Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistųjų R. S. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. R. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta R. S. galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, jo išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2009-11-10 iki 2009-11-12 imtinai.

pagal BK 178 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

pagal BK 187 str.1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. V. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta V. S. galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, V. S. išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2009-11-11 iki 2009-11-13 imtinai.

Iš R. S. ir V. S. solidariai priteisti 28 610,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 5000 lt kiekvienam neturtinės žalos nukentėjusiesiems L. R. ir A. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. ir V. S. nuteisti už tai, kad jie pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą: o būtent, laikotarpyje tarp 2009-09-12, 14.53 val. ir 2009-09-13, 15.21 val., veikdami kartu, išlaužę durų staktą, įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, iš kurio pagrobė L. ir A. R. priklausantį turtą – 11000 Lt bendros vertės baldus – virtuvinį komplektą su baru, sekciją „Karališkoji“, minkštą kampą „Ewa“, miegamojo komplektą „Klaudija“, 1350 Lt bendros vertės 3 vienetus vidinių durų (vienų vertė 450 Lt), 350 Lt vertės mažą medinį staliuką, 2030 Lt vertės didelį ovalo formos medinį su ornamentu stalą, 660 Lt bendros vertės 6 medines kėdes (vieneto vertė 110 Lt), 500 Lt vertės elektros skydinę, 189 Lt vertės mikrobangų krosnelę „ETA“, 2700 Lt bendros vertės 3 vnt. langus su rėmais, 465 Lt vertės virtuvinį garintuvą, 65 Lt vertės magnetolą „Riwa“, 190 Lt vertės žvakidę, 250 Lt vertės veidrodį su mediniais rėmais, 120 Lt vertės didelę stiklinę vazą su žaliais lapeliais, 50 Lt vertės kambarinę anteną televizoriui, 120 Lt vertės patalynės komplektą, 48 Lt vertės sieninį ovalo formos laikrodį, 35 lt vertės virtuvinį apvalų laikrodį su raudonom braškėm, 95 lt vertės indų servizą su raudonom gėlėm, 2499 Lt vertės dušo kabiną 560 Lt vertės centrafūgą, 68 Lt vertės juodą vyrišką rankinį laikrodį, 152 Lt vertės šakučių-peilių rinkinį, 28 Lt vertės virdulį „Riwa“, 130 Lt vertės raudonos spalvos suknelę, 80 Lt vertės baltą pūkuotą kilimėlį, 120 Lt vertės auksinę grandinėlę su avino ženklo pakabuku, 240 Lt vertės mėlynos spalvos didelį kaljaną, 66 Lt vertės keptuvę „Tafel“, 200 Lt vertės juodus vyriškus odinius batus, 400 Lt vertės puodų rinkinį „Power“, 460 Lt vertės skalbimo mašiną „Blomberg“, 25 Lt vertės baltos spalvos su vaisiais, permatomą duoninę, 18 Lt vertės mažą vazą su geltonom gėlytėm ir žaliais lapeliais, 1400 Lt vertės 800 litrų talpos vandens šildytuvą „Baxi“, 520 Lt vertės virtuvinį kombainą „Boch“, 25 Lt vertės plaukų džiovintuvą „Riwa“, 260 Lt vertės bulvių tarkavimo mašiną „Boch“, 280 Lt vertės mėsmalę, 170 Lt vertės plaukų džiovintuvą-difuzerį, 99 Lt vertės vaikišką didelę mašinėlę, 799 Lt vertės juodos spalvos moterišką rudeninį „Versace“ paltą 172 Lt vertės virtuvinę kriauklę, 72 Lt vertės žalios spalvos barzdaskutę „Sony“, 260 Lt bendros vertės 2 vnt. „Dormeo“ pagalves, 200 Lt vertės rudą su didelėm gėlėm pledą, 110 Lt vertės rožines naktines miegamojo užuolaidas, 42 Lt vertės dienines baltos spalvos užuolaidas, 750 Lt vertės lovos čiužinį „Atgaiva“, 12779,64 Lt bendros vertės name naujai sumontuotą santechniką su priedais į ką įeina: išplėtimo bakelis vandeniui su priedais, katilas „Kalvis“, 5 vienetai radiatorių su įvairiais tvirtinimo elementais, vamzdžiai, vonios gyvatukas, klozetas „President“, įvairios jungtys, siurbliai, vožtuvai, trišakiai, prailgintojai, 2200 Lt bendros vertės name buvusį paklotą grindų parketą, padarydami L. ir A. R. 45401,64 litų turtinę žalą.

Be to, R. S. ir V. S. nuteisti už tai, kad sugadino svetimą turtą o būtent: laikotarpyje tarp 2009-09-12, 14.53 val. ir 2009-09-13, 15.21 val., veikdami kartu, išlaužę durų staktą, įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) r., kur išardė 2800 Lt vertės svetainėje buvusį židinį, taip sunaikino L. ir A. R. priklausančio turto už 2800 Lt sumą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių.

Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, ir nepagrįstai padarė neteisingą išvadą, kad jo veikoje yra nusikaltimų požymių, nes jis nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas šioje byloje, nepadarė, todėl jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintinas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistasis R. S. skunde nurodo, kad jis svetimo turto nevogė, daiktus iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., išvežė G. J. nurodymu. Teigia, kad G. J. jam papasakojo, jog nupirko vaikams namą, o jie jame negyvena, nesirūpina, išvažiavo į užsienį, namas griūva, baldai supus, juos išvogs, ir liepė jam namą ištuštinti iš pagrindų, t. y. viską, kas išvežama, išgabenti ir parduoti savo nuožiūra, o gautus pinigus pasidalinti su ja. Apeliantas nurodo, kad jis apsidžiaugė gavęs progą šiek tiek užsidirbti, pasiūlė daiktus savo artimiesiems, pažįstamiems ir per kelias dienas su broliu viską išvežė. Tačiau bylos proceso metu suprato, kad tokiu būdu G. J. norėjo atkeršyti savo sūnui ir marčiai, su kuriais pykosi dėl turto, ir jam už tai, kad jis anksčiau yra įspėjęs jos vyrą Ž. J. apie jam gręsiantį pavojų.

Apeliantas teigia, kad tarp jo ir G. J. nebuvo jokios kalbos apie jaunos šeimos turtą, kad turtas yra vaikų, G. J. aiškino, kad viskas yra jos, ji savininkė. Nurodo, kad jis su broliu netikrino dokumentų, tačiau neturėjo jokio pagrindo netikėti G. J. – name ji jautėsi kaip šeimininkė, namas tikrai buvo negyvenamas, stogas apiręs, durys nerakinamos, nebuvo jokios kalbos, kad reikia slėptis nuo ko nors vežant daiktus ar pan.

Nuteistasis R. S. nurodo, kad teismas, patikėjęs G. J. parodymais, jog ji jam neliepė išvežti daiktų, nesiaiškino aplinkybės, kodėl jis su broliu išvežė daiktus iš svetimo namo. Nurodo, kad G. J. melavo viso proceso metu: neigė, kad pažįsta jį ir jo brolį, kad yra kada nors su jais turėjusi kokių nors reikalų ar bendravusi, kad turėjo baltą mikroautobusą, kuriuo ji juos nuvežė prie namo, nors teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad ji turi tokią transporto priemonę. Tačiau teismas nuosprendyje išsamiai neanalizuoja ir nepasisako dėl objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų – mobiliojo ryšio bokštų išklotinių duomenų, iš kurių matyti, kad G. J. buvo nusikaltimo vietoje, kaip jis su broliu nurodė, kad ji baltu autobusiuku juos nuvežė parodyti namo, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo, iš kurio matyti, kad jis susirašinėjo SMS žinutėmis su G. J., ir iš susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad jie buvo pažįstami.

Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį Nr. 2K-83/2009 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7 ir 14 punktus dėl subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesigilino į jo parodymus apie veikos suvokimą, juos tiesiog atmetė, apsiribojo tik objektyvinės pusės aprašymu ir prielaidomis apie tai, kaip jis turėjo suvokti savo veiksmus. Teigia, kad jo veiksmų subjektyvinę pusę atskleidžia ne tik jo paaiškinimas, bet ir jo veiksmai - jei nebūtų turėjęs G. J. nurodymo išgabenti daiktus iš namo, kuri jį įtikino esanti namo ir viso turto savininkė, nebūtų apie tai pasakęs visiems savo šeimos nariams, juos atsivežęs, atsivežęs svetimus žmones, viską daręs atvirai, dienos metu.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismas kaip jo kaltės įrodymus išdėstė bylos medžiagą, nurodydamas tik pavadinimus ir lapus, kurie teisiamojo posėdžio metu nebuvo išsamiai ištirti, buvo tik perskaityti jų pavadinimai, nuosprendyje neišdėstytas jų turinys, kas iš išvardintų dokumentų kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia. Mano, kad toks nuosprendžio surašymo būdas negali būti pripažįstamas atitinkančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) reikalavimus.

Nuteistasis R. S. skunde taip pat nurodo, kad jam teismas paskyrė bausmę, didesnę už vidurkį, nors nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teigia, kad teismas, nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų, nuosprendyje nurodo vienintelę aplinkybę - kad jis baustas administracine tvarka. Tačiau apelianto nuomone, teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad jis pripažino visas faktines veikos aplinkybes, anksčiau niekada nebuvo teistas, turi mažametę dukrą V., gim. (duomenys neskelbtini), yra vienintelis šeimos išlaikytojas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis V. S. skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas. Teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog jis būtų siekęs neteisėtai užvaldyti svetimą turtą bei kad būtų pagrobęs didelės vertės turtą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis parodė, kad jokių nusikaltimų nedarė. Mano, kad juo ir jo broliu nesąžiningai pasinaudojo G. J., keršydama savo sūnui A. R. bei marčiai L. R..

Apeliantas nurodo, kad jo brolis R. S. 2009 rugsėjo mėnesį jam pasakė, kad G. J. jam leidusi išparduoti daiktus, buvusius gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. G. J. vėliau tai patvirtino ir jam, kai jie visi kartu atvyko prie namo (duomenys neskelbtini) k. Nuteistasis teigia, kad G. J. tuomet akcentavo, jog namas ir jame esantys daiktai priklauso jai ir kad ji norėtų viską parduoti. Apeliantas teigia, kad jis pasitikėjo G. J., nes ji su jo broliu R. S. buvo pažįstami, be to, jos ūkyje dirbo jo mama V. A., todėl jis iš namo pasiėmė minkštą kampą, spintą, skalbimo mašiną, mikrobangų krosnelę, dienines užuolaidas, grindų laminatą.

V. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nukentėję R. bei liudytojas Ž. J. nurodė, kad tarp jų ir G. J. buvo konfliktiški santykiai. Anot L. R., prieš vagystę G. J. jai skambino ir perspėjo, kad daiktai iš namo bus išnešti, A. R. paaiškino, kad po to, kai mama atsisakė perleisti namą, susipyko su ja, ir net pagrasino, jog remonto išlaidas prisiteis per teismą. Nuteistojo V. S. nuomone, paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad G. J., būdama konfliktiniuose santykiuose su artimaisiais bei siekdama iškraustyti iš namo (duomenys neskelbtini) k. sūnaus ir marčios daiktus, ėmėsi neteisėtų veiksmų – apgaulės būdu įtikino R. S. ir jį, kad name esantys daiktai priklauso jai ir kad jie gali jais laisvai disponuoti. Be to, nuteistasis skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal tyrėjo A. S. 2009-11-25 tarnybinį pranešimą G. J. mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris (duomenys neskelbtini), buvo prisijungęs prie mobiliojo ryšio bokštų, fiksuojančių prisijungimus prie mobiliojo ryšio tinklo iš (duomenys neskelbtini) k. esančios L. R. sodybos 2009-09-04 - 2 kartus, 2009-09-07 - 1 kartą, 2009-09-09 - 17 kartų, 2009-09-10 - 1 kartą. 2009-09-11 - 12 kartų, 2009-09-12 - 1 kartą. Iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, kad G. J. įvykio vietoje dažnai lankėsi prieš pat daiktų išnešimą iš namo bei paties įvykio metu – 2009-09-12.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. S. ir V. S. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d.), nes surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 str. 3 d.). Byla perduotina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

BPK 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskleidžiant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2011).

Kaip matyti iš bylos duomenų, kad 2011 m. gegužės 17 d. R. S. ir 2011 m. gegužės 20 d. V. S. buvo pranešta apie įtarimą padarius BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas (3 t., 133 b. l., 5 t., 32 b. l.). Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant R. S. ir V. S. pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d., 2011 m. birželio 17 d. buvo perduota Mažeikių rajono apylinkės teismui, kuris pripažino R. S. ir V. S. kaltais ir nuteisė už svetimo turto pagrobimą ir sugadinimą pagal BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d. (5 t., 170-182 b. l.).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y., būtent, už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-10-14 nuosprendžiu, nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais ir motyvais, daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti įtarimai visiems, tikėtina, nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, šie asmenys nenurodyti kaltinamajame akte, kaltinimai R. S. ir V. S. šioje byloje suformuluoti netinkamai, aiškiai neatskleistas nusikaltimo mechanizmas ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą (BPK 219 str. 3–5 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Išanalizavus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylos įrodymų visetą, darytina išvada, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis svetimo nukentėjusiesiems L. R. ir A. R. priklausančio turto nevogė, daiktus iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., išvežė G. J. nurodymu. Taip pat parodė, kad su G. J. jie pažįstami nuo tada, kai pas ją pradėjo dirbti jo mama. G. J. jam papasakojo, kad ji yra nupirkusi vaikams namą, kurie juo visai nesirūpina, paliko ir išvyko į užsienį, kad namas yra pilnas naujų baldų, kurie supus, sugrius, arba juos kas noras pavogs, todėl jo paprašė viską, kas yra tame name, parduoti savo nuožiūra, o gautus pinigus pasidalinti pusiau. Jie kartu nuvyko apžiūrėti to namo. Jame buvo santechninė įranga, tualetas, dušas su kabi­na, boileris ir pilna įvairių baldų, kurie buvo nauji ir kai kurie uždengti polietileno plėvele. G. J. jam viską aprodė ir pasakė, kad viską iš čia reikia parduoti ir išvežti kuo greičiau. Be to, G. J. nurodė, kad kaimynų čia nėra, o jeigu kas ko paklaustų, tai tegul paskambina jai. Ji jautėsi kaip tikra namo šeimininkė ir jam nekėlė jokio įtarimo. Todėl, nuteistojo teigimu, jis nesuprato, kad daro nusikaltimą, baldus nešė ir vežė drąsiai, nebijodami, nesisaugodami, nes viską darė leidus G. J. (2 t., 110-113, 120, 121 b. l., 3 t., 134, 135 b. l., 5 t., 142-144 b. l.). Nuteistasis R. S. aplinkybę, kad nukentėjusiesiems L. R. ir A. R. priklausančio turto nevogė, juos leido pasiimti G. J., patvirtino ir akistatos su G. J. metu (2 t., 193, 194 b. l.).

Nuteistasis V. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat parodė, kad kaltu jis neprisipažįsta, nes nukentėjusiesiems L. R. ir A. R. priklausančius daiktus, kuriuos parsivežė į namus, pirko. Nuteistasis nurodė, kad jam brolis R. S. pasakė, kad tai yra G. J. daiktai, kuri viską leidusi išparduoti. G. J. jam ir R. S. aprodė namą ir siūlė jiems baldų. Kadangi jiems reikėjo baldų, kitą dieną jie nuvažiavo ir pasirinko tai, kas jiems tiko (5 t., 33, 34, 144, 145 b. l.).

Nukentėjusioji L. R. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jie gyveno jos vyro motinai G. J. priklausančiame name, tačiau prasidėjus tarpusavio konfliktams, anyta liepė susi­rinkti savo daiktus ir dingti iš to namo. Anytos grasinimus, kad ji viską išmes, gir­dėjo nuolat. Po įvykdytos vagystės ji iškart įtarė anytą, nes prieš vagystę ji (anyta) jai paskambino ir perspėjo sakydama, kad išneš visus daiktus iš namo ir kad ji (L. R.) taps „bomže“. Nukentėjusioji nurodė, kad stengėsi nekreipti į tai dėmesio, nes nuolat gauda­vo iš anytos SMS žinutes su raginimu kuo greičiau išsinešdinti su savo daiktais, o iš kitų žmonių girdėdavo, kad anyta juos išmes iš namo. Po vagystės anyta atvažiavo pas ją į namus, norėjo ją sumušti, visaip šaipėsi ir įžeidinėjo, sakė, kad nieko ji (nukentėjusioji) nieko neįrodys ir nieko nelaimės, kad jos pinigai viską gali, o ji (nukentėjusioji) yra vargšė (1 t., 45-47, 5 t., 146, 147 b. l.). Nukentėjusysis A. R. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jis įtaria, jog vagystę suorganizavo jo mama G. J. (1 t., 72, 73 b. l.).

Liudytojas Ž. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad tarp G. J. ir jos sūnaus buvo konfliktų ir kad G. J. pažįsta R. S. ir V. S. (1 t., 155, 156 b. l., 5 t., 151, 152 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja E. K. taip pat parodė, kad V. S. jo brolis R. S. pasiūlė nebrangiai pirkti bal­dus, nes jam kažkokia pažįstama moteris atiduodanti, todėl V. S. parsivežė tuos baldus. Jai nekilo mintis, kad R. S. išpardavinėja vogtus baldus, nes jie iš namo buvo nešami, vežami atvirai ir nesisaugant (3 t., 74, 75 b. l., 5 t., 148 b. l.). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta K. L. taip pat parodė, kad G. J. santykiai su sūnumi ir marčia buvo įtemti, jie konfliktavo (1 t. 161, 162 b. l., 5 t., 152, 153 b. l.). Liudytoja L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jos brolis V. S. papasakojo, kad ponia G., pas kurią dirbo jų mama, prašiusi iki antradienio ištuštinti jos namą, nes jame turi apsilankyti antstoliai ir viską aprašys, t. y. ji R. S. leidusi viską išparduoti savo nuožiūra, sakiusi, dėkite viską, kur nori­te, bet kad nieko neliktų (1 t., 143, 144 b. l., 5 t., 153 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. B. (1 t., 145, 146, 153 b. l., 5 t., 154 b. l.).

Nors nuteistieji R. S. ir V. S. kaip įtariamieji (vėliau kaltinamieji) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomi, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusieji L. R. ir A. R., liudytojai E. K., Ž. J., K. L., L. B., R. B. ir kiti liudytojai apklausti byloje turėjo ar turi kokį nors pagrindą G. J. apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Nenustačius, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra žinomai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo.

Iš byloje esančio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo (3 t., 6, 7 b. l.) matyti, kad 2010 m. spalio 26 d., 2010 m. spalio 31 d. R. S. ir G. J. palaikė ryšį ir susirašinėjo SMS žinutėmis, iš kurių turinio matyti, kad R. S. 2010 m. spalio 26 d. informavo G. J., jog policijos pareigūnai jį įtaria dėl įvykdytos vagystės ir nurodė jai laikytis pozicijos, jog apie šį nusikaltimą ji nieko nežino, 2010 m. spalio 31 d. G. J. informavo R. S., kad ji gavo šaukimą į teismą ir teiravosi jo, ar tai nesusiję su padarytu nusikaltimu. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. S. patvirtino, kad jis 2010 m. spalio 26 d. ir 2010 m. spalio 31 d susirašinėjo su G. J.. Nors apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta G. J. teigė, kad ji apie šias žinutes nieko nežino, su R. S. ji nesusirašinėjo, telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi jos vyras Ž. J., tačiau ji taip pat nurodė ir tai, kad jos vyras Ž. J. šiuo telefono Nr. naudojosi tik iki tada, kol jie gyveno šeimoje, o 2009 m. rugsėjį jie kartu jau nebegyveno.

Be to, iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo (1 t., 187 b. l.) matyti, kad atlikus gautų mobiliojo ryšio bokštų išklotinių analizę nustatyta, jog 2009 m. rugsėjo 4 d., 2009 m. rugsėjo 7 d., 2009 m. rugsėjo 9 d., 2009 m. rugsėjo 10 d., 2009 m. rugsėjo 11 d., 2009 m. rugsėjo 12 d. yra užfiksuoti G. J. mobilaus ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), prisijungimai prie mobiliojo ryšio bokštų, kurie fiksuoja prisijungimus prie mobiliojo ryšio tinklo iš (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., esančios nukentėjusiųjų L. R. ir A. R. sodybos. Taigi atsižvelgus į šiuos duomenis darytina išvada, kad G. J. minėtomis datomis lankėsi nukentėjusiųjų L. R. ir A. R. sodyboje, nors apklausta apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad paskutinį kartą sodyboje, kurioje gyveno jos sūnus, ji lankėsi kovo 19 d.

Įvertinus minėtus nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, teisėjų kolegijos nuomone, faktiškai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka nuosprendyje išdėstytų ir įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta G. J. parodė, kad apie tai, jog buvo apvogtas namas, kuriame gyveno jos sūnus, žino labai mažai, jai pa­skambino marti ir nieko nepaaiškinusi ėmė kaltinti, kad ji (G. J.) apvogusi jų namus, kad R. S. ir V. S. nepažįsta, pirmą kartą juos pamatė per akistatą, jiems parodyti sūnaus namo neturėjo jokio pagrindo, marčiai niekada dėl nieko negrasino, tuo metu, kai buvo apvogtas sūnaus namas, (duomenys neskelbtini) nesilankė, kad sūnui nesakė išsivežti daiktų iš namo, neragino išsikraustyti, marčiai prieš vagystę neskambino, po vagystės pas ją nebuvo (3 t. 96, 97 b. l., 5 t. 149, 151 b. l.), tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką gali būti padarę ne tik du jau nuteisti asmenys, o keli tarpusavyje susitarę asmenys – R. S., V. S. ir G. J..

Nuteistųjų R. S. ir V. S., nukentėjusiųjų L. R. ir A. R., liudytojų E. K., Ž. J., K. L., L. B. ir kitų liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji R. S. ir V. S. į nukentėjusiųjų L. R. ir A. R. gyvenamąjį namą įsibrovė ne savo iniciatyva, visą nusikalstamą veiką sumanė ir vykdymą organizavo ne jie, o kitas asmuo – G. J., su kuria nuteistieji buvo pažįstami dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi kaip galima spręsti iš bylos medžiagos į nukentėjusiųjų turtą galėjo kėsintis ne tik nuteistieji R. S. ir V. S., o veikos bendrininkai, kurių viena galėjo būti G. J., tačiau ikiteisminio tyrimo eigoje ši aplinkybė nebuvo išsiaiškinta, prieš įtariamąją G. J., kuri buvo įtariama kaip veikos su nuteistaisiais R. S. ir V. S. bendrininkė ir kuriai buvo pareikštas toks įtarimas, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos dalyvavimą nusikaltime (3 t., 86-91 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai paviršutiniškai neišsamiai atliko ikiteisminį tyrimą, neatliko visų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant nustatyti visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nustatyti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti visus asmenis, padariusius nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų L. R. ir A. R. atžvilgiu, ko pasėkoje buvo skubotai surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Nuteistiesiems R. S. ir V. S. buvo pareikšti kaltinimai, kad jie įsibrovę į patalpą pagrobė ir sugadino svetimą nukentėjusiesiems L. R. ir A. R. priklausantį turtą. Tačiau atsižvelgiant į bylos faktinius duomenis, galima daryti išvadą, kad kaltinimas buvo pateiktas tik nusikalstamos veikos vykdytojams, kurių vaidmuo nebuvo pagrindinis, organizatoriaus veika kaltinamajame akte visiškai neįvertinta, jis nenurodytas kaltinamajame akte, nors iš bylos medžiagos yra žinomas, dėl šios priežasties R. S. ir V. S. veika aprašyta neteisingai, neatskleistas nusikaltimo mechanizmas. Todėl kaltinamasis aktas dėl nukentėjusiųjų L. R. ir A. R. turto vagystės ir sugadinimo savo turiniu neatitinka BPK 219 str. reikalavimų.

Be to, pažymėtina, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas ir kartu su bylos medžiaga perduotas teismui nepasibaigus Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011-06-07 nutarimo atsisakyti tenkinti L. R. skundą apskundimo terminui, t. y. nežiūrint į tai, kad 2011-06-07 prokuroro nutarime buvo nurodyti BPK 214 str. 5 d. numatyti šio procesinio sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, tačiau nukentėjusiajai L. R. buvo užkirstas kelias ginti savo teises ginčijant minėtą prokuroro 2011-06-07 nutarimą.

Svarbu pažymėti tai, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą išspręsti iš esmės. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Tačiau nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi ribotas galimybes jas pakeisti. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 str. 1 ir 3 dalyse numatytų reikalavimų. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 str. nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistųjų padėties, nepažeisdamas apeliantų teisės į gynybą, savo iniciatyva negali. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priimtas esant baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimams, paviršutiniškam neišsamiam bylos tyrimui ikiteisminio tyrimo stadijoje, aukščiau nurodytiems kaltinamojo akto surašymo trūkumams, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas tesimo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2004, 2K-250/2009), tačiau kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011). Bylos perdavimas prokurorui pirmiausia grindžiamas ne būtinumu pareikšti kaltinimus kitiems asmenims, bet tinkamai surašyti kaltinamąjį aktą, iš kurio būtų galima spręsti apie realiai atliktus R. S. ir V. S. ir kitų asmenų veiksmus, jų tikrąjį vaidmenį pagrobiant ir sugadinant svetimą turtą, tyčios turinį, bendrininkavimo formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, priteistinos žalos dydį ir kitus esminius klausimus. Šį tikslą galima pasiekti net jeigu kaltinimų pareiškimas kitiems asmenims procesiškai būtų neįmanomas (dėl suėjusios senaties, nenustatymo ir pan.).

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui ne apeliacinio skundo motyvais, o apeliacinės instancijos teismo iniciatyva, todėl nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai iš esmės nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 str. 3 d., 326 str. 1 d. 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį, kuriuo R. S. (R. S.) ir V. S. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, panaikinti, ir baudžiamąją bylą dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perduoti prokurorui.

Nustatyti 3 (trijų) mėnesių terminą pažeidimams ištaisyti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti.

R. S. (R. S.) ir V. S. palikti paskirtąsias kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti ir dokumentų paėmimą.