Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. išteisinamąjį nuosprendį, S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį 4 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu S. S. pagal BK 229 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Zarasų r. savivaldybės viešosios įstaigos „Zarasų ligoninė“ chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos gydytoju–chirurgu ordinatoriumi, 2005 m. liepos 9 d., 20.05 val., Zarasų r. savivaldybės viešosios įstaigos „Zarasų ligoninė“ priėmimo skyriuje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr.50 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 74:2000 „Gydytojas chirurgas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 37 punkto nuostatą „Diagnozuoti, gydyti pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimus pilvo ertmės organų sužalojimus“ bei vyriausiojo gydytojo 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-105 patvirtintų Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Zarasų ligoninė „Gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų“ S30-S39 11.20 punktą „[...] žinoti, mokėti ir išmanyti pilvo [...] sužalojimus, [...] mokėti atlikti pilvo ertmės organų operacijas [...]“, atsainiai atliko eismo įvykio metu sužaloto E. K. A. apžiūrą, neįtarė ir nenustatė kepenų ir blužnies sužalojimų, neįtarė vidinio kraujavimo į pilvaplėvės ertmę, nesiėmė priemonių vidiniam kraujavimui sustabdyti ir atitinkamų pilvo ertmės organų sužalojimų diagnostikos priemonių, t. y. matydamas sunkią paciento sveikatos būklę ir turėdamas numatyti galimas pasekmes – paciento mirtį, neatliko laparoskopijos ar laparocentezės ar neorganizavo sonoskopijos atlikimo, o nesiėmus šių priemonių ir nenustačius vidinio kraujavimo – nepadarė operacijos – laparatomijos, dėl to 2005 m. liepos 9 d., 23.20 val., E. K. A. mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos netinkamai įvertino ir S. S. pagal BK 229 straipsnį nepagrįstai išteisino, konstatavo, kad surinktų ir ištirtų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, jog E. K. A. mirė dėl gydytojo chirurgo S. S. nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos teigimu, S. S., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, dirbdamas Zarasų r. savivaldybės viešosios įstaigos „Zarasų ligoninė“ chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos gydytoju chirurgu ordinatoriumi, galėdamas ir turėdamas pareigą įtarti bei diagnozuoti E. K. A. pilvo ertmės organų sužalojimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, nuo 20.05 val. iki 22.25 val., t. y. iki paciento būklės staigaus blogėjimo pradžios, to neįtarė ir nediagnozavo, neatliko laparoskopijos, laporocentezės, nesiėmė priemonių organizuoti sonoskopijos, be to, iki pat E. K. A. mirties 23.20 val., neatliko laparotomijos, nors, nustatęs vidinį kraujavimą, laikydamasis gydytojų pareiginės instrukcijos reikalavimų, ją turėjo skubiai atlikti. S. S. nesiėmus šių priemonių, E. K. A. iš sužalotų kepenų, blužnies nukraujavo į pilvaplėvės ertmę ir tai turėjo įtakos trauminio–hemoraginio šoko atsiradimui ir lėmė jo mirtį. Apeliacinės instancijos teisėjų nuomone, „[...] S. S. veiksmai, o tiksliau neveikimas, yra susiję priežastiniu ryšiu su E. K. A. mirtimi [...] ir su BK 229 straipsnyje numatytais padariniais, t. y. padaryta didele žala F. A.“ Dėl to apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė naują nuosprendį, kuriuo S. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 229 straipsnį.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra motyvuotas, jame teisingai išdėstytos visos aplinkybės, taip pat pagrįstai konstatuota, jog žala nukentėjusiajai F. A. padaryta ne dėl jo, bet dėl autoavariją sukėlusio asmens kaltės. Kasatoriaus nuomone, jo veikoje nebuvo neatsargumo, jis vadovavosi chirurgo pareiginėmis nuostatomis, atliko savo pareigą ir ją atliko tinkamai, pagal buvusius simptomus priėmė sprendimą dėl tolesnio E. K. A. gydymo. Pasak kasatoriaus, 2005 m. liepos 9 d., apie 20.05 val., į ligoninės priėmimo skyrių buvo atvežti šeši ligoniai, nukentėję eismo įvykio metu – atvežtąjį E. K. A. jis apžiūrėjo priimamajame. Kasatoriaus teigimu, apžiūrint E. K. A., buvo matyti, kad jis labai nukentėjęs, tačiau nebuvo požymių, rodančių, kad į pilvo ertmę būtų išsiliejęs kraujas – pilvas buvo minkštas, dalyvavo kvėpavime. E. K. A. paguldžius į reanimacijos skyrių, po 20–30 minučių jis (kasatorius) vėl jį apžiūrėjo – nukentėjusysis buvo intubuotas, nejautrus paspaudimams dėl leidžiamų nuskausminamųjų vaistų, pilvas buvo minkštas. Kasatoriaus tvirtinimu, po dar vienos apžiūros reanimacijos skyriuje, jis nurodė seselei J. S. paruošti operacinę laporocentezei atlikti, tačiau po kelių minučių buvo pranešta, kad E. K. A. mirė. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertai nurodė, jog, esant daugybiniams E. K. A. krūtinės ląstos bei pilvo ertmės organų sužalojimams, net ir juos nustačius, imantis adekvačių gydymo priemonių, ne visada pavyksta išgelbėti sužalotojo gyvybę. Nustačius vidinį kraujavimą E. K. A., vargu ar jis būtų išgyvenęs, o jei ir būtų išgyvenęs, tai po tokios traumos nebūtų visiškai išgijęs.

Nuteistojo S. S. kasacinis skundas atmestinas.

Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad jo veikoje nebuvo neatsargumo, jis vadovavosi chirurgo pareiginėmis nuostatomis, atliko savo pareigą ir ją atliko tinkamai, pagal buvusius simptomus priėmė sprendimą dėl tolesnio E. K. A. gydymo, o žala nukentėjusiajai F. A. padaryta ne dėl jo, bet dėl autoavariją sukėlusio asmens kaltės. Taigi kasatorius, neigdamas savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, iš esmės neigia priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą.

Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusiu padarinių (didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui) yra priežastinis ryšys. Vadinasi, byloje turi būti nustatyta, kad neatlikimas ar netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą. Nenustačius tokio priežastinio ryšio, nėra pagrindo taikyti BK 229 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad S. S., dirbdamas Zarasų r. savivaldybės viešosios įstaigos „Zarasų ligoninė“ chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos gydytoju–chirurgu ordinatoriumi, 2005 m. liepos 9 d., 20.05 val., Zarasų r. savivaldybės viešosios įstaigos „Zarasų ligoninė“ priėmimo skyriuje nerūpestingai atliko eismo įvykio metu sužaloto E. K. A. apžiūrą, neįtarė bei nenustatė kepenų ir blužnies sužalojimų, neįtarė vidinio kraujavimo į pilvaplėvės ertmę, nesiėmė priemonių vidiniam kraujavimui sustabdyti ir atitinkamų pilvo ertmės organų sužalojimų diagnostikos priemonių, nors pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimus, turėjo mokėti diagnozuoti pilvo ertmės organų sužalojimus bei atlikti pilvo ertmės organų operacijas.

Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs jų visetą, taip pat nustatė, kad: eismo įvykyje sužalotam E. K. A. pirminę medicinos pagalbą teikė gydytojas chirurgas–ordinatorius S. S. ir anesteziologas–reanimatologas J. B. (B.); po gydytojo chirurgo–ordinatoriaus S. S. apžiūros, jo ir gydytojo anesteziologo–reanimatologo J. B. sprendimu E. K. A. dėl labai sunkios būklės – politraumos – buvo paguldytas į reanimacijos skyrių; reanimacijos skyriuje E. K. A. buvo suteikta neatidėliotina pirminė medicinos pagalba; suteikus neatidėliotiną pirminę medicinos pagalbą, anesteziologas–reanimatologas J. B., įtardamas E. K. A. vidinį kraujavimą, apie 21.00 val. papildomai konsultacijai išsikvietė chirurgą–ordinatorių S. S.; S. S. nesutiko su J. B. diagnoze dėl vidinio kraujavimo; apie 22.25 val. pradėjus staigiai blogėti E. K. A. būklei, J. B. vėl išsikvietė S. S. ir jį įspėjo, jog E. K. A. reikia operuoti, nes šis gali mirti; S. S. sutiko su J. B. nuomone ir davė nurodymus ruoštis operacijai, tačiau operacijos neprireikė, nes E. K. A. apie 23.20 val. mirė; E. K. A. mirties priežastis – kūno sumušimas (autotrauma), pasireiškęs daugybiniais kūno nubrozdinimais, kraujosruvomis, žaizdomis, abiejų pusių šonkaulių lūžimais, plaučių ir širdies sumušimu, kepenų ir blužnies plyšimais, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, tai komplikavosi trauminiu III laipsnio šoku; tiesioginė E. K. A. mirties priežastis – III laipsnio trauminis hemoraginis šokas; lemiamą reikšmę jo mirčiai turėjo kraujavimas į pilvaplėvės ertmę iš sužalotų kepenų bei blužnies; E. K. A., eismo įvykio metu patyrusiam politraumą, esant širdies, plaučių sumušimams, kepenų ir blužnies trūkimams, laiku diagnozavus visus sužalojimus ir suteikus kvalifikuotą medicinos pagalbą, buvo tikimybė išgyventi. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad S. S., galėdamas ir turėdamas pareigą įtarti bei diagnozuoti E. K. A. pilvo ertmės organų sužalojimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, nuo 20.05 val. iki 22.25 val., t. y. iki paciento būklės staigaus blogėjimo pradžios, to neįtarė ir nediagnozavo, neatliko laparoskopijos, laporocentezės, nesiėmė priemonių organizuoti sonoskopijos, be to, iki pat E. K. A. mirties 23.20 val. neatliko laparotomijos, nors, nustatęs vidinį kraujavimą, laikydamasis gydytojų pareiginės instrukcijos, ją turėjo skubiai atlikti, ir motyvuotai konstatavo, kad, S. S. nesiėmus minėtų priemonių, E. K. A. iš sužalotų kepenų, blužnies nukraujavo į pilvaplėvės ertmę ir tai turėjo įtakos trauminio–hemoraginio šoko atsiradimui bei lėmė jo mirtį.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje tinkamai pritaikė BK 229 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.