Vilniaus apygardos teismo nutartis

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad nuo 2014 m. gegužės 9 d. vienintelė ieškovė A. M. buvo perrinkta asociacijos „Linava“ revizijos komisijos nare naujai kadencijai, o su naujai išrinktomis revizijos komisijos narėmis nėra sudarytos darbo sutartys, nes tai draudžia Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. Nurodo, kad darbo santykiai tarp apeliantų ir trečiojo asmens apskritai neegzistuoja, o prie ieškinio teismui pateiktos ieškovų tarpusavyje pasirašytos darbo sutartys yra neteisėtos ir niekinės, kadangi nei ieškovas V. P., nei ieškovė A. M. negalėjo savęs įvardinti darbdavio atstovu ir trečiojo asmens vardu pasirašyti darbo sutartis. Atkreipia dėmesį, kad ieškovams darbo užmokestis nebuvo mokamas net tada, kai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis. Taip pat trečiasis asmuo nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 apeliantų procesinis statusas buvo ne atsakovai, o tretieji asmenys, atsakovu minėtoje byloje buvo būtent UAB „Linava“, o CPK 146 str. 2 d. tik atsakovui suteikia teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečiasis asmuo sutinka su teismo sprendime konstatuotomis teisinėmis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, yra netiesioginis ieškinys, reguliuojamas CK 6.68 str. normų, o tokio ieškinio ieškovai pagal CK 6.68 str. 2 ir 3 dalis negali reikšti, nes jų individualūs darbo santykiai su trečiuoju asmeniu yra ginčytini. Trečiasis asmuo pažymi, kad apeliantai savo teisę į nuostolių atlyginimą kildina iš neegzistuojančios jų reikalavimo teisės ir iš jų pačių tarpusavyje pasirašytų darbo sutarčių, be to, apeliantai neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad ieškovų pateiktos darbo sutartys yra niekinės, o ne nuginčijamos. Esant niekiniam sandoriui, laikytina, kad tokio sandorio apskritai nėra, niekinis sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nesvarbu, ar yra pareikštas reikalavimas pripažiti jį negaliojančiu ar jo nėra. Trečiojo asmens įsitikinimu, jei jis nutrauktų šias darbo sutartis, tai tokiu būdu būtų pripažintas jų egzistavimas, o kadangi niekinės sutartys yra laikomos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, tai jų net nereikia nutraukti, jos savaime yra neegzistuojančios. Apeliantų pateiktos darbo sutartys laikytinos imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančiu sandoriu, o pagal CK 1.8 str. imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Trečiasis asmuo pažymi, kad jis nepripažįsta apeliantų neteisėtai tarpusavyje pasirašytų darbo sutarčių, todėl ir kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. 1 d. Be to, trečiasis asmuo nesutinka su apeliantų aiškinimu, kad Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. yra dispozityvi, o ne imperatyvi. Nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos raštas negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes Inspekcija negalėjo pateikti jokio objektyvaus atsakymo neturėdama pirminių trečiojo asmens dokumentų, be to, šiame rašte net neužsimenama apie Asociacijų įstatymą ar jo taikymą ginčo atveju. Taip pat trečiasis asmuo tvirtina, kadangi ieškovai nėra asociacijos „Linava“ darbuotojai, tai jų negina ir jiems negali būti taikomi darbo teisę reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Trečiojo asmens įsitikinimu, ieškovai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 nepatyrė jokių nuostolių, todėl apskritai nėra būtinosios sąlygos tenkintų jų reikalavimą šioje byloje. Taip pat trečiasis asmuo pasisako ir dėl naujai su apeliaciniu skundu pateiktš rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos. Asociacijos „Linava“ nuomone, apeliantų teikiami nauji įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla, be to, apeliantai net nenurodo, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmos instancijos teismui, todėl šiuos įrodymus turi būti atsisakoma prijungti prie bylos.

UAB „Luvel transportas“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas sutinka, kad vadovaujantis Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d., apeliantams apskritai negalėjo būti mokamas darbo užmokestis už darbą revizijos komisijoje. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 146 str. 2 d., kuria vadovaujasi ieškovai, tariamų nuostolių galėtų prašyti tik atsakovu civilinėje byloje Nr. 2-713-294/2012 buvusi asociacija „Linava“, o ne ieškovai, kurie toje byloje buvo trečiaisiais asmenimis. Atsakovo įsitikinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad darbo sutartys tarp ieškovų ir trečiojo asmens apskritai nebuvo sudarytos, todėl ir trečiasis asmuo neturi jokio pagrindo ginčyti tokias darbo sutartis. Išrinkti Revizijos komisijos nariai savo pareigas eiti privalėjo ne darbo sutarčių, o trečiojo asmens įstatų ir II kongreso rezultatų pagrindu, o atlyginimas ieškovams buvo mokamas per klaidą, darbo sutartys buvo tiesiogiai pristatytos į buhalteriją, kadangi ieškovai yra ilgamečiai trečiojo asmens nariai, tai jais buvo pasitikima, o atlyginimas jiems buvo mokamas vadovams apie tai nieko nežinant. Pažymėtina, kad išaiškėjus visai situacijai, net ir panaikinus atsakovų prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimas ieškovams niekada mokamas nebebuvo. Atsakovo nuomone, teisiškai nereikšmingi apeliantų teiginiai, kad šiai dienai nėra panaikintas 1998 m. gegužės 29 d. Kongreso nutarimas, kuriuo buvo patvirtintas Revizijos komiteto darbo reglamentas, nes reglamentas buvo priimtas galiojant 1996 m. kovo 14 d. Asociacijų įstatymo redakcijai, kurioje, priešingai nei dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje, nebuvo imperatyvios normos, nustatančios, kad asociacijos kolegialiems organams, kurie nėra valdymo organai, už darbą atlyginimas nemokamas. Tuo pačiu pagrindu, pasak atsakovo, teismas turėtų atmesti ir apeliantų argumentas dėl nepanaikinto 2008 m. gegužės 9 d. Kongreso nutarimo Nr. 18-04, kuriame nurodyta, kad už darbą Revizijos komisijos nariams mokamas 2 500 Lt atlyginimas. Atsakovas paaiškina, kad tokie nutarimai buvo priimami po kiekvieno naujo Revizijos komisijos išrinkimo, o įvykus ginčo Kongresui ir jame išrinkus Revizijos komisijos narius, analogiškas sprendimas nebuvo priimtas ir nebuvo nuspręsta Revizijos komisijos nariams mokėti darbo užmokestį. Atsižvelgiant į šiuos išdėstytus teiginius, atsakovas prašo prie bylos prijungti Asociacijos „Linava“ Konkreso nutarimus, iš kurių matyti, kad trečiojo asmens Kongresas kiekvieną kartą po naujų Revizijos komisijos narių išrinkimo spręsdavo atlygio Revizijos komisijos nariams mokėjimo klausimą. Atsakovo teigimu, ši įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik dabar, kai apeliantai savo apeliaciniame skunde pradėjo remtis trečiojo asmens 2008 m. gegužės 9 d. Konkreso nutarimo Nr. 18-04 ir jį interpretuoti sau palankia linkme. Atsakovas nesutinka su apeliantų nuomone, kad Asociacijų įstatymo 7 str. 8 d. nėra imperatyvi, tačiau net ir laikant, jog ši nuostata yra dispozityvi ir suteikia trečiajam asmeniui galimybę nustatyti Revizijos komisijos nariams darbo užmokestį, pastebėtina, kad po Kongreso, kuriame Revizijos komisijos nariais buvo išrinkti apeliantai, joks sprendimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo nebuvo priimtas. Taip pat atsakovas tvirtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos raštas negali turėti jokios įtakos nagrinėjamai bylai, nes Inspekcija pasisakė nežinodama visų šios konkrečios situacijos faktinių aplinkybių, t.y. neįvertinusi tos aplinkybės, kad darbo sutartys šiuo konkrečiu atveju apskritai nebuvo sudarytos. Atsakovas nepasisakė dėl DK nuostatų taikymo, kadangi laiko, jog darbo sutartys su ieškovais nebuvo sudarytos, apeliantų ir trečiojo asmens nesieja darbo teisiniai santykiai, ką pabrėžia ir pats trečiasias asmuo. Taip pat atsakovas pažymi, kad apeliantai neturėjo teisinio pagrindo gauti atlygį už jų veiklą Revizijos komisijoje, todėl apeliantams negalėjo būti padaryta žala, kurią yra prašoma priteisti.

UAB Prekybos namai „Alka“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti ieškovų naujai pateiktus įrodymus, priimti jo naujai pateikiamus rašytinius įrodymus bei iš ieškovų jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad trečiasis asmuo ascociacija „Linava“ 2011 m. spalio mėnesį su apeliantais nesudarė jokių darbo sutarčių, o apeliantų pateiktos darbo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas konstatavo, jog tarp ieškovų ir trečiojo asmens nebuvo susiformavusių jokių darbo teisinių santykių, o kadangi apeliantų ir asciacijos „Linava“ nesiejo darbo santykiai, tai apeliantų argumentai, susiję su darbo teisės normų taikymu, yra niekiniai. Atsakovo nuomone, apeliantai neįrodė jokių atsakovų neteisėtų veiksmų, nuostolių ir priežastinio ryšio ir atsakovų kaltės.