Utenos apylinkės teismo sprendimas

2019-07-24 · Civilinė byla Nr. e2-2236-356/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Utenos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-24
Bylos Nr.
e2-2236-356/2019
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-00438-2019-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vijolė Vitienė
Ieškovas
I. V.
Atsakovas
Utenos rajono savivaldybės administracijos
Advokatai
Valdas Bivainis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2236-356/2019Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00438-2019-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.11.18.; 3.2.6.1. (S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 24 d.Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Vijolė Vitienė,sekretoriaujant Elonai Mackutei,dalyvaujant ieškovei I. V. ir jos atstovui advokatui Valdui Bivainiui,atsakovės Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovui D. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2236-356/2019 pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovei Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė I. V. ieškiniu (1-4 b. l.) prašė pripažinti (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo (duomenys neskelbtini) ir pirkėjos – I. S. (dabartinė pavardė – V.), gimusios (duomenys neskelbtini), pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėja nupirko dviejų kambarių butą, kurio plotas 45,79 kv. m.; 1/6 dalį tvarto, kurio plotas 50,32 kv. m., pažymėto (duomenys neskelbtini); tremperį, kurio plotas 24,93 kv. m.; 1/2 dalį sandėlio, kurio plotas 6,30 kv. m., pažymėto (duomenys neskelbtini); sandėlį (duomenys neskelbtini), kurio plotas 9,76 kv. m., esančius (duomenys neskelbtini), galiojančia.

Nurodė procesiniuose dokumentuose ir paaiškino kad ji butu naudojasi nuo 1984 m., butas jai suteiktas kaip (duomenys neskelbtini)specialistei. 1992 m. buvo pradėta buto privatizavimo procedūra, ji atliko visus veiksmus: užsakė parengti buto ir kito privatizuojamo turto inventorizacijos bylą, turtas buvo įkainotas, ji sumokėjo visą kainą ir mokesčius valstybei, tačiau iki (duomenys neskelbtini) veiklos pabaigos, t. y. iki (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro. Ji iki šiol gyvena minėtame bute ir naudojasi ūkiniais pastatais, moka mokesčius, prižiūri ir remontuoja, gerina turtą, niekas jokių pretenzijų į minėtą turtą nereiškia. Mano, kad dėl kitos sutarties šalies neveikimo yra visos sąlygos pripažinti galiojančia buto ir jo priklausinių pirkimo – pardavimo sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį (44-45 b. l.) nurodė, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išrašą nėra Utenos rajono savivaldybės nuosavybė, todėl atsakovė neturi jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl šio turto privatizavimo. Atstovas paaiškino, kad ieškovės nurodytas turtas nebuvo perduotas atsakovei nuosavybės teise, jai nežinomos buto privatizavimo aplinkybės, mano, kad nagrinėjamu atveju nėra tinkamas atsakovas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į ieškinį (48-49 b. l.) prašė ieškinį atmesti, jeigu ieškovė neįrodys visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, ir tenkinti, jeigu įrodys.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – teisės normos aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų aiškinimo. 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačios nuosavybės teise lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui.

Butų privatizavimo įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau, minėta, gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui.

Sprendžiant dėl ieškovės teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovė kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei kitos sutarties šalies, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų sprendimu, priimtu 2018-06-07 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (civilinė byla pridėta prie nagrinėjamos bylos) buvo nustatyta, o todėl iš naujo nebeįrodinėjama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas), kad butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis name, kuriam šiuo metu suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo suteiktas (pavardė iki (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo – S.) (duomenys neskelbtini) metais kaip (duomenys neskelbtini)darbuotojai. Kaip paaiškino ieškovė, nuo tada daugiau niekas kitas be jos šeimos nesirūpino buto išlaikymu ir per visą gyvenimo jame laikotarpį nepareiškė į butą jokių pretenzijų.

Antalgės paukštininkystės valstybinis ūkis (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė parduoti butus (pagal sąrašą) buto ar namo savininkams pagal Butų privatizavimo įstatymą. Sąraše, Nr. (duomenys neskelbtini), yra įrašyta ieškovė, kuriai leista privatizuoti butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), namo Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo įstatymo nuostatas asmuo, ketinantis privatizuoti nuomojamą butą, turėjo sudaryti notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku, paduoti pareiškimą butui įsigyti (5 straipsnis). Pagal 1991-07-29 įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo 16/1 straipsnio, galiojusio iki 1995-06-28, tokį šeimos narių susitarimą galėjo patvirtinti ir įmonės, įstaigos ir organizacijos. Susitarimą, kad ieškovė taps privatizuojamo buto savininke, (duomenys neskelbtini) patvirtino (duomenys neskelbtini) privatizavimo komisijos pirmininkas V. R. (16-17 b. l.). Buto privatizavimo procedūrų vykdymo metu, t. y. dar (duomenys neskelbtini) buvo priimtas teismo sprendimas nutraukti santuoką tarp ieškovės ir jos sutuoktinio J. S. ( 29-30 b. l.), sprendimu konstatuota, kad santuokiniai ryšiai iširo jau (duomenys neskelbtini) metais, taigi de facto jis nebuvo šio buto nuomininku, iki šiol jokių pretenzijų nereiškė, dėl to, akivaizdu, jog jis nelaikė savęs privatizuoti ginčo butą teisės turėtoju. Ieškovės teigimu, buvęs sutuoktinis iš karto išvyko į Rusiją. Ieškovės santuoka su G. V. sudaryta (duomenys neskelbtini) (31 b. l.).

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. VĮ Registrų centro išrašai (su istorija) patvirtina, kad nei ieškovė, nei buvęs jos sutuoktinis nebuvo įgiję kitų gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis (107-110 b. l.).

Buto įkainojimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) direktoriaus (duomenys neskelbtini), ieškovė, jos teigimu, ir kaip patvirtino liudytojais apklausti buvę (duomenys neskelbtini) darbuotojai – privatizavimo komisijos pirmininkas V. R., vyr. buhalterė R. V. ir butų privatizavimui reikiamus dokumentus rengusi L. G., visi apskaičiuoti mokesčiai už privatizuojamą butą ir jo priklausinius buvo sumokėti (20 b. l.) (2 015 rublių, 14 509 investicinių čekių ir 160 rublių – dokumentų parengimo ir įforminimo mokestis), tik ieškovė neišsaugojo rašytinių įrodymų, kad buvo sumokėta investiciniais čekiais, tokių įrodymų nėra saugoma nei Vilniaus regiono valstybės archyvo Utenos filiale, nei Swedbank, AB (34-34 b. l.). Taigi Antalgės paukštininkystės valstybinio ūkis nepasirūpino, kad apmokėjimą patvirtinantys dokumentai būtų saugomi, šiai sutarties šaliai tinkamai neįvykdžius pareigos dėl dokumentų tinkamo parengimo saugojimui, pastaroji aplinkybė vertinama ieškovės, t. y. silpnesniosios sutarties šalies naudai.

Liudytojų teigimu, ieškovei buvo atiduoti visi dokumentai, t. t. pirkimo – pardavimo sutartis, pasirašyta privatizavimo komisijos pirmininko V. R., o tai reiškė, kad ieškovė buvo pilnai atsiskaičiusi už privatizuojamą butą. Kai (duomenys neskelbtini) m. gruodį buvo rengiamas priėmimo–perdavimo aktas, minėtų liudytojų teigimu, nebuvo patikrinta, ar tikrai visi darbuotojai, turintys teisę privatizuoti butus, atliko visus reikiamus veiksmus, buvo laikoma, kad tokio turto – ieškovės naudoto buto (duomenys neskelbtini) savo žinioje nebeturi ir jo, kaip likusio neprivatizuoto turto, (duomenys neskelbtini) aktu neperdavė (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičiui P. P. (12 b. l.).

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad buto privatizavimo teisės iki (duomenys neskelbtini) pareiškėja iki galo neįgyvendino, todėl butas liko valstybine nuosavybe, o nagrinėjamu atveju dėl pradėtų bet neužbaigtų privatizavimo procedūrų susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo butas, kuriuo disponavo valstybinis ūkis, nebuvo privatizuotas, tačiau nebuvo ir perleistas/įtrauktas/apskaitytas savivaldybės/valstybės apskaitoje, o taip pat butas, kaip įnašas, neatiteko Antalgės valstybinio ūkio pagrindu susiformavusioms bendrovėms.

Panevėžio apygardos teismo nutartimi, priimta 2018-11-09 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria paliktas galioti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų sprendimas, priimtas 2018-06-07 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad: ‚<...> butas, kaip buvęs valstybinio ūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, po ūkio likvidavimo negalėjo likti kaip bešeimininkis, nes šis turtas buvo sukurtas tarybinio ūkio, t. y. iš esmės pagal tuometinę santvarką valstybinėmis lėšomis, todėl butas šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje. <...> pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo <...> CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata <...>.“

Taigi sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atmetus ieškovės prašymą patvirtinti faktą, kad ji butą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, susidarė situacija, kai butu ji ir toliau naudojasi, tačiau butas, nors nustatyta tvarka neperduotas ir neįregistruotas (77 b. l.), tačiau laikomas savivaldybės nuosavybe.

Šalių pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tam buvo šiame įstatyme nustatytos būtinos privatizavimo sąlygos: gyvenamoji patalpa buvo privatizavimo objektas; ieškovė buvo subjektas, kuriai įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą; ieškovė išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. nustatyta tvarka buvo patvirtinusi susitarimą, sumokėjo visą įkainojimo akte nurodytą kainą ir valstybinį mokestį už sutarties patvirtinimą. Butų privatizavimo įstatymo 10 – 11 straipsniai nustatė, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Nors Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo atlikti visi būtini veiksmai, sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo notarine tvarka liko nepatvirtinta, Butų privatizavimo įstatymas neteko galios. Jau minėta, kad yra pagrindas prieiti prie išvados, jog ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei Antalgės paukštininkystės valstybinio ūkio, kaip buto privatizavimo (pirkimo –pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Nors teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinama norma nebeveikia ateičiai, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinio saugumo principas, jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius.

Ginčas byloje kilo dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties, kuri turėjo būti sudaryta privatizavimo eigoje, pripažinimo galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Butų privatizavimo įstatymo 10 – 11 straipsniai nustatė tik tai, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta, tačiau nenustatė, kad pareiga rūpintis, jog sutartis būtų notariškai patvirtinta, tenka būtent asmenims, ketinantiems privatizuoti butą. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčijo ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, nes neturi galimybės pateikti įrodymų, galinčių paneigti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir patvirtinti, kad (duomenys neskelbtini) metais minėta sutartis liko notariškai nepatvirtinta dėl pačios ieškovės kaltės. Nors ieškovė, kad apginti savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą suėjus bendrajam 10 metų ieškinio senaties terminui (iki 2001-07-01 galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalis, nuo 2001-07-01 galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalis), tačiau atsakovė taikyti ieškinio senatį neprašė (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Tiek 1992 metais galiojusio 1964 m. civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalis, tiek 2000 m. civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir tokiu atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Pirkimo – pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. laikoma sudaryta nuo tada, kai šalys susitarė dėl visų būtinų sąlygų (CK 6.162 straipsnis). Nustatyta, kad šalys ne tik susitarė dėl visų būtinų sąlygų, tačiau ieškovė savo pareigas visiškai įvykdė, ji pateikė privatizavimo komisijai prašymą, sumokėjo nustatytą kainą, gyveno būste ir juo faktiškai naudojasi iki dabar.

Kaip matyti iš įgaliojimo Nr. 11 (10 b. l.), (duomenys neskelbtini) išduoto (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo komisijos pirmininkui V. R., turinio, pirmininkas buvo įgaliotas sutartis pasirašyti pas notarą, t. y. „notariškai tvirtinant“, taigi, ne pasirašyti bet kada ir perduoti kitai šaliai, o kartu vykti pas notarą ir jo akivaizdoje pasirašyti sutartį.

Utenos rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) veikla nuo (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta (13 b. l.). Taigi sutarties patvirtinimo pas notarą veiksmai turėjo būti atlikti iki (duomenys neskelbtini). Liudytojas V. R. paaiškino, kad nebūtų atsisakęs vykti pas notarą, tačiau nepatvirtino, kad pats ėmėsi iniciatyvos kartu su ieškove vykti pas notarą. Taigi antroji sutarties šalis – (duomenys neskelbtini), nors įgaliotas atstovas ir pasirašė sutartį, tačiau pareigos dalyvauti notariškai tvirtinant, t. y. taip, kaip buvo įgaliotas, ginčo buto pirkimo –pardavimo sutartį neįvykdė, todėl yra pagrindas (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti galiojančia (CK 1.5 straipsnis, 1.93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad sutartis prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl kurių negalėtų būti pripažinta galiojančia, ar būtų pažeidžiamas viešasis interesas. Ieškinys tenkintinas (1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.162 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nesusidarė, ieškovė neprašė iš atsakovės priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, teismo iniciatyva pripažintina, kad civilinės bylos Nr. e2-2236-356/2019 dalis (dokumentai, kuriuose yra duomenys apie byloje nedalyvaujančio asmens nuosavybės teises ir asmens kodas (107 b. l.)) yra nevieša (CPK 10 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 10 straipsniu, 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą vadovaujantis (duomenys neskelbtini) laikinosios administracijos (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), tarp pardavėjo (duomenys neskelbtini) ir pirkėjos – I. S. (dabartinė pavardė – V.), gimusios (duomenys neskelbtini), pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėja nupirko: dviejų kambarių butą, kurio plotas – 45,79 m²; 1/6 dalį tvarto, plotas – 50,32 m², pažymėto (duomenys neskelbtini); tremperį, plotas – 24,93 m²; 1/2 dalį sandėlio, plotas – 6,30 m², pažymėto (duomenys neskelbtini); sandėlį (duomenys neskelbtini), plotas – 9,76 m², esančius (duomenys neskelbtini)9, galiojančia.

Pripažinti civilinės bylos Nr. e2-2236-356/2019 dalį (el. bylos 107 lapas) nevieša.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja Vijolė Vitienė