Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-01 · Byla Nr. ATP-1189-317/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-01
Bylos Nr.
ATP-1189-317/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algirdas Jaliniauskas
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-1189-317/2014Teisminio proceso Nr. 4-69-3-05433-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.5; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nubausta už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 9, 106, 231.1, 234 punktų reikalavimus, t. y. už tai, kad 2014 m. liepos 9 d. 12.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodama transporto priemonę „Mercedes Benz A170“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdama važiuoti atbula, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kliudė stovintį automobilį „Fiat Punto“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai, o eismo įvykio metu padariusi turtinę žalą, nesant nukentėjusiojo asmens įvykio vietoje, policijai nepranešė, nepažymėjo įvykio vietos KET numatyta tvarka ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 1 d. nutarimu (toliau – Nutarimas) pripažino, kad J. M. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Už šių pažeidimų padarymą teismas jai paskyrė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį - 100 (vieno šimto) litų baudą; pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, - 2000 (dviejų tūkstančių) litų baudą, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, J. M. paskyrė galutinę nuobaudą - 2000 (dviejų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde J. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarimą panaikinti ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos dalį dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, nesant jos veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pažeidžiant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumo prezumpciją, jos kaltė dėl minėto teisės pažeidimo neįrodyta byloje esančiais įrodymais, o teismo išvados padarytos nesilaikant įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Skunde teigia, kad nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, tačiau nurodo, jog nepajuto smūgio ir iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų teisėtumo.

Apeliantė pažymi, kad automobilių susidūrimo schema buvo nustatyta tik pagal A. A. parodymus, su klaidomis, nurodant, kad eismo įvykis padarytas šalia prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, nors iš tikrųjų automobiliai susidūrė prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. 2014 m. liepos 10 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodoma, kad ji neigė 2014 m. liepos 9 d. buvusi adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo padarytas eismo įvykis. Tačiau, J. M. teigimu, šį nesusipratimą lėmė būtent eismo įvykio schemoje padaryta klaida, kadangi policijos pareigūnai, atvykę į jos gyvenamąją vietą, teiravosi, ar apeliantė 2014 m. liepos 9 d. buvusi prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Taigi, tokius skundo autorės teiginius, anot jos pačios, lėmė ne siekis suklaidinti policijos pareigūnus, o netiksli eismo įvykio vietos schema, kurioje prekybos centras „(duomenys neskelbtini)“ buvo įvardytas, kaip prekybos centras „(duomenys neskelbtini)“.

J. M. nuomone, apylinkės teismas nesigilino ir į tai, jog, būnant ofise ir eismo įvykį matant iš toli, turėtų būti sunku nustatyti, ar moteris, dėvinti akinius nuo saulės, automobilio langui esant vos praviram, tiesiog pažiūrėjo automobilio „Fiat Punto“ kryptimi, ar iš tikrųjų jį apžiūrinėjo, ieškodama eismo įvykio žymių. Apeliantė akcentuoja, jog ji neišlipo iš automobilio, kas tik patvirtina, jog nepajuto smūgio. Priešingu atveju, vasaros dienos vidurdienį, kai matomumą silpnina akinanti saulė, asmuo, siekiantis įsitikinti nesant automobilio pažeidimų, būtų išlipęs ir apžiūrėjęs transporto priemonę „Fiat“. Kita vertus, automobilio „Mercedes Benz A170“ užvesto automobilio variklio skleidžiamas garsas, veikianti oro kondicionavimo sistema, viduje veikianti magnetola, salono garso izoliacija bei tai, kad langas buvo šiek tiek praviras, taip pat galėjo turėti įtakos faktui, jog ji negirdėjo plastikinių automobilių detalių kontakto sukelto garso. Atkreipiamas skunde dėmesys ir į tai, kad susidūrimo lokalizacija bei menkas mastas, lėmė ir tą aplinkybę, jog neįsijungė automobilio „Fiat Punto“ garsinė signalizacija. Taigi, anot J. M. labai realu, kad ji galėjo neišgirsti eismo įvykio sukelto garso.

Apeliaciniame skunde taip pat abejojama ir tuo, ar tokie mažareikšmiai „Fiat Punto“ apgadinimai galėtų pagrįsti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens norą ir motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu sau sukeliant dar didesnius neigiamus padarinius. Akcentuojama ir tai, kad asmuo, kuris sąmoningai pabėgo iš eismo įvykio vietos, būtų stengęsis automobilį paslėpti arba kuo greičiau pašalinti eismo įvykio padarinius, tačiau tokių veiksmų nagrinėjamu atveju apeliantė nesiėmė. J. M. atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos darbovietė ją charakterizuoja tik itin teigiamai.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo J. M. skundo netenkinti, paliekant Kauno apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Mano, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nutarimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, todėl panaikinti jį nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

J. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. M. kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, yra motyvuotos, pagrįstos duomenimis, atitinkančiais faktines aplinkybes, todėl teisingos. Kauno apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apeliantės kaltės pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartais priimtame nutarime bylos duomenimis yra pilnai įrodyta, jog J. M. girdėjo ir suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, kad apgadino svetimą automobilį, tačiau iš eismo įvykio vietos ji pasitraukė tyčia, nesutarusi dėl padarytos žalos atlyginimo, nepranešusi apie eismo įvykį policijai.

Nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn traukiama J. M. savo kaltę dėl šio pažeidimo neigė tvirtindama, kad nepajuto smūgio, pirmos instancijos teismas šią jos versiją pagrįstai vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Tai, kad apeliantė sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtina tiesiogiai ir betarpiškai įvykį mačiusio ir nesuinteresuoto liudytojo A. A. paaiškinimai, kad jis aiškiai girdėjo braukimo garsą – lyg kas plastmase brauktų per kėbulą. Į šį garsą jis atkreipė dėmesį, staiga atsisuko ir pamatė, kaip moteris, važiuodama automobiliu atbula, kampu nubraukė jo kolegos automobilio kampą. Jis matė, kad vairuotoja sustojo, pasižiūrėjo į jo kolegos automašiną, tačiau net neišlipusi, nuvažiavo (b. l. 33-34). Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, šie liudytojo parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, duoti įspėjus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gali būti šališkas ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti apeliantę. Apeliantės kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taip pat patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys – automobilių nuotraukos, kuriose matomas apgadinimų mąstas, eismo įvykio schemoje užfiksuotas įvykusio eismo įvykio mechanizmas. Šių įrodymų pagrindu konstatuotina, kad padaryti sužalojimai automobiliams nėra akivaizdžiai nežymūs, dėl kurių galima būtų daryti išvadą, jog J. M. galėjo smūgio apskritai nejausti. Tai, jog automobilių kontaktą girdėjo net ir toliau nuo automobilių buvęs t.y. ofise sėdėjęs liudytojas A. A., tik patvirtina apylinkės teismo išvadas. Pažymėtina ir tai, kad automobilių kontaktas įvyko apeliantės matymo zonoje, automobilio priekiniu dešinės pusės kampu kliudant automobilio „Fiat Punto“ priekinį dešinės pusės bamperį, tad to nepastebėti, priešingai nei teigiama skunde, J. M. tiesiog negalėjo. Ta aplinkybė, kad po automobilių kontakto, eismo įvykyje dalyvavusi vairuotoja net nebuvo išlipusi iš automobilio apžiūrėti eismo įvykio vietos, o tiesiog išvažiavo iš aikštelės, patvirtina tai, jog pažeidėja iš eismo įvykio vietos tyčia pasišalino, žinodama, kad sukėlė eismo įvykį ir siekdama išvengti pasekmių. Esant tokioms aplinkybėms, pasišalinimas vertinamas kaip tyčinis veikimas pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Kritiškai vertintini apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad užvesto automobilio variklio skleidžiamas garsas, veikianti oro kondicionavimo sistema, viduje veikianti magnetola, salono garso izoliacija bei tai, kad langas buvo šiek tiek praviras, taip pat galėjo turėti įtakos faktui, jog ji negirdėjo plastikinių automobilių detalių kontakto sukelto garso. Nagrinėjamu atveju esmine aplinkybe laikytina tai, kad smūgis automobilių kontakto metu buvo pakankamai stiprus ( jį girdėjo net ofise dirbantis darbuotojas), todėl nelogiška, kad jo galėjo negirdėti ir nejausti kontaktuojančiame automobilyje sėdintis asmuo. Tai, kad neįsijungė automobilio „Fiat Punto“ garsinė signalizacija, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė galėjo nepajusti transporto priemonių kontakto.

Skundo argumentai apie tai, kad automobilių susidūrimo schemoje klaidingai nurodyta, jog eismo įvykis padarytas šalia prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, nors iš tikrųjų automobiliai susidūrė prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, vertintini kritiškai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko Kaune, (duomenys neskelbtini). Tokia įvykio vieta nurodyta ir administracinio teisės pažeidimo protokole. O tai, kad automobilių susidūrimo schemoje klaidingai nurodytas prekybos centro pavadinimas, nesudaro pagrindo nesivadovauti šia schema. Tokie rašymo apsirikimai nepripažintini esminiu proceso ar materialiosios teisės pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto nutarimo priėmimui.

Apeliacinio skundo argumentas, kad J. M. nesiekė išvengti administracinės atsakomybės, neslėpė įvykio pėdsakų ir pan., t. y. neturėjo jokio tikslo neteisėtai pasišalinti, atmestinas jau aptartais šioje nutartyje pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės). Tačiau šios aplinkybės nustatymas nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje 2AT-33-2013). Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad visi bylos duomenys rodo, jog ji nebandė išvengti atsakomybės ar nuslėpti eismo įvykį, nagrinėjamu atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos tyčios, kuri nustatyta kitais objektyviais ir patikimais bylos duomenimis. Tikslas ir motyvas nėra būtinieji ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, todėl kvalifikuojant J. M. veiksmus, teisinės reikšmės neturi tai, kokių tikslų siekdama ji pasišalino.

Taigi, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. M., apgadinusi svetimą turtą, sąmoningai, tai yra tyčia, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo ji buvo susijusi, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, todėl tinkamai taikė ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiamą nutarimą naikinti ir bylą nutraukti, remiantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Algirdas Jaliniauskas