Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo G. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 5 metams;

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – 14 metų;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – 12 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę nustatant atlikti pirmus 4 metus kalėjime, kitus – pataisos namuose.

G. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš G. J. priteista: A. B. 7 240,12 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, K. B. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, J. B. 220 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 27 d., apie 13 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, parduotuvėje „Norfa“, esančioje (duomenys neskelbtini), iš J. B. rankinės, kurią ji nešėsi, pagrobė permatomą polietileninį krepšelį, kuriame buvo menkavertė ruda dirbtinės odos piniginė su 170 litų;

be to, G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 19 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 24 val., (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijos „Statybininkas“ namelyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pavartodamas fizinį smurtą prieš mažametę K. B., gim. 2000 m. rugpjūčio 10 d., ją nugirdydamas alkoholiu, surišdamas jos rankas, pargriaudamas ant lovos, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas ir grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą – grasindamas peiliu nužudyti, taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu. Dėl pavartoto fizinio smurto, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo mažametei nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad G. J. tris kartus teistas ir jo teistumas neišnykęs, nusikalto būdamas neblaivus, vieną tyčinį nusikaltimą padarė praėjus vos keturioms dienoms, o du tyčinius, smurtinius, labai sunkius nusikaltimus prieš negalinčią savęs apginti, patiklią mažametę – praėjus mažiau kaip keturiems mėnesiams po atliktos 14 metų laisvės atėmimo bausmės už tyčinius labai sunkius smurtinius nusikaltimus. Labai sunkius nusikaltimus jis padarė, veikdamas iš anksto apgalvota, tiesiogine apibrėžta tyčia. Tai rodo jo elgesys – lankydamasis nukentėjusiosios šeimoje ir atnešdamas mažamečiams saldainių bei žaislų, jis įgavo tėvų ir mažametės pasitikėjimą. Tokie G. J. veiksmai rodo jį veikus apgalvotai, pasinaudojus susiklosčiusiais gerais santykiais, kuriuos pats skatino. Apgaule nusiviliojęs nukentėjusiąją į sodo namelį, ten ją užrakino, atėmė mobiliojo ryšio telefoną, grasino peiliu, surišo, pavartojo fizinį smurtą, nugirdė, išžagino ir tenkino savo lytinę aistrą analiniu bei oraliniu būdu, dėl to nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Po to sudegino jos drabužius, batus, telefono kortelę, t. y. apgalvotai naikino mergaitės buvimo sodo namelyje pėdsakus.

Visos šios aplinkybės rodo G. J. nusikaltimų ypatingą pavojingumą visuomenei ir jo kaip asmens progresuojantį cinizmą, žiaurumą, padidintą pavojingumą bei nenorą pasitaisyti.

Teismas, neskirdamas maksimalios bausmės, nuosprendyje nurodė, jog G. J. padėtį šiek tiek švelnina tai, kad jis nuo pat pradžių savo kaltės iš esmės neneigė. Tačiau teismas neįvertino fakto, jog mažametės nukentėjusiosios tėvai išdaužę langą įsibrovė į G. J. gyvenamą sodo namelį, kur rado sumuštą, išžagintą nukentėjusiąją ir benaikinantį nusikaltimo pėdsakus G. J. Taigi jis sulaikytas iš karto po nusikaltimo su įkalčiais, nukentėjusioji liko gyva ir davė parodymus, todėl G. J. buvo beprasmiška neigti savo kaltę. Be to, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad teisme G. J. neigė nukentėjusiajai grasinęs peiliu, tenkinęs lytinę aistrą analiniu būdu, išžaginęs nukentėjusiąją, t. y. visaip stengėsi palengvinti savo padėtį. Tai G. J. apibūdina kaip asmenį, visiškai nesigailintį dėl padarytų veikų, kritiškai savo veiksmų nevertinantį ir mąstantį tik apie tai, kaip palengvinti savo padėtį. Jis pripažino tik tas aplinkybes, kurių paneigti neįmanoma, ir toks prisipažinimas negali būti pagrindas švelninti G. J. bausmę.

Teismas neįvertino padarytos žalos masto. Mažametė nukentėjusioji ir jos motina patyrė didžiulę psichologinę traumą, dėl nusikaltimų mažametė patyrė dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, buvo traumuota fiziškai – padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtų psichologinės ir fizinės traumų mažametė ilgai gydyta, jai atliktos kelios operacijos, o nusikaltimų padariniai gali daryti neigiamą įtaką tolesniam jos vystymuisi bei socializacijai.

Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog Skuodo m. seniūnija G. J. charakterizavo teigiamai. Seniūnijoje viešųjų darbų darbininku jis dirbo vos daugiau kaip mėnesį, todėl seniūnė neturėjo galimybės jo pažinti, kad galėtų objektyviai charakterizuoti. Priešingai, G. J. teistumai, nusikaltimų padarymo aplinkybės, pobūdis, pavojingumas, byloje esanti charakterizuojanti medžiaga, duomenys apie tai, jog net jo močiutė liudytoja M. J. grįžusio iš įkalinimo įstaigos G. J. vakare neįsileido į namus, liepė ateiti ryte, apibūdina jį kaip itin neigiamą asmenį. Dėl to Skuodo m. seniūnijos pažyma, charakterizuojanti vos daugiau kaip mėnesį viešuosius darbus dirbusį G. J., negali būti pagrindas švelninti jam skiriamos bausmės. Skiriamos bausmės dydį esant aptartoms aplinkybėmis turi nulemti jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis, itin neigiamai asmenybę charakterizuojančios aplinkybės ir nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Teismas neatsižvelgė ir į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį – atimti nuteistajam galimybę daryti naujus nusikaltimus, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, padarinius, G. J. pavojingumo laipsnį bei visuomenės interesą, bausmės paskirtis bus įgyvendinta, tik paskyrus G. J. maksimalias bausmes, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, žymiai padidinant laikotarpį, skirtą atlikti kalėjime.

Teismas pagristai G. J. pripažino pavojingu recidyvistu, tačiau nenurodė, kuria BK 27 straipsnio dalimi bei punktu vadovavosi, ir tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šias bausmes subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 15 metų, bausmę nustatant atlikti pirmus 7 metus kalėjime;

nuosprendyje nurodyti, kad G. J. pripažintas pavojingu recidyvistu, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis G. J. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo G. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Prokuroras ir nuteistasis G. J. neginčija nuteistojo kaltės bei veikos kvalifikavimo, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 54 straipsnio nuostatų taikymo atmetami kaip nepagrįsti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis įstatymo bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmių skyrimą nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, jog G. J. padarė tris nusikalstamas veikas, dvi iš jų priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis). Visi nusikaltimai padaryti tyčia.

Teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę: jis anksčiau tris kartus teistas, teistumas neišnykęs; nusikalto neblaivus, turėjo išankstinę tyčią išžaginti mažametę nukentėjusiąją (siekdamas išžaginti ir seksualiai prievartauti, nusiviliojo nukentėjusiąją į savo sodo namelį, vaišino pyragu, nugirdė degtine, o po nusikaltimo sudegino mergaitės rūbus), nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo brutalūs, ciniški; grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, praėjus keturioms dienoms padarė vagystę, o praėjus mažiau kaip keturiems mėnesiams – labai sunkius nusikaltimus.

Visa tai apibūdina nuteistojo asmenybę kaip asmenį, linkusį nusikalsti ir neturintį tvirtų moralinių nuostatų.

Kita vertus, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad G. J. nuo pat pradžių savo kaltės iš esmės neneigė, Skuodo miesto seniūnijos charakterizuojamas teigiamai ir tai šiek tiek švelnina jo padėtį skiriant bausmę, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog tuo pateisinamas nuteistojo elgesys arba tai yra pakankama priežastis nustatyti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Prokuroras, skunde ginčydamas nuteistojo prisipažinimą, teigia, kad G. J. prisipažino ne savo noru, o tik sulaikytas su įkalčiais po nusikaltimo, nepripažino esminių kvalifikavimui reikšmingų objektyvių veikos aplinkybių, todėl toks jo prisipažinimas negali būti pagrindas švelninti skiriamą bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog prokuroro skunde išsamiai išdėstyti reikalavimai, kurie yra būtini atskleidžiant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinį ir pripažįstant ją kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad tokia nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog G. J. prisipažino lytiškai santykiavęs su mažamete ir prievartavęs ją oraliniu būdu, tačiau neigė naudojęs peilį, siekdamas įbauginti nukentėjusiąją, bei prievartavęs analiniu būdu.

Tokio G. J. dalinio prisipažinimo teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet į jį atsižvelgė skirdamas bausmę.

Atkreipiamas dėmesys, kad kaltininko prisipažinimas baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Prisipažinimui nustatyti įstatymas nereikalauja, jog asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą. Taigi turi teisę gintis nuo kaltinimo, vadovaudamasis inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių savo suvokimu. Faktinių aplinkybių individualus suvokimas dėl girtumo ar kitų aplinkybių gali skirtis nuo objektyviai nustatytų, todėl tokios teisės iš kaltininko negalima atimti ar jos apriboti, grasinant bausmės dydžiu.

Beje, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo bylos duomenimis nenustatytą aplinkybę, kad nukentėjusiosios tėvai G. J. rado namelyje, benaikinantį nusikaltimo pėdsakus. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu matyti, jog ir nukentėjusioji A. B., ir liudytojas S. T. parodė G. J. radę sėdintį fotelyje.

Prokuroras neteisus skunde teigdamas, kad skirdamas bausmę teismas nepagrįstai atsižvelgė į Skuodo miesto seniūnijos išduotą charakteristiką.

Iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos rašto matyti, jog G. J. nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. kovo 31 d. dirbo Skuodo m. seniūnijoje viešųjų darbų darbininku. Kadangi dirbo nepriekaištingai, su juo sudaryta nauja darbo sutartis iki 2009 m. birželio 30 d. Darbe G. J. buvo draugiškas, darbą atlikdavo sąžiningai ir greitai (t. 1, b. l. 197).

Faktas, kad G. J. seniūnijoje dirbo tik be keturių dienų du mėnesius, nėra pagrindas abejoti pateiktos charakteristikos objektyvumu.

Prokuroras skunde nurodo, jog nuteistąjį kaip itin neigiamą asmenį apibūdina ir ta aplinkybė, kad jo močiutė M. J. grįžusio iš įkalinimo įstaigos G. J. vakare neįsileido į namus, o liepė ateiti ryte.

Su tokiu skundo argumentu taip pat negalima sutikti.

M. J. yra senyvo amžiaus moteris (gim. 1928 m.), savo anūko nematė 14 metų, jis atėjo vėlų vakarą, todėl toks jos elgesys visiškai suprantamas. Tačiau apklausta teisme liudytoja parodė nieko blogo apie anūką negalinti pasakyti, leido jam savo sodo namelyje gyventi, maitindavo jį pietumis.

Pažymėtina, jog vertindami kaltininko asmenybę teismai atsižvelgia į visas – teigiamas ir neigiamas – kaltininką apibūdinančias aplinkybes bei jas vertina kaip visetą.

Teismas pagrįstai pripažino G. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neįvertino padarytos žalos masto, atmetamas.

Priešingai, skirdamas bausmę nuteistajam bei nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai ir jos motinai, teismas atsižvelgė į G. J. padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent, kad mažametė nukentėjusioji patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, buvo gydoma, jai ir toliau gali prireikti gydymo. Medicininių bei psichologinių tyrimų medžiaga yra byloje, teismui ji buvo žinoma. Teismas nurodė, jog nukentėjusiosios motina taip pat patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Priklausomai nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, teismas G. J. už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą (prokuroras neskundžia bausmės už vagystę) paskyrė artimas maksimalioms laisvės atėmimo bausmes.

Prokuroras, apeliaciniame skunde prašydamas nuteistajam sugriežtinti bausmes už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios teismui nebuvo žinomos, priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Prokuroras prašo už aptariamus nusikaltimus G. J. paskirti vieneriais metais griežtesnes bausmes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo paskirtos vieneriais metais švelnesnės bausmės, nei prašo prokuroras, nėra aiškiai per švelnios, o prokuroro prašymas neatitinka kriterijų, kai apeliacinės instancijos teisme nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 17 punktas).

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neatsižvelgė į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, akcentuodamas dvi jos sudedamąsias dalis: atimti nuteistajam galimybę daryti naujus nusikaltimus ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti.

Įvertinus jau aptartą aplinkybę, kad teismas paskyrė vos vieneriais metais trumpesnes nei prašo prokuroras bausmes, nėra pagrindo galvoti, jog tiek teismo paskirtos bausmės už kiekvieną veiką, tiek galutinė subendrinta 14 metų laisvės atėmimo bausmė nepakankamai atima nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Tas pat pasakytina dėl teisingumo principo įgyvendinimo.

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2008, 2K-280/2009).

Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas G. J. artimas maksimalioms bausmes, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir siekė paskirtomis bausmėmis sudaryti realias prielaidas visiems tikslams įgyvendinti.

Teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam G. J. paskirtas bausmes BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdama į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo nuteistajam paskirtų bausmių pripažinti neteisingomis.

G. J. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra nei per švelnios, kaip teigia prokuroras, nei per griežtos, kaip savo skunde nurodo nuteistasis.

Atsakant į nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame jis teigia, jog už vagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis) teismas jam paskyrė maksimalią bausmę, atkreipiamas apelianto dėmesys, kad šio įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki šešerių metų. G. J. už aptariamą nusikalstamą veiką paskirta mažesnė nei maksimali bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Nuteistasis G. J. skundu prašo pakeisti bausmės atlikimo vietą, t. y. visą bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, motyvuodamas, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir labai gailisi. Prokuroras prašo priešingo dalyko – pailginti kalėjime atliktiną bausmės dalį, tai motyvuodamas bausmės paskirtimi.

Tokie nuteistojo ir prokuroro prašymai atmetami.

BK 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 63 straipsnis nustato analogišką nuostatą, jog tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis.

G. J. asmenybę charakterizuojantys duomenys, taip pat tai, kad nuteistasis nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų, nesilaiko visuotinai priimtų elgesio taisyklių ir nenori integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, nulėmė, jog teismas dalį G. J. paskirtos bausmės paskyrė atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalį G. J. paskirtos bausmės atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose ir neturi pagrindo keisti bausmės atlikimo režimo bei proporcijų. Teismo paskirti ketveri metai kalėjimo režimo yra pakankamai ilgas laiko tarpas ir netikslinga jo ilginti, nes bausmės atlikimas kalėjime skirtinas tik išimtiniais atvejais. G. J. paskirta kalėjime atlikti bausmės dalis atitinka susiformavusią teismų praktiką.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas G. J. pavojingu recidyvistu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nenurodęs, kuria BK 27 straipsnio dalimi bei punktu vadovavosi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog tai nuosprendžio trūkumas, tačiau jis nelaikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, dėl kurio nuosprendis turėtų būti keičiamas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse nedetalizavo BK 27 straipsnio dalių ir punktų, bet, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.11 punktu, išdėstė motyvuotas išvadas dėl BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad G. J. pripažįstamas pavojingu recidyvistu, o aprašomojoje dalyje paaiškino, jog G. J. labai sunkius nusikaltimus padarė po to, kai atliko bausmę už kvalifikuotą nužudymą ir pasikėsinimą išžaginti, dėl šių aplinkybių jis pripažintinas pavojingu recidyvistu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 16 punkte išaiškinta, kad nepakankamai konkretus reikiamos BK bendrosios dalies normos nurodymas nuosprendyje ne visada yra pagrindas jį keisti. Nuosprendis keičiamas tik dėl nepakankamai konkretaus normų, susijusių su veikos kvalifikavimu, nurodymu. Kitais atvejais nustatytus netikslumus pakanka aptarti apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje.

BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

Pagal BK 27 straipsnio 2 dalį nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą arba 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą, arba 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą, arba 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, G. J. padarė, turėdamas du neišnykusius teistumus už tyčinius nusikaltimus. Paskutiniu Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. kovo 17 d. nuosprendžiu G. J., be kitų nusikaltimų, pripažintas kaltu ir nuteistas už kvalifikuotą nužudymą bei pasikėsinimą išžaginti, t. y. už sunkius nusikaltimus (1961 m. BK 8¹ straipsnis) arba, pagal naujojo BK klasifikaciją, labai sunkius nusikaltimus (2000 m. BK 11 straipsnio 6 dalis). G. J. teistumams neišnykus ir jiems esant nepanaikintiems įstatymų nustatyta tvarka, jis padarė tris naujus nusikaltimus, du iš jų priskiriamus prie labai sunkių.

Tai atitinka, kaip ir nurodo apeliaciniame skunde prokuroras, BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuriai esant asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. J. galėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu ne tik pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bet ir pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, nes jau iki paskutinių nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo G. J. buvo recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad G. J. pripažintas pavojingu recidyvistu pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o ne pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 ar 3 punktus.

Prokuroro ir nuteistojo G. J. apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo G. J. apeliacinius skundus atmesti.