- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-02
- Bylos Nr.
- 1A-351-193-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00902-12-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- J. V., R. P.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Teisėjas Kęstutis Venckus Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;
2014 m. rugsėjo 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-27 nuosprendžiu paskirta bausme ir J. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-27 nuosprendį.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-11-19 iki 2012-11-21 (2 paros), nuo 2013-03-23 iki 2013-03-24 (2 paros), nuo 2013-12-16 iki 2013-12-18 (2 paros), ir suėmime nuo 2013-12-18 iki 2014-01-27.
Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas R. P., o baudžiamoji byla V. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį nutraukta ir V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (BK 38 straipsniu), tačiau dėl šių asmenų apeliacinių skundų nėra gauta.
Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš R. P. ir J. V. solidariai 976,37 Lt Panevėžio teritorinei ligonių kasai, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Iš V. K., R. P. ir J. V. priteista valstybei po 48 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. apie 23 val., viešoje vietoje – Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio daugiabučio namo Nr. 3, veikdamas bendrininkų grupėje su R. P. ir V. K., įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent, tyčia užpuolė nukentėjusįjį G. S., bendrais veiksmais sudavė jam ne mažiau dvidešimties smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o būtent, J. V. ranka sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis kartus į veidą ir nosį, R. P. vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į veidą bei suėmęs rankomis ir palenkęs G. S. galvą žemyn, sudavė jam keliu ne mažiau kaip dešimt smūgių į veidą bei ne mažiau dviejų smūgių spyrė G. S. į įvairias kūno vietas, o V. K. ne mažiau dviejų smūgių spyrė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, nuo smūgių G. S. pargriuvus ant žemės, J. V. įrėmė G. S. į galvą daiktą, savo forma panašų į ginklą ir grasino, kad nukentėjusįjį nušaus, tokiu būdu bendrais veiksmais padarė G. S. nosies kaulų lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą bei poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, tuo sukeldami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o šio prašymo netenkinus – sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Mano, kad skundžiama nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo yra neteisėta, neteisinga, priimta netinkamai ir šališkai įvertinus įrodymus, neteisingai pritaikius procesines ir materialines teisės normas bei paskyrus per griežtą bausmę. Nuteistasis cituoja BK 284 straipsnį, šios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas jo, R. P. ir V. K. veiksmus iš esmės tik konstatavo, kad įvykio metu, viešoje vietoje, sumušant G. S. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau subjektyviųjų veikos požymių – kaltės, motyvo, tikslo, visiškai neanalizavo, taip pat neargumentavo kuo pasireiškė visuomenės rimties sutrikdymas, nors pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį galima tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teigia, kad jis buvo kaltinamas tik tuo, kad sudavė keletą smūgių G. S. viešoje vietoje ir byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs ir kitus veiksmus, kuriais iki smūgių sudavimo, ar po to, būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai buvo nukreipti į vieną asmenį, dėl jų jokie pašaliniai, su konfliktu nesusiję asmenys, nepasitenkinimo nepareiškė, į policijos įstaigą nesikreipė, konfliktas įvyko tamsiu paros metu, apie 23 valandą, pašalinių asmenų aplinkui nebuvo. Mano, kad teismas neatskyrė dviejų skirtingų sąvokų – „viešoji vieta“ ir „viešoji tvarka“, o byloje nėra jokių duomenų, kad jis, R. P. ar V. K. būtų turėję tikslą sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, siekę pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, tyčia priešpastatyti save visuomenei, susipriešinti su ja, byloje nėra nustatytas ar apklaustas nė vienas asmuo, kuris būtų patyręs išgąstį ar šokiruotas, ir mano, kad viešosios tvarkos sutrikdymas jam inkriminuotas nepagrįstai, kaip perteklins.
Dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas dėl to, kad teismas šią išvadą grindė tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kita byloje esanti medžiaga. Teismas, nurodydamas, kad nukentėjusiojo parodymais netikėti neturi jokio pagrindo, nes jie nuoseklūs, nukentėjusysis neturi pagrindo kerštauti, jis net nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimos telefono vagystės, netinkamai ir prieštaringai vertino įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis pareiškė, kad nuteistasis ar jo draugai galimai paėmė telefoną, patvirtina, jog nukentėjusysis turi motyvą kerštauti ir apkalbėti. Mano, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs: pirma parodė, kad jo namuose „baliavojo“, vėliau – kad buvo blaivus. Kadangi buvo tamsus paros metas, konfliktas įvyko neapšviestoje vietoje, G. S. galimai buvo neblaivus, dėl to jis galėjo ir apsirikti, kad nuteistasis (J. V.) naudojo smurtą prieš jį. Apeliantas skunde nurodo, jog jis nuosekliai teigė, kad nevartojo smurto prieš G. S., o buvo šalia mašinos, matė, kad tarp vaikinų įvyko konfliktas, o teismas nepagrįstai nesivadovavo R. P. ir V. K. parodymais, kurie patvirtina jo duotus parodymus bei tai, jog jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Apelianto nuomone dėl to pirmosios instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, kadangi nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepagrįstai ignoravo teisinančius įrodymus, prioritetą suteikdamas nukentėjusiojo parodymams. Esant jo ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimams teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu ir nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, taigi turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje esančiais duomenimis neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Skunde nurodyta, kad pripažįstant jį, R. P. ir V. K. bendrininkais, turėjo būti įrodyta kiekvieno bendrininko individuali kaltė, bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą bei suvokimas, kad susitarus bendrai daromas nusikaltimas. Iš byloje pateiktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, jog tarp apelianto ir R. P., V. K. nebuvo jokio susitarimo vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį ar pažeisti viešąją tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui padarius išvadą, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir neskirti realaus laisvės atėmimo bausmės, o skiriant bausmę prašo atsižvelgti į tai, kad pačio nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, nes nepagrįstai apkaltino telefono vagyste bei pripažinti tai lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas), taip pat į tai, kad turi mažametę dukrą, charakterizuojamas patenkinamai, turtinė žala nepadaryta, nukentėjusysis pretenzijų neturi bei išreiškė norą taikytis. Mano, kad šiuo atveju, bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, nors ir lakoniškai, tačiau tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo J. V. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam, padarytų veikų pavojingumą bei jo asmenybę atitinkančią bausmę.
Dėl apelianto nurodomo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai, tai yra tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas bei priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų.
Nustatyta, kad nuteistasis J. V. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje – Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio daugiabučio namo Nr. 3, kartu su R. P. ir V. K. įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šių asmenų veiksmai pasireiškė fizinio smurto panaudojimu, tai yra jie tyčia užpuolė nukentėjusįjį G. S., bendrais veiksmais sudavė jam ne mažiau dvidešimties smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei kaltinime nurodytais bendrais veiksmais padarė G. S. nosies kaulų lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą bei poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, tuo sukeldami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).
Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog nors J. V. kaltės dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nepripažino bei neigė vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo kaltė įrodyta nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo G. S. parodymais, kurie yra tarpusavyje sutampantys bei patvirtinti rašytine bylos medžiaga: Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G1313/12(05), iš kurios matyti, kad G. S. buvo nustatytas nosies kaulų lūžis, poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas ir muštinė žaizda nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje, šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku, ne mažiau dviejų kartų smūgiuojant kumščiu, spiriant ar pan. Dėl nosies kaulų lūžio G. S. sveikata sutrikdyta nesunkiai, ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, o dėl kitų sužalojimų – nežymiai (1 t., 16 b.l.); liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, jog įvykio vieta yra Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio daugiabučio namo Nr. 3 laiptinės (1 t., 28-30 b.l.).
Nukentėjusysis G. S. viso proceso metu, priešingai nei teigia apeliantas, davė vienodus bei nuoseklius parodymus, jo nurodoma įvykių eiga, veikos aplinkybės niekada nesikeitė (1 t., 12-13, 17-18, 27, 2 t., 80 b.l.). Jis parodė, kad 2012 metų rugsėjo 19 dieną, buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) gatvėje. Būnant namuose pas jį atėjo vaikinai ir jie visi „baliavojo“. Jiems išėjus, pastebėjo, kad dingo telefonas. Tada jis skambino J., klausė, ar jie nepaėmė telefono, jiems tai neigiant, susirašinėjo per „Facebook“, jie kvietė ateiti į kiemą pasiaiškinti. Išėjus į lauką, prie (duomenys neskelbtini) gatvės Nr. 3 namo laiptinės, J., R. ir K. stovėjo greta vienas kito. Jis ištiesė ranką norėdamas pasisveikinti ir tada J. sudavė pirmą smūgį į nosį, po to J. ir R. sudavė į galvą, K. spardė visą kūną. Jis gynėsi, bėgo link namų, o jam parklupus, J. į galvą įrėmė pistoletą, kuris buvo panašus į revolverį, buvo su būgnu grasino, kad nušaus, sakė – „nebandai rašyti pareiškimo dėl sumušimo“. Jis buvo sumuštas į įvairias kūno vietas, buvo sulaužyta nosis, sumušta dešinė akis, skaudėjo šonai, rankos, nugara. Jie visi trys neprisipažino, kad pavogė telefoną, o mušė todėl, kad nesikreiptų į policiją.
Pažymėtina, kad apeliantas nepaneigė, kad dėl esminių bylos aplinkybių nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, o kitų konflikte dalyvavusių asmenų – R. P. bei V. K. parodymai nepaneigia apelianto kaltės dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį G. S. vartojimo fakto, nes jie nurodė, kad nematė kokius veiksmus atliko apeliantas, o aplinkybę, kad J. V. stovėjo prie automobilio R. P. nurodė tik teisiamojo posėdžio metu (2 t., 97 b.l.). Dėl šių priežasčių apelianto teiginiai, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo R. P. ir V. K. parodymais, kurie patvirtina jo duotus parodymus, jog jis smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, yra atmetami. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pretenzijas dėl dingusio telefono nukentėjusysis reiškė būtent nuteistajam J. V. ir susitikimą, įvykio vakarą, su nukentėjusiuoju organizavo būtent apeliantas. Nors nuteistasis J. V. teigė nesmurtavęs prieš nukentėjusįjį, o tik stovėjęs šalia automobilio, pirmiau nurodyti duomenys bei specialisto išvada patvirtina, jog padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, G. S. sumušė apeliantas su R. P. bei V. K..
Niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą jį apkalbėti ir kerštauti dėl to, kad jis juos įtarė telefono vagyste, nes kaip matyti iš bylos duomenų nukentėjusysis dėl galimos telefono vagystės (iki jo sumušimo) net nesikreipė į teisėsaugos institucijas, sutiko susitaikyti su kaltinamaisiais (1 t., 27 b.l.).
Nuteistasis J. V. kartu su R. P. bei V. K. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį šalia gyvenamojo namo laiptinės, kur bet kuriuo metu galėjo patekti kiti asmenys ir matyti J. V. ir kitų asmenų neteisėtus veiksmus, galėjo girdėti su tuo susijusį triukšmą. Be to, nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymais nustatyta, kad nukentėjusiuosius į įvykio vietą atvežė pašalinis asmuo ( šis asmuo nenustatytas), kuris įvykio metu sėdėjo automobilyje ir galimai matė įvykius, kurių metu buvo naudojimas smurtas, todėl apylinkės teismo išvada, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje ir nuteistųjų veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, pagrįsta. Kaip jau ir minėta, fizinio smurto prieš asmenį panaudojimas viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Tai, kad nebuvo nustatyta ir apklausta daugiau asmenų galimai mačiusių fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį G. S. faktą nepaneigia, kad nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be to, šią išvadą patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, tai yra, jog smurtas buvo naudojamas šalia nukentėjusiojo gyvenamosios vietos – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio pačiame miesto centre, nukentėjusiajam tokie veiksmai buvo netikėti ir nors jis iš esmės nereiškė jokių pretenzijų, tačiau jam be abejo buvo sukeltos neigiamos emocijos bei išgyvenimai, jis patyrė išgąstį, pažymėtina ir tai, kad smurto panaudojimo faktą stebėjo ir J. V., R. P. ir V. K. atvežęs asmuo.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y., kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad J. V. viešoje vietoje, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tyčia. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo nustatyti jo veiksmų prieš nukentėjusįjį motyvai, tikslas, – jų teismas visiškai neanalizavo, tačiau pažymėtina, kad šie subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra laikomi būtinaisiais, kuomet tai tiesiogiai nurodoma BK straipsnio, aprašančio konkrečios veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje veikos motyvas nėra nurodomas, todėl kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, veikos padarymo motyvai neturi reikšmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-447/2010, 2K-450/2010).
Taigi, pirmiau išdėstytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistojo J. V. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo sudėčių požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį. Išteisinti apeliantą nėra pagrindo.
Kaip nepagrįstas atmetamas nuteistojo J. V. teiginys, jog pripažįstant jį ir R. P., V. K. bendrininkais turėjo būti įrodyta kiekvieno bendrininko individuali kaltė, tai yra bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą bei suvokimas, kad susitarus bendrai daromas nusikaltimas. Tiek apeliantui, tiek kitiems nuteistiesiems kaltinimai buvo pateikti dėl to, kad jie bendrais veiksmais: įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šie padariniai sukelti jų bendrais nusikalstamais veiksmais, vedinais vieningos tyčios. Pažymėtina ir tai, kad išankstinis susitarimas ar detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, tai yra mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį). Kadangi neginčytinai įrodyta, kad J. V. viešąją rimtį trikdė bendrais veiksmais kartu su R. P. bei V. K., visi atliko nusikalstamus veiksmus nurodytus kaltinime ir bendrais veiksmais sukėlė pasekmes, teismas pagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybę pripažino tai, kad nusikaltimus numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje jis padarė bendrininkų grupėje.
Apeliantas taip pat, be jo kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį klausimų, kurie jau buvo aptarti pirmiau, nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme bei mano, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino bei atsižvelgė į visus, BK 54 straipsnyje įtvirtintus, bausmių skyrimo pagrindus ir J. V., už nusikalstamų veikų numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje padarymą, paskyrė tinkamas bausmes.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis – laisvės apribojimą, areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcija taip pat yra alternatyvi ir numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, areštu arba laisvės atėmimo iki dvejų metų taikymo galimybę. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas J. V. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, reglamentuotais BK 54 straipsnyje, parinkdamas bausmę tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų sunkumą bei kaltinamojo asmenybę. Bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. J. V. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, naujas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnius tyčinius nusikaltimus, be to, skundžiamu nuosprendžiu, nors ir yra jauno amžiaus (gimęs 1993 metais), buvo ansčiau teisiamas (1 t., 89-116 b.l.), taigi, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, yra recidyvistas. Be to, J. V., nusikalstamų veikų įvykdymo metu, buvo baustas administracine tvarka (1 t., 122-124 b.l.), charakterizuojamas patenkinamai (1 t., 121 b.l.), nedirbo, nebuvo nustatyta jokių jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tai yra veikų padarymas veikiant bendrininkų grupėje. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, su kuria sutinka ir skundą nagrinėjanti kolegija, jog naujos nusikalstamos veikos padarytos neatsitiktinai, o yra logiška nuteistojo antivisuomeninio elgesio tąsa, ir todėl BK 41 straipsnyje 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus įgyvendinti tik J. V. paskyrus, BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas, laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad nuteistajam paskirtos bausmės už nusikaltimus savo dydžiu yra mažesnės nei straipsnių sankcijose už jo padarytus nusikaltimus numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, todėl sprendžiama, kad jos yra adekvačios tiek padarytoms veikoms, tiek ir J. V. asmenybei, todėl jas švelninti nėra pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų nuteistajam taikymo galimybės teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas ne tik nustačius minimo straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų egzistavimą, tačiau turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai asmeniui bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tai yra turi būti nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų manyti, kad asmuo daugiau nenusikals ir taip pateisins teismo jam išreikštą pasitikėjimą. J. V., kaip jau ir minėta, buvo teistas ir anksčiau, be to, jam anksčiau jau buvo taikytos jo padėtį švelninančios priemonės – lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau visa ši neigiama patirtis neatgrasė J. V. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, taigi pagrindo teigti, kad šiuo atveju J. V. pateisins teismo pasitikėjimą nėra, kaip ir pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Nuteistasis J. V. apeliaciniu skundu taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog paties nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).
Pagal formuojamą teismų praktiką, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Nuteistasis J. V. šios, jo atsakomybę lengvinančios, aplinkybės egzistavimą grindžia tuo, kad nukentėjusysis nepagrįstai apkaltino jį telefono vagyste. Kaip matyti iš J. V., R. P. V. K. bei nukentėjusiojo parodymų konfliktinė situacija tarp jaunuolių įvyko todėl, kad išgertuvių metu dingus nukentėjusiojo telefonui jis-nukentėjusysis- nuteistųjų (konkrečiai apelianto, susisiekęs su juo „Facebook“ tinklalapyje) paprašė telefoną grąžinti, jei ne, nurodė, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas. J. V., V. K. ir R. P. praėjus dviem dienoms po nukentėjusiojo telefono dingimo atvyko prie nukentėjusiojo namų laiptinės ir jį sumušė. Taigi, galima daryti neabejotiną išvadą, jog konflikto iniciatoriai buvo būtent nuteistieji, o nukentėjusysis jokių akivaizdžiai pavojingų ir prieštaraujančių moralei ar elementarioms elgesio normoms veiksmų neatliko. Nukentėjusiojo prašymas grąžinti galimai pavogtą telefoną bei nurodymas, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas, jeigu telefonas nebus grąžintas, nelaikytinas nei provokuojančiu nei rizikingu elgesiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas numatytą aplinkybę, apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinančia bei šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Apelianto teiginiai, jog jis turi mažametę, nei vienerių metų neturinčią dukrą, taip pat nesudaro pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, kadangi ši aplinkybė nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir mažametės dukros ar kitų artimųjų gerovė bei galimos neigiamos pasekmės veikų darymo metu nuteistajam nebuvo svarbios. Pabrėžtina ir tai, kad pažeidęs įstatymo normas asmuo sulaukia socialinio atsako į pažeidimą ir natūralu, jog, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, skirta bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, asmeniui sukelia (ir privalo sukelti) tam tikrų nepatogumų, kurie jį turėtų paveikti ateityje laikytis įstatymų ir savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis.
Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendis, J. V. apeliacinio skundo ribose, yra teisėtas ir pagrįstas, ir naikinti ar keisti jį skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas.
Nuteistojo J. V. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 80 Lt.
Šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. Šioje apeliacinėje instancijoje nagrinėjamoje byloje apeliantas nėra pripažįstamas kaltu ir nuosprendis jam nėra skelbiamas, skelbiama nutartis atmesti apeliacinį skundą. Taigi nėra BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo šiame apeliacinės instancijos procese.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.