Panevėžio apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m.lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-5142-223/2014 ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės I. Ž. ieškovo AB SEB bankas naudai 4110,62 EUR skolos, 228,35 EUR delspinigių, 953,19 EUR palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2014-06-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant nuo priteistos sumos( 5241,69 EUR), 543 Lt žyminio mokesčio, sprendimo vykdymą išdėstė dviem metams ( termino pradžią skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos), mokant įmokas kas mėnesį lygiomis dalimis ne mažiau kaip po 220 EUR.Priteisė iš atsakovės išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu atlyginimą valstybei. Teismas nustatė,jog tarp AB SEB bankas ir I. Ž. 2010-12-10 buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 5 836,43 EUR kreditą , nustatant dalinius kredito grąžinimus ir galutinį kredito grąžinimo terminą 2015-12-10 ( b.l. 8-15). Atsakovė pažeidė kreditavimo sutartyje nustatytą kredito grąžinimo tvarką ir terminus, todėl ieškovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (CK 6.217 str. 5 d.; sutarties bendrosios dalies 6.1p.) ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią kredito sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis ( CK 6.874 str. 2 d.) ir netesybomis ( CK 6.221 str. 2 d.). Ieškovas įspėjo atsakovę, kad yra susidariusi skola ir iki nustatyto termino nepadengus susidariusios skolos, bus svarstoma galimybė nutraukti sutartį. Atsakovei nesumokėjus susidariusios skolos, ieškovas informavo atsakovę, kad atsakovei nevykdant savo įsipareigojimų, Bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsakovė ginčija tik delspinigių ir palūkanų dydį, kuriuos prašo mažinti, o taip pat delspinigiams prašo taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį. Teismas nurodė, jog prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą ( CK 6.1 str.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos sąlygas (CK 6.59 str.). CK 6.221 str. 1 ir 2 dalys įtvirtina nuostatą, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o jei skolininkas nevykdo prievolės arba ją vykdo netinkamai, jis privalo atlyginti kreditoriui tuo padarytus nuostolius. CK 6.881 str. apibrėžta kreditavimo sutarties samprata – t.y. kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Esant kreditavimo santykiams tarp šalių, kredito gavėjas, gavęs iš kreditoriaus kreditą, privalo jį grąžinti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka ( CK 6.873 str.), o taip pat mokėti palūkanas iki pilno atsiskaitymo (CK 6.872, 6.874 str.), jei šalys nesusitarė kitaip. Ši kredito gavėjo prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu, o kreditorius turi reikalavimo teisę tol, kol kredito gavėjas pilnai įvykdo prievolę (CK 6.123 str.).Teismas vertino,jog byloje reikalavimų pagrindu esanti šalių Sutartis yra vartojimo sutartis, todėl teismui yra suteikiama teisė apginti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, kadangi vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, ir vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento (verslininko) siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties (CK 1.39 str. 1 d., 6.886 str.). Pagal ją šalys susitarė, kad atsakovė už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį ir sumokėti 10,4 proc. palūkanas dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovui mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius (sutarties bendrosios dalies 5.3, 5.4 p.). CK 6.71 str. numato, jog skolininkas privalo sumokėti kreditoriui delspinigius, kurių dydį nustato sutartis, įstatymas arba teismas, jei prievolė yra neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 456,70 Lt delspinigių. Spręsdamas delspinigių pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo klausimą, teismas, vadovaudamasis CK 6.73 str., turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos (delspinigiai) nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Vadovaujantis silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos doktrina bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., kurioje įtvirtinta nuostata, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, teismui yra suteikta teisė jas sumažinti . Tokia teisė teismui yra numatyta ir pagal CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d., t.y. jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Nustatė, kad atsakovė sutartinės prievolės tinkamai neįvykdė, bet tai nesuteikia pagrindo ieškovei nepagrįstai praturtėti dėl neprotingo dydžio delspinigių atsakovei, todėl netesybos mažino nuo 0,1 iki 0,05 procento dydžio, kas sudaro ieškinio senaties termino ribose 228,35 EUR , o likusioje delspinigių dalyje ieškovės reikalavimas atmetė (CK 6.73 str. 2 d., 6.188 str. 2 d. 5 p., 6.258 str. 3 d.) . Atsakovė prašė sumažinti ieškovės prašomas palūkanas nuo 10,4 proc. iki 5 proc. Teimas nurodė, kad palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 str. 3 d. nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.).Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad pagrindo mažinti šalių sutartas palūkanas nėra . Sandorio sudarymo metu galiojančio Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo Nr. IX-1873 3 str. 4 d. palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais ir galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. 2010 m. antrąjį pusmetį Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 4 d. numatytos palūkanos sudaro 8,05 proc. (1,05 proc. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, buvusi 2010 m. birželio 30 d., + 7 proc.). Tokio dydžio palūkanos galios tik iki 2010 m. antro pusmečio pabaigos. Nors šalys yra juridiniai asmenys, turintys derybų praktikos, tačiau teismas sprendė, kad 10,4 procentų palūkanų norma laikytina nesąžininga, leidžiančia kreditoriui lupikauti. Įvertino ir tai, kad pati skola, lyginant su reikalaujamu palūkanų dydžiu yra pakankamai nedidelė, dalis jos sumokėta. Remdamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas darė išvadą, kad šalių sutarta palūkanų norma mažintina iki 8,05 procentų ( iki 902, 72 EUR). Ieškovui iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.