Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 1 d. nutarties, kuria paliktas galioti nepakeistas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato 2020 m. gegužės 14 d. nutarimas dėl V. G. nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 4 dalį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. G. 2020 m. gegužės 14 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. V. nutarimu, buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį 500 Eur bauda, už tai, kad 2020 m. balandžio 14 d., apie 09.49 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, esančioje parduotuvėje (duomenys neskelbtini), nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos paskelbimo“ 3.1.10.3 punktą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad V. G. neigia jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą, t. y. teigia, jog jo veika nėra pavojinga, buvo padaryta dėl nežinojimo, be to, mano, kad jo veika neatitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytų sudėties požymių. Taigi, skundžiama nutartis patikrinama apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

6.1. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nors apeliantas pateiktame skunde iš esmės nurodo, jog apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, formaliai įvertino buvusią situaciją, aukštesnės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstos nutarties priėmimą.

6.2. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjant V. G. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo klausimą duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi.

6.3. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju sutiktina, kad pateiktoje medžiagoje nėra daug įrodymų, tačiau svarbus ne jų kiekis, o įrodomoji reikšmė.

6.4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai patikimų įrodymų (byloje esantys vaizdo įrašai, policijos pareigūnės tarnybinis pranešimas bei V. G. paaiškinimas ir jo parodymai apylinkės teisme, kur jis pripažįsta nedėvėjęs apsauginės veido kaukės (b. l. 11, 13, 14)), patvirtinančių V. G. kaltę viešoje vietoje nedėvėjus nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos paskelbimo“ 3.1.10.3 punktą, tai buvo privaloma. Atmestina kaip nepagrįsta V. G. keliama versija, neva pastarasis nežinojo, jog veikos padarymo metu, parduotuvėje, asmenims buvo privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad V. G. jau pirminiame paaiškinime nurodė, jog užėjus į parduotuvę jis buvo įspėtas apsaugos darbuotojo dėl nedėvimos apsauginės veido kaukės, pats matė kitus pirkėjus su veido kaukėmis, buvo girdėjęs apie „Koroną“ virusą (b. l. 13), vaizdo įrašai patvirtina, kad V. G. su savimi turėjo ne tik priemonę veidui užsidengti, bet ir rekomenduojamas apsaugos priemones – pirštines (b. l. 14), kas tik patvirtina, jog V. G. žinodamas apie privalomus reikalavimus dėl apsauginių veido kaukių dėvėjimo viešose vietose, su savimi apsaugos priemones turėjo pasiėmęs, tačiau tyčia, dėl neva deklaruojamų savo subjektyvių įsitikinimų, jų nenaudojo. Pastebėtina, jog aplinkybė, kad apeliantas galiausiai užsidėjo veido uždangalą atvykus policijos pareigūnams, niekaip neeliminuoja V. G. kaltės dėl to, jog pastarasis nebuvo prisidengęs nosį ir burną parduotuvėje dar iki atvykstant pareigūnams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas skunde nurodė ne kartą girdėjęs Sveikatos apsaugos ministro pasisakymus, kad „veido kaukių dėvėjimas niekaip negali būti siejamas su apsauga užsikrėsti užkrečiamomis ligomis, nes jos nuo to neapsaugo ir yra susijęs tik su komerciniais tikslais“. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, jog apeliantas domėjosi esama situacija karantino metu ir žinojo tuo metu buvusius privalomus reikalavimus dėl veido apsauginių kaukių dėvėjimo viešoje vietoje. Tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal ANK 2 straipsnio 2 dalį įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia.

6.5. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, neva jis nubaustas nepagrįstai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, nes apelianto įsitikinimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos paskelbimo“ nepatenka į sąrašą teisės aktų, išvardintų ANK 45 straipsnio 1 dalyje, be to, neva jo veika nesukėlė pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Apygardos teismas, pritardamas apylinkės teismui, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą Nr. 207 vadovaujantis, be kitų teisės aktų, ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kurio nuostatų ar šio teisės akto pagrindu priimtų poįstatyminių teisės aktų pažeidimas atitinka ANK 45 straipsnio dispozicijas. Taigi, priešingai nei mano apeliantas, atsakomybė už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos paskelbimo“ 3.1.10.3 punkto pažeidimus, veikos padarymo metu buvo numatyta ANK 45 straipsnio 4 dalyje. Be to, priešingai nei mano apeliantas, jo veika – privalomos apsauginės veido kaukės nedėvėjimas viešoje vietoje karantino laikotarpiu sukėlė pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, o konkrečiai – sukėlė pavojų išplisti COVID-19 (koronavirusinei infekcijai), kadangi reikalavimas nešioti veido kaukes buvo priimtas, siekiant sumažinti pavojingos užkrečiamosios ligos – COVID-19, plitimą.

6.6. Apeliantas teigia, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį suinteresuotumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ne apelianto naudai, nesietini su teismo šališkumu. Pastebėtina, kad nors apeliantas skunde deklaruoja, jog teisėjos elgesys posėdžio metu rodė išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, tačiau V. G. posėdžio metu nepareiškė jokių prašymų, pastabų, nepareiškė nušalinimo teisėjai. Vien tai, kad apeliantui neva atrodė, kad teisėjos „gestai ir veido mimikos“ rodė išankstinį nusistatymą pastarojo atžvilgiu, nesant byloje objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti apie buvusį teismo šališkumą, jokiu būdu nesudaro pagrindo daryti išvados, kad teismas buvo šališkas. Apygardos teismas sprendžia, kad bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis ANK, apeliantui sudarant galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino padarydamas nešališkas išvadas.

6.7. Aukštesnysis teismas, be kita ko, pažymi, kad vien tai, jog V. G. laikosi savo versijos, jog yra nekaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina V. G. kaltę padarius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos paskelbimo“ 3.1.10.3 punkte numatyto reikalavimo viešoje vietoje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Remiantis išdėstytais argumentais, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. G. padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą. Apylinkės teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 1 d. nutartį nepakeistą ir V. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.