- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-244-531/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06502-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
- Advokatai
- Vaiva Savickienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d. ir jam paskirta 60 MGL dydžio bauda.
Iš G. Š. D. I. naudai priteista 300 Eur neturtinės žalos, šių lėšų administratoriumi iki D. I. pilnametystės paskiriant jo atstovę pagal įstatymą (motiną) R. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. G. Š. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 20 d. apie 20 val., būdamas buto, (duomenys neskelbtini), kambaryje, išvadindamas D. I., gim. (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais, sakydamas „tu, žąsine“, „tu, asile“, suimdamas viena ranka D. I. už kaklo ir suspausdamas, sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui D. I., gim. (duomenys neskelbtini), fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškių rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
2.1. Teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais ir visiškai nepasisakė dėl teisinančių bei prisiėmė eksperto funkcijų įgyvendinimą. Pažymi, kad apylinkės teismas rėmėsi išimtinai tik mažamečių D. I., G. Š. bei jų motinos R. M. parodymais, t. y. jo giminaičių parodymais, kurie pasak apelianto yra melagingi, kadangi sutampa iki mažiausių smulkmenų. Be to, jo teigimu, R. M. savo vaikams nurodė, kokius parodymus duoti. Atkreipia dėmesį, kad šie parodymai iš dalies buvo paneigti kitų liudytojų parodymais bei objektyvia bylos medžiaga, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, prieštaravimų nepanaikino. Nagrinėjamu atveju, nepagrįstai buvo atmesti apelianto argumentai, kad D. I. kaklo sužalojimas galėjo atsirasti dėl tą vakarą kilusio konflikto su jo sūnumi, nepaskirta teismo medicinos ekspertizė, neatsižvelgta į iškart po įvykio atvykusių pareigūnų konstatavimą, kad jokių sužalojimų nepastebėta, neįvertinta, kad tam tikri kaklo paraudimai gali atsirasti ir dėl natūralių priežasčių, kaip antai drabužių dėvėjimo ar alergijos. Visos nepašalintos abejonės šiuo atveju turėtų būti vertinamos apelianto naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmetė G. Š. prašymą išreikalauti R. M. dėl šių įvykių parašytą pareiškimą, nevertino jos pirminių, iš karto po įvykio duotų parodymų.
2.2. Nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas D. I. naudai priteistas nepagrįstai, kadangi buvo remiamasi tik R. M. duotais parodymais, jokių objektyvių juos patvirtinančių įrodymų pateikta nebuvo.
2.3. Nusprendus, kad G. Š. kaltu dėl BK 140 str. 3 d. numatytos veikos pripažintas pagrįstai, prašo paskirtą baudą sumažinti, kadangi ji yra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai, ir pakeisti ją viešaisiais darbais, o nesant pakeitimo galimybės – baudos įmokas išdėstyti 24 mėn. laikotarpiui. Apeliantas paaiškina, kad dirba pagal verslo liudijimą, tačiau darbo gauna retai, jo žmona taip pat dirba pagal verslo liudijimą, jie kartu augina mažametį vaiką, o šiuo metu žmona laukiasi antro, taigi iš karto sumokėti tokią didelę paskirtos baudos sumą jis neturi galimybių.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiojo D. I. atstovė R. M. atsiliepime į G. Š. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Pažymi, kad G. Š. ir D. I. buvo apklausti jai nedalyvaujant, todėl įtakos ji jiems daryti negalėjo, o giminystės ryšių G. Š. turi tik su G. Š..
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl veikos numatytos BK 140 str. 3 d. padarymo
7. Pagal BK 140 str. 3 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
8. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. Š. viso proceso metu savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui D. I. neigė ir nurodydamas, kad jokio fizinio kontakto su D. I. nebuvo, jis jo nė neprilietė, todėl negalėjo jo nei sužaloti, nei sukelti jam fizinį skausmą. Paaiškino, kad jei ant D. I. kūno ir buvo kokie nors sumušimai, tai jie galėjo atsirasti dėl tarp D. I. ir jo sūnaus kilusių muštynių.
8.1. Tačiau šių G. Š. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai ir jie akivaizdžiai prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų visetui, todėl yra atmetami ir vertinami išimtinai kaip G. Š. pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. G. Š. kaltę jam įvykdžius inkriminuojamą nusikalstamą veiką neabejotinai pagrindžia nukentėjusiojo mažamečio D. I. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kad kai jam susimušus su draugu N., vakare atvažiavo N. tėtis - G. Š., kuris užėjęs į jo kambarį, visu delnu čiupo jam už gerklės ir spaudė. G. Š. jį smaugė gulintį lovoje. Dėl G. Š. veiksmų jis jautė skausmą, kuris truko apie 10-20 sekundžių. Po minėto suspaudimo jo kakle liko įbrėžimas. G. Š. vadino jį „asilu, žąsinu“. Šiuos D. I. parodymus patvirtina kartu su juo kambaryje buvusios mažametė G. Š. bei motina R. M., kuri viso proceso metu davė aiškius ir nuoseklius parodymus. G. Š. parodė, kad D. I. gulėjo lovoje ir žaidė telefonu. Tuomet į kambarį užėjo G. Š., kuris priėjęs prie D. I. suėmė jam už gerklės, smaugė ir sakė jam negražius žodžius, tokius kaip „asile, žąsine“. Matė, kad G. Š. D. I. su nagais subraižė kaklą. R. M. teigė, kad atvykęs G. Š., pasakė, jog nori pasikalbėti su D. I., kadangi jis su jo sūnumi susimušė. Ji G. Š. parodė kambarį, kuriame buvo D. I. su G. Š., ir leido jam su D. I. pasikalbėti. Kai G. Š. įėjo į vaikų kambarį, iš karto jos sūnui D. I. pakeltu tonu pasakė „ką tu padarei“ ir priėjęs prie lovoje gulinčio D. I. čiupo jam už kaklo bei laikydamas suėmęs kaklą pavadino jį „asilu ir žąsinu“. R. M. G. Š. nuo savo sūnaus nustūmė ir liepė išeiti. Po tokių G. Š. veiksmų ant jos sūnaus kaklo matėsi odos pažeidimas (įdrėskimas) ir paraudimas. Apeliantas teismui pateiktame skunde nurodo, kad pateikti parodymai yra melagingi, kadangi sutampa iki menkiausių smulkmenų. Teigia, kad R. M. D. I. ir G. Š. nurodė, kokius parodymus jie turi duoti. Be to, atkreipia dėmesį, jog minėti asmenys yra G. Š. giminaičiai. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju sprendžiant įrodymų patikimumo klausimą teisinės reikšmės neturi aplinkybė, jog nuteistasis su minėtais asmenimis yra susijęs giminystės ryšiais, be to, šių liudytojų parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik sutampa tarpusavyje, bet ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija jų patikimumu neabejoja.
8.3. Pažymėtina, kad R. M., apie tai, kad jos sūnų D. I. sumušė G. Š. nurodė savo protokole - pareiškime, kuris buvo surašytas 2017 m. gruodžio 20 d. 21.25 val., t. y. praėjus labai mažam laiko tarpui po įvykio, nes, kaip matyti iš pareigūno A. K. 2017 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo, pranešimas iš R. M. dėl vaiko sumušimo atvejo buvo gautas 20.39 val. Kartu su šiuo pareigūnu į įvykio vietą vykusi pareigūnė I. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad atvykus, bute buvo moteris ir du vaikai. Moteris teigė, kad į jos butą buvo atėjęs G. Š., kuris šaukė necenzūrinius žodžius, grasino ir jos sūnų buvo sučiupęs už kaklo, šaukė ant jo. Berniukas teigė, kad jam skaudėjo. I. P. matė, kad berniuko kaklo kairėje pusėje buvo šviežias odos paraudimas - įbrėžimas. Be to, aplinkybę, jog G. Š. buvo suėmęs D. I. už kaklo, taip jame padarydamas įdrėskimą ir sukeldamas jam fizinį skausmą, patvirtina įvykio dieną padaryta D. I. veido vaizdo iš priekio skaitmeninė fotonuotrauka, iš kurios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, buvo nustatyta, kad D. I. kaklo apačioje peties pradžioje, kūno kairėje pusėje matomas pailgas (apie 1 cm ilgio) odos paraudimas.
8.4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktų įrodymų visuma yra pakankama konstatavimui, jog G. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šios teismo išvados nekeičia tai, jog į įvykio vietą atvykęs pareigūnas A. K. jokių akivaizdžių sužalojimų ant D. I. kūno nematė, kadangi kaip jau minėta, sužalojimų buvimą patvirtina tiek D. I., G. Š., R. M. ir I. P. parodymai, tiek įvykio metu padaryta D. I. fotonuotrauka. Be to, šiuo atveju, nėra pagrindo manyti, kad atlikus ekspertizę būtų nustatyta naujų, reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių, todėl apelianto skundo teiginiai dėl ekspertizės neatlikimo atmetami.
8.5. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė, kad G. Š. savo veiksmais tyčia sukėlė mažamečiui D. I. fizinį skausmą, kas reiškia, kad G. Š. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 3 d.
Dėl G. Š. paskirtos bausmės
9. Nusikalstamos veikos numatytos BK 140 str. 3 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų.
9.1. Pirmosios instancijos teismas G. Š. už BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė 60 MGL dydžio baudą. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme, prašo ją sumažinti ir pakeisti viešaisiais darbais, o nesant pakeitimo galimybės – baudos įmokas išdėstyti 24 mėn. laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kad dirbdamas pagal verslo liudijimą jis darbo gauna retai, su žmona, kuri taip pat dirba pagal verslo liudijimą, augina mažametį vaiką ir šiuo metu laukiasi antro.
9.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas apeliantui G. Š. už padarytą nusikaltimą teisingai parinko ir paskyrė baudos bausmę bei nustatė jos dydį – 60 MGL.
9.3. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. Š. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad padarytas tyčinis, baigtas nesunkus nusikaltimas. Buvo įvertinta, kad nusikalstama veika pasireiškė tik trumpalaikiu fizinio skausmo sukėlimu mažamečiui, vieno smurtinio veiksmo pasekoje. Nagrinėjamu atveju G. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas tinkamai įvertino G. Š. asmenybę, t. y. tai, kad jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, iki nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka baustas tik vieną kartą, dirba įsigijęs verslo liudijimą.
9.4. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad BK 41 str. įtvirtinti tikslai gali būti pasiekti G. Š. skyrus švelniausią BK 140 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis yra artimas minimaliam. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta. Tokio pagrindo nesuteikia ir apelianto teiginiai, susiję su jo darbu bei tai kad jis su žmona augina mažametį vaiką ir šiuo metu laukiasi antrojo.
9.5. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs G. Š. 60 MGL baudą nurodė, jog tai sudaro 3000 Eur, t. y. 1 MGL prilygino 50 Eur. Pažymėtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2017 m. gruodžio 20 d., kuomet dar galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo nustatyta, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 37,66 Eur, taigi apskaičiuojant nuteistajam mokėtinos baudos dydį eurais turėjo būti vadovaujamasi šiuo nutarimu ir apeliantui paskirta sumokėti ne 3000 Eur, o 2259,6 Eur bauda. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 2 p.).
9.6. Apeliantas skunde nurodo prašymą paskirtos baudos įmokas išdėstyti 24 mėn. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei BPK, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) nenumato galimybės išdėstyti nuteistajam įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtos baudos, tačiau yra sudaroma galimybė spręsti dėl baudos sumokėjimo termino. Pagal BVK 22 str. 2 d. bendrasis baudos sumokėjimo terminas yra du mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išskyrus tuomet kai teismas nustato kitą laikotarpį. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. Š. buvo nustatytas 6 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį, daro išvadą, kad šis, nuteistajam nustatytas, 6 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminas yra pakankamas, todėl pagrindo jį prailginti nėra.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
10. G. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad neturtinės žalos D. I. naudai atlyginimas buvo priteistas nepagrįstai, remiantis tik R. M. duotais parodymais, be jokių kitų objektyvių juos patvirtinančių įrodymų.
10.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. I. iš G. Š. buvo priteistas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas D. I. patirtą neturtinę žalą atsižvelgė į tai, kad jo atžvilgiu buvo panaudoti fizinio smurto veiksmai, jam sukeltas fizinis skausmas, emociniai išgyvenimai, o nustatant jos dydį pinigais, į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš mažametį, kuris yra ypač jautrus išoriniams veiksniams, D. I. buvo sukeltas fizinis skausmas, išgąstis. Vertinant D. I. patirtus išgyvenimus apylinkės teismas rėmėsi D. I. atstovės pagal įstatymą R. M. parodymais, t. y. tuo, kad po šio įvykio vaikas šlapinosi į lovą, jam buvo duodami raminamieji vaistai, o streso padarinius bei išgyvenimus, nors ir sumažėjusius, vaikas jaučia iki šiol, bei tikėtina, kad jaus bei tai išliks jo atsiminimuose ir ateityje.
10.2. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti D. I. naudai 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgė ne tik į jo įstatyminės atstovės R. M. duotus parodymus, bet įvertino ir visą susiklosčiusią situaciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo motyvacija ir priteistu neturtinės žalos dydžiu, kadangi įvertinus visas įvykio aplinkybes, nuteistojo elgesį D. I. atžvilgiu, akivaizdu, kad D. I. dėl tokių jo veiksmų bei patirto fizinio skausmo patyrė stresą, išgąstį ir dvasinius išgyvenimus. Esant šioms aplinkybėms, apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį pakeisti:
G. Š. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirti 60 MGL, tai yra 2259,60 Eur dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.