Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-28 · Civilinė byla Nr. 2A-421-577/2015

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-28
Bylos Nr.
2A-421-577/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-41329-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
Ieškovas
A. M., V. P., M. D.
Atsakovas
UAB Prekybos namams „Alka“, UAB „Luvel transportas“
Trečiasis asmuo
Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“
Civilinė byla Nr. 2A-421-577/2015(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41329-2013-4)Procesinio sprendimo kategorija: 121.; 121.18.; (S) 27.3.1.8.; 44.5.2.17.; 11.1.; 11.5.1.; 2 1.4.1.; 21.4.1.1.; 21.6.; 14.6
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. sausio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., V. P. ir M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M., V. P., M. D. ieškinį atsakovams UAB Prekybos namams „Alka“, UAB „Luvel transportas“ dėl nuostolių, patirtų ieškovo atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo, trečiasis asmuo - Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovai A. M., V. P., M. D. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų UAB Prekybos namų „Alka“, UAB „Luvel transportas“ 92 437,50 litų nuostolius, kurie, pasak ieškovų, susidarė civilinėje byloje Nr. 2-12031-294/2011 Vilniaus m. 2 apylinkės teismui 2011-11-09 nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – uždraudus ieškovams veikti kaip revizijos komisijos nariams ir priimti įstatuose numatytus sprendimus. Nurodė, kad minėtos nutarties pagrindu jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis iki civilinėje byloje pagal ieškovų UAB Prekybos namai „Alka“, UAB „Luvel transportas“ atsakovui Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ dėl nutarimo dalies pripažinimo negaliojančia įsiteisėjo sprendimas. Ieškovai minėtoje byloje buvo patraukti trečiaisiais asmenimis ir buvo ginčijamas jų išrinkimo revizijos komisijos nariais teisėtumas.

Atsakovai UAB Prekybos namai „Alka“, UAB „Luvel transportas“, trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. numatyta, kad asociacijos įstatuose nustatytų kolegialių organų, kurie nėra valdymo organai, nariams už veiklą neatlyginama, o revizijos komisija nėra valdymo organas. Taip pat atsakovai prašė teismo atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad ieškovai vienas su kitu sudarė darbo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. numatyta, kad asociacijos įstatuose nustatytų kolegialių organų, kurie nėra valdymo organai, nariams už veiklą neatlyginama. Pažymėjo, jog ieškovai A. M., V. P., M. D. 2011-10-07 Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ XXIII kongrese buvo išrinkti į pareigas, kurios nėra valdymo organai, todėl teismas sprendė, kad jie neturi teisės reikalauti iš atsakovų atlyginti nuostolius, kurie yra paskaičiuoti kaip neišmokėtas darbo užmokestis pagal darbo sutartis, kurias jie sudarė vieni su kitais. Taip pat pirmos instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovai buvo įsitikinę, jog jie išrinkti į apmokamas pareigas Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijoje „Linava“, ieškinį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, žalos atlyginimo turėjo reikšti darbdaviui ir vadovautis LR darbo kodekso nuostatomis, asociacijos įstatais, lokaliniais aktais. Be to, pirmos instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, atsiradusios pritaikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti nagrinėjamas CPK 146 str., 147 str., civilinio kodekso reglamentuotų žalos atlyginimo normų kontekste, nes ieškovams pagrindą kreiptis į teismą sudarė kvestionuotini ieškovų darbo santykiai su trečiuoju asmeniu Lietuvos nacionaline vežėjų automobiliais asociacija „Linava“. Žalos atlyginimas darbuotojams dėl negauto darbo užmokesčio asociacijos veikloje, pirmos instancijos teismo nuomone, turi būti sprendžiamas darbo teisės normų pagrindu, įvertinant subjektinių teisių turinį, apimtį, atsižvelgiant į ginčo, kurio metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pobūdį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai A. M., V. P., M. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino tarp ieškovų ir trečiojo asmens susiformavusius darbo santykius. Ieškovams nesuprantama, kokiu pagrindu pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovų ir trečiojo asmens susiformavę darbo santykiai yra kvestionuotini. Apeliantai pažymi, jog kartu su ieškiniu teismui buvo pateiktos ieškovų ir trečiojo asmens darbo sutartys, kurios ir šiuo metu yra nenuginčytos ir galiojančios, ir iki šio ginčo buvo tinkamai vykdomos. Taip pat ieškovai pažymi, kad šiuo metu galioja ne tik darbo sutartys, bet yra nenuginčytas ir 2008-05-09 Kongreso nutarimas Nr. 18-04, kuriame buvo nurodyta, kad už darbą revizoriams mokamas 2 500 Lt mėnesinis atlyginimas. Ieškovų nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti, o darbo teisinių santykių egzistavimas yra patvirtintas konkliudentiniais trečiojo asmens ir ieškovų veiksmais. Taip pat apeliantai tvirtina, kad Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d.turi būti aiškinama taip, jog pačiai asociacijai yra suteikta diskrecijos teisė nuspręsti, kam darbo užmokestis turi būti mokamas, o kam ne. Jeigu asociacija nusprendė atitinkamo organo nariams mokėti atlyginimą, tai toks narys įgauna teisę už savo darbą gauti atlyginimą. Sprendimas revizijos komisijoms nariams mokėti darbo užmokestį buvo priimtas paties trečiojo asmens, darbo užmokesčiai apeliantams buvo mokami trečiojo asmens administracijos vadovo sprendimu, tai buvo daroma sistemingai nuo 1998 m. Pasak apeliantų, šios aplinkybės patvirtina tai, kad trečiasis asmuo aiškiai išreiškė valią atsiskaityti su revizijos komisijos nariais už jų atliekamą darbą. Be to, ieškovai nurodo, kad tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, kurios 2012-04-03 raštas Nr. (25) SD-3167 nagrinėjamu atveju turėtų būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. Vertindama susidariusią situaciją, Inspekcija sprendė, kad tarp ieškovų ir trečiojo asmens egzistuoja darbo teisiniai santykiai, ir nurodė, kad darbuotojams darbo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais turi būti mokamas toks darbo užmokestis, dėl kurio šalys sulygo sudarydamos darbo sutartį. Taip pat apeliantai pažymi, jog jeigu trečiasis asmuo būtų laikęs, kad susiformavę darbo santykiai yra neteisėti, jis turėjo teisę darbo sutartis nutraukti, tačiau tai padaryta nebuvo. Atsižvelgant į tai, kad Revizijos komisijos narių atliekamai veiklai, vadovaujantis DK 93 str., būtinas atlygintinumo požymis, Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. norma turėtų būti laikoma kaip ta, kuri šiuo atveju neturi būti taikoma dėl DK 11 str. įtvirtintos DK takymo pirmumo taisyklės, kadangi daugelis darbo teisės normų aiškiai patvirtina, jog asmeniui už atliekamą darbą privalo būti sumokamas sulygtas darbo užmokestis. Be to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Apeliantų nuomone, revizoriai trečiojo asmens labui dirba ne mažiau nei kiti išrinkti valdymo organų nariai, jų funkcijos pakankamai plačios ir atsakingos. 2014 m. gegužės 9 d. Kongrese pateikta Revizijos komisijos ataskaita, kaip darbo pavyzdys, buvo pridėta prie apeliacinio skundo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų nuomone, pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovai neturi subjektinės reikalavimo teisės reikšti ieškinį, sąlygotą ginčytinų darbo santykiu pagrindu tarp ieškovų ir trečiojo asmens, turi būti laikoma nepagrįsta. Be to, ieškovai pažymi, kad pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino jų teisės gauti nuostolių atlyginimą darbo teisės normų pagrindu (DK 123 str. 5 d.). Minėta DK nuostata įtvirtina, kad darbuotojo galimybę gauti darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimą, jeigu laikinas darbo sutarties vykdymas buvo nulemtas nepagrįstu darbdavio sprendimu. Kadangi nagrinėjamu atveju nepagrįstas ieškovų nušalinimas nuo darbo buvo vykdoma atsakovų iniciatyva, todėl reikalavimas atlyginti nuostolius reiškiamas ne DK normų pagrindu, o CPK 146 str. 2 d. pagrindu, pagal kurį subjektas, turintis atlyginti patirtus nuostolius, yra bylos šalis, paprašiusi pritaikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovų nuomone, teismas visiškai neįvertino to, kad ieškinyje labai aiškiai ir konkrečiai buvo įrodytas visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visetas pagal CPK 146 str. 2 d. Šiuo atveju, apeliantų įsitikinimu, būtent atsakovų veiksmai laikytini kaip esantys pagrindine ir vienintele priežastimi, nulėmusia jų nuostolių, patirtų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad nuo 2014 m. gegužės 9 d. vienintelė ieškovė A. M. buvo perrinkta asociacijos „Linava“ revizijos komisijos nare naujai kadencijai, o su naujai išrinktomis revizijos komisijos narėmis nėra sudarytos darbo sutartys, nes tai draudžia Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. Nurodo, kad darbo santykiai tarp apeliantų ir trečiojo asmens apskritai neegzistuoja, o prie ieškinio teismui pateiktos ieškovų tarpusavyje pasirašytos darbo sutartys yra neteisėtos ir niekinės, kadangi nei ieškovas V. P., nei ieškovė A. M. negalėjo savęs įvardinti darbdavio atstovu ir trečiojo asmens vardu pasirašyti darbo sutartis. Atkreipia dėmesį, kad ieškovams darbo užmokestis nebuvo mokamas net tada, kai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis. Taip pat trečiasis asmuo nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 apeliantų procesinis statusas buvo ne atsakovai, o tretieji asmenys, atsakovu minėtoje byloje buvo būtent UAB „Linava“, o CPK 146 str. 2 d. tik atsakovui suteikia teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečiasis asmuo sutinka su teismo sprendime konstatuotomis teisinėmis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, yra netiesioginis ieškinys, reguliuojamas CK 6.68 str. normų, o tokio ieškinio ieškovai pagal CK 6.68 str. 2 ir 3 dalis negali reikšti, nes jų individualūs darbo santykiai su trečiuoju asmeniu yra ginčytini. Trečiasis asmuo pažymi, kad apeliantai savo teisę į nuostolių atlyginimą kildina iš neegzistuojančios jų reikalavimo teisės ir iš jų pačių tarpusavyje pasirašytų darbo sutarčių, be to, apeliantai neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad ieškovų pateiktos darbo sutartys yra niekinės, o ne nuginčijamos. Esant niekiniam sandoriui, laikytina, kad tokio sandorio apskritai nėra, niekinis sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nesvarbu, ar yra pareikštas reikalavimas pripažiti jį negaliojančiu ar jo nėra. Trečiojo asmens įsitikinimu, jei jis nutrauktų šias darbo sutartis, tai tokiu būdu būtų pripažintas jų egzistavimas, o kadangi niekinės sutartys yra laikomos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, tai jų net nereikia nutraukti, jos savaime yra neegzistuojančios. Apeliantų pateiktos darbo sutartys laikytinos imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančiu sandoriu, o pagal CK 1.8 str. imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Trečiasis asmuo pažymi, kad jis nepripažįsta apeliantų neteisėtai tarpusavyje pasirašytų darbo sutarčių, todėl ir kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. 1 d. Be to, trečiasis asmuo nesutinka su apeliantų aiškinimu, kad Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. yra dispozityvi, o ne imperatyvi. Nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos raštas negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes Inspekcija negalėjo pateikti jokio objektyvaus atsakymo neturėdama pirminių trečiojo asmens dokumentų, be to, šiame rašte net neužsimenama apie Asociacijų įstatymą ar jo taikymą ginčo atveju. Taip pat trečiasis asmuo tvirtina, kadangi ieškovai nėra asociacijos „Linava“ darbuotojai, tai jų negina ir jiems negali būti taikomi darbo teisę reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Trečiojo asmens įsitikinimu, ieškovai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 nepatyrė jokių nuostolių, todėl apskritai nėra būtinosios sąlygos tenkintų jų reikalavimą šioje byloje. Taip pat trečiasis asmuo pasisako ir dėl naujai su apeliaciniu skundu pateiktš rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos. Asociacijos „Linava“ nuomone, apeliantų teikiami nauji įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla, be to, apeliantai net nenurodo, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmos instancijos teismui, todėl šiuos įrodymus turi būti atsisakoma prijungti prie bylos.

UAB „Luvel transportas“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas sutinka, kad vadovaujantis Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d., apeliantams apskritai negalėjo būti mokamas darbo užmokestis už darbą revizijos komisijoje. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 146 str. 2 d., kuria vadovaujasi ieškovai, tariamų nuostolių galėtų prašyti tik atsakovu civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 buvusi asociacija „Linava“, o ne ieškovai, kurie toje byloje buvo trečiaisiais asmenimis. Atsakovo įsitikinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad darbo sutartys tarp ieškovų ir trečiojo asmens apskritai nebuvo sudarytos, todėl ir trečiasis asmuo neturi jokio pagrindo ginčyti tokias darbo sutartis. Išrinkti Revizijos komisijos nariai savo pareigas eiti privalėjo ne darbo sutarčių, o trečiojo asmens įstatų ir II kongreso rezultatų pagrindu, o atlyginimas ieškovams buvo mokamas per klaidą, darbo sutartys buvo tiesiogiai pristatytos į buhalteriją, kadangi ieškovai yra ilgamečiai trečiojo asmens nariai, tai jais buvo pasitikima, o atlyginimas jiems buvo mokamas vadovams apie tai nieko nežinant. Pažymėtina, kad išaiškėjus visai situacijai, net ir panaikinus atsakovų prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimas ieškovams niekada mokamas nebebuvo. Atsakovo nuomone, teisiškai nereikšmingi apeliantų teiginiai, kad šiai dienai nėra panaikintas 1998 m. gegužės 29 d. Kongreso nutarimas, kuriuo buvo patvirtintas Revizijos komiteto darbo reglamentas, nes reglamentas buvo priimtas galiojant 1996 m. kovo 14 d. Asociacijų įstatymo redakcijai, kurioje, priešingai nei dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje, nebuvo imperatyvios normos, nustatančios, kad asociacijos kolegialiems organams, kurie nėra valdymo organai, už darbą atlyginimas nemokamas. Tuo pačiu pagrindu, pasak atsakovo, teismas turėtų atmesti ir apeliantų argumentas dėl nepanaikinto 2008 m. gegužės 9 d. Kongreso nutarimo Nr. 18-04, kuriame nurodyta, kad už darbą Revizijos komisijos nariams mokamas 2 500 Lt atlyginimas. Atsakovas paaiškina, kad tokie nutarimai buvo priimami po kiekvieno naujo Revizijos komisijos išrinkimo, o įvykus ginčo Kongresui ir jame išrinkus Revizijos komisijos narius, analogiškas sprendimas nebuvo priimtas ir nebuvo nuspręsta Revizijos komisijos nariams mokėti darbo užmokestį. Atsižvelgiant į šiuos išdėstytus teiginius, atsakovas prašo prie bylos prijungti Asociacijos „Linava“ Konkreso nutarimus, iš kurių matyti, kad trečiojo asmens Kongresas kiekvieną kartą po naujų Revizijos komisijos narių išrinkimo spręsdavo atlygio Revizijos komisijos nariams mokėjimo klausimą. Atsakovo teigimu, ši įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik dabar, kai apeliantai savo apeliaciniame skunde pradėjo remtis trečiojo asmens 2008 m. gegužės 9 d. Konkreso nutarimo Nr. 18-04 ir jį interpretuoti sau palankia linkme. Atsakovas nesutinka su apeliantų nuomone, kad Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. nėra imperatyvi, tačiau net ir laikant, jog ši nuostata yra dispozityvi ir suteikia trečiajam asmeniui galimybę nustatyti Revizijos komisijos nariams darbo užmokestį, pastebėtina, kad po Kongreso, kuriame Revizijos komisijos nariais buvo išrinkti apeliantai, joks sprendimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo nebuvo priimtas. Taip pat atsakovas tvirtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos raštas negali turėti jokios įtakos nagrinėjamai bylai, nes Inspekcija pasisakė nežinodama visų šios konkrečios situacijos faktinių aplinkybių, t.y. neįvertinusi tos aplinkybės, kad darbo sutartys šiuo konkrečiu atveju apskritai nebuvo sudarytos. Atsakovas nepasisakė dėl DK nuostatų taikymo, kadangi laiko, jog darbo sutartys su ieškovais nebuvo sudarytos, apeliantų ir trečiojo asmens nesieja darbo teisiniai santykiai, ką pabrėžia ir pats trečiasias asmuo. Taip pat atsakovas pažymi, kad apeliantai neturėjo teisinio pagrindo gauti atlygį už jų veiklą Revizijos komisijoje, todėl apeliantams negalėjo būti padaryta žala, kurią yra prašoma priteisti.

UAB Prekybos namai „Alka“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti ieškovų naujai pateiktus įrodymus, priimti jo naujai pateikiamus rašytinius įrodymus bei iš ieškovų jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad trečiasis asmuo ascociacija „Linava“ 2011 m. spalio mėnesį su apeliantais nesudarė jokių darbo sutarčių, o apeliantų pateiktos darbo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas konstatavo, jog tarp ieškovų ir trečiojo asmens nebuvo susiformavusių jokių darbo teisinių santykių, o kadangi apeliantų ir asciacijos „Linava“ nesiejo darbo santykiai, tai apeliantų argumentai, susiję su darbo teisės normų taikymu, yra niekiniai. Atsakovo nuomone, apeliantai neįrodė jokių atsakovų neteisėtų veiksmų, nuostolių ir priežastinio ryšio ir atsakovų kaltės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai A. M., V. P. ir M. D. Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ XXIII kongrese buvo išrinkti revizijos komisijos nariais. Atsakovams teismine tvarka ginčijant jų išrinkimo revizijos nariais rezultatus civilinėje byloje Nr. 2-12031-294/2011 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-09 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta ieškovams veikti kaip revizijos komisijos nariams ir priimti įstatuose numatytus sprendimus. Teismui atmetus atsakovų pareikštą ieškinį, A. M., V. P. bei M. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jų naudai nuostolius, atsiradusius dėl jų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, – 92 437,50 litus (1 T. b.l. 31). Pirmos instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė, nurodydamas, kad atsakovai neprivalo atlyginti žalos, kuri ieškovų paskaičiuota kaip neišmokėtas darbo užmokestis pagal darbo sutartis, sudarytas jų pačių tarpusavyje. Be to, pirmos instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovai yra įsitikinę, jog jie buvo išrinkti į apmokamas renkamas pareigas Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijoje „Linava“ ieškinį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ir žalos, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, atlyginimo turi reikšti darbdaviui vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, asociacijos įstatais ir kitais lokaliniais aktais. Taip pat pirmos instancijos teisms sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovų reiškiamas ieškinys laikytinas netiesioginiu ieškiniu, o tokio ieškinio ieškovai pagal CK 6.68 str. 2 d. ir 3 d. reikšti negali, nes jų individualūs darbo santykiai su trečiuoju asmeniu yra ginčytini. Pirmos instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, kad jų ieškinys turi būti nagrinėjamas CPK 146 str. ir 147 str. reglamentuotų žalos atlyginimo normų kontekste, nes ieškovams pagrindą kreiptis į teismą sudarė kvestionuotini ieškovų darbo santykiai su trečiuoju asmeniu.

Visų pirma, nagrinėjamo klausimo konteskte teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškiniu ieškovai, remdamiesi CPK 146 str. 2 d., prašė priteisti iš atsakovų UAB Prekybos namų „Alka“ ir UAB „Luvel transportas“ 92 437,50 litų nuostolių, kurie, pasak ieškovų, susidarė civilinėje byloje Nr. 2-12031-294/2011 Vilniaus m. 2 apylinkės teismui 2011-11-09 nutartimi nepagrįstai jų atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 146 straipsnio 2 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, ką nagrinėjamu atveju ieškovai ir padarė.

Teisė suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką priklauso būtent ieškovams, o teismas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, bylą privalo nagrinėti neišeidamas už ieškinio ribų. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas, neišeidamas už ieškinio ribų nagrinėjamu atveju ir turėjo spręsti, ar yra teisinis pagrindas, būtent vadovaujantis CPK 146 str. 2 d., iš atsakovų ieškovų naudai priteisti nuostolius, kurie galimai atsirado dėl atsakovų prašymu ieškovų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimą, visada turi nustatinėti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-465/2012), tačiau pastebėtina, kad skundžiamame sprendime pirmos instancijos teismas apskritai šių civilinės atsakomybės sąlygų viseto nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė, apsiribodamas nurodymu, kad ieškovų pateiktame ieškinyje suformuluoti reikalavimai negali būti pagrįsti CPK 146 str. 2 d. normomis.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos sąlygos, būtinos atsakovų civilinės atsakomybės kilimui, kuriomis ieškovai ir grindė ieškinį, o tiesiog nurodė, kad žalos atlyginimas dėl negauto darbo užmokesčio turi būti sprendžiamas darbo teisės normų pagrindu.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas sprendime turėjo pasisakyti, ar nagrinėjamu atveju yra civilinei atsakomybei būtinų kilti sąlygų visetas ir kiekvieną iš jų atskirai įvertinti, nes laikytina, jog tai nagrinėjamo ginčo kontekste ir yra esminės bylos aplinkybės. Pirmos instancijos teismui nepasisakius dėl minėtų klausimų, byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Bylą grąžinant pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir nebeturinčių įtakos procesinei bylos baigčiai. Be to, susiklosčius tokiai situacijai, kai byla yra grąžinama nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, teisėjų kolegijos nuomone, naujų teismui pateiktų įrodymų priėmimo klausimo sprendimą taip pat būtų tikslinga perduoti spręsti pirmos instancijos teismui, kuris ir nagrinės bylą iš esmės. O rašytinius paaiškinimus ir atsiliepimą į rašytinius paaiškinimus, teiktus apeliacinės instancijos teismui, atsisakytina priimti ir jie grąžinti juos pateikusiems asmenims, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės teikti rašytinius paaiškinimus dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo apeliacinės instancijos teismui.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantų A. M., V. P. ir M. D. ir trečiojo asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ rašytinius paaiškinimus, bei atsakovo UAB Prekybos namai „Alka“ atsiliepimą į rašytinius paaiškinimu, teiktus apeliacinės instancijos teismui, atsisakyti priimti ir grąžinti juos pateikusiems asmenims.

Kolegijos pirmininkė Jadvyga MardosevičTeisėjai Vilija MikuckienėHenrichas Jaglinskis