Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-906-182/2016 pagal ieškovės Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ ieškinį atsakovei Druskininkų M. K. Č. meno mokyklai dėl 2016 m. birželio 8 d. įsakymo dėl Druskininkų Mikalojaus K. Č. meno mokyklos skyrių steigimo, struktūros ir pareigybių sąrašo tvirtinimo pripažinimo negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos ir atsakovės įpareigojimo konsultuotis su profesine sąjunga, teikti pasiūlymus dėl mokyklos struktūros schemos ir darbuotojų normatyvinio pareigybių sąrašo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti ieškiniu pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinio proceso įstatyme įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas suponuoja išvadą, jog laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma, kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis).Bylos duomenimis, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti atsakovės Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos direktorės 2016 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. V1-60 negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos; 2) įpareigoti atsakovės direktorę prieš įgyvendinant struktūrinės valdymo schemos ir normatyvinio pareigybių sąrašo pakeitimus konsultuotis su Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos darbuotojų profesine sąjunga „Solidarumas“ ir, gavus profesinės sąjungos nuomonę, teikti pasiūlymus dėl Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos struktūrinės schemos ir darbuotojų normatyvinio pareigybių sąrašo pakeitimo. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą vieną iš prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios tikslas – uždrausti atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, t. y. uždrausti atsakovės Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos direktorei atleisti darbuotojus, įspėtus ir/ar atleidžiamus 2016 m. birželio 8 d. įsakymo dėl Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos skyrių steigimo, struktūros ir pareigybių sąrašo tvirtinimo pagrindu, iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo galutinis sprendimas dėl šio įsakymo teisėtumo. Ginčijamu įsakymu nutarta: 1) įsteigti mokykloje du skyrius: muzikos ir kitų menų bei Vytauto K. J. dailės; 2) patvirtinta mokyklos struktūra ir pareigybių sąrašas; 3) pripažinta netekusiais galios: a) Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. VI-46 „Dėl Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos struktūros; b) Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. Vl-33 „Dėl Druskininkų M. K. Č. meno mokyklos pareigybių tvirtinimo“ 4 punktas; 4) nurodyta, jog šis įsakymas įsigalioja nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai nevertino ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir jį patvirtinančių dokumentų.Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pats materialusis teisinis ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, nes visi ieškinyje nurodyti teisiniai bei faktiniai aspektai bus įvertinti išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsprendus bylą iš esmės bus galima daryti išvadą, ar tikrai buvo pažeistos ieškovės, jos narių teisės ir interesai, ar yra teisinis pagrindas patenkinti ieškinį. Nagrinėjamu ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio pagrįstumą, nenustatė, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, ieškovė, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju, ieškovės nuomone, struktūriniai pertvarkymai tiesiogiai liečia ieškovės primininką, tarybos narius, įstaigos darbuotojus, jų teises, todėl tai turi esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje, darbuotojų teisinei padėčiai. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali grėsmė, jog darbuotojai bus atleidžiami iš darbo, o pripažinus ieškinio reikalavimus pagrįstais, teismo sprendimas liks neįgyvendinamas, nes darbo vietų, į kurias būtų galima sugrąžinti darbuotoją, neliks arba jas bus užėmę kiti darbuotojai, o tai iššauks naujus teisinius ginčus bei prieštaraus darbo santykių stabilumo principui. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus darbo teisių gynimo bylose, teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo padarytas darbuotojo teisių pažeidimas. Tam, kad tokį įtarimą sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus pagrįstai turimus įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis, ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra Darbo kodekso saugomų teisių subjektas ir, kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba, kad realiai gresia toks pažeidimas. Kitaip tariant, prašyme išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškia reikalavimų, susijusių su konkrečių darbuotojų individualiais darbo santykiais – neginčija darbuotojų įspėjimų apie atleidimą iš darbo, įsakymų, kuriais atleidžiami darbuotojai. Pažymėtina, kad LR Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai – pareiškimai dėl sutikimo atleisti tam tikrus profesinės sąjungos narius, tik patvirtina, kad skundžiamas įsakymas nelaikytinas dokumentu, tiesiogiai darančiu įtaką darbo santykių atsiradimui ar jų nutraukimui. Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, profesinė sąjunga, siekdama užtikrinti savo narių teises iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo), turi teisę naudotis įstatymo jai suteikta kompetencija ir neduoti sutikimo dėl jos narių atleidimo iš darbo, tačiau negali daryti įtakos ieškovės sprendimams dėl įstaigos struktūrinių pakeitimų (steigti naujus skyrius, pareigybes ir pan.). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeistos įstaigos darbuotojų teisės ir teisėti interesai. Kita vertus, yra pagrindas konstatuoti, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susiję su pareikštu ieškinio reikalavimu, o jų taikymu nebūtų užtikrintas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Minėtam kontekste pažymėtina, kad Darbo kodekso normos numato itin efektyvius ir darbdaviui sunkias pasekmes sukuriančius darbuotojo darbo teisių gynimo nuo pažeidimų būdus – tiek grąžinimą į darbą, tiek ir kompensacinio pobūdžio priemones (darbdavio pareigą sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 300 straipsnis).Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti teismo nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.