Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorui Tomui Dorelaičiui, išteisintajai T. M., jos gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Dorelaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį išteisinta, nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamasis procesas T. M. atžvilgiu nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išteisintoji T. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinama padarymu nusikaltimų numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje t.y. tuo, kad 2014 m. vasario mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, turėdama teisėtai įgytą elektroninę mokėjimo priemonę – elektroninę „Kauno miesto kortelę“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą apmokėti pravažiavimui Kauno miesto visuomeniniu transportu, bei pateikdama ją tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kad šis ją neteisėtai papildytų pinigine suma, o tyrimo metu nenustatytam asmeniui tyrimo metu nenustatytu laiku, priemonėmis ir būdu papildžius šį mokėjimo instrumentą 360 Lt suma, ji laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. gegužės 26 d. šią suklastotą elektroninę mokėjimo priemonę neteisėtai laikė ir naudojo įvairiuose visuomeninio transporto maršrutuose, apmokėdama už pravažiavimus visuomeniniu transportu Kauno mieste iki 2014 m. gegužės 26 d. 7.10 val., kai troleibuso Nr. 1 maršruto kontrolės patikrinimo metu buvo sulaikyta saugos tarnybos „Argus“ darbuotojų, tokiu būdu, bendrininkavo suklastojant mokėjimo priemonę, neteisėtai atliko finansines operacijas suklastota elektronine mokėjimo priemone, bei, apgaule išvengdama nedidelės vertės turtinės prievolės – mokėti už pravažiavimus visuomeniniu transportu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė bendrą 212,04 Lt turtinę žalą.

-už nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje – 10 MGL dydžio baudą;

-už nusikalstamą veiką numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje – 10 MGL dydžio baudą;

-už nusikalstamą veiką numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje – 7 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinti ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Prokuroras, įvertinęs T. M. padarytų nuskalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį – kad buvo padaryti du apysunkiai nusikaltimai ir vienas nusižengimas, nesant veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs asmenybę charakterizuojančius duomenis, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskiriant T. M. su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintoji prašo prokuroro skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio atmesti. Teigia, kad jos draugo duotą kortelę ji naudojo tinkamai, būdama įsitikinusi, kad jis jai davė savo legaliai įsigytą kortelę. Pažymi, kad ji buvo sulaikyta ne dėl jos netinkamų veiksmų, bet dėl to, kad ta kortelė praeityje buvo neteisėtai papildyta. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, kad ji apie tai žinojo ar buvo su tuo susijusi. Kita vertus, išteisintoji atkreipia teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad prokuroras pirmosios instancijos teisme atsisakė kaltinimų dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, o baigiamojoje kalboje prašė nuteisti tik pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu savo apeliaciniame skunde prokuroras vėl prašo nuteisti ją pagal visas tris kaltinamajame akte jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kolegija, išklausiusi išteisintąją bei jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, prokurorą, prašiusį skundą tenkinti, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl T. M. išteisinimo, iš esmės grindžiami apylinkės teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Byloje kaltinimai suformuluoti taip, jog T. M. bendrininkavimas suklastojant mokėjimo priemonę, neteisėtai atliktos finansinės operacijos suklastota elektronine mokėjimo priemone bei apgaulė, išvengiant nedidelės vertės turtinės prievolės, pasireiškė pateikimu teisėtai įgytos elektroninės mokėjimo priemonės – elektroninės „Kauno miesto kortelės“, skirtos apmokėti pravažiavimą Kauno miesto visuomeniniu transportu, tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kad šis ją neteisėtai papildytų pinigine suma; tyrimo metu nenustatytam asmeniui papildžius šį mokėjimo instrumentą 360 Lt suma, ji, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. gegužės 26 d., šią suklastotą elektroninę mokėjimo priemonę neteisėtai laikė ir naudojo įvairiuose visuomeninio transporto maršrutuose, apmokėdama už pravažiavimus visuomeniniu transportu Kauno mieste. Tačiau nė viena iš kaltinimuose nurodytų sąlygų baudžiamajai atsakomybei kilti nepasitvirtino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. M. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir dėl šių veikų pastaroji išteisinta pagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme prokuroras atsisakė dalies kaltinimo ir prašė išteisinti T. M. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, tačiau apeliaciniame skunde nemotyvuotai ir nepagrįstai pakeitė savo poziciją ir prašė ją pripažinti kalta padarius ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje.

Elektroninė „Kauno miesto kortelė“ laikytina elektronine mokėjimo priemone - elektroniniais pinigais, nes jos atmintyje saugoma informacija apie piniginę vertę, kaip naudotojo reikalavimo kredito įstaigai išraišką. Šioje priemonėje yra duomenys, patvirtinantys iš anksto sumokėtą pinigų sumą ją išdavusiai įstaigai už būsimas paslaugas (važiavimą viešuoju transportu), iš anksto įnešant pinigines lėšas į ją išdavusios įmonės sąskaitą, už būsimas paslaugas. Ja patvirtinama, jog asmuo yra iš anksto atsiskaitęs už jam teikiamas paslaugas – važiavimą visuomeniniu transportu t.y. elektronine forma vykdomi atsiskaitymai už važiavimą tokiu transportu. Tokią elektroninę kortelę gali įsigyti bet kuris asmuo, ja suteikiama teisė naudotis visuomeniniu transportu įmonės, kuri šią kortelę jam pardavė. Nors tokia kortelė yra atsiskaitymo priemonė elektronine forma už jam teikiamą paslaugą, tačiau ji nėra skirta konkrečiam asmeniui, nėra vardinė. Tokia atsiskaitymo forma gali būti prilyginama daugkartinio naudojimo transporto priemone bilietui. Kortelę įsigijęs asmuo gali ją atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bet kuriam kitam asmeniui (dovanoti, parduoti, paskolinti ar pan.). Todėl nepagrįsti skundo argumentai, jog T. M., teisėtai gavusi iš savo draugo S. B. elektroninę „Kauno miesto kortelę“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pastarasis rado, neteisėtai ją įgijo, neteisėtai laikė ir neteisėtai naudojo šią elektroninę mokėjimo priemonę, apmokėdama už važiavimą visuomeniniu transportu Kauno mieste. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad elektroninė „Kauno miesto kortelė“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobta ar užvaldyta neteisėtu būdu ir kaltinamoji apie tai žinojo. Byloje nėra duomenų, paneigiančių tiek kaltinamosios, tiek ir S. B. parodymus, kad kortelę jis rado ir, apie nepasakęs T. M., perdavė ja pastarajai teisėtai naudotis. Nors elektroninė „Kauno miesto kortelė“ Nr. (duomenys neskelbtini) T. M. buvo naudojama be ją tiesiogiai įsigijusio (pirkusio) asmens žinios, neturint būtent šio asmens leidimo ja disponuoti, tačiau nagrinėjamu atveju toks kortelės naudojimas negali būti vertinamas kaip nusikalstamas. Kad kortelės naudojimas būtų laikomas nusikalstamu, atlikdama finansines operacijas – apmokėdama už važiavimo paslaugas viešuoju transportu kito asmens įsigyta elektronine mokėjimo priemone - elektronine „Kauno miesto kortele“, T. M. turėjo žinoti, jog ją įgijo, laikė bei panaudojo neteisėtai, turėjo ir norėjo šią mokėjimo priemonę tyčia panaudoti apgaule. Gi iš bylos medžiagos matyti, kad T. M. nesuvokė, kad ji turi kortelę neteisėtai, nežinojo, jog ji yra neteisėtai papildyta, suklastojus kortelės papildymo piniginėmis lėšomis duomenis. Taigi nėra byloje duomenų apie tai, kad kaltinamoji sukčiavo, naudodama apgaulę svetimam turtui įgyti.

Pagal BK 182 straipsnio 3 dalį straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas, panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys jokiu būdu nepaneigia išteisintosios teiginių, kad elektroninę „Kauno miesto kortelę“ ji gavo iš savo draugo S. B., naudojosi neturėdama jokio teisinio pagrindo domėtis, kokiomis aplinkybėmis jos draugas šią kortelę įsigijo. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra surinkta duomenų, jog išteisintoji įgijo kortelę neteisėtai, kad žinojo, jog kortelė yra papildyta neteisėtu būdu, nes ją naudojant t.y. prilietus kortelę transporto priemonėje prie tam skirto įrenginio, užsidegdavo žalia lemputė, rodanti, kad kortelė yra tvarkinga. Raudona lemputė, liudijanti apie suklastotą ar sugadintą kortelę, niekada nebuvo užsidegusi. Tokį kortelės veikimą patvirtino ir liudytojai M. Ž. bei I. P.. Šie liudytojai taip pat patvirtino, kad pati kortelė yra tikra, tačiau nurodė, jog ji buvusi papildyta neteisėtu būdu. Tačiau faktinių duomenų, patvirtinančių, jog apie tai, kad kortelės duomenys yra neteisėtai papildyti, žinojo išteisintoji, byloje nėra surinkta.

Nesant įrodymų, kad T. M. žinojo apie neteisėtą kortelės įgijimą, jos neteisėtą papildymą, nėra ir tyčios padaryti inkriminuotą veiką. Dėl šios priežasties kaltinamosios veiksmai nesudaro sukčiavimo sudėties. Atsižvelgiant į tai, T. M. pagrįstai išteisinta iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį.

Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat siekia, kad T. M. būtų pripažinta kalta ir dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje t.y. dėl to, kad ji neteisėtai laikė ir naudojo suklastotą elektroninę mokėjimo priemonę – „Kauno miesto kortelę“.

Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių, ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti.

BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu.

Be objektyviųjų veikos požymių, nustatytų kaltinamajai inkriminuotuose BK 214 ir 215 straipsniuose, būtini ir subjektyvieji – tiesioginė tyčia asmens veikoje. Tokiu atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami minėtų straipsnių dispozicijose aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti juos atlikti. Neteisėto disponavimo elektronine priemone atveju kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė priemonė yra kito asmens, kad ji netikra, kad jis neturi teisės ja naudotis t.y. ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimos elektroninės kortelės įgijimas ir laikymas bei jos panaudojimas yra neteisėtas, ir nori taip veikti.

Nagrinėjamoje byloje teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais buvo nustatyta, kad T. M. laikė ir naudojo teisėtai įgytą elektroninę mokėjimo priemonę – „Kauno miesto kortelę“, tačiau nėra duomenų apie tai, kad ji žinojo, jog kortelė yra netikra ar neteisėtai papildyta. Taigi, jos veiksmuose nėra tyčios padaryti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad „Kauno miesto kortelė“ nėra vardinė, ant jos nėra jokių asmeninių kortelės įgijėjo duomenų, nėra nurodyti draudimai ją perduoti naudoti kitam asmeniui. Darytina išvada, jog šią kortelę įsigijęs asmuo gali bet kada ir bet kam ją perduoti naudojimui, o kortelę teisėtai gavusiam asmeniui nėra draudžiama naudoti kortelę pagal paskirtį. Todėl ji negali būti laikoma svetima elektronine kortele BK 215 ar 215 straipsnių prasme, negali būti prižįstama, jog kortelė buvo įgyta neteisėtai. Nėra surinkta ir įrodymų, patvirtinančių, kad T. M. pati pateikė ją tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kad šis ją neteisėtai papildytų pinigine suma, o ją papildžius, ji apie tai žinojo. Todėl nepagrįstas įrodymais kaltinimas, jog šią suklastotą elektroninę mokėjimo priemonę ji neteisėtai laikė ir naudojo įvairiuose visuomeninio transporto maršrutuose, apmokėdama už pravažiavimus visuomeniniu transportu Kauno mieste. Nesant patikimų duomenų apie tai, kad kaltinamoji bendrininkavo suklastojant mokėjimo priemonę, neteisėtai atliko finansines operacijas suklastota elektronine mokėjimo priemone, bei apgaule išvengdama nedidelės vertės turtinės prievolės – mokėti už pravažiavimus visuomeniniu transportu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė bendrą 212,04 Lt turtinę žalą t.y. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, T. M. pagrįstai išteisinta ir dėl paminėtų nusikalstamų veikų.

Pagrįsti skundo argumentai, kad pažeidžiant BPK 256 straipsnio reikalavimus prokurorui teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo suteikta teisė raštu keisti kaltinimą. Tai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju buvo šališkas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, sutrukdžiusiu pirmos instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nes aptarti duomenys patvirtina, jog išteisintoji jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė.

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.