Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-01-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-354-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-27
Bylos Nr.
1A-48-354-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
V. U.
Nukentėjusysis
D. R.
Advokatai
Lionė Musteikienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla 1A-48-354/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2., 2.1.7.4., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Raimundo Jurgaičio,sekretoriaujant Redai Jončienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,nuteistajam V. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Taikant Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2008 m. rugsėjo 10 d. ir 2008 m. spalio 9 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirta ir to paties teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi subendrinta neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskira – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. U. nukentėjusiajam D. R. priteistas 370 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio mėn. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta datą ir valandą, įsibrovęs į D. R. priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), Telšiuose, pagrobė svetimą, D. R. priklausantį, turtą: komodą už 300 Lt, kavos stalelį už 180 Lt, šviestuvą už 40 Lt, šviestuvą už 80 Lt, stalelį gėlėms už 70 Lt, sportinius batus už 100 Lt, žieminius batus už 200 Lt, tuo nukentėjusiajam D. R. padarydamas 970 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo iš naujo išnagrinėti jo baudžiamąją bylą, nes teismas neišnagrinėjo jo veiksmų, motyvavo vien tuo, kad jis daug kartų ankščiau teistas, arba sušvelninti bausmę, nors nusikaltimo ir nepadarė.

Apeliantas skunde teigia, kad jo baudžiamoji byla buvo sufabrikuota, teismas neatsižvelgė į jo aiškinimus, jog jis nedalyvavo išnešant daiktus iš D. R. buto, daiktų G. Z. nepardavė ir nesitarė su juo dėl to, jokių pinigų iš G. Z. negavo, pats G. Z. išnešė visus daiktus ir net buvo pasiruošęs išnešti minkštus baldus, nors gerai pažinojo buto šeimininką D. R. ir žinojo, jog baldai priklauso pastarajam.

Apeliantas taip pat nurodo, kad grįžęs iš įkalinimo vietos (2009-06-09) iš pažįstamo D. R. jis išsinuomojo butą neribotam laikui ir sutarė, jog mokės tik už komunalines paslaugas. Apelianto teigimu, kitą dieną atėjęs girtas D. R. paprašė pinigų ir jis jam davė 200 Lt, o iš draugų jis sužinojo, kad prieš išnuomojant butą D. R. pats išpardavė dalį savo daiktų. Nuteistasis nurodo, kad tvarkydamas išsinuomotą butą, rado dar vieną buto raktą, kurį įsidėjo į kišenę, o jam pagyvenus bute 5 dienas, atėjęs D. R. pareikalavo išsikraustyti iš buto ir tada jis pasiėmė savo daiktus, atidavė D. R. buto raktą, kurį buvo gavęs iš pastarojo, ir išėjo. Apelianto teigimu, išėjęs iš buto, jis neturėjo, kur apsistoti, ir prisiminė, jog turi dar vieną D. R. buto raktą, kurio pastarajam neatidavė, todėl grįžo atgal į butą permiegoti. Pasak nuteistojo, po to jis apsistodavo pas vienus ar kitus draugus ir netikėtai sutiko pažįstamą G. Z., kuris pasiūlė jam išgerti. V. U. nurodo, kad žinodamas, jog buto, kuriame nebegyvena, šeimininkas guli ligoninėje, kad G. Z. gerai pažįsta buto šeimininką D. R., G. Z. davė minimo buto raktus, kurių G. Z. jam negrąžino savaitę laiko. Apeliantas nurodo, kad po savaitės jis nuėjo pas G. Z. atsiimti rakto, kurį buvo pastarajam davęs, nes norėjo eiti į D. R. butą pamiegoti. Nuėjus į tą butą atėjo G. Z. su savo sugyventine V. Ž. nukabino ir išsinešė šviestuvus. Apelianto teigimu, jis tam prieštaravo, tačiau G. Z. garantavo, jog viską su D. R. susitvarkys. Taip pat nuteistasis teigia, kad tos pačios dienos vakare sutiktas G. Z. vėl išprašė iš jo D. R. buto raktų, kuriuos jis padavė ir daugiau nebeatgavo, o vėliau sužinojo, jog G. Z. iš D. R. buto baigia išnešti visus baldus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. U. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į jo parodymus ir jį pripažino kaltu vien dėl to, kad ankščiau yra ne kartą teistas.

Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, tame tarpe ir V. U. akistatos su G. Z. bei parodymų patikrinimo vietoje protokolus (t. 1, b. l. 186-187). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą, tarp jų ir V. U. parodymus, kuriais pastarasis neigė paėmęs kokius nors daiktus, kaltę versdamas G. Z. ir jo sugyventinei, kurie išsinešė iš nukentėjusiojo buto du šviestuvus.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad apylinkės teismas atsižvelgė į nuteistojo parodymus, juos įvertino visete su kitais surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir dėl pastarųjų padarė teisingas išvadas.

Savo skunde apeliantas iš esmės išdėstė tokius pat argumentus, kaip ir teisiamojo posėdžio metu neigdamas savo kaltę, kai jis neigė pardavęs ar išnešęs nukentėjusiojo daiktus, tačiau pripažino, kad vienų raktų nuo D. R. buto pastarajam negrąžino ir suprasdamas, jog teisės būti nukentėjusiojo bute neturėjo, visgi pats lankėsi jame ir duodavo buto raktus pažįstamam G. Z. Kolegijos nuomone, nuteistasis, versdamas kaltę G. Z. dėl dingusių nukentėjusiojo daiktų, mėgina išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, sudarantys vieningą V. U. kaltės įrodomąją medžiagą, paneigia pastarojo teiginius.

Pažymėtina, kad vagystės kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą, gali būti įveikiant kliūtis (pvz. išlaužiant duris) ir patenkant be kliūčių (pvz. pro neužrakintas duris). Kiekvienu atveju svarbiausia, kad patekimas į patalpą būtų neteisėtas. Apeliantas iš esmės pripažino, kad po to, kai nukentėjusysis pareikalavo išsikraustyti iš jo buto, suvokė neteisėtą savo tolimesnį lankymąsi D. R. bute pobūdį. Tai, kad V. U. į D. R. butą patekdavo naudodamasis to paties buto durų užraktų raktais, nepaneigia aplinkybės, kad nuteistasis įsibrovė į butą. Faktas tas, kad apeliantas nukentėjusiojo buto raktais disponavo neteisėtai, paprasčiausiai, neatidavė jų D. R. Todėl kiekvienas V. U. apsilankymas nukentėjusiojo bute traktuojamas, kaip įsibrovimas į patalpą, o tame bute atliktas veiksmas – neteisėtas.

Apeliantas, versdamas kaltę dėl vagystės G. Z. ir jo draugei V. Ž., tvirtina, jog G. Z. ir nukentėjusysis D. R. vienas kitą gerai pažinojo, todėl G. Z., imdamas nukentėjusiojo daiktus, suprato, jog tie daiktai priklauso ne V. U. Tokią nuteistojo versiją vienareikšmiai paneigė liudytojais teisiamajame posėdyje apklausti G. Z., V. Ž. ir pats nukentėjusysis, nurodydami, kad jie vienas kito nepažįsta ir nėra matęsi (t. 1, b. l. 186-187). G. Z. ir liudytoja V. Ž. vienodai tvirtino, kad įsigyti daiktus pasiūlė pats V. U. ir kad nekilo abejonių, jog daiktais nuteistasis disponuoja neteisėtai. Nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais. V. U. turėjo raktus nuo nukentėjusiojo buto, buvo parsivedęs į tą butą G. Z., su kuriuo vartojo alkoholinius gėrimus ir teiravosi, ar pastarasis nenorėtų įsigyti baldų. Vėliau, atėjus G. Z. ir V. Ž., pastarieji rado V. U. tame bute ir jam matant patys nusikabino du šviestuvus ir išsinešė, o dar kitą kartą susitikus su nuteistuoju, pastarasis, padavęs raktus, jiems patiems leido nueiti į butą ir pasiimti komodą bei staliuką, dėl kurių buvo susitarta. Kolegija sutinka, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir paties V. U. elgesys galėjo sudaryti neabejotiną įspūdį G. Z. ir V. Ž., kad V. U. teisėtai gyveno tame bute, kuriame lankėsi, ir teisėtai disponavo jame buvusiais daiktais, už kuriuos, pasak liudytojų, V. U. buvo sumokėti 200 Lt.

Iš liudytojų G. Z., V. Ž. parodymų matyti, kad pastarieji iš V. U. įsigijo du šviestuvus, komodą ir kavos stalelį, kurie ir buvo rasti jų namuose (t. 1, b. l. 15). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų aišku, kur yra kiti nukentėjusiojo daiktai – stalelis gėlėms, sportiniai batai ir žieminiai batai, kurių vagystė inkriminuota V. U. Kaip jau buvo minėta, apeliantas neigia savo kaltę dėl visų nukentėjusiojo daiktų grobimo, tačiau, kolegijos nuomone, visetas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad visus inkriminuotus daiktus pagrobė būtent V. U.

Pirmiausia pažymėtina, kad tuo laikotarpiu, kada buvo pastebėta vagystė, pats nukentėjusysis gydėsi ligoninėje, o savo buto raktus buvo padavęs seseriai V. G., kad pastaroji prižiūrėtų jo butą. Be paties nukentėjusiojo ir V. G. dar vienus buto raktus turėjo tik V. U., kuris neteisėtai jais disponavo ir žinodamas, kad D. R. gydosi ligoninėje, neteisėtai lankėsi jo bute. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja V. G. vienodai nurodė, kad jie bendravo artimai, V. G. rūpinosi D. R. ir dažnai lankydavosi jo bute, todėl žinojo, kokie daiktai jame turi būti (t. 1, b. l. 186-187). Jau pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 25-26), kaip ir vėliau teisme, V. G. aiškiai nurodė, kad iš brolio buto dingo komoda, stalelis gėlėms, du šviestuvai, kavos stalelis, balti sportiniai bateliai ir juodi žieminiai batai. Tą patį tvirtino ir nukentėjusysis (t. 1, b. l. 20-21). Nėra pagrindo netikėti nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo ir liudytojos V. G. parodymais, o V. U. visa ko neigimas nepagrįstas niekuo. Nuteistojo versijos apie tai, kad nežinia kaip, kur ir kada dingo nukentėjusiojo batai ir kiti daiktai, prasilenkia su elementariausia logika. Ikiteisminio tyrimo metu pats V. U. nurodė, kad komodą, stalą, brangius batus ir nukentėjusiojo rūbus bute matė (t. 1, b. l. 105-106; 109-110). Batų, stalelio gėlėms, kaip ir tų daiktų, kuriuos V. U. pardavė G. Z., buvo pasigesta tuo laikotarpiu, kada pats nukentėjusysis gulėjo ligoninėje, kai tuo tarpu tik apeliantas, neteisėtai patekęs į D. R. butą, turėjo galimybę disponuoti bute buvusiu svetimu turtu pagal savo valią. Apžiūrint įvykio vietą jokių įsilaužimo į butą pėdsakų aptikta nebuvo (t. 1, b. l. 8-11), V. G. rado buto duris užrakintas, vadinasi, į butą buvo patenkama ir išeinama naudojant raktus, o pastaraisiais neteisėtai disponavo V. U. Byloje yra nustatyta, kad leidus V. U. ir padavus raktus nuo buto, pastarajame lankėsi liudytojai G. Z. ir V. Ž. tačiau teigti, kad jie pagrobė stalelį gėlėms ir nukentėjusiojo batus, nėra jokio pagrindo ir tai prieštarautų aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetui. Tokiu būdu darytina vienintelė išvada, jog D. R. turto (komoda, kavos stalelis, du šviestuvai, stalelis gėlėms, sportiniai batai, žieminiai batai) pagrobimas yra V. U. nusikalstamo elgesio padarinys.

Nuteistojo V. U. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ką pastarasis padarė su svetimu turtu – suvartojo, sunaikino, išmetė, padovanojo, pardavė ar kt. Faktas tas, kad apeliantas, neteisėtai patekęs į svetimą butą, turėjo galimybę ir realiai disponavo svetimu turtu pagal savo valią. V. U. veikoje nustatyti visi būtinieji Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Todėl kolegija konstatuoja, kad V. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. buvo pripažintas kaltu pagrįstai.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. U. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenį apibūdinančius duomenis, į nustatytą vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

V. U. savo skundu prašydamas sušvelninti bausmę, nenurodė jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nei pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nei galutinės subendrintos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Virginija ŽindulienėRaimundas Jurgaitis