Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. ir nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 12 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 58) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 341, kurios plotas 18,56 kv. m, kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 4,64 iki 9,28 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 159, kurios plotas 14,64 kv. m, kameroje buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 14,61 kv.m gyvenamojo ploto. Taigi, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas apšvietimas, taip pat buvo netinkamas vėdinimas. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 61, 63-64, 66, 68, 69)duomenys patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos, kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte reglamentuota, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Taip pat pateiktose nuotraukose matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo, vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, ventiliaciją informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos netinkamo kamerų apšvietimo, netinkamo vėdinimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina taip pat iš to, jog kamerose nebuvo šilto vandens. Dėl šilto vandens tiekimo kamerose pastebėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą, teismas neturi pagrindo nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimą ir šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodė, kad dušu galima buvo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 15 min (14 punktas)(b. l. 70-71). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas, kad pasinaudoti dušu galima vieną kartą per savaitę 15 minučių. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas nurodo, jog maistas buvo paduodamas atvėsęs, nekaloringas, trūksta vitaminų, daržovių, vaisių. Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl darytina išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ir dėl to, kad šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių nustatyti negalima bei dėl to, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių skundų nei administracijai, nei kitoms institucijoms neteikė (tik vieną kartą kreipėsi į būrio viršininką, prašydamas gauti sustiprintą dietinį maitinimą, kuris jam buvo suteiktas (b.l. 59)), neindividualizavo šių pažeidimų teismui, todėl tokios aplinkybės atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą, III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų duomenų (b. l. 61, 62) matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą, stalas bei prie jo įrengti stalo ilgio suolai yra pakankamai nemažų matmenų, prie stalo gali atsisėsti pavalgyti 4 žmonės, teismo nuomone, tik nuo kameroje kalėjusių asmenų tarpusavio santykių priklausė galimybės vienu metu pavalgyti prie stalo realizavimas.

Pareiškėjas teismui patektame skunde nurodė, kad kamerose buvo laikoma skartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Kauno TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad kamerose nebuvo švaros. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr.1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b.l. 76). Taigi, tuo atveju jei Kauno TI kamerose buvo nešvaru, reiškia atsakingas už kameros tvarkymą asmuo netinkamai atliko savo pareigas ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kauno TI veiksmų.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato, jog Kauno TI kameros būtų aprūpintos elektriniais virduliais, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog kameroje nebuvo virdulio atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atsakovo atstovas nurodo, jog kalinamiems asmenims karštame vandeniui paruošti leidžiama turėti elektrinius virdulius, o neturintiems – karštą vandenį parūpina apsaugos ir priežiūros skyriaus darbuotojai. Karštas vanduo gėrimui pasigaminti tiekiamas du kartus dienoje – po rytinio ir po vakarinio patikrinimų (b.l. 52, 60).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog gultai buvo dviejų aukštų, todėl jam turinčiam sveikatos sutrikimų buvo sunku užlipti į antrą aukštą, taip pat jog negalėjo lankytis koplyčioje, mokytis dirbti kompiuteriu. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, jog jam būtų paskirta miegojimo vieta pirmame lovos aukšte, taip pat nenurodė kada jis yra kreipęsis į Kauno TI pareigūnus, jog jam būtų suteikta galimybė apsilankyti koplyčioje ar kompiuterių klasėje ir jam to padaryti buvo neleista. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. pažyma Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-5105 (b.l. 125), iš kurios matyti, kad pareiškėju šioje byloje buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir už ją valstybės naudai priteistina suma 85,06 Eur. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl išlaidos už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nepriteistinos.

Likusieji tiek pareiškėjo ir jo atstovės, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S.V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.