Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimo, kuriuo V. V. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., nubaustas 1000 Lt bauda su gautų pajamų iš šios veiklos – 2868 Lt, konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pagal ATPK 173 str. 1 d. teismo nubaustas už tai, kad 2013 m. vasario 27 d. 12.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlikus operatyvų patikrinimą dėl V. V. vykdomos veiklos, nustatyta, kad jis savo automobiliu „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus AVMI 2012-10-26 išduotą individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), tokią taksi veiklą vykdė nuo 2012-11-22 iki 2013-02-23 ir gavo įplaukų 2868 Lt, pajamas registravo gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, kuriuose fiksavo nuomą su vairuotoju, užsakymus keleivių vežimui gaudavo per raciją iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės, tokiu būdu jis vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, šiais veiksmais pažeisdamas 1996-11-16 Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso Nr. I-1628, 18 str. 12 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas, nes asmuo, vežantis keleivius lengvaisiais automobiliais, turi turėti nustatyta tvarka išduotą galiojantį leidimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl ATPK 173 str. 1 d.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog

V. V. savo automobiliu „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus AVMI 2012-10-26 išduotą individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), tokią taksi veiklą vykdė nuo 2012-11-22 iki 2013-02-23 ir gavo įplaukų 2868 Lt, pajamas registravo gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, kuriuose fiksavo nuomą su vairuotoju, užsakymus keleivių vežimui gaudavo per raciją iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės, tokiu būdu jis vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d.

ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad byloje esantys įrodymai nepaneigia jo parodymų, kad pagal individualios veikos pažymą jis vykdė ne keleivių vežimo taksi, o automobilių nuomos su vairuotojo paslauga veiklą, kurią numato CK 6.512 str. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nutarime teismas nepasisakė, kokiu pagrindu jo vykdytą veiklą priskiria būtent taksi veiklai, o ne automobilių nuomos su vairuotoju paslauga teikimui, taigi iš esmės teismas priėmė nemotyvuotą nutarimą. Pasak apelianto, įrodymų, kad už vežimą jis ėmė užmokestį, priklausomai nuo nuvažiuoto atstumo, o ne pagal išankstinį susitarimą dėl nuomos kainos, byloje surinkta nebuvo. Apeliantas pažymi, kad ginčo atveju surinkti byloje įrodymai nepaneigia jo parodymų, kad jis teikė būtent automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, todėl jo kaltė padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą yra neįrodyta ir administracinėn atsakomybėn už ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą apeliantas buvo patrauktas nepagrįstai.

CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Apeliantas nurodo, kad būtent šios rūšies sutarčių pagrindu jis ir teikė paslaugas klientams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.515 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. niekada nebuvo UAB „N“ (duomenys pakeisti) darbuotoju, o pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. nuo 2012-10-24 vykdo individualią taksi veiklą (b. l. 9). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. V. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t. y. nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis teikė minėtas paslaugas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-11-22 iki 2013-02-23 V. V. vykdė individualią veiklą - teikė taksi paslaugas automobiliu „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užsakymus gaudavo iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai (b. l. 12), minėtu laikotarpiu V. V. gavo 2868 Lt įplaukų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 10-11). Iš byloje esančios 2012-11-20 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „N“ (duomenys pakeisti) teikia V. V. tik dispečerinės paslaugas - t. y., gavusi iš kliento užsakymą, UAB „N“ (duomenys pakeisti) ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą V. V. (b. l. 15-16). Pasak apelianto, iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties su UAB „N“ (duomenys pakeisti) matyti, kad įmonė įsipareigojo jam pateikti būtent automobilio nuomos užsakymus, o ne užsakymus dėl keleivių vežimo taksi. Apeliantas nurodo, kad teikiant taksi paslaugas vežimo kaina apskaičiuojama pagal taksometro parodymus, tuo tarpu savo veikloje dėl paslaugos kainos apeliantas tarėsi su klientais iš anksto nepriklausomai nuo nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Paaiškinime Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai V. V. nurodė, kad dispečerė per raciją praneša, kokiu maršrutu jis turi nuvežti keleivį ir vežimo kainą (b. l. 13). Tačiau toks V. V. teiginys tik paneigia jo argumentą, kad nuvažiuotas atstumas neturi įtakos paslaugos kainai, kadangi akivaizdu, kad apmokėjimas už apelianto teikiamas vežimo paslaugas siejamas ne su transporto priemonės nuomos laiku, o su faktiškai nuvažiuotu maršrutu, t. y. kilometražu.

Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad V. V. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A į tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Vertinant veiklos, kuria užsiėmė V. V., pobūdį, daroma išvada, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad V. V. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012-11-22 iki 2013-02-23 realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, V. V. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo tvirtinamas užrašas „nuoma“, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. individualią veiklą vykdė nuo 2012-11-22 iki 2013-02-23, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis V. V. minėtu laikotarpiu gavo 2868 Lt pajamų: 2012 m. lapkričio mėn. – 92 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. – 115 Lt, 2013 m. sausio mėn. - 1300 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 1361 Lt (b. l. 10-11). Remiantis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo V. V. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį. Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad V. V. pažeidimas, numatytas ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimas šioje dalyje paliekamas nepakeistu.

Dėl nuobaudos.

Apeliantas pažymi, kad net jei teismas laikytų, kad už ATPK 173 str. 1 d. numatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn jis buvo patrauktas pagrįstai, teismas jam skyrė per griežtą nuobaudą, nes neatsižvelgė į galimai padaryto pažeidimo pobūdį, kad apeliantas galimai klydo dėl vykdomos veiklos pobūdžio, bet nesiekė šiurkščiai pažeisti norminių aktų reikalavimų, keliamų vykdomai veiklai. Apeliantas mano, kad pajamų, gautų iš vykdytos individualios veiklos konfiskavimas prieštarauja teisingumo, protingumo principams, nes minėtas pajamas apeliantas deklaravo, nuo jų sumokėjo visus priklausančius mokėti mokesčius valstybei.

ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.

Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

ATPK 30¹ str. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, kad jis nesusijęs su šiurkščiu norminių aktų reikalavimų pažeidimu, į pažeidėjo asmenybę, tai, kad jis anksčiau nėra baustas administracine tvarka, nedirbantis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad V. V. pirmą kartą padarė tokio pobūdžio pažeidimą, į teismų praktiką analogiškose bylose, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, jo atžvilgiu taikytinos ATPK 30¹ str. nuostatos ir skirtina švelnesnė nei sankcijoje numatyta nuobauda – bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimą pakeisti: panaikinti nutarimo dalį, kuria V. V. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., paskirta 1000 Lt bauda su gautų pajamų iš šios veiklos – 2868 Lt, konfiskavimu.

V. V. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., vadovaujantis ATPK 30¹ str., paskirti 1000 Lt baudą be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.