Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1. 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2008-03-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 8 laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams.

Iš L. G. priteista Valstybinei ligonių kasai 270,20 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad 2009-02-15 apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, t. y., tampydamas už plaukų, spirdamas nukentėjusiajai I. G. du smūgius į dešinę koją, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. I., t. y., spirdamas A. I. į krūtinę, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – I. G. priklausantį 100 Lt vertės čiužinį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – dėl nukentėjusiojo A. I. pasipriešinimo.

Be to apeliantas pripažįsta, kad dėl susistumdymo metu nukentėjusiųjų patirtų sužalojimo yra apkaltintas pagrįstai, tai įvyko dėl jo kaltės ir jis dėl to labai gailisi.

Nuteistasis L. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. G. kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės nuteistasis ginčija įrodymų patikimumą, o būtent nukentėjusiųjų A. I. ir I. G. parodymus, kurie, pasak L. G., buvo skirtingi ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, tačiau teismas šių nesutapimų netyrė.

Atsakydama į apelianto argumentus, kolegija pažymi, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti nukentėjusiojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, ištirti rašytinius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir priėmė sprendimą, teisiamojo posėdžio metu išvardino visus nukentėjusiųjų, liudyto, paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų protokolus ir kitus nuosprendžio priėmimui reikšmingus dokumentus (b. l. 164). Nei vienas iš proceso dalyvių, tame tarpe ir nuteistasis, dėl įrodymų tyrimo pastabų nereiškė. Be abejonės, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo, kitų liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste. Kolegijos nuomone, susipažinus su nukentėjusiųjų parodymais viso baudžiamojo proceso metu, nėra pagrindo išvadai, kad jie iš esmės prieštaringi ir tuos prieštaravimus būtina analizuoti, priimant nuosprendį. Priešingai, nukentėjusių parodymai yra nuoseklūs, papildantys vienas kitą ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą L. G. kaltę įrodančią medžiagą.

Taigi, apylinkės teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų.

Iš tikrųjų, nukentėjusiųjų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisminiame procese yra tam tikrų neesminių neatitikimų, tačiau neprotinga tikėtis, kad jų parodymai būtų identiški. Kiekvienas asmuo individualiai suvokia situaciją ir vertina aplinkybes, skirtingai žmonių gebėjimą atkurti įvykių eigą įtakoja subjektyvūs ir objektyvūs faktoriai (išgąstis, praėjęs laikas, regėjimas ir pan.). Apelianto skunde konstatuoti nukentėjusiųjų I. G. ir A. I. parodymų neatitikimai apie tai, kas pirko čiužinį, kaip čiužinys nukrito ant žemės ir I. G. jį pasiėmė, ką nukentėjusieji bare gėrė (vyną ar alų), girdėjo ar negirdėjo A. I. paliepimą ,,Atiduok“, ar buvo įvykio vietoje šiukšlių dėžė – nei L. G. kaltei, nei padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir bausmės skyrimui jokios reikšmės neturi. Faktas tas, kad L. G., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, kėsinosi pagrobti svetimą turtą – čiužinį, tačiau, pasipriešinus A. I., nusikalstamos veikos nebaigė.

Pažymėtina, kad ne nukentėjusieji, kaip savo skunde teigia apeliantas, o jis pats baudžiamojo proceso metu skirtingai aiškino esmines įvykio aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 49-50) teigė, kad dėl girtumo išvis neprisimena, kas vyko išėjus nukentėjusiems ir jam iš baro, kitoje apklausoje (b. l. 54-55) ir teisiamajame posėdyje (b. l. 137) tvirtino, kad prisimena viską gerai, ir kad paskui nukentėjusiuosius iš baro išėjo kaip taikdarys, norėdamas, kad I. G. ir A. I. nesipyktų, nors akivaizdu, kad jokių nesutarimų nei bare, nei lauke tarp nukentėjusiųjų nebuvo – tai tvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir baro barmene dirbusi liudytoja V. Z. (b. l. 44-45; 152).

Akivaizdu, kad apeliantas, pateikdamas tokį prieštaringą įvykio aplinkybių aiškinimą skirtingose baudžiamojo proceso stadijose realizuoja savo gynybinę taktiką, siekdamas nuginčyti aplinkybę, kad jis tyčiniais veiksmais siekė palaužti nukentėjusiųjų pasipriešinimą, ginant savo turtą nuo pagrobimo.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad grobdamas svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę priešintis, numato nusikalstamos veikos padarinius ir tų padarinių nori. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. G. prieš nukentėjusiuosius panaudojo fizinį smurtą, turėdamas tikslą pagrobti I. G. turtą, yra teisinga. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad L. G., pasivijęs kartu einančius I. G. ir A. I., mėgino išplėšti iš nukentėjusiosios I. G. rankų čiužinį, tačiau pastaroji pasipriešino – čiužinio neatidavė, tada nuteistasis spyrė nukentėjusiajai į kojas, tempė už plaukų (b. l. 137-138; 159). Nukentėjusiajai pargriuvus, čiužinys irgi nukrito ant žemės, I. G. šaukėsi A. I. pagalbos - ,,...A. gelbėk...“. L. G. ir į pagalbą priėjęs A. I. mėgino pakelti čiužinį nuo žemės, ir tuo tarpu apeliantas spyrė nukentėjusiajam į kairįjį šoną, tačiau A. I. čiužinio nepaleido, nusviedė jį į šalį, o L. G. pargriovė ant žemės, taip jam sutrukdydamas pagrobti turtą (b. l. 138-139; 164). Nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, nes juos patvirtina specialisto išvados, kuriose konstatuoti I. G. ir A. I. padaryti sužalojimai iš esmės atitinka įvykio aplinkybes ir laiką (b. l. 20; 23). Apeliantas iš esmės neneigė, jog padarė sužalojimus nukentėjusiesiems, tačiau tvirtino tai daręs ne smūgiuodamas, o atstumdamas nuo savęs ant jo puolusius I. G. ir A. I., kurie susižalojo griūdami – atitinkamai I. G. užkliuvusi už suoliuko, o A. I. už šiukšlių dėžės (b. l. 137). Tokia nuteistojo versija iš esmės prieštarauja ne tik nukentėjusiųjų parodymams, bet ir faktiniams duomenims, užfiksuotiems įvykio vietos apžiūros metu (b. l. 7-9), kur duomenų apie suoliuką ir šiukšlių dėžę nėra nurodyta. Nuteistasis aiškino, kad jis priėjo prie nukentėjusiųjų turėdamas tikslą ne atimti čiužinį, o padėti I. G. atsiimti jį iš A. I.. Pasak L. G., pareikalavus A. I. atiduoti nukentėjusiajai čiužinį, pastaroji pati užsipuolė apeliantą – šaukė, kibo į atlapus, nuo ko jam teko gintis. Tai reikštų, kad I. G., kuriai nepavyko išsireikalauti savo turto, stojus ją ginti apeliantui, pastarąjį užpuolė pati. Tokia L. G. versija neparemta jokiais bylos duomenimis ir, iš esmės, prieštarauja elementariai logikai.

Nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas betarpiškai realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę, kas byloja ir apie jo pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad L. G. tikslas buvo vienas – pagrobti nukentėjusiosios turtą. Suvokdamas savo veiksmų esmę, panaudodamas fizinį smurtą prieš I. G. ir ją stojusį ginti A. I., kad palaužti nukentėjusiųjų pasipriešinimą ir galimybę ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo, L. G. pasikėsino apiplėšti nukentėjusiąją. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti.

Nustatytai nuteistojo kaltei ir bausmės skyrimui neturi reikšmės, kada jis atėjo į barą, ar A. I. buvo įkritęs į griovį, ar ne. Faktas tas, kad ne bare apeliantas užpuolė nukentėjusiuosius ir panaudojo prieš juos fizinį smurtą.

Bausmė nuteistajam L. G. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl nėra aiškiai per griežta, ir švelninti bausmės nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių (BK 64 str.), subendrino skundžiamu nuosprendžiu L. G. paskirtą bausmę su 2008 m. kovo 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.