Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. G. ir nukentėjusiosios T. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 145 str. 1 d. (2013 m. spalio 20 d. veika) ir nubaustas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 145 str. 1 d. (2013 m. lapkričio 6 d. veika) nubaustas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 145 str. 1 d. (2013 m. lapkričio 27 d. veika) nubaustas penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 145 str. 1 d. (2014 m. birželio 2 d. veika) nubaustas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 145 str. 1 d. (2014 m. birželio 15 d. veika) nubaustas septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 253 str. 1 d. nubaustas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir J. G. G. paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (raJ.) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios T. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. G. G. priteista jos naudai 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. G. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. spalio 20 d., apie 12.00 val., bute (duomenys neskelbtini), grasino savo buvusiai sutuoktinei T. G. fiziniu susidorojimu, sakydamas, kad ją sunaikins, su ja susidoros, kad turi ginklą, tai sunaikins ją su sūnumi. Tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 6 d., apie 19.00 val., bute (duomenys neskelbtini) grasino T. G. fiziniu susidorojimu, sakydamas, kad jeigu ji neatsiims pareikšimo, tai namuose bus du lavonai, jis turi ginklą, peilius ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 27 d., apie 06.30 val., bute (duomenys neskelbtini), grasino fiziniu susidorojimu T. G., sakydamas, kad jai nebus gyvenimo, kad iš jos liks tuščia vieta, pasakė: „aš tave nužudysiu, o po to pats nusižudysiu“ ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat už tai, kad jis 2014 m. birželio 2 d., dienos metu, bute (duomenys neskelbtini), keikdamas T. G. necenzūriniais žodžiais bei kalbėdamas apie sūnų T. G., pagrasino jai, sakydamas: „žinok aš jį papjausiu“ ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat už tai, kad jis 2014 m. birželio 15 d., apie 22.00 val., bute (duomenys neskelbtini), virtuvėje, sakydamas, kad jis ją ir sūnų pribaigs, kad jis sėdėjo kalėjime su žmogžudžiais, tad juos pasamdys ją nudėti ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 44 vnt. 12 kalibro medžioklinių šovinių, 37 vnt. 16 kalibro medžioklinių šovinių, šratus (bendra masė 2923,5 g), 41 vnt. kapsulių ir 204 g sprogstamosios medžiagos (parako) ir neteisėtai laikė juos, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, senovinėje skrynioje iki tol, kol 2013 m. gruodžio 2 d. kratos metu policijos pareigūnai paėmė minėtus šovinius, šratus, kapsules bei sprogstamąją medžiagą (paraką).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kiekvienos nusikalstamos veikos, už kurias apeliantas yra nuteistas, atskirai nedetalizavo, tik pasisakė, kad nuteistasis įvykdė šias veikas pagal kaltinime nurodytas aplinkybes, o nukentėjusioji ir vienintelis liudytojas neturėjo priežasčių jo apkalbėti. Tai reiškia, kad teismas byloje surinktų aplinkybių nevertino ir J. G. G. nuteisė, vadovaudamasis valstybės kaltintojo surašytu kaltinamuoju aktu.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad 2013 m. spalio 20 d. apeliantas nukentėjusiajai negrasino ir kaltinime nurodytų žodžių nesakė. Teismas nevertino aplinkybės, jog pati T. G. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jokių realių veiksmų nuteistasis nesiėmė, kas reiškia, kad pagrindo bijoti nebuvo. 2013 m. lapkričio 6 d. apeliantas nukentėjusiajai taip pat negrasino ir kaltinime nurodytų žodžių nesakė. Ikiteisminio tyrimo metu šio fakto niekas nepatvirtino. Liudytojas T. G. teismo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis tą dieną grasino mamai. Paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu to nesakė, paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausą vykdanti tyrėja jo nesuprato. Šiais prieštaringais liudytojo parodymais, apelianto nuomone, tikėti nėra pagrindo. 2013 m. lapkričio 27 d. nuteistasis nukentėjusiajai negrasino, kaltinime nurodytų žodžių niekada nesakė. Tą dieną nukentėjusioji nenorėjo bendrauti su apeliantu ir užsirakino. Liudytojas T. G. nurodė, jog jis negirdėjo, apie ką nukentėjusioji ir nuteistasis kalbėjosi, tačiau vis dėlto girdėjo, jog pastarasis sakė, kad jeigu atsisės į kalėjimą, tai nužudys mamą ir nusižudys pats. Apelianto teigimu, būnant kalėjime, neįmanoma nužudyti asmens, esančio laisvėje, todėl tokie grasinimai yra nerealūs ir negali būti įvykdyti. 2014 m. birželio 2 d. nuteistasis niekam negrasino ir kaltinime nurodytų žodžių nesakė. Šiame epizode nurodyta, kad J. G. G. grasino T. G., o ne T. G.. Liudytojas T. G. šių aplinkybių nepatvirtino, nukentėjusiuoju pripažintas nebuvo, nes jam žala nepadaryta ir jam nebuvo pagrindo nieko bijoti. Tuo tarpu, T. G. šioje dalyje neteisėtai ir nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiąja. 2014 m. birželio 15 d. nuteistasis niekam negrasino, kaltinime nurodytų žodžių nesakė. Skirtingi žmonės pagal amžių ir išsilavinimą negali reikšti minčių tais pačiais žodžiais vienoda eilės tvarka, kaip šiuo atveju yra su nukentėjusiosios T. G. ir liudytojo T. G. parodymais. Tokiais parodymais negalima tikėti, jie gali būti perrašyti vieni nuo kitų, todėl šališki.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas T. G. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą pabrėžė, jog nuteistasis prie jo nelenda, tiesiogiai negrasina. Konfliktas su nukentėjusiąja vyksta tik dėl santuokos metu įgyto buto dalybų, ji ne kartą yra sakiusi, kad jeigu nuteistasis jos naudai atsisakys buto, ji atsisakys pareikštų kaltinimų. Nukentėjusioji baigiamojoje kalboje taip pat aiškiai pasakė, kad jai reikalingas butas. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis, dėl ko apeliantas buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad J. G. G. nuo 1976 m. gruodžio 25 d. yra teisėtai išduotas leidimas laikyti ir nešioti medžioklinius ginklus, kuris nėra panaikintas. Šis leidimas suteikia teisę įsigyti ir laikyti medžioklinius ginklus IŽ 16 kalibro Nr. 2411 bei šio kalibro šovinius, paraką šoviniams. Taigi, medžioklinį ginklą, 16 kalibro šovinius ir paraką, kapsules, šratus nuteistasis įsigijo teisėtai. Teismas klaidingai konstatavo, jog apribojus teisę disponuoti šaunamuoju ginklu, šis ginklas buvo paimtas laikinam saugojimui į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Šio ginklo iš nuteistojo niekas nepaėmė, o į policiją jį nuvežė jis pats. Šovinius, kapsules ir paraką į policiją nuvežti nuteistasis pamiršo. Pasibaigus leidimo laikyti ir nešioti medžioklinius ginklus galiojimo terminui, šie teisėtai įsigyti šoviniai ir parakas netapo neteisėtai laikomais. Teismas neatsižvelgė į šias faktines aplinkybes ir neteisingai dėl medžioklinių šovinių, parako, kapsulių, šratų laikymo, nepratęsus leidimo šaunamajam ginklui laikyti, kvalifikavo veiką pagal BK 253 str. 1 d. 44 vnt. 12 kalibro medžioklinių šovinių ne nuteistojo, gali būti, jog šiuos šovinius atnešė ir įdėjo prie kitų šovinių nukentėjusioji. Apie šias faktines aplinkybes galėtų paliudyti neapklaustas liudytojas E. N.. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nuteistojo teigimu, nuosprendyje apsiribota itin paviršutiniška, neobjektyvia įrodymų analize, tik mechaniniu jų įvardijimu, neatskleidžiant tikrojo jų turinio ir prasminio teisinio ryšio su kaltinimo esme. Buvo pažeista nuteistojo teisė į tinkamą teismo procesą ir teisė į gynybą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo J. G. G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų, esančių tuo pačiu adresu, kur buvo padarytos nusikalstamos veikos, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Šiuo adresu gyvena nukentėjusioji su sūnumi, todėl kyla didelė grėsmė jų sveikatai ir gyvybei. J. G. G. nusikalstamus veiksmus T. G. ir jos sūnaus atžvilgiu atliko kelis kartus, todėl, apeliantės nuomone, yra didelė tikimybė, kad tokie veiksmai pasikartos, vykdant minėtą teismo įpareigojimą. Kadangi J. G. G. turi jam priteistą gyvenamąjį namą, kurio bendras plotas 62,39 m², tvartą, daržinę, malkinę, kiemo statinius ir t. t., teismo nustatytas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu gali būti vykdomas šioje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad J. G. G. nusikalstamas veikas padarė nukentėjusiosios ir jos sūnaus atžvilgiu, nuteistasis taip pat turi būti įpareigotas gyventi skyrium nuo šių asmenų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant, buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 str. 1 d., būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Nors pirmosios instancijos teismas kiekvienos J. G. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., analizės atskirai neaprašė, tačiau atliko nukentėjusiosios ir liudytojo (jos sūnaus) parodymų vertinimą bei nustatė, kad J. G. G. išsakyti grasinimai buvo konkretūs ir realūs, pastarasis suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir norėjo taip elgtis, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, kiekviena nusikalstama veika, numatyta BK 145 str. 1 d., už kurią yra nuteistas apeliantas, analizuotina atskirai.

J. G. G. savo kaltės dėl 2013 m. spalio 20 d. išsakytų grasinimų nepripažįsta, tačiau jo kaltė šioje dalyje yra įrodyta nukentėjusiosios T. G. ir liudytojo T. G. parodymais. Nukentėjusioji parodė, kad tą dieną nuteistasis ėmė ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, pasakė, kad turi ginklą ir su nukentėjusiąja susidoros, sunaikins ją ir sūnų. Nukentėjusioji turėjo pagrindą manyti, kad nuteistasis gali realiai įgyvendinti savo grasinimus, kadangi jis anksčiau yra ją mušęs, taip pat smurtavęs ir prieš sūnų, be to, jis policijos pareigūnams patvirtino, kad turi ginklą, o nukentėjusioji pas jį yra mačiusi šovinių. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas T. G., kuris tą dieną girdėjo nuteistojo žodžius. Nors J. G. G. jokių realių veiksmų nesiėmė, ką patvirtino ir nukentėjusioji, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 str. 1 d. kilti realių veiksmų atlikimas nėra reikalingas. Pradėjus realizuoti savo ketinimus, atsakomybė kiltų, atsižvelgiant į siekiamą tikslą arba atsiradusias pasekmes.

Nuteistojo kaltė dėl 2013 m. lapkričio 6 d. išsakytų grasinimų taip pat yra įrodyta nukentėjusiosios T. G. ir liudytojo T. G. parodymais. Nukentėjusioji parodė, kad tą dieną J. G. G. liepė jai ir sūnui atsiimti iš policijos pareiškimus, o jei jie to nepadarys, jis turįs ginklą, peilius ir iš jų busią du lavonai. Tokias frazes nuteistasis kartojo keletą kartų. Liudytojas T. G. patvirtino, kad tokio pobūdžio grasinimai tą kartą buvo išsakyti, mama (T. G.) buvo išsigandusi, ji suprato, kad nuteistasis gali realizuoti savo grasinimus, dėl ko jie ėmė rakinti kambario duris. Dėl šios nusikalstamos veikos nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi – jis nurodo, kad šių grasinimų išsakymo fakto niekas nepatvirtino, o vėliau teigia, kad liudytojas T. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistasis tą dieną grasino mamai. Paklaustas, kodėl apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nieko nepasakojo apie 2013 m. lapkričio 6 d. grasinimus, liudytojas paaiškino, kad apklausos metu ne viską prisiminė. Kadangi, kaip patvirtino liudytojas, tuo laikotarpiu buvo dažnai grasinama, natūralu, kad jis galėjo neprisiminti kiekvienos dienos aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojo T. G. parodymus patikimais ir jais vadovavosi.

Dėl 2013 m. lapkričio 27 d. įvykio nukentėjusioji parodė, kad tą dieną nuteistasis ją vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, sakė, kad iš jos ir sūnaus liks tuščia vieta, o šiuos žodžius dar kartą patvirtino teiginiu, kad ją nužudys ir vėliau nusižudys pats. Tokius žodžius nukentėjusioji suprato kaip realų grasinimą, nes J. G. G. tą rytą jos neleido į darbą, užrėmė koja duris, vėliau ji užsirakino savo kambaryje ir bijojo išeiti. Liudytojas T. G. patvirtino šias aplinkybes, parodė, kad negali tiksliai pasakyti, apie ką tą rytą kalbėjosi nukentėjusioji ir nuteistasis, tačiau girdėjo, kaip pastarasis pasakė, kad jei jis atsisės į kalėjimą, nužudys T. G. ir nusižudys pats. Apeliacinio skundo argumentai, kad esant kalėjime neįmanoma nužudyti laisvėje esančio asmens, todėl tokie grasinimai negali būti įvykdyti, vertinami kritiškai, kadangi aptariamo grasinimo nužudyti realumui suvokti nuteistojo pateikta sąlyga dėl kalėjimo neturėjo jokios reikšmės.

Tai, kad nukentėjusioji T. G. ir liudytojas T. G. dėl 2014 m. birželio 15 d. įvykio davė tokius pačius parodymus, nesuteikia pagrindo šiuos parodymus vertinti kritiškai. Abu šie asmenys buvo toje pačioje vietoje, girdėjo nuteistojo žodžius, kad jis pribaigs nukentėjusiąją ir sūnų, kad jis sėdėjo kalėjime su žmogžudžiais, tad pasamdys juos ją nudėti, todėl natūralu, kad vienodai papasakojo įvykio aplinkybes. Savo parodymus jie patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, juos plačiau pakomentavo. Tokius nuteistojo žodžius nukentėjusioji suvokė kaip realų grasinimą, kadangi J. G. G. iš tiesų praeityje buvo teistas ir atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė, kad grasinimus nukentėjusiajai atimti gyvybę išsako taip, kad ji tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiosios būsenos norėjo, t. y. norėjo ją įbauginti. J. G. G. išsakyti grasinimai buvo konkretūs (sunaikinti, susidoroti, nužudyti, pribaigti, nudėti) ir realūs, t. y. nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jie bus realizuoti, kadangi nuteistasis ir anksčiau yra smurtavęs prieš ją ir jos sūnų, atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmę, ji žinojo, kad jis anksčiau turėjo ginklą (kad ir dabar turi ginklą, nuteistasis nurodė policijos pareigūnams), matė jį šaudantį, turintį šovinių, jų tarpusavio santykiai konfliktiški, nuolat vyksta barniai, nuteistasis kalba ir elgiasi neadekvačiai susiklostančioms situacijoms, yra agresyvus ir piktas. Kad nukentėjusioji iš tiesų išsigandusi, patvirtino ir liudytojas T. G.. Nuteistojo žodžiai negali būti vertinami kaip spontaniški, kadangi analogiški grasinimai kartojosi ne vieną kartą. Nepaisant to, kad konfliktai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyksta dėl santuokos metu įgyto buto dalybų, aptarti J. G. G. grasinimai peržengia asmeninio tarpusavio konflikto ribas ir savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Už BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius (BK 145 str. 3 d.). Kaip matyti iš J. G. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, padarytos 2014 m. birželio 2 d., epizodo, į T. G. nukreiptų grasinimų jis tą kartą neišsakė. Nuteistasis sakė papjausiąs sūnų T. G., todėl T. G. negali būti laikoma tinkamu subjektu, galėjusiu nukentėti nuo šios nusikalstamos veikos. Už šią veiką J. G. G. galėtų atsakyti tik tuo atveju, jei būtų nukentėjusiojo, t. y. T. G., skundas (BK 145 str. 3 d.). Tik tuomet būtų galima daryti išvadą dėl to, kaip pats nukentėjusysis suvokė J. G. G. veiksmų pobūdį ir ar jis tikėjo, kad grasinimai papjauti gali būti realiai įvykdyti. BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Esant BPK 3 str. 1 d. 2-9 p. numatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą (BPK 327 str. 1 p.).

BK 253 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, J. G. G. 1976 m. gruodžio 25 d. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 3254 (medžioklei) bei užregistruotas lygiavamzdis šautuvas IZH 58, kal. 16x70/16x70, Nr. R2411 (t. 2, b. l. 8). Nuo 2001 m. birželio 12 d. nuteistajam buvo apribota teisė disponuoti šaunamuoju ginklu, lygiavamzdis šautuvas buvo paimtas laikinam saugojimui ir perduotas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato išimtų iš civilinės apyvartos ginklų saugyklą (t. 2, b. l. 8). 2014 m. kovo 28 d., vadovaujantis antstolio Irmanto Gaidelio raštu, minėtas šaunamasis ginklas buvo pristatytas į Lietuvos Respublikos ginklų fondą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos realizavimui (t. 2, b. l. 76). Taigi, nuteistasis teisę disponuoti šaunamuoju ginklu, o taip pat ir šaudmenimis, turėjo iki 2001 m. birželio 12 d., kas reiškia, kad 2013 m. gruodžio 2 d. kratos metu rasti 44 vnt. 12 kalibro medžioklinių šovinių, 37 vnt. 16 kalibro medžioklinių šovinių, šratai (bendra masė 2923,5 g), 41 vnt. kapsulių ir 204 g sprogstamosios medžiagos (parako) buvo laikomi neteisėtai, todėl pagrįstai užtraukė J. G. G. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 253 str. 1 d. Apeliacinio skundo argumentai, kad šoviniai buvo įsigyti teisėtai, baudžiamosios atsakomybės nepanaikina, kadangi šiame straipsnyje yra kriminalizuotas ir šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų laikymas, neturint leidimo, už ką ir yra nuteistas apeliantas. Taip pat teisinės reikšmės neturi ir tai, kad šaunamąjį ginklą laikinam saugojimui perdavė pats nuteistasis. Nusikalstamos veikos padarymo motyvai nėra būtinuoju BK 253 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiu, todėl nagrinėjamu atveju nėra svarbu, dėl kokių priežasčių J. G. G. neteisėtai laikė kratos metu rastus minėtus daiktus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjo pateikta administracinio teisės pažeidimo bylos nutarimo kopija (t. 3, b. l. 49) negali būti laikoma įrodymu, paneigiančiu nuteistojo kaltę pagal BK 253 str. 1 d., kadangi šiuo nutarimu jis yra nubaustas už tai, kad nuo 1997 m. gruodžio 25 d. nepratęsė leidimo laikyti ir nešioti lygiavamzdį medžioklinį šautuvą. Šis administracinis teisės pažeidimas padarytas iki 2001 m. birželio 12 d., todėl nagrinėjamoms aplinkybėms įtakos neturi.

Apeliaciniame skunde ginčijama kratos metu rastų 44 vnt. 12 kalibro medžioklinių šovinių priklausomybė nuteistajam. Pažymėtina, kad J. G. G. žinojo, kad, be kita ko, turi ir šiuos šovinius ir kratos metu savanoriškai juos pateikė (t. 1, b. l. 114), nors ginklų, skirtų šaudyti 12 kalibro šoviniais, leidimas nuteistajam registruotas niekada nebuvo (t. 1, b. l. 138). 2013 m. gruodžio 3 d. apklausiamas įtariamuoju, J. G. G. šių šovinių priklausomybės neneigė, nurodė, kad šovinius ir paraką įsigijo labai seniai, kai dar turėjo ginklą, intensyviai medžiojo ir tiesiog pamiršo juos atiduoti kartu su ginklu (t. 1, b. l. 154). 2015 m. gegužės 4 d. J. G. G. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad šiuos 12 kalibro šovinius atvežė jo žmona T. G., norėdama jam pakenkti (t. 1, b. l. 175). Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu. Nukentėjusioji T. G. tokius nuteistojo parodymus paneigė, nurodydama, kad kratos metu rastas krepšys su šoviniais priklauso J. G. G. (t. 2, b. l. 169). Nuteistasis nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių surinktų įrodymų dėl 44 vnt. 12 kalibro medžioklinių šovinių priklausomybės jam visumą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šias faktines aplinkybes galėtų paaiškinti E. N., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, liudytojas E. N. parodė, kad T. G. nepažįsta, niekada nėra matęs, nuteistajam priklausančioje sodyboje, kurioje buvo rasti šoviniai, niekada nėra buvęs, tačiau nuteistasis prieš metus jam yra pasakojęs, kad T. G. atvežė 12 kalibro šovinius ir padėjo vasarnamyje, norėdama jam pakenkti. Taigi, liudytojas nuteistojo keliamos versijos objektyviai nepatvirtino, kadangi aptariamas aplinkybes jis sužinojo tik iš nuteistojo žodžių. Tokiu būdu, J. G. G. nurodomos aplinkybės, kad 12 kalibro medžioklinius šovinius sodyboje padėjo T. G., laikomos nepagrįstomis ir vertinamos kaip nuteistojo siekis sušvelninti savo teisinę padėtį.

Apeliaciniame skunde keliamas rungimosi principo ir teisės teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant pažeidimo klausimas, kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino nuteistojo prašymų apklausti liudytojais E. N. ir tyrėją A. Z. bei išreikalauti iš Bendrojo pagalbos centro nukentėjusiosios skambučių garso įrašus. Šie prašymai buvo apsvarstyti apeliacinės instancijos teisme. 2015 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi nutarta baudžiamojoje byloje atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoju E. N. bei išreikalauti iš Bendrojo pagalbos centro skambučių duomenis, tyrėjos A. Z. nutarta neapklausti, kadangi ji negalėtų nurodyti aplinkybių, kurios turėtų įtakos procesinio sprendimo priėmimui (t. 3, b. l. 54). Kaip jau minėta, liudytojas E. N. apklausos metu jokių reikšmingų aplinkybių nenurodė, nuteistojo versijos nepatvirtino. Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje aktualių pokalbių garso įrašų nebuvo išlikę, kadangi duomenys yra saugomi vienerius metus, o nuo 2013 m. spalio mėn. – 2014 m. birželio mėn. laikotarpio yra praėję daugiau nei vieneri metai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista nuteistojo teisė teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant ar nesilaikyta rungimosi principo.

Dėl bausmės ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. G. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė vieną apysunkį ir penkis nesunkius nusikaltimus, anksčiau buvo teistas, nebuvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, nedirba, Darbo biržoje neregistruotas, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant BK 145 str. 1 d. ir 253 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už šių straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius, jas subendrinant dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams. Laisvės atėmimo bausmės vykdymą pirmosios instancijos teismas atidėjo vieneriems metams bei paskyrė atitinkamus įpareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, J. G. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės individualizuotos tinkamai, jų dydžiai – proporcingi padarytoms nusikalstamoms veikoms, pritaikytas tinkamas bausmių subendrinimo būdas. Vienok, apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistajam baudžiamoji byla dalyje dėl BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos (2014 m. birželio 2 d. epizodas) padarymo nutrauktina, esant BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatytam pagrindui, todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės bendrintinos iš naujo ir, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., J. G. G. skirtina galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą jos vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtu įpareigojimu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi (BK 75 str. 2 d. 7 p.), kadangi J. G. G. gyvena kartu su nukentėjusiąja ir tokiu būdu jos gyvybei ir sveikatai gali grėsti pavojus. Iš dalies sutiktina su nukentėjusiosios teiginiais, kad paskirtas tokio pobūdžio įpareigojimas privers nuteistąjį konkrečiu metu būti namuose, kuriuose gyvena ir ji, jau nukentėjusi nuo pastarojo grasinimų, tačiau teismas negali įpareigoti J. G. G. nustatytu laiku būti jam nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi iš 2012 m. liepos 30 d. gyvenamosios paskirties namo techninės apžiūros akto matyti, kad šis namas netinkamas gyventi ir jį eksploatuoti šaltuoju metų laiku, be pavojaus žmogaus gyvybei ir sveikatai (t. 3, b. l. 43-45). Nėra duomenų apie tai, kad nuo šio akto surašymo būtų atlikti kokie nors remonto darbai, todėl negalima daryti išvados, kad namo būklė yra pagerėjusi. Dėl šios priežasties, o taip pat ir dėl to, kad nuteistasis yra nedirbantis ir jam yra paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nėra galimybės jam paskirti apeliaciniu skundu prašomo įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistajam paskirtas įpareigojimas neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, naikintinas. Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad jeigu asmuo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdo ar padaro teisės pažeidimą, už kurį jam taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdo kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę. BK 64 str. 1 d. numatyta, kad jeigu naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl J. G. G. nuteisimo pagal BK 145 str. 1 d. (2014 m. birželio 2 d. nusikalstama veika), bylą jo atžvilgiu šioje dalyje nutraukiant (BPK 3 str. 1 d. 6 p., 235 str. 1 d., 327 str. 1 p.), taip pat keistina nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių subendrinimo ir paskirto įpareigojimo panaikinimo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo J. G. G. ir nukentėjusiosios T. G. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dalyje dėl J. G. G. nuteisimo pagal BK 145 str. 1 d. (2014 m. birželio 2 d. nusikalstama veika) panaikinti, nesant nukentėjusiojo skundo, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Pakeisti nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes pagal BK 145 str. 1 d. (keturi epizodai) ir BK 253 str. 1 d. subendrinti iš dalies jas sudedant ir J. G. G. paskirti galutinę subendrintą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti J. G. G. paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.