Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2021-01-11 · Administracinė byla Nr. I1-412-279/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-11
Bylos Nr.
I1-412-279/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02298-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Administracinė byla Nr. I1-412-279/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02298-2020-9
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2.;20.5.1.; 51.4.; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 11 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. B. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) priteisti 3000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti už laikotarpį nuo 2019 metų iki 2020 m. rugsėjo mėnesio (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 metų iki 2020 m. rugsėjo mėnesio buvo laikomas Marijampolės PN laikino sulaikymo kamerose (vienutėse). Laikino sulaikymo kamerose tualetai visiškai neatskirti nuo likusios patalpos, tualetai įrengti praktiškai prieš duris, kuriose yra stebėjimo „akutė“, todėl jam atliekant gamtinius reikalus, jis galėjo būti stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kitų koridoriumi praeinančių nuteistųjų. Tuo buvo pažeistas jo privatumas. Laikino sulaikymo kamerose nebuvo nei stalo, nei kėdės. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12-15) nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerose Nr. 8, 9, 10, 11. Pažymėjo, jog šios kameros yra vienutės, todėl jose pareiškėjo niekas negalėjo matyti, taigi neatitvertas sanitarinis mazgas nepažeidė pareiškėjo privatumo. Dėl stalų ir kėdžių nebuvimo kamerose atsakovės atstovas pažymėjo, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl pareiškėjas valgyti galėjo sėdint ant lovos. Mano, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės atstovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 metų iki 2020 m. rugsėjo mėnesio atlikdamas nuobaudas laikinojo sulaikymo kamerose. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN skunde nurodytu laikotarpiu ir nurodytose kamerose pirmą kartą buvo patalpintas – 2019 m. sausio 27 d. (kamera Nr. 8), o paskutinį kartą – 2020 m. rugpjūčio 7 d. (kamera Nr. 8) (b. l. 16). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčui spręsti aktualus yra laikotarpis nuo 2019 m. sausio 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamerose sanitarinis mazgas visiškai nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl taip buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 27 d. iki 2019 m. sausio 28 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 8, nuo 2020 m. vasario 9 d. iki 2020 m. vasario 10 d. į kamerą Nr. 10; nuo 2020 m. balandžio 24 d. iki 2020 m. balandžio 25 d. į kamerą Nr. 11; nuo 2020 m. balandžio 25 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. į kamerą Nr. 9, nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d. į kamerą Nr. 8 (b. l. 16).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kameros Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 yra vienvietės ir atskiros sanitarinio mazgo patalpos neturi (b. l. 13), tai patvirtina ir į bylą pateiktos laikinojo sulaikymo kameros fotonuotraukos (b. l. 44-50). Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žiūrėti, pavyzdžiui 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kaip minėta, iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir pateiktų fotonuotraukų matyti, kad vienvietėse kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis įrengtas prieš pat kameros duris, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad 10 (dešimt) parų pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo nei kėdžių, nei stalų.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2017 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti stalas, 1 vnt. (10.2 punktas); taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai, 1 sėdima vieta 1 asmeniui (10.3 punktas).

Atsakovės atstovas byloje nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo nei kėdžių, nei stalų, nes atsiliepime nurodė, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl ir gali būti valgomas sėdint ant lovos (b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas pareiškėjo skundo teiginį, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo nei kėdžių, nei stalų, laiko pagrįstu, todėl šiuo aspektu konstatuojami neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 10 (dešimt) parų buvo kalinamas kamerų tipo patalpose, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo nei stalų, nei kėdžių.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į tai, kad netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 10 (dešimt) parų, teismas sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma pareiškėjui priteisiama iš atsakovės atstovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė