U. priteista 5106, 04 litų proceso išlaidų valstybei.

Nukentėjusiajai - civiliniam ieškovui A. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl neturtinės žalos priteisimo, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata bei žuvo kitas žmogus, o būtent: 2005-09-13 apie 14 val. 25 min., Kauno rajone, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), važiuodamas dvipusio eismo iš dviejų eismo juostų kelio (duomenys neskelbtini) ruožu nuo (duomenys neskelbtini) kryptimi ne mažesniu kaip 100 km/h greičiu, lenkdamas ta pačia kryptimi važiavusias transporto priemones, neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, tuo pažeidė kelių eismo taisyklių 180.3 punkto reikalavimus, susidūrė su priešpriešais artėjančiu motociklu (duomenys neskelbtini), vairuojamu M. S. , kuriam padaryti sužalojimai- dešinio raktikaulio lūžimas, kairės pėdos 1-4 padikaulių lūžimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to susidūrė su motociklu (duomenys neskelbtini), vairuojamu B.J.K.H., kuris dėl politraumos, pasireiškusios daugybiniais kaukolės ir skeleto kaulų lūžiais, aortos plyšimu, kairio plaučio sumušimu, muštinėmis žaizdomis, odos nubrozdinimais bei poodinėmis kraujosruvomis mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas prašė skundus patenkinti. Prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų - civilinių ieškovų M. S. ir A. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nukentėjusiojo - civilinio ieškovo M. S. apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis M. S. teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo pareikšto 2454,50 litų dydžio civilinio ieškinio pagrįstumą, dėl ko apylinkės teismas negalėjo visiškai patenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškinio reikalavimas dėl 1794 litų dalies, kurią sudaro gydymo Lubinus klinikoje bei būsto ir garažo paruošimo žiemai išlaidos, priteisimo atmestas nepagrįstai. Nukentėjusysis prašo iš nuteistojo D. U. priteisti minėtą pinigų sumą, tačiau tokio prašymo nepagrindžia jokiais dokumentais, įrodančiais turėtas materialines išlaidas.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad gydymo išlaidas patvirtina Lubinus klinikos pažyma. Skunde paminėtoje medicininėje pažymoje (t.2, b.l. 47) nurodoma, kad ši pažyma neturi teisinės galios ligonių kasose ir pagal Vokietijos gydytojų suvažiavimo rezoliucijos 11 paragrafą apmokestinta honoraru. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kiek nukentėjusiajam kainavo jo gydymas.

Be to, skunde nurodomas konkretus išlaidų, susijusių su artimųjų nukentėjusiojo lankymu gydymo įstaigoje, dydis, tačiau jis nėra pagrįstas atitinkamais dokumentais. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas taip pat nepateikė jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų. Būsto bei garažo sutvarkymas ir paruošimas žiemai taip pat nėra pagrįstas konkrečiais duomenimis. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo prašymą atlyginti jam 1794 litų dydžio turtinę žalą. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalimi, šioje dalyje civilinį ieškinį atmetė pagrįstai.

Dėl nukentėjusiosios A. B. apeliacinio skundo

Nukentėjusioji A. B. taip pat prašo priteisti su būsto ir garažo sutvarkymu susijusias išlaidas. Tačiau šis faktas nėra pagrįstas ir įrodytas įstatyme numatytais leistinais įrodymais, dėl ko teismas pagrįstai ieškinį šioje dalyje atmetė.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog neturtinė žala negali būti siejama su UAB DK „PZU Lietuva“ prievole apmokėti žalą pagal draudėjo sudarytą su nuteistuoju D. U. transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. kovo 26 d. buvo sudaryta UAB DK „PZU Lietuva“ ir D. U. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (draudimo liudijimas Nr. LT/AYA 1587063), kuri galiojo draudiminio įvykio metu. Pagal minėtą draudimo sutartį draudikas atlygina visą nusikaltimu padaryta materialinę žalą, jei ši neviršija nustatyto maksimalaus dydžio. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004-03-05 įst. red.) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos) bei 100000 eurų dėl žalos turtui. Taigi iš minėtos įstatymo nuostatos matyti, kad nukentėjusiajam draudikas atlygina ne didesnę nei 500 eurų neturtinę žalą. Kitą neturtinės žalos dalį nukentėjusysis turi teisę reikalauti iš kaltojo asmens, šiuo atveju nuteistojo D. U. . Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.254 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai, todėl sprendžiant nagrinėjamoje byloje kylančius klausimus, būtina vadovautis Civilinio kodekso nuostatomis. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje ir 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta deliktinė atsakomybė už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, su draudimo įstaiga tebevyksta žalos administravimo procesas. Kadangi neturtinės žalos dalis pagal minėtą sutartį nėra išmokėta, teismas neturi galimybės priteisti likusią neturtinę žalą. Nuosprendyje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad draudikas būtų atlyginęs įstatyme nustatyto ar kitokio dydžio neturtinę žalą, kas ir sukliudė priteisti prašomą visą neturtinę žalą.

Kadangi baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad draudikas būtų įstatyme nustatyto ar kitokio dydžio neturtinę žalą atlyginęs, teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiosios skundo argumentai dėl per švelnios bausmės nuteistajam paskyrimo taip pat yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį.

Nukentėjusioji nesutinka su D. U. paskirta bausme, apeliaciniame skunde teigia, kad ji yra per švelni ir prašo skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Skunde akcentuojama, jog teismas atsižvelgė tik į tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, dirba ir išlaiko nepilnamečius vaikus. Šis apeliacinio skundo argumentas yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiksliai ir aiškiai argumentuota, kodėl, teismo nuomone, nuteistajam D. U. tikslinga skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Iš nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad žuvo jaunas vyras, našlaičiais liko trys nepilnamečiai vaikai, kitam nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistasis anksčiau teismo neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba ir pats išlaiko du nepilnamečius vaikus. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, teisingumo principo nuostatas ir jų nepažeidė. Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegija konstatuoja, kad nuteistajam D. U. paskirta mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, ją griežtinti nėra įstatyminio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pritaikė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį ir nuteistajam atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. Minimo straipsnio 1 dalis numato, kad, atsižvelgus į tai, ar paskirtosios bausmės tikslai bus atlikti be realaus laisvės bausmės atlikimo, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už neatsargių nusikaltimų padarymą laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams. D. U. įvykdytas nusikaltimas yra neatsargus, už jo padarymą paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Nors dėl nuteistojo nusikalstamos veikos atirado itin sunkios pasekmės- žuvo žmogus, neatsargus nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo asmenybė, ta aplinkybė, kad jis neturi kriminalinės praeities, leido teismui padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų M. S. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.