Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. S. W. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra M. C., gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje, sūnus, o G. Š. – jo senelė. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir 2017 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. R4-505 nustatyta, kad buvo gautas Lietuvos valstybės archyve, Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde esančio 1920 m. birželio 16 d. pareiškėjo senelės tėvo E. Š. (E. Š.) prašymo dėl Lietuvos pasų išdavimo jo šeimai kopija. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-03-23 pažymos Nr. R4-778 nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nerasta. C. K. – Johanesburgo žydų pagalbos ir laidojimo bendruomenės paraiškoje laidojimui rodyta, kad pareiškėjo senelė gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, jos sutuoktinis buvo S. L. C., senelės hebrajiškas vardas buvo „G. E. H. dukra“. Pareiškėjo senelių santuokos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pareiškėjo senelė gimė (duomenys neskelbtini), pareiškėjo motinos gimimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad jos motina gimė (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikos Respublikos J. B.-D. (Žydų konfesinio teismo) 2017 m. spalio 27 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjo senelė gimė Lietuvoje, jos tėvai buvo E. S. ir C. S., patvirtinta, kad „G. S.“, „G. S.“, „G. (G.) C.“ yra pareiškėjo senelės vardo variacijos, jos vardas Lietuvoje buvo „G. S. (S.)“. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. R4-505 nustatyta, kad pareiškėjo senelės tėvas 1920 m. birželio 16 d. kreipėsi į Panevėžio miesto miliciją, prašydamas išduoti Lietuvos Respublikos pasus sau ir savo šeimai, prašymas buvo patenkintas, pareiškėjo senelės tėvui ir jo šeimos nariams buvo išduotos pasų kortelės.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-421/2005, pažymėjo, kad Lietuvos teritorija 1920 – 1939 metais buvo okupuota Lenkijos, todėl joje gyvenantys asmenys šiuo laikotarpiu objektyviai negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais ir atitinkamai negalėjo gauti šią pilietybę patvirtinančių dokumentų. Sprendžiant klausimą, kas galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, būtina vadovautis atitinkama tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) nuostata apie tai, kas yra laikoma Lietuvos piliečiais. Minėto įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų nemažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. Š. (taip pat žinoma kaip G. (G.) S. (S.), santuokinė pavardė – C.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. nei vieno iš dokumentų, nurodytų minėtame Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje. Byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iki 1940 m. birželio 15 d. G. Š. buvo Lietuvos pilietė (1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A11-421/2005).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jo senelė G. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismo vertinimu, prašomas nustatyti faktas sukeltų pareiškėjui realių teisinių pasekmių, jog teismo sprendimu patvirtinus prašomą nustatyti juridinį faktą, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos galėtų spręsti pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė G. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra atmestinas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo L. S. W. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.