Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apygardos teismo nuosprendžiu taip pat atmestas nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. birželio 8 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio vieną kartą peiliu dūrė H. K. į krūtinę, tuo jam padarydamas durtinį – pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su kairio plaučio pažeidimu, ir taip tyčia nužudė H. K. , nes nukentėjusysis, įvykus ūmiam nukraujavimui į krūtinės ertmę, mirė. Tačiau Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, G. B. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Prokuroro nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes teismas vertino tik G. B. teisinančias aplinkybes ir neatsižvelgė į visus kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus bei teisiamojo posėdžio metu patikrintas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Prokuroro teigimu, teismas konstatuodamas, kad liudytojos V. G. parodymų negalima vertinti kaip G. B. kaltės įrodymo ir negalima remtis liudytojo O. J. parodymais, nepagrįstai nurodė, jog liudytojos V. G. parodymai nuolat keitėsi, o liudytojo O. J. parodymai vertintini kaip galimas siekis paneigti įtarimus, kad būtent jis sužalojo H. K. . Liudytojos V. G. parodymai apie tai, kaip G. B. ieškojo pleistro, apie jos girdėtą pokalbį tarp G. B. bei O. J. , apie G. B. pasakytas frazes „gal viskas bus gerai" ir „biškį persistengiau" savo esme ir prasme nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nesiskyrė ir yra nuoseklūs. Jie vertintini kaip pagrindžiantys G. B. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Liudytojas O. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjo, tiek akistatos su G. B. metu, tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu iš esmės nuosekliai ir tiksliai nurodė kilusių muštynių ir jų baigties aplinkybes bei pagrindines faktines aplinkybes kaip išteisintasis G. B. pažadino jį sakydamas, kad H. K. reikia pleistro, kad atvažiuos policija, greitoji, jog negerai, kad jis H. K. durstelėjo. Be to, liudytojas O. J. nuosekliai patvirtino, kad tiesiogiai nematė kaip buvo sužalotas H. K. ir iš pradžių, kai G. B. klijavo pleistru žaizdą, nesuprato iš kur ta žaizda atsirado. Galvojo, kad H. K. susižalojo į sudužusius stiklus. Tačiau po to kai G. B. pasakė, kad be reikalo jam durstelėjo, suprato, jog tai jis sužalojo H. K. . Tokie liudytojo O. J. parodymai, prokuroro manymu, negali būti vertinami kaip prieštaringi.

Be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas neatsižvelgė ir neįvertino G. B. elgesio po H. K. sužalojimo. Išteisintasis ieškodamas pleistro, kad užklijuoti H. K. žaizdą, pažadino O. J. ir V. G. , iškvietė medikus, padėjo jiems išnešti iš buto H. K. . Šios aplinkybės, prokuroro nuomone, rodo G. B. gailestį bei baimę dėl to kas atsitiko ir netiesiogiai patvirtina jo kaltę dėl H. K. nužudymo. Apelianto teigimu, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad kitiems miegant tik G. B. iki policijos pareigūnų atvykimo galėjo paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, atsikratyti peiliu, kurį nuolat turėjo ir nešiojosi su savimi, ar kitu įrankiu, kuriuo galimai buvo sužalotas H. K. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas dėl G. B. byloje pareikšto kaltinimo nužudžius nukentėjusįjį H. K. , priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, paremtą byloje esančių duomenų teisingu įvertinimu. G. B. kaltinantys duomenys, nuosprendyje įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos padaryta išvada, jog prieštaringais ir nepatikimais bylos duomenimis negalima išskaidyti abejonių ir nustatyti, kad G. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra padaryta atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir byloje nustatytus faktus. Kolegijos nuomone, prokuroro apeliaciniame skunde minimi įrodymai, jų analizė bei vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliaciniame skunde pateikiama įvykio versija buvo išsamiai ir visapusiškai patikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pagrįstai atmesta.

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su apygardos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų V. G. ir O. J. parodymus bei išteisintojo G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus, kuriuose jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat G. B. elgesį po įvykio. Kolegija konstatuoja, kad tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. B. pareikštas kaltinimas iš esmės grindžiamas tik jo paties prisipažinimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, kodėl vienais išteisintojo G. B. parodymais tiki, o kitus atmeta. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas antrą kartą, t. y. 2008 m. birželio 10 d. bei tą pačią dieną atliekant jo parodymų patikrinimą įvykio vietoje, išteisintasis G. B. pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau, kolegija mano, kad vien šie išteisintojo parodymai negali būti vertinami, kaip pagrindas neabejotinai tvirtinti, jog būtent G. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad tiek pačioje pirmojoje apklausoje, tiek vėlesnėse apklausose išteisintasis G. B. neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apklausiamas iškart po įvykio, t. y. 2008 m. birželio 9 d., G. B. neigė sužalojęs H. K. . Šioje apklausoje jis parodė, jog aplinkybę, kad H. K. yra sužalotas jis sužinojo tik tuomet, kai išgirdo jį dejuojant ir priėjo pasidomėti kas atsitiko (t. 2, b. l. 58 - 59). Apklausiamas 2008 m. liepos 3 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2009 m. vasario 27 d., taip pat 2008 m. lapkričio 27 d. akistatos su liudytoju O. J. metu, išteisintasis G. B. taip pat kategoriškai neigė sužalojęs nukentėjusįjį ir patvirtino pirminėje apklausoje duotus parodymus. Pirmosios instancijos teisme G. B. laikėsi analogiškos pozicijos (t. 3, b. l. 93 - 94). Todėl, kolegija mano, kad apygardos teismas įvertinęs išteisintojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus, kuriuose jis pripažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką. Būtent šie išteisintojo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems G. B. parodymams bei kitiems surinktiems įrodymams ir kelia tam tikrų abejonių dėl prisipažinimo patikimumo. Pastebėtina, kad iš 2008 m. birželio 10 d. įtariamojo papildomos apklausos protokolo matyti, jog išteisintasis G. B. visus tos dienos įvykius prisimena ir atpasakoja gana detaliai ir smulkiai. Netgi šių parodymų dalis iki to momento, kai jis tariamai sužalojo nukentėjusįjį, iš esmės sutampa su kitose apklausose jo duotais parodymais. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kelia abejonių šių parodymų dalis, kurioje išteisintasis pasakoja apie jo konfliktą su H. K. . Apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad šioje parodymų dalyje G. B. , jau nebegali nurodyti tikslios įvykio eigos, t. y. nei dėl ko kilo konfliktas, nei iš kur jis pasiėmė peilį, nei kur vėliau tą peilį padėjo. Be to, jei tikėti šiais G. B. parodymais, žuvusįjį jis peiliu sužalojo suduodamas nukentėjusiajam į dešinį šoną, kai šis išteisintąjį puolė (t. 2, b. l. 60 - 62). Taigi, būtų galima daryti išvadą, kad įvykio metu tiek išteisintasis, tiek nukentėjusysis turėjo būti vienas prieš kitą. Tokias pat aplinkybes G. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydamas, kokiu būdu jis tariamai dūrė nukentėjusiajam peiliu (t. 2, b. l. 63 - 68). Visgi apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad tokia G. B. išdėstyta įvykio eiga iš esmės prieštarauja ne tik kitiems jo paties parodymams, bet ir objektyviai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 320/05 (05) matyti, kad H. K. mirė nuo durtinio – pjautinio kiauryminio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo (t. 1, b. l. 43 - 44). Ši faktinė bylos aplinkybė prieštarauja G. B. nurodytai aplinkybei, kad jis nukentėjusiajam tariamai sudavė peiliu į dešinę pusę. Be to, kaip jau minėta, tiek iš G. B. parodymų apklausiant jį įtariamuoju, tiek iš parodymų patikrinimo vietoje darytų nuotraukų matyti, jog įvykio metu G. B. ir H. K. buvo vienas į kitą atsisukę veidais, o G. B. peilį laiko geležte į viršų. Tuo tarpu minėtoje specialisto išvadoje nustatyta, jog H. K. sužalota kairė krūtinės pusė užpakalinės pažasties linijoje ir žaizdos kanalas eina iš viršaus į apačią, iš užpakalio į priekį ir iš kairės į dešinę. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertas parodė, jog tokiam sužalojimui kaltininkas turėjo stovėti žuvusiajam iš kairės pusės ir smūgiuoti peiliu, kurio geležtė nukreipta žemyn (t. 3, b. l. 95 - 96). Šios aplinkybės patvirtina, kad G. B. parodymų patikrinimo vietoje metu pademonstruotas H. K. sužalojimo būdas ir sužalojimo vieta neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios nustatytos teismo medicinos ekspertizės metu. Atkreiptinas dėmesys, jog G. B. 2008 m. birželio 10 d. duoti parodymai bei jo prisipažinimas šios apklausos metu kelia abejonių ir dėl to, kad jis buvo apklaustas tik pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, tačiau byloje nėra duomenų, kad vadovaujantis BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka, būtų buvusi organizuojama jo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Kartu kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog parodymų patikrinimo metu nurodytas H. K. sužalojimo būdas ir vieta, neatitinka faktinių aplinkybių, kurios nustatytos atliekant skrodimą, nes išteisintojo G. B. parodymų patikrinimo vietoje metu darytoje nuotraukoje užfiksuota statiška situacija, o realiai vykusio konflikto metu viskas vyko dinamiškai ir remiantis G. B. parodymais, judėjo tiek jis, tiek H. K. . Kolegijos nuomone, toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas vertintinas kaip prielaida, nes jo iš esmės nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Išskyrus išteisintojo G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus bei tos pačios dienos jo parodymų patikrinimą įvykio vietoje, kurie aukščiau įvertinti kaip nepatikimi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kokiu būdu ar kryptimi vienas kito atžvilgiu judėjo kaltininkas bei nukentėjusysis. Maža to, net ir iš tokių G. B. parodymų matyti, kad H. K. tariamo konflikto metu sėdėjo ant žemės, t. y. judėti jis galėjo ribotai, ši aplinkybė, kolegijos manymu, taip pat iš dalies paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentus apie aktyvų nukentėjusiojo judėjimą.

Taip pat atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos, pareigūnės J. G. parodymai ir VTPT prie SAM Vilniaus 2 - ojo teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertų išvados patvirtina G. B. parodymų, duotų prisipažįstant sužalojus H. K. , teisingumą. Liudytoja J. G. parodė, kad apklausiant G. B. , šis apie įvykį pasakojo normaliai, sveikatos problemų nesimatė, jis jai niekuo nesiskundė, o ekspertai nenustatė jokių jo psichikos sveikatos sutrikimų nei nusikalstamos veikos padarymo metu nei ikiteisminio tyrimo metu. Visgi kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės nepatvirtina prokuroro argumento, jog būtent 2008 m. birželio 10 d. apklausos metu išteisintasis G. B. davė teisingus parodymus ir nepaneigia kitų apklausų metu jo duotų parodymų teisingumo. Prokuroro nurodomos liudytojos J. G. apklausa bei paminėta eksperto išvada geriausiu atveju galėtų būti vertinama, kaip paneigianti išteisintojo iškeltą versiją, kad parodymus, kuriuose G. B. prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, jis davė abstinencijos būklėje. Tačiau net ir tokiu atveju visi išteisintojo duoti parodymai yra lygiaverčiai įrodymai, nes byloje nėra jokių objektyvių aplinkybių paneigiančių kitų apklausų metu jo duotus parodymus. Pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis vien tik išteisintojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamojo prisipažinimas negali būti vertinamas, kaip absoliutus jo kaltės įrodymas. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, o ypač jei kaltė įrodinėjama tik asmenų, kurie patys buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, t. y. nuteisti už tas pačias veikas, parodymais, taip pat kitais netiesioginiais įrodymais, turi sudaryti vieningą, vienus kitų atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš tokių įrodymų analizės ne tikėtinai, bet logiškai, neabejotinai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju įvertinus surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, kyla pagrįstų abejonių dėl G. B. parodymų, kuriais jis prisipažino sužalojęs H. K. , teisingumo ir objektyvumo.

Iš bylos medžiagos bei prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad aukščiau minėtus išteisintojo G. B. parodymus, kuriais jis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, prokuroras bando sutvirtinti liudytojų V. G. ir O. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamią liudytojų V. G. ir O. J. parodymų analizę, kurios pagrindu, nepažeisdamas BK 20 straipsnio reikalavimų, padarė pagrįstą išvadą, jog šių asmenų parodymų negalima vertinti kaip G. B. kaltės įrodymo. Iš liudytojos V. G. apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei jos duotų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ši liudytoja nebuvo nuosekli, jos parodymai nuolatos keitėsi. Apklausiama 2008 m. birželio 9 d. V. G. parodė, kad jai nuėjus miegoti G. B. , O. J. ir H. K. pykosi ir ji juos drausmino, liepdama eiti miegoti. Kai nakties metu ją pakėlė G. B. ieškodamas pleistro, girdėjo jo sakomas frazes „...gal viskas bus gerai...“ ir „...biški persistengiau...“. Bei O. J. frazę „...gal viskas bus gerai...“ (t. 1, b. l. 101 - 105). 2008 m. birželio 11 d. apklausoje V. G. parodė kitokias įvykio aplinkybes. Teigė, kad konfliktas tarp G. B. ir H. K. buvo tik tuomet kai buvo nuversta ir sulaužyta sekcija. Po to jokių konfliktų nebuvo ir iki jai užmingant niekas nesibarė. Kai buvo prižadinta ieškant pleistro, girdėjo G. B. frazę „...gal nieko nebus...“ ir O. J. frazę „..o gal, kas padaryta, tas padaryta..“ (t. 1, b.l. 106 - 110). Apklausiama 2008 m. lapkričio 6 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytoja taip pat nieko neminėjo apie konfliktus tarp G. B. ir H. K. . Dėl nugirstos frazės ji davė šiek tiek kitokius parodymus. V. G. parodė, jog girdėjo kaip G. B. pasakė „..gal nieko nebus blogo...“, o kažkas atsakė, „..nu tikrai nebus nieko..“, taip pat girdėjo žodžius „...gal biški persistengiau...“, tačiau nepamena, kas šią frazę pasakė (t. 1, b. l. 116 - 117). Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. G. parodė, kad pokalbis buvo tarp G. B. ir O. J. ir kad per miegus girdėjo, jog kažkas pasakė, „...gal biški persistengiau..“ (t. 3, b. l. 90 - 91). Taigi, kolegijos nuomone, šios liudytojos parodymai dalyje dėl girdėtų frazių bei jas sakiusių asmenų iš esmės nėra nuoseklūs, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina prokuroras. Maža to, jei vertinti liudytojos V. G. parodymus kaip visumą, jie nėra nuoseklūs ir kitose dalyse, ji minėtų apklausų metu skirtingai nurodė konfliktavusius asmenis, vienoje apklausoje tvirtino, kad matė, kas nuvertė sekciją, kitoje teigė to nemačiusi, taip pat vienoje apklausoje teigė, jog buvo stipriai apgirtusi, kitose parodė, jog nestipriai ir t.t. Pastebėtina ir tai, kad apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog V. G. parodė, kad visą laiką iki atvyko policija miegojo ir net nematė kaip buvo išvežtas H. K. atvykusių medikų. Tačiau iš liudytojo A. I. parodymų matyti, kad atvykus į (duomenys neskelbtini), juos pasitiko vyras ir moteris, kurie abu buvo labai girti (t.1, b. l. 87 - 88, t. 3, b. l. 96). Netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo. Iš visų liudytojų parodymų matyti, jog tą naktį tame bute kitų moterų, išskyrus V. G. , nebuvo. Įvertinęs šias aplinkybes apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. G. dėl savo girtumo galėjo neprisiminti, jog buvo atsikėlusi kai atvyko greitosios pagalbos medikai. Atsižvelgus į tokią jos būseną kyla pagrįstų abejonių ar ji tikrai girdėjo ir įsidėmėjo G. B. ar kitų asmenų ištartas frazes. Maža to, pati liudytoja ne vienuose parodymuose teigė, kad įvykio dieną buvo vartojusi vaistus vėliau vartojo alkoholį, be to pirmosios apklausos metu parodė, jog jai po anksčiau patirtos traumos yra pablogėjus atmintis. Kelia abejonių ir ta aplinkybė, jog pirmosios apklausos metu liudytoja parodė, kad po patirtos traumos neprigirdi, todėl tiksliai negalėjo pasakyti dėl ko O. J. , G. B. ir H. K. pykosi, nors pastarieji jos teigimu šaukė, rėkė, tačiau vėliau jau būdama tokiu pat atstumu nuo paminėtų asmenų ji jau teigė girdėjus atskiras frazes ir pažinusi jas sakiusius asmenis, nors tuo metu barnių ir pykčių jau nebebuvo. Kolegijos nuomone, net ir tokiu atveju, jei daryti prielaidą, kad įvykio metu G. B. ištarė vieną ar kelias aukščiau paminėtas frazes, ši aplinkybė, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tikrai būtent šis asmuo sužalojo nukentėjusįjį, negali būti vertinama, kaip G. B. kaltės įrodymas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad negalima remtis ir liudytojo O. J. parodymais, nes jie iš dalies prieštaringi. Kaip nurodo liudytojas O. J. , jis nematė kada ir kaip buvo sužalotas H. K. , matė tik kaip G. B. klijavo pleistru žaizdą, tačiau nesuprato iš kur ta žaizda atsirado, galvojo, jog jis susižalojo į sudužusius stiklus, tačiau taip pat teigia, kad G. B. pasakė, kad be reikalo nukentėjusiajam durstelėjo. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybė rodo, jog jis suprato ir žinojo kaip buvo sužalotas H. K. . Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kiekvienoje naujesnėje liudytojo O. J. apklausoje atsiranda vis naujų aplinkybių. Pirminėje apklausoje jis nurodo, kad jį pažadino visai kitas asmuo, nenurodo, kad G. B. būtų minėjęs jog kažkam „durstelėjo“, kitose apklausose jau ši frazė nurodoma, bei teigiama, kad jį pažadino būtent išteisintasis. Taip pat vienoje apklausoje teigia, kad po pleistro užklijavimo G. B. su H. K. pykosi toliau, vėliau teigia, jog nesipyko. Pastebėtina ir tai, kad O. J. parodymai prieštarauja liudytojos V. G. parodymams. Jei tikėti V. G. parodymais, ši niekada neparodė, jog buvo ištarta frazė „..be reikalo durstelėjau..“, o nurodo kitokias tariamai girdėtas frazes. Svarbi ir ta aplinkybė, kad tiek G. B. , tiek O. J. dėl nukentėjusiojo sužalojimo kaltina vienas kitą. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. J. turėjo motyvą smurtauti prieš H. K. , kadangi prieš tai H. K. kartu su E. Š. buvo jį sumušę. Tuo tarpu G. B. realaus motyvo neturėjo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes O. J. parodymai vertintini, kaip galimas siekis paneigti įtarimus, kad būtent jis sužalojo H. K. . Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie leistų neginčijamai spręsti, kurio iš tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų duoti parodymai atitinka objektyvią tiesą, nes tiek vienas, tiek kitas gali būti suinteresuotas nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes.

Atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad G. B. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina jo elgesys po įvykio, t. y. nukentėjusiojo žaizdos užklijavimas, greitosios medicininės pagalbos iškvietimas, nukentėjusiojo išnešimas. Kolegijos nuomone, tokie G. B. veiksmai vertinini, kaip socialiai bei moraliai teisingi bei teisėti, kaip piliečio moralinė pareigos suteikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą atlikimas. Šiuo atveju, kolegija byloje nenustatė, jokių objektyvių duomenų, kurie tokius išteisintojo G. B. veiksmus leistų vertinti, kaip patvirtinančius jo kaltę nužudžius H. K. .

Taip pat prokuroras teigia, kad būtina atsižvelgti į tai, kad kitiems miegant tik G. B. iki policijos pareigūnų atvykimo galėjo paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, atsikratyti peiliu, kurį nuolat turėjo ir nešiojosi su savimi, ar kitu įrankiu, kuriuo galimai buvo sužalotas H. K. . Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Priešingai, šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad byloje būtų mėginta nustatyti, kokiu peiliu ar įrankiu buvo sužalotas nukentėjusysis. Byloje kaip daiktiniai įrodymai pridėti penki virtuviniai peiliai, rasti ir paimti V. G. bute, tačiau nė vienas iš jų nėra tirtas, nemėginta ant jų rasti kaltininko ar nukentėjusiojo biologinių, daktiloskopinių ar kitokių pėdsakų. Taigi prokuroro argumentas, kad sužalojimo įrankį išteisintasis galėjo paslėpti, nepagrįstas, nes šiuo atveju net nepaneigta versija, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas vienu iš prie bylos pridėtų peilių.

Be to, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, galima daryti išvada, jog minėti peiliai netiesiogiai paneigia ikiteisminio tyrimo metu G. B. padarytą prisipažinimą įvykužius nusikaltimą. G. B. parodė, kad peilį, kuriuo sužalojo H. K. tikriausiai sugriebė nuo stalo ir vėliau išmetė pro langą. Tačiau, V. G. parodė, kad namuose buvo penki virtuviniai peiliai (t. 1, b. l. 104). Iš poėmio protokolo matyti, kad iš V. G. buto buvo paimti penki virtuviniai peiliai, - t. y. visi, kiek jų buvo iki įvykio. Todėl darytina išvada, kad H. K. galėjo būti sužalotas arba vienu iš paimtų peilių arba kitu įrankiu, kuris galimai iš buto buvo pašalintas. Tačiau, šios aplinkybės detaliau netirtos, apsiribota tik po G. B. parodymų patikrinimo įvykio vietoje, vietovės už lango apieškojimu, kur išteisintasis teigė galėjęs išmesti panaudotą įrankį, tačiau nieko nerasta.

Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių, patikimų įrodymų neginčijamai patvirtinančių G. B. kaltę. Išteisintojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kurie yra iš esmės vienintelis jį kaltinantis įrodymas, nepatvirtinti kita bylos medžiaga. Liudytojų V. G. ir O. J. parodymai prieštaringi, jie taip pat prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek išteisintojo G. B. parodymams. Teismui šių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Kiti byloje surinkti, pirmos bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirti ir įvertinti įrodymai taip pat nepatvirtina prokuroro apeliaciniame skunde pateiktos įvykio versijos. Todėl, kolegija mano, kad jie negali būti vertinami, kaip patvirtinantys G. B. kaltę nužudžius nukentėjusįjį H. K. . Akivaizdu, kad teismui išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti abejonių dėl G. B. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, apygardos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Atmetus prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl G. B. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir prokuroro skundo dalį, kuria jis prašo tenkinti nukentėjusiosios J. B. civilinį ieškinį.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.