Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-453-485-2014

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00008-2014-4

2014 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant išteisintajam V. S., jo gynėjai advokatei A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

R. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., t.y. tuo, kad jis 2012-09-29 apie 19.17 val. per visuomenės informavimo priemonę, t. y. interneto tinklalapyje www.skundai.lt, būdamas savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasivadindamas slapyvardžiu „A.“, iš jam priklausančio IP adreso (duomenys neskelbtini), parašė R. M. asmenį šmeižiantį ir įžeidžiantį internetinį komentarą: „M. šeima jau tokios veislės, kad be aferų neapsieina. Jos motina išgarsėjusi, kuriai tik vagys ir aferistai vaidenasi, kalba, nusikalba, meluoja, rezga intrigas ir platina paskalas (geriau pažiūrėtų į savo dukrelė), pati R. prisikakojusi iki ausų, o dažnai per buką mundurą nusikalbanti, jau ir dukra N. su M. seka pėdomis...Va taip ir dauginasi melagių, aferistų klanas“, tai yra tokiu viešai išreikštu komentaru paskleidė apie R. M. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti ją arba pakirsti pasitikėjimą ja, tuo užgauliai pažemino R. M.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintojo V. S. gynėja prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš jos patirtas proceso išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir tinkamai įvertino, kad jos ginamojo parašytas komentaras tebuvo išsakyta nuomonė, bet ne paskleista konstatuojamojo pobūdžio informacija. Paskleista informacija turi būti konkreti, jos faktus galima būtų patikrinti, o pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas BK 154 str. prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė neargumentuoja ir nepateikia įrodymų, kad apie ją ir jos šeimą paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės, ji neapaiškina kuo šie teiginiai yra melagingi. Bylos duomenimis ir liudytojų parodymais patvirtinta, kad išteisintasis turėjo pagrindo susidaryti neigiamą nuomonę apie nukentėjusiąją, kad jos šeima linkusi į netiesos sakymą bei blogų darbų vykdymą. Su netiesa ir blogais nukentėjusiosios motinos darbais, išteisintasis buvo asmeniškai susidūręs, todėl pagrįstai buvo įsitikinęs, kad jo nuomonė yra teisinga.

Atsikirtime taip pat yra nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 str. 1 d. suteikia teisę laisvai išsakyti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Išteisintojo nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą. Nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų apie savo patirtus dvasinės sveikatos sutrikimus ar reputacijos pablogėjimą. Pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad išteisintojo komentare nebuvo necenzūrinių žodžių, kad nukentėjusioji nebuvo pažeminta itin grubiai, o jos atžvilgiu buvo panaudoti perkeltiniai išsireiškimai, sprendė jog nukentėjusioji garbės ir orumo gynimą turėtų vykdyti civiline tvarka.

Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios R. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. M. nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai V. S. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisingumą ir pagrįstumą tikrina tik apeliacinio skundo ribose, kiek to prašoma skunde.

Pažymėtina, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė, kad V. S. veiksmuose nėra visų būtinųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., sudėties požymių ir pagrįstai jį išteisino.

BK 154 str. 2 d. numatyto šmeižimo turinį sudaro paskleidimas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ( neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, jog V. S., nežinodamas tikrųjų aplinkybių apie nukentėjusiosios asmenį, interneto tinklapyje išplatino komentarą, turintį konstatuojamąjį pobūdį, kad nukentėjusioji ir jos šeima yra melagių ir aferistų klanas, kas neatitinka tikrovės ir žemina ją bei pakerta pasitikėjimą ja, kaip valstybės pareigūne, o tai rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia apšmeižti nukentėjusiąją. Kolegijos nuomone, vertinant V. S. paskelbtus teiginius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašias aplinkybes. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. S. ir nukentėjusiosios motina yra konfliktuojantys sodo kaimynai, įvertinęs tai, kokia informacija apie nukentėjusiosios, kaip antstolės, veiksmus buvo paskleista televizijos laidose ir kitose informacijos priemonėse, taip pat liudytojų M. P., M. S. parodymus dėl nepagrįstų nukentėjusiosios motinos reiškiamų kaltinimų V. S. atžvilgiu, apie laikraštyje paskelbtą informaciją, kad dėl nukentėjusiosios, kaip antstolės veiksmų yra nagrinėjami skundai Teisingumo ministerijoje, Seimo kontrolieriaus institucijoje bei teismuose, pagrįstai konstatavo, kad V. S. nurodytame komentare išsakė susiformavusią nuomonę apie nukentėjusiąją ir jos šeimą, bet ne informaciją. Kadangi ši V. S. subjektyvi nuomonė susiformavo viešos informacijos pagrindu, teismas pagrįstai sprendė, jog jo veiksmuose nėra nei objektyviųjų požymių - melagingos informacijos skleidimo, nei subjektyviojo požymio – tyčios. Pažymėtina, kad išteisintasis V. S. tiek apklaustas jį ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, neginčijo, kad jis parašė minimą komentarą, tačiau nuosekliai tvirtino, kad juo nesiekė nieko apšmeižti ar įžeisti, o tik išsakė savo nuomonę (b. l. 19, 28, 112). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. S. pagrįstai išteisintas dėl veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. padarymo.

Sprendžiant ar V. S. komentaru buvo užgauliai pažeminta nukentėjusioji, turi būti nustatyta ar jo išsakyti vertinimai įžeidžia nukentėjusiąją. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes ir būdą. Ši veika (BK 155 str. 1 d.) padaroma tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad būtina atsižvelgti į tai, jog baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia žmogaus saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, kad kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. V. S. nevartojo necenzūrinių žodžių, nežemino nukentėjusiosios itin grubiais ir įžeidžiančiais žodžiais, išsakyti teiginiai negali būti vertinami kaip nepadoria, ciniška forma, šiurkščiai pažeidžiančia visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles, išreikštas nukentėjusiosios paniekinimas ir pažeminimas, todėl pirmos instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad V. S. veika nelaikytina tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę ir civilinės teisės priemonės būtų aiškiai nepakankamos apginti nukentėjusiosios interesus.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad V. S. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų, sudarančių nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, nukentėjusiosios civilinis ieškinys išspręstas nepažeidžiant BPK 115 str. reikalavimų.

Teismo posėdyje išteisintojo atstovė pateikė įrodymus dėl išlaidų advokato pagalbai, kurias turėjo V. S. ir išreiškė prašymą šias išlaidas priteisti iš apeliantės. Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., šis prašymas tenkintinas ir išteisintajam iš apeliantės priteistina 500 litų proceso išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. M. 500 (penkis šimtus) litų proceso išlaidų atlyginimo V. S. naudai už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.