- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-01
- Bylos Nr.
- 2S-183-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01149-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- A. D.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 183 - 252 - 2014
Vaida Sinkevičienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01149-2013-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. atskirąjį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-64-834-2014 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui A. D. dėl išlaikymo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. B. prašė priteisti iš atsakovo A. D. sūnaus A. D. išlaikymui po 600 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2013-11-22 iki sūnaus pilnametystės bei 20 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-01-21 iki 2013-11-21. Nurodė, kad su atsakovu (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus, kuris šiuo metu gyvena su ieškove. Nuo 2011 m. atsakovas savo vaiko išlaikymui neteikia jokių lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu. Nustatė, kad ieškinys su priedais 2013-12-05 buvo išsiųstas atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), Anykščių r. Ieškinį priėmė jo motina, kuri teismą raštu informavo, jog sūnus šiuo adresu negyvena, jo gyvenamosios vietos nežino, su sūnumi nebendrauja. 2013-12-16 ieškinys su priedais buvo išsiųstas atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Anykščių r. Šiuo adresu procesiniai dokumentai grįžo neįteikti. A. D. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis niekur nedirba, jo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra žinoma. Ieškovė gyvenamąją vietą ieškinyje nurodė (duomenys neskelbtini) London. Gyventojų registro duomenimis, ji yra deklaravusi išvykimą į užsienį: Jungtinė Karalystė, išvykimo data 2012-02-14. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog sūnus A. D. gyvena su ja. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijoje. Nurodė, jog byloje pareikšti reikalavimai yra dėl tėvų pareigų, todėl remiantis reglamento „Briuselis IIa“ 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ 8 straipsniu, bylų, susijusių su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Tokiu būdu, ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o yra teisminga Jungtinės Karalystės teismams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-01-13 nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teismui. Nurodo, kad ieškovė kartu su vaiku buvo grįžusi į Lietuvą per Kalėdas, buvo susitikusi su atsakovu, kas patvirtina, kad atsakovas gyvena Lietuvoje. Jokių duomenų, kad atsakovas būtų išvykęs iš Lietuvos ar negyventų nurodytu adresu, Anykščių rajono apylinkės teismas nenustatė ir savo nutartyje neaptarė. Ieškovė su savo vaiku Didžiojoje Britanijoje gyvena tik laikinai ir nesiekia tikslų nuolat gyventi kitoje valstybėje. Be to, ieškovė dažnai grįžta į Lietuvą pas savo mamą. Tokiu būdu, negalima laikyti, kad nuolatinė E. B. gyvenamoji vieta yra Londone. Šiuo atveju ieškinys dėl vaikui išlaikymo priteisimo, vadovaujantis CPK 29 str., 30 str. 1, 2 d., turi būti nagrinėjamas Anykščių rajono apylinkės teisme. Tuo labiau, kad Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 nėra apibrėžta, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta, todėl tai yra fakto klausimas. Šiame reglamente taip pat nėra privalomai nurodyta, kad ieškovė turi būtinai kreiptis į teismą pagal dabar gyvenamąją vietą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str., 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar byla teisminga Anykščių rajono apylinkės teismui, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumą, taip pat nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino faktinius duomenis apie šalių nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl ko nagrinėjamas klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai.
Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 str. ir 785 str., šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Todėl įvertintina, kaip tokių bylų teismingumo klausimai sureguliuoti tarptautinėse daugiašalėse sutartyse.
2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ I skyriaus „Taikymo sritis ir sąvokų apibrėžimai“ 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje aiškiai nurodoma, kad šis reglamentas netaikomas (...) išlaikymo pareigoms (e punktas). Be to, šio reglamento preambulės 3 punkte nurodoma, jog Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 nustato jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, priimtų nagrinėjant santuokos bylas, pripažinimo bei vykdymo taisykles. Šio reglamento turinys iš esmės buvo perimtas iš 1998 m. gegužės 28 d. konvencijos ta pačia tema. Aptariamo reglamento 11 ir 12 punktuose nurodoma, kad išlaikymo pareigos neįeina į šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, paprastai turės jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų taikydami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t. y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą. CK 2.12 str. 2 d. nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. D. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nedeklaravo savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Anykščių r. (b. l. 16). Todėl teismas šią aplinkybę vertina kaip viešą pareiškimą apie savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovą su Lietuvos Respublika sieja asmeniniai ryšiai, nes čia gyvena jo motina, kuri priėmė sūnaus vardu siųstus procesinius dokumentus, nepaisant to, kad nurodė nežinanti, kur sūnus gyvena, su juo nebendraujanti (b. l. 12). Nepaneigta apeliantės atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji kartu su vaiku buvo grįžusi į Lietuvą per Kalėdas ir buvo susitikusi su atsakovu. Tokiu būdu, teismas sprendžia, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje pareikštas reikalavimas yra susijęs būtent su išlaikymo pareiga, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios bylos teismingumo, nepagrįstai aiškino Reglamento nuostatas. Priešingai teismo argumentams, imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl išlaikymo išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos (tos vietos, kurioje yra asmens interesų centras) valstybės narės teisme nėra. Kadangi nagrinėjamuoju atveju atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl ieškinys atsakovui dėl išlaikymo vaikui priteisimo gali būti pareikštas ir jo nuolatinės gyvenamosios vietos adresu, tai yra Lietuvoje.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Anykščių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. sausio 13 d. nutartį, netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės normas, todėl teismas konstatuoja, kad byla gali būti teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Dėl to Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis panaikintina, o byla perduotina šiam teismui tolimesniam nagrinėjimui (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Anykščių rajono apylinkės teismui tolimesniam nagrinėjimui.