Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5309-619/2015, kuria atsisakyta priimti akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovei D. Š. dėl skolos priteisimo, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 str.).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisėtumo ir pagrįstumo teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Absoliučių šios teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių teismas nenustatė. Tačiau, turėdamas omenyje tai, kad ieškinys, kurį pareiškėjas AB DNB bankas siekia pateikti teismui, yra kildinamas iš Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos D. Š. individualios įmonės bankroto bylos (civilinės bylos Nr. B2-5-425/2015), o pagal susiklosčiusią teismų praktiką tokios kategorijos civilinėse bylose esama viešojo intereso, – apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje byloje taip pat yra pagrindas peržengti minėtas ribas, nes, priešingu atveju, gali būti pažeistos asmenų teisės bei teisėti interesai (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d., 338 str.).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendė, kad minėti ieškinio reikalavimai, reiškiami pačiai D. Š. individualios įmonės savininkei, turi būti nagrinėjami šios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Tuo tarpu apelianto nuomone, ieškinys nepažeidžiant teismingumo taisyklių turi būti nagrinėjamas pagal pačios atsakovės gyvenamąją vietą (CPK 27 str. 1 p., 29 str.). Šios pozicijos apeliantas nepakeitė netgi tuomet, kai išsiaiškino klydęs dėl minimos individualios įmonės bankroto bylos baigties ir jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.

Pasisakydamas dėl minėtų argumentų, teismas visų pirma pažymi tai, kas yra ne kartą nurodyta kasacinės bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, be kita ko, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, kurioje pagal trečiojo asmens kreditoriaus AB DNB banko kasacinį skundą buvo patikrintas teisėtumas ir pagrįstumas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos būtent D. Š. individualios įmonės bankroto byloje pagal įmonės administratoriaus skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo (civilinė byla Nr. 3K-3-250/2012).

Taigi teismai yra ne kartą pasisakę, kad individualios įmonės bankroto ypatumus lemia tokios įmonės civilinis teisinis statusas. Kaip žinoma, individualios įmonės kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, pastarajai iškėlus bankroto bylą civilinės atsakomybės subjektu greta pačios įmonės tampa taip pat ir jos savininkas, kuris tuo pat metu yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas (CK 2.50 str. 4 d.); kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai per teismo nustatytus terminus privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, o tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Atsižvelgdamas į individualios įmonės savininko subsidiariąją atsakomybę pagal įmonės prievoles, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

Įmonių bankroto įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta, kad finansinius reikalavimus individualios įmonės bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios įmonės kreditoriai, bet ir jos savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytą individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, pripažįstama, kad tokioje bankroto byloje visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuri priimta dėl D. Š. individualios įmonės bankroto byloje kilusio ginčo, be kita ko, nurodyta, kad individualios įmonės savininkas ir individuali įmonė tampa subjektais, vienodai atsakingais už individualios įmonės ir jos savininko asmenines prievoles kreditoriams, o kreditorių AB DNB banką, kurio skolininkė yra pati D. Š., įtraukus į šios skolininkės bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą su 119 304,12 Eur (411 933,27 Lt) reikalavimu, užtikrintu hipoteka, – pastarasis įgijo tokias pat teises, kaip ir kiti kreditoriai, o vykdant bankroto procedūras, atitinkamai ir tokias pat pareigas (civilinė byla Nr. 3K-3-250/2012).

Kaip minėta, iš nagrinėjamos bylos, o taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje D. Š. IĮ bankroto byloje teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi įmonė yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; kad teismo 2011 m. kovo 9 d. nutartimi į įmonės kreditorių sąrašą įtrauktas kreditorius AB DNB bankas su 119 304,12 Eur (411 933,27 Lt) finansiniu reikalavimu, kildinamu iš nurodytos Kreditavimo sutarties, sudarytos su įmonininke D. Š., ir užtikrintos šiai verslininkei nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka (beje, šis banko reikalavimas buvo ginčijamas (Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-75-425/2011); kad galiojančia teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi šio kreditoriaus reikalavimas buvo patikslintas jį sumažinant perimto skolininkės D. Š. buto verte (240 000 Lt) – iki 171 933,27 Lt dydžio; kad teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pratęstas įmonės bankroto procedūros terminas iki įsiteisės nutartis civilinėje byloje pagal minimo banko skundą dėl įmonės 2015 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų patvirtinimo klausimu. Taigi apelianto kreditoriaus AB DNB banko finansinio reikalavimo skolininkei D. Š. dalį, kuri liko nepadengta šiam perėmus jos įkeistą turtą, bankroto bylą nagrinėjęs teismas yra patvirtinęs galiojančioje nutartyje.

Todėl bankas, kuris, kaip išaiškinta nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, yra įgijęs tokias pat teises, kaip ir kiti kreditoriai, o vykdant bankroto procedūras, atitinkamai ir tokias pat pareigas (civilinė byla Nr. 3K-3-250/2012), – siekdamas pakeisti / patikslinti šį reikalavimą, privalo veikti ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 26 str.). Apelianto argumentai, kad materialinis teisinis santykis jį sieja su fiziniu asmeniu (individualios įmonės savininku), bet ne su pačia individualia įmone, – nesudaro pagrindo sutikti su jo pozicija, nes tokia reikalavimo teise grindžiamas finansinis reikalavimas įmonės savininkei, kaip jau buvo čia minėta, privalo būti apskaitytas būtent įmonės bankroto byloje, kartu su kitomis įmonininko skolomis.

Taigi būtent bankroto byloje sprendžiama tiek dėl bankrutuojančios įmonės, tiek dėl jos savininko (savininkų) atžvilgiu nukreiptų reikalavimų patenkinimo, nes šiame specialiajame įstatyme pasirinktas teisinio reguliavimo modelis yra grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė – visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, etc.).

Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad pasibaigus bankrutavusiai individualiai įmonei nepadengtos tokios įmonės skolos yra nurašomos, tuo tarpu jos savininko civilinė atsakomybė už savo skolas savaime nepasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2362/2013, etc.). Taigi tik pasibaigus bankroto procedūroms, įmonės savininkui pareikštų ir bankroto procese nepatenkintų reikalavimų / jų dalies išieškojimas gali būti nukreipiamas į jo turtą bendra CPK VI dalyje nustatyta sprendimų vykdymo tvarka.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.