Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Gintaro Andrijausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., 138 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 str. 1 d. – 9 m.;

pagal BK 138 str. 1 d. – 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 m., ją atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista 5109 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 15 d., apie 18 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine J. J. metu duriančiu įrankiu padarė jai nedidelę žaizdelę nosyje, metė į ją sudužusios lėkštės šukę, padarydamas nugaros kairės pusės mentės srityje durtinę-pjautinę žaizdą, kuri komplikavosi supūliavimu ir plataus nugaros minkštųjų audinių pūlyno bei atskirų pūlinių susidarymu, tuo J. J. nesunkiai sutrikdė sveikatą;

be to, A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 1 d. susitaikius su nukentėjusiąja J. J., per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, o būtent: 2005 m. gegužės 28 d., apie 2 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su sugyventine J. J. metu sudavė jai rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 24 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų keturis smūgius į krūtinės kairę pusę, mažiausiai keturis – į krūtinės dešinę pusę, mažiausiai tris – į krūtinės ląstos dešinę pusę, vieną – į nugarą, vieną – į dešinę plaštaką, po vieną – į klubą ir dešinę šlaunį, vieną – į dešinį kelį, tris – į dešinį žastą, po vieną smūgį į abi akis, vieną – į smakrą, du – į dešinį ir kairį skruostą, padarydamas tris poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas krūtinės kairėje, masyvią išfiltruojančią kraujosruvą krūtinės ląstos kairės pusės minkštuosiuose audiniuose su kairiųjų IV-VIII šonkaulių lūžiais, pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, kepenų kairiosios skilties plyšimu, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje su masyvia išfiltruojančia kraujosruva krūtinės ląstos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose ir dešiniųjų IV-XI (IX dvigubu) šonkaulių lūžiais, pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, kepenų dešiniosios skilties plyšimais, kraujosruvą apie dešinįjį inkstą ir žarnų pasaite, odos nubrozdinimus dešinės akies išorinio krašto srityje, muštinę žaizdą smakre, minkštųjų audinių kraujosruvą aplink kairę akį, kraujosruvą kairio ir dešinio skruostų minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą nugaroje, kairės mentės srities minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą kairės plaštakos nugarinio paviršiaus minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas klubo ir dešinės šlaunies minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą dešiniame kelyje, tris kraujosruvas dešinio žasto minkštuosiuose audiniuose, dėl to nuo krūtinės sumušimo, pasireiškusio daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su kepenų plyšimais, kas komplikavosi kraujavimu į pilvaplėvės ertmę bei trauminiu-hemoraginiu šoku, J. J. mirė, ir taip ją nužudė.

Byloje yra duomenų, kad A. K. 1993 m. diagnozuota įgimta silpnaprotystė su asmenybės psichopatizacija, dėl to jis atleistas nuo karinės tarnybos. Šioje byloje jam paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė, kurios metu padaryta išvada, jog A. K. psichine liga neserga, gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau tokia išvada nepanaikina abejonių dėl jo psichikos būklės, nes įgimta liga – silpnaprotystė jau diagnozuota anksčiau. Gynėjo nuomone, šios abejonės gali būti panaikintos, paskyrus stacionarią kompleksinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę. Tokios ekspertizės išvados gali turėti lemiamos teisinės reikšmės, skiriant bausmę.

Teismas, skirdamas A. K. bausmę, nenurodė jokių jos skyrimo motyvų, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimus ir jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.12 p. nurodymus. Teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, privalėjo aprašyti bylos aplinkybes, išdėstytas BK 54 str. 2 d., įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodyti, kurios ir kaip nulėmė bausmės rūšį bei dydį. Teismas taip pat nepagrįstai nenustatė ginamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. 1 d. 2 ir 6 punktuose. Jis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme neneigė sudavęs smūgius savo sugyventinei, t. y. prisipažino ją sumušęs, ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl to, ką padarė. Tačiau teismas neteisingai įvertino jo prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi. Teismas turėjo konstatuoti šią lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgti į ją, skirdamas galutinę bausmę. Be to, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. K. nurodė, jog 2006-05-28 naktį, apie 1³⁰ val., grįžusi sugyventinė J. J., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pradėjo plūstis, jį užgaulioti, įžeidinėti, vadino įvairiais negražiais žodžiais. Tai ginamąjį išvedė iš pusiausvyros ir nulėmė jo elgesį. Juo labiau, kad ginamasis jau miegojo ir atsikėlė, tik naktį grįžus draugei. Dėl to teismas turėjo konstatuoti buvus dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog J. J. išprovokavo barnį ir jos sumušimą. Teismas, neatsižvelgęs į šias lengvinančias aplinkybes, neteisingai paskyrė bausmę ir pažeidė bausmės skyrimo procesines normas.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo gynėjas neskundžia A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl BPK normų taikymo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta, nors nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo priešingai.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą nedalyvaujant nukentėjusiajai, padaryti procesiniai pažeidimai, dėl kurių suvaržytos jo ginamojo procesinės teisės į gynybą, kadangi negalėjo pateikti klausimų nukentėjusiajai.

Kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus ir prašyti, jog jie būtų apklausti, suformuluota BPK 44 str. 7 d., iš esmės atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. numatytą teisę. Šią teisę kaltinamasis įgyvendina pats, taip pat per savo atstovą ir gynėją.

Apeliantas dalyvavo šioje byloje kaip A. K. gynėjas ir be jokių apribojimų turėjo galimybę įgyvendinti teisę apklausti liudytojus.

BPK 283 str. 2 d. nuostatos numato, kad nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą bei liudytojo parodymų perskaitymą.

Taigi, šios nuostatos taikomos ir dėl nukentėjusiosios M. J. .

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog ir apeliantas, ir jo ginamasis A. K. sutiko bylą nagrinėti be neatvykusios nukentėjusiosios, neprašė jos papildomai iškviesti į teismą ir apklausti.

Tai reiškia, kad nuteistasis ir jo gynėjas šios teisės patys nerealizavo. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos ar suvaržytos nuteistojo teisės, numatytos BPK 44 str. 7 d. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. ,,b“ ir ,,d“ papunkčiuose.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui nukentėjusioji M. J. pateikė prašymus bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 2 b. l. 21, 30).

BPK 37 str. 1 d. išvardintos svarbios asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys. Tačiau sutinkamai su to paties straipsnio antrąja dalimi teismas svarbia priežastimi gali pripažinti ir kitą neatvykimo priežastį.

Teismas, atsižvelgęs, jog nukentėjusioji M. J. yra II grupės invalidė, į jos sveikatos būklę ir pripažinęs, kad neatvykimo į teismo posėdžius aplinkybės svarbios, jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaitė.

Beje, atkreipiamas apelianto dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu M. J. beveik visada apklausta namuose (t. 1 b. l. 37-38, 82-83, 84-85). Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą jos neatvykimą laikyti pateisinamu ir ankstesnius parodymus perskaityti.

BPK 276 str. 4 d. nuostatos numato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, todėl pirmosios instancijos teismas BPK reikalavimų nepažeidė.

Nepagrįstos gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl nukentėjusiosios parašų autentiškumo.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios apklausos protokolai surašyti, nepažeidžiant BPK 179 str. reikalavimų, pastabų dėl apklausos protokolų įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pateikta. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to nei gynėjas, nei A. K. jokių prašymų nepareiškė.

Teisė apklausti liudytojus, nukentėjusiuosius ar prašyti, jog jie būtų apklausti, susijusi su rungimosi principo užtikrinimu teismo procese.

BPK 7 str. 1 d. nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo, reiškia, jog byla turi būti sprendžiama ginčo keliu, t. y. skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai (šalys) turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą ir kritikuoti priešingos šalies teikiamus siūlymus. Šiam tikslui šalims suteikiamos vienodos galimybės teikti įrodymus, išsakyti argumentus, pasisakyti visais svarstomais klausimais ir pan.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. ir jo gynėjas ne mažiau aktyviai, nei kaltinimą palaikęs prokuroras mėgino įtikinti teismą įstatyme numatytomis priemonėmis, o būtent, išsakė savo nuomonę svarstomais byloje klausimais dėl bylos nagrinėjimo, neatvykus liudytojams A. K., J. K., nukentėjusiajai M. J., uždavė klausimus civilinio ieškovo atstovui.

Išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog A. K. gynėjas nepagrįstai teigia, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta, pažeidus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus.

Atmetamas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, grįsdamas jo ginamojo kaltę, pažeidė BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d. reikalavimus.

BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje.

Be kitų įrodymų, nuosprendis pagrįstas ir nukentėjusiosios M. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios neiškvietimas į teismo posėdį iš esmės pažeidė BPK reikalavimus, nes jau aptarta, jog jos parodymai pagrįstai ir teisėtai perskaityti teisiamajame posėdyje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus, kuriais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė teisiamajame posėdyje, t. y. apklausė liudytoją, civilinio ieškovo atstovą, perskaitė nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, juos įvertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas nuosprendis atitinka šio nutarimo nuostatas.

Konkrečių pažeidimų, be teorinių samprotavimų, apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė, todėl, nesant motyvų, negalima jų paneigti.

Dėl naujos ekspertizės skyrimo

Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad tam, jog būtų panaikintos visos abejonės dėl A. K. psichikos būklės, o tai turi reikšmės skiriant bausmę, tikslinga jam paskirti stacionarią kompleksinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu A. K. paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kad būtų pašalintos abejonės, ar nuteistasis nusikaltimo metu galėjo teisingai suvokti savo padarytų veiksmų esmę ir juos valdyti.

Iš ekspertizės akto Nr. 92 duomenų (t. 1 b. l. 177-179) matyti, jog nors 1993 m. A. K. tiriant psichiatrijos ligoninėje dėl tinkamumo karinei tarnybai jam diagnozuota įgimta silpnaprotystė (oligofrenija, lengvo laipsnio debilumas) su asmenybės psichopatizacija, tačiau 2005 m. padarius ambulatorinę ekspertizę nustatyta, kad jis nei nusikalstamų veikų padarymo metu, nei tyrimo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo ir neserga, dėl psichikos būklės galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Psichologiniame tyrime jo intelektas žemo normalaus lygio. Jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas.

Beje, apeliacinės instancijos teisme gynėjas paaiškino, jog A. K. tarnavo krašto apsaugos tarnyboje kaip savanoris. Tai irgi yra įrodymas, kad dėl psichikos sveikatos būklės, nežiūrint į 1993 m. nustatytą diagnozę, jis tiko krašto apsaugos tarnybai, į kurią psichikos ligoniai nepriimami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duomenimis, juo labiau, jog anksčiau jam nustatytas tik lengvo laipsnio debilumas. Dėl to netikslinga skirti naują ekspertizę.

Dėl bausmės

Gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl BK 54 str. nuostatų pažeidimo, skiriant A. K. bausmę, nekonkretūs ir nepagrįsti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgtų į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., ir jų nepažeidė. Nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatos.

Teismas atsižvelgė, jog A. K. tyčia padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus (BK 11 str. 6 d.).

A. K. neteistas, tačiau baustas administracine tvarka.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis to, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, taip pat, kad jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo pati žuvusioji.

Su šiais skundo argumentais negalima sutikti.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. K. viso bylos proceso metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jis prisipažino sudavęs nukentėjusiajai J. J. tik tris smūgius, tuo tarpu specialisto išvados Nr. M 1162/05 (01) duomenys (t. 1 b. l. 53-62) įrodo, kad J. J. suduota ne mažau kaip 24 smūgiai. Toks nuteistojo prisipažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Po konflikto, ryte, A. K. išėjimas iš namų ir nesidomėjimas nukentėjusiosios sveikata irgi rodo, jog nuteistojo gailėjimasis nėra nuoširdus. Be to, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis linkęs menkinti savo kaltę ir atsakomybę, kaltina nukentėjusiąją, jog ji girtuoklė, naktimis negrįždavo į namus ir kt., nors jo paties elgesys buvo panašus. Tai taip pat nerodo jo nuoširdaus gailėjimosi.

Kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys – apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas. Provokuojančiu elgesiu BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu J. J. jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę A. K. ją nužudyti, neatliko. Nuteistajam išsakyti J. J. įžeidžiami žodžiai nelaikytini provokuojančiu elgesiu, nes bylos duomenys įrodo, jog nuteistasis buvo pavydus, agresyvus, dažnai mušdavo J. J. ir jos motiną. Be to, pats gynėjas savo apeliaciniame skunde patvirtino, kad santykiai tarp A. K. ir J. J. nebuvo geri, tačiau visiems priimtini ir toleruotini. Tai reiškia, jog toks nukentėjusiosios elgesys nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo jo išvesti iš pusiausvyros, o, juo labiau, nulemti jo elgesio.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistasis nusikalto būdamas girtas, todėl teismas jo apsvaigimą nuo alkoholio teisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Už abi nusikalstamas veikas teismas nuteistajam paskyrė trumpesnes, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes. Jos tinkamai subendrintos tarpusavyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.