Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-07 · Administracinė byla Nr. A-756-1738-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-07
Bylos Nr.
A-756-1738-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03040-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-1738/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03040-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos valstybės nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. birželio 25 d. po 197,27 Lt ir nuo 2012 m. birželio 25 d. kas mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu jam nuo 2011 m. liepos 14 d. paskirta valstybinė pareigūnų pensija. Paskirtoji pensija perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2012 m. birželio 25 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi jam paskirta pensija dar kartą perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu atsisakė tai padaryti. Vidaus reikalų ministerija taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. birželio 25 d. neišmokėjo po 197,27 Lt, o nuo 2012 m. birželio 25 d. iki šiol neišmokėjo 122,02 Lt valstybinės pensijos dalies. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad dėl prieštaraujančio Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino ir neišmokėjo jam skirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas ir sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministerijos veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atsiliepimas

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 31–32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad vienintelis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija pareiškėjui nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, Vidaus reikalų ministerija veikė teisėtai, nepažeidė nei pareiškėjo teisių ir/ar jo teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 12–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3292 pareiškėjui V. V. nuo 2011 m. liepos 14 d. neterminuotai buvo paskirta 810,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal formulę apskaičiuotas pareiškėjo V. V. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8315, taigi jį pritaikius perskaičiuotos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis 973,48 Lt. Įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjo pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo V. V. pensiją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 41–44) pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjui V. V. nuo 2011 m. liepos 14 d. neterminuotai paskirta 810,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 23); 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3293 nuo 2011 m. liepos 4 d. nuspręsta V. V. mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 24), o 2012 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 11SP-3181 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas nuo 2012 m. birželio 25 d. nutrauktas (b. l. 25). Pareiškėjas 2012 m. spalio 29 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas perskaičiavus valstybinę pareigūnų pensiją, išmokėti susidariusį skirtumą (b. l. 28). Sveikatos priežiūros tarnyba 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11D(P)-5198 pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 29–30). Sprendime nurodoma, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui, kuriame nustatytas valstybinių, taip pat ir pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) buvo perskaičiuota pritaikius koeficientą 0,8315 ir mokama 973,48 Lt valstybinė pensija, nuo 2012 m. birželio 25 d. pareiškėjas įgijo teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl bazinės pensijos dydžio priedas nuo tos dienos nėra mokamas, bei pažymima, kad nėra teisinio pagrindo jam mokėti 810,75 Lt pensiją ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (b. l. 8). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjui nuo 2011 m. liepos 14 d. paskirta 810,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri kartu su mokomu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 019,78 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui iki 2012 m. birželio 25 d. buvo mokama 973,48 Lt pensija, o nuo 2012 m. birželio 25 d. pareiškėjui įgijus teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją buvo panaikintas bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas ir pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas mokama 688,73 Lt pensija.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjui paskirtą pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai, taigi jo veiksmai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Ginčijamas Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 11D(P)-5198 yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III.

Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (b. l. 49–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliantas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog aplinkybė, kad jam mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis vien tuo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtame Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų mažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Tokio kompensavimo mechanizmo nenustatymas pažeidžia pareiškėjo teises (Konstitucijos 52, 23 straipsniai). Juo labiau, kad neišmokėtos pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu, kuriems paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, apeliantas nepateikė jokių naujų įrodymų ir argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ir į kuriuos nebuvo atsakyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. V. nuo 2011 m. liepos 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3293 (b. l. 5) pareiškėjui V. V. nuo 2011 m. liepos 14 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3293 (b. l. 24) nuo 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjui paskirtas ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, kurio mokėjimas, vadovaujantis Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 11SP-3181 (b. l. 25) nuo 2012 m. birželio 25 d. nutrauktas (šio sprendimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, nustatanti, jog minėtas priedas nebemokamas nuo teisės gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją dienos). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820). Vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2011 m. liepos 14 d. buvo perskaičiuotas ir sumažintas pareiškėjui mokamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis. Pareiškėjas 2012 m. spalio 29 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką (b. l. 28), tačiau Sveikatos priežiūros tarnyba 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11D(P)-5198 (b. l. 29) atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis sutinka.

Iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 5 d. pažymos „Apie 2011-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-5199 (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjui V. V. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis vien tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų, atmetamas.

Kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginį, jog dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nenustatymas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 23, 52 straipsnius). Pažymėtina, kad minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr., LVAT 2013 m. spalio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-2275/2013 ir kt).

Be to, kaip 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Minėtas principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais. Taigi, konstatavus, jog pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis apribotas ir sumažintas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, apelianto teiginys, kad neišmokėtos pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja jį kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad aplinkybė, jog pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Tačiau nagrinėjamu atveju šis teiginys pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, nes, kaip ir minėta, pareiškėjo skundo reikalavimas iš atsakovų priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį netenkintas dėl to, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos ribojimo pagrindą – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – neprieštaraujančia Konstitucijai, o ne dėl to, kad sumažintos valstybinės pensijos paskyrimo ir išmokėjimo pareiškėjui metu Konstitucinis Teismas dar nebuvo priėmęs minėto nutarimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė