- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- I-2670-583/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00920-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V.A.L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.A.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2015 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas ir administracinė byla pagal pareiškėjo V.A.L. skundą atsakovui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2013-04-05 buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje labai žiauriomis sąlygomis. Teigia, kad kameros neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, sanitarinė zona nebuvo atskirta nuo kameros patalpos, trūko ventiliacijos, prastas apšvietimas, kameros nebuvo dezinfekuojamos, trūko higienos reikmenų, patalynė buvo nešvari, be to, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka. Paaiškina, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pareiškėjas V.A.L. buvo laikomas nuo 2012-06-27 iki 2012-07-03 (7 paras) penktoje kameroje, kurios plotas 11,86 kv. m., su dviem asmenimis, nuo 2012-11-20 iki 2012-11-23 (3 paras) antroje kameroje, kurios plotas 13,12 kv. m., su trimis asmenimis, nuo 2012-11-24 iki 2012-11-27 (3 paras) antroje kameroje su vienu asmeniu, nuo 2012-12-21 iki 2012-12-23 (2 paras) antroje kameroje buvo laikomas vienas, nuo 2012-12-23 iki 2012-12-28 (5 paras) antroje kameroje su dviem asmenimis, nuo 2013-04-02 iki 2013-04-05 (3 paras) trečioje kameroje, kurios plotas 12,68 kv. m., su dviem asmenimis. Pažymi, jog priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, byloje nėra pateikta įrodymų, kad V.A.L. dėl netinkamų laikymo sąlygų raštu būtų kreipęsis į areštinės administraciją, ar dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų atsiradę sveikatos negalavimai dėl kurių būtų kreipęsis į gydymo įstaigą. Argumentuoja, kad pagal Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013-08-29 patikrinimo aktą Nr. AK-115, areštinės kamerose pažeidimų nenustatyta. Tvirtina, jog kaip to reikalauja 2002-07-10 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 380 patvirtintų teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktas, kamerose įrengtas 100 x 142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120 - 130 cm aukščio pertvara. Nurodo, kad atliktuose Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimuose nebuvo nustatyti pažeidimai dėl natūralaus ar dirbtinio kamerų apšvietimo. Be to, nors Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013-08-29 patikrinimo akte Nr. AK-115, nustatyta, jog mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikė, tačiau areštinės kameros vėdinamos per langus (orlaides), kas atitinka Higienos normos 23 punkto reikalavimus. Pabrėžia, jog graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai areštinėje atliekami pagal poreikį, juos atlieka specializuota įmonė, su kuria sudaryta paslaugos teikimo sutartis (2012-2013 m. „Rudagys“). Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas buvimo areštinėje metu jokių pretenzijų dėl patalynės, higienos reikmenų, pageidavimų būti laikomam atskirai nuo rūkančių, ar kad jo kameroje rūkoma, neturėjo. Teigia, kad V.A.L. skunde dėsto bendro pobūdžio teiginius paremtus asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu ir nepateikia jokios faktinės argumentacijos, kuria remiantis būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą.
Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Vadinasi, sprendžiant V.A.L. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas, prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko Tado Mažučio 2014-09-08 tarnybinio pranešimo Nr. 85-13-PR5-118, pareiškėjui V.A.L. ginčo laikotarpiu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose teko nuo 2,925 kv. m. iki 11,7 kv. m. ploto (neįskaičiuojant 1,42 kv. m. sanitarinio mazgo ploto), o pareiškėjo teisė būti kalinamam ne mažesnėje nei 5 kv. m. ploto kameroje buvo pažeista 18 parų, t. y. nuo 2012-06-27 iki 2012-07-03 (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 3,48 kv. m.), nuo 2012-11-20 iki 2012-11-23 (kamera Nr. 2, vienam asmeniui 2,925 kv. m.), nuo 2012-12-23 iki 2012-12-28 (kamera Nr. 2, vienam asmeniui 3,9 kv. m.), nuo 2013-04-02 iki 2013-04-05 (kamera Nr. 3, vienam asmeniui 3,75 kv. m.). Spręstina, jog V.A.L. 18 parų buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – šviesos trūkumo areštinės kamerose, nešvaros, netinkamos ventiliacijos, sanitarinio mazgo neatskyrimo nuo kameros patalpos, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas V.A.L. būtų skundęsis atsakovui ar Tauragės visuomenės sveikatos centrui dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų.
Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013-08-29 patikrinimo akte Nr. AK-115 ir 2013-09-23 patikrinimo akte Nr. AK-117 esminių pažeidimų nenustatyta – užfiksuoti kenkėjai tą pačią dieną buvo naikinami UAB „Rudagys“, nors mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikė, tačiau kameros vėdinamos per orlaides, pelėsių nematyti, lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai turi būti skalbiami viešojoje skalbykloje, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje, 2013-06-14 sudaryta Skalbimo paslaugų sutartis Nr. 85-5-ST2-49 su UAB „Atakras“. Nors Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013-09-23 patikrinimo akte Nr. AK-117 konstatuotas HN 37:2009 20 punkto pažeidimas – visų kamerų sanitariniuose mazguose prie kriauklių nėra veidrodžių, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas skunde nenurodė kaip jo teises pažeidžiančios ar neturtinę žalą sukėlusios. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-08-06 pažymoje Nr. 11VL-105 nustatyta, jog areštinė patalynės turi pakankamai; patalynė sandėliuojama laikantis higienos reikalavimų, kiekvienas asmuo aprūpinamas minkštuoju inventoriumi ir lovos skalbiniais, rankšluosčiu; patalynė keičiama kartą per savaitę; patalynę skalbia ir dezinfekuoja UAB „Atakras“.
Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimų ar laikymo su rūkančiais vienoje kameroje, todėl vien subjektyvus pareiškėjo suvokimas ir pareigūnų elgesio įvertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūnų elgesio neteisėtumą. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas, jo laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu būtų skundęsis žymiu sveikatos būklės pablogėjimu.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V.A.L. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015 išaiškino, kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011-12-19 iki 2013-04-05) minimalus darbo užmokestis buvo 800 Lt (iki 2012-08-01), 850 Lt (nuo 2012-08-01 iki 2013-01-01), 1000 Lt (nuo 2013-01-01)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Teismas, nustatydamas V.A.L. atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 90,00 Eur (CK 6.250 straipsnis). Todėl V.A.L. skundas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 90,00 Eur (18 parų kalinimo neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpis x 5 Eur skaičiuojant už vieną parą = 90 Eur) patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A.L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V.A.L., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 90,00 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.