- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-829-856/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- valstybės įmonės Turto bankas
- Ieškovas
- A. Š.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės valstybės įmonės Turto bankas apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3228-291/2017 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovui A. Š. natūra priteisiant visą turtą, pastatą - gyvenamąjį namą, pastatą - garažą, pastatą - ūkinį pastatą, kitus inžinerinius kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Turto bankas, iš ieškovo priteisti 7665,02 Eur piniginę kompensaciją už jos 2/9 dalis bendrojoje nuosavybėje, 7665,02 Eur kompensacijos išmokėjimą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant ieškovą A. Š. atsakovei mokėti po 319,38 Eur bei priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (2–5 b. l.).
Ieškovas nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 7/9 dalis šio turto: pastato - gyvenamojo namo, pastato - garažo, pastato - ūkinio pastato, kitus inžinerinius kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Kitų 2/9 dalių minėto turto bendrasavininkė yra Lietuvos Respublika, kuri minėtą turtą įgijo mirus ieškovo mamos buvusiam sutuoktiniui J. B. po to, kai iš jo įpėdinių dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė ir šio turto dalis įstatymų nustatyta tvarka paveldėjimo teise perėjo valstybei. Ieškovas minėtu turtu naudojasi daugiau nei dvidešimt metų, jis su šia gyvenamąja vieta yra susijęs tvirtais emociniais saitais. Minėtas namas visuomet buvo ieškovo ir jo šeimos gyvenamoji vieta. Ieškovas nuo pat J. B. mirties, t. y. nuo 1995 metų, vienas pats mokėjo šio turto išlaikymo mokesčius, jį prižiūrėjo ir juo rūpinosi. Dabartinis bendrasavininkas turto išlaikymo mokesčių proporcingai jam priklausančiai turto daliai nemoka, ieškovas turtu rūpinasi ir jį prižiūri vienas pats.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė VĮ Turto bankas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VĮ Turto bankas valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą privačių asmenų nuosavybėn perleidžia tik viešo aukciono būdu (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 21 straipsnis). Nekilnojamojo turto pardavimo kaina aukcione nustatoma pagal individualų vertinimą, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į viešosios nuosavybės teisinių santykių reglamentavimą, perleisti privatiems asmenims viešosios nuosavybės teisės objektą, šiuo atveju valstybės paveldėtą turtą, atsakovė negali kitaip nei viešo aukciono būdu, nes turtas, priklausantis valstybei, gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (27–29 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovui A. Š. natūra priteisiant visą turtą, pastatą - gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, iš ieškovo priteisė 7665,02 Eur piniginę kompensaciją už jos 2/9 dalis bendrojoje nuosavybėje, ją sumokant per 24 mėnesius, kiekvieną mėnesį sumokant po 319,38 Eur (78–81 b. l.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas atidalyti jam iš bendrosios dalinės nuosavybės turtą natūra labiausiai atitinka proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principus. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovui priklauso didesnė dalis turto, atsakovės turto dalis yra palyginti maža, padarė išvadą, kad ieškovo siūlomas atidalijimo būdas geriausiai užtikrintų turto naudojimo racionalumą, be to, nenukentėtų ir atsakovės interesai, nes jai būtų išmokėta protingo dydžio kompensacija.
Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti, todėl tenkino jo reikalavimus, atsakovei iš ieškovo priteisė 7665,02 Eur kompensaciją. Nurodė, kad ieškovas yra pensininkas, turi ribotas pajamas, todėl kompensacijos mokėjimą išdėstė 24 mėnesių laikotarpiui, kiekvieną mėnesį sumokant po 319,38 Eur.
Teismas konstatavo, kad atsakovė VĮ Turto bankas, kaip valstybės institucija, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus. Be to, siekdamas įgyti nuosavybę, ieškovas galėjo pasinaudoti kita – neteismine tvarka, todėl iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė VĮ Turto bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, o jeigu nebuvo atskleista bylos esmė – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (84–87 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. VĮ Turto bankas valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą privačių asmenų nuosavybėn perleidžia tik viešo aukciono būdu. Nekilnojamojo turto pardavimo kaina aukcione nustatoma pagal individualų vertinimą, numatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į viešosios nuosavybės teisinių santykių reglamentavimą, perleisti privatiems asmenims viešosios nuosavybės teisės objektą, šiuo atveju valstybės paveldėtą turtą, atsakovė negali kitaip nei viešo aukciono būdu, nes turtas, priklausantis valstybei, gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Šiaulių apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias valstybės turto perleidimą, bei nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
8.2. Ieškovas, apskaičiuodamas kompensacijos dydį, rėmėsi gyvenamojo namo, pastato - garažo ir ūkinio pastato VĮ Registrų centro svetainės vidutinės rinkos vertės paskaičiavimais, tačiau kitų inžinerinių kiemo statinių (t. y. šulinys, kiemo aikštelė, pavėsinė, tvora, vartai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė nebuvo nustatyta ir neįtraukta apskaičiuojant kompensacijos dydį, dėl ko teismo nustatytas kompensacijos dydis yra neteisingas. Taip pat toks teismo sprendimas reiškia valstybės paveldėto turto dalies neteisėtą nusavinimą, dėl ko buvo pažeisti valstybės teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, taip pat netinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl ko sprendimas turėtų būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. Š. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovui A. Š. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, nepaisant to, jog yra specifiniai teisės subjektai, civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia, kad šiems subjektams civiliniuose santykiuose negali būti suteikiamos kokios nors privilegijos ar lengvatos bei teisės aktų taikymo išimtys, nenustatytos įstatymų. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovės nurodomas teisinis reglamentavimas reglamentuoja būtent turto pardavimą, tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju ginčas kilęs visai iš kitų teisinių santykių, t. y. sprendžiamas turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos, yra nepagrįsti. Argumentų dėl tariamo viešo intereso pažeidimo atsakovė niekaip nepagrindžia, t. y. nenurodo, kuo šioje situacijoje pasireiškia viešojo intereso pažeidimas, nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti apie konkrečią žalą visuomenei ar valstybei. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neprieštaravo kompensacijai bei jos dydžiui, tik teigė, kad turtas turėtų būti perleidžiamas aukciono būdu, tačiau apeliaciniame skunde atsakovė teigia, neva kompensacijos dydis yra neteisingas. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teisme, t. y. klausimo dėl ieškovo prašomos atsakovei priteisti kompensacijos dydžio atsakovė niekada nekėlė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės VĮ Turto bankas apeliacinis skundas tenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui A. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 7/9 dalys gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato ir kitų inžinerinių kiemo statinių, esančių adresu Smėlio g. 5, Šiauliuose, kitos 2/9 dalys šių pastatų priklauso Lietuvos Respublikai. Valstybei priklausančią turto dalį patikėjimo teise valdo VĮ Turto bankas (8–9 b. l.). Ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovui priteisiant visą turtą natūra, o atsakovei Lietuvos Respublikai – 7665,02 Eur piniginę kompensaciją už jos 2/9 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovas VĮ Turto bankas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas privačių asmenų nuosavybėn perleidžiamas tik viešo aukciono būdu. Pirmosios instancijos teismas ieškovo A. Š. ieškinį tenkino, atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovui priteisdamas visą turtą, o atsakovei – 7665,02 Eur piniginę kompensaciją (78–81 b. l.).
Apeliacinį skundą atsakovė grindžia argumentu, kad valstybės įmonė Turto bankas valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą privačių asmenų nuosavybėn perleidžia tik viešo aukciono būdu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu sutinka.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo (suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai) ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas 2003-09-30, 2005-08-23 nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), pagal kurio 2 straipsnio 1 punktą disponavimą turtu apima teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.
Šio Įstatymo 9 straipsnis, reglamentuojantis valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo patikėjimo teise, numato, kad valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja Lietuvos bankas, valstybės institucijos, įstaigos ir organizacijos, vadovaudamiesi įstatymais ir kitais teisės aktais; valstybės įmonės; savivaldybės – šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais; kiti juridiniai asmenys – pagal turto patikėjimo sutartį šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytais atvejais; tik nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei įstatymai nenustato kitaip (Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).
Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal Įstatymą yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Įstatymo 9 straipsnis). Racionalumo principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nes būtent per valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, ir šis reglamentavimas yra imperatyvus. Taigi, valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo. Pagrindiniai valstybės (savivaldybių) turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra įtvirtinti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, tačiau nei šiame, nei kituose Įstatymo straipsniuose nėra numatyta valstybės turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn galimybė atidalijimo, išmokant valstybei kompensaciją, pagrindu. Valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas privačių asmenų nuosavybėn perleidžiamas tik viešo aukciono būdu (Įstatymo 21 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų - valstybės (savivaldybės) - savitumo ir objekto - valstybės (savivaldybės) turto – specifikos, su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikomos CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (2011-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011 ir kt.).
Taigi, įvertinant valstybės (savivaldybių) turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį konstatuotina, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė viešosios nuosavybės perleidimo kitiems asmenims būdus nustatančias teisės normas. Kokio teisės akto pagrindu bus perleista viešoji nuosavybė, sprendžia savininkas, šiuo atveju Vyriausybė, suformuodama parduodamo turto teisinį režimą ir jo perleidimo būdą. Valstybės turto bankas yra vykdančioji institucija, jai nesuteikta teisė keisti viešosios nuosavybės valdomo turto teisinio statuso ir jos perleidimo būdų (Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Turto banko įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms ir nurodytam šių teisinių santykių reglamentavimui, ieškinys atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, atžvilgiu atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, ieškovui nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant apeliacinį skundą ji yra atleista vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 1 ir 2 dalys). Vadovaujantis nurodyta teisės norma, žyminis mokestis paduodant apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo apeliantė yra atleista, priteistinas iš ieškovo A. Š..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. Š. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vienas euras) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, gavėjo kodas 188659752, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).