- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-14
- Bylos Nr.
- eI2-1707-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04279-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Jovita Einikienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- S. R. M., M. R., S. H.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, LR Užsienio reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ambasada Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmenistanui, Turkmėnistanui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjų S. R. M. (S. R. M.), M. R. (M. R.) ir S. H. (S. H.) atstovui advokatui E. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. R. M. (S. R. M.), M. R. (M. R.) ir S. H. (S. H.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjai S. R. M., M. R. ir S. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui (toliau – ir Ambasada) 2019 gruodžio 4 d. sprendimus Nr. 397, Nr. 398 ir 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 413 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“; 2) įpareigoti Ambasadą išnagrinėti pareiškėjų prašymus iš naujo.
2. Pareiškėjai paaiškina, jog Ambasadai pateikė prašymus (ir visą reikiamą medžiagą) išduoti jiems nacionalines vizas, ketindami dirbti Lietuvoje virėjais halal maistą ruošiančiame restorane. Skunde pažymima, jog Ambasados darbuotojai vieninteliam M. R. uždavė du klausimus, kitiems pareiškėjams nebuvo užduotas nei vienas klausimas, nebuvo prašoma jokių papildomų dokumentų, paaiškinimų.
Visuose sprendimuose Ambasada nurodė tokias pačias atsisakymo išduoti nacionalinę vizą priežastis: užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse numatytų atvykimo sąlygų – negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1, 10 punktai).
3. Nagrinėjamu atveju Ambasada nevertino visų reikšmingų aplinkybių bei vizas pareiškėjams atsisakė išduoti dėl vienintelės priežasties – jų turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės. Ambasada nebandė išsiaiškinti, ar pareiškėjams Lietuvoje yra sukurtos darbo vietos, nesiekė gauti informacijos apie tai, kiek parengiamųjų veiksmų, siekiant įkurti ar atidaryti halal maisto restoraną iki prašymų dėl nacionalinių vizų išdavimo atliko pareiškėjų darbdavys.
Pareiškėjai pažymi, jog Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) atliko išsamią patikrą, ar pareiškėjams bus sukurtos darbo vietos, ar jie atvykę į Lietuvą faktiškai dirbs. Patvirtinusi, jog pareiškėjų įdarbinimas yra būtinas įmonei siekiant atidaryti halal maisto restoraną, Užimtumo tarnyba pareiškėjams išdavė leidimus dirbti Lietuvoje. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjų nelegalios migracijos rizika buvo įvertinta dar prieš jiems kreipiantis dėl nacionalinių vizų išdavimo, buvo įsitikinta, jog pareiškėjai bus įdarbinti Lietuvoje, o restoranas pradės veiklą.
4. Ambasada privalėjo tikrinti tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos Užimtumo tarnybos. Tačiau Ambasada neprašė pareiškėjų pateikti jokios papildomos informacijos ar dokumentų, sprendimus priėmė nesidomėdama, ar pareiškėjams yra faktiškai sukurtos darbo vietos, kokius pasirengimo veiklos vykdymui veiksmus yra atlikęs pareiškėjų darbdavys. Tad, pareiškėjų vertinimu, Ambasados sprendimai yra nepagrįsti ir parodo neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) piliečius. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad pareiškėjai prašymus dėl nacionalinių vizų išdavimo buvo priversti pateikti ne Lietuvos Respublikos ambasadoje Turkijoje, kuriai yra deleguota spręsti ir priimti visus (duomenys neskelbtini) piliečių prašymus, o Ambasadoje (Azerbaidžane). Pareiškėjų atstovas Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje atstovų telefonu buvo patikintas, kad ši ambasada, nepaisant jai priskirtų funkcijų, net neregistruos pareiškėjų prašymų dėl vizų. Šios ambasados atstovai nurodė, jog jie priima tik Turkijos piliečių ir kitų valstybių piliečių, turinčių leidimus gyventi Turkijoje, prašymus.
5. Pareiškėjai prašymus pateikė siekdami atvykti ir įsidarbinti atsidarysiančiame restorane Lietuvoje, jų kvalifikacija ir turima patirtis sudarė pagrindą Užimtumo tarnybai išduoti jiems leidimus dirbti Lietuvoje, todėl skundžiami sprendimai naikintini kaip nepagrįsti.
II
Atsakovė Užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Pareiškėjai nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nes:
Šalies argumentai
1.1. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie ilgalaikius ryšius su buvimo valstybe (duomenys neskelbtini) (apie šeimą, nekilnojamąjį turtą, buvusią darbovietę), juolab, kad prašyme nurodė, jog yra bedarbiai;
1.2. Pareiškėjai, prašyme nurodę, jog kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia rėmėjas, pragyvenimo lėšos – suteikiama gyvenamoji vieta, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų;
1.3. Pareiškėjai konsului nepateikė jokių apie turimą virėjo išsilavinimą ir (ar) darbo stažą pagal šią pareigybę;
1.4. UAB (duomenys neskelbtini) veiklos sritys yra nurodytos: logistikos paslaugos, pramonės įrengimai, tarpininkavimas, technologinė įranga, tuo tarpu įmonė vienu metu kviečia atvykti į Lietuvą tris virėjus.
1.5. Pareiškėjas S. R. M. pateikė paties jo nepasirašytą darbo sutartį, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis nėra susipažinęs su darbo sutarties sąlygomis, informacija apie darbą jam nėra svarbi;
1.6. Pareiškėjas S. H. 2019 m. liepos mėnesį kreipėsi į Ispanijos ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, nurodęs, jog dirba įmonės vadovu, jam buvo atsisakyta suteikti vizą.
2. Pareiškėjai skunde netinkamai aiškina teisės normas bei teisminėje praktikoje suformuotas taisykles, kuriose nustatyta konsulo diskrecija vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentus, o konsului kilus pagrįstoms abejonėms, priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Pareiškėjų skundžiamus sprendimus priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes URM konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjų prašymus dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjų vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjų buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa, todėl URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjams išduoti vizą. Konsului priimant sprendimus egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjų pateikta informacija.
III
1. Teismo posėdyje pareiškėjų S. R. M. (S. R. M.), M. R. (M. R.) ir S. H. (S. H.) atstovas advokatas E. M. prašė skundą tenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas advokatas V. K. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
IV
1. Pareiškėjas S. R. M., 2019 m. gruodžio 4 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).
1.1. Pareiškėjas S. H. 2019 m. lapkričio 28 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).
1.2. Pareiškėjas M. R. 2019 m. lapkričio 28 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai prašymuose nurodė, jog yra bedarbiai, kelionės tikslu nurodė darbą Lietuvoje. Prašymuose taip pat nurodyta, jog visas kelionės ir pragyvenimo išlaidas padengs rėmėjas. Prie prašymų pareiškėjai pridėjo Darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos M. W., ir Užimtumo tarnybos leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje restorano virėjais.
2. 2019 m. gruodžio 4 d. priimti skundžiami sprendimai Nr. 397 ir 398, kuriais pareiškėjams M. R. ir S. H. buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 413 vizą buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui S. R. M. Sprendimuose nurodyta, jog buvo nustatytos šios Įstatymo 19 straipsnyje nurodytos aplinkybės: 1) užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
V
1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2019 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 2 punktą).
2. Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), nuostatos, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vizų aprašas) nuostatos.
Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį, turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba a) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Taigi nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015 ir kt.).
Pagal Įstatymo 11 straipsnio l dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Įstatymo 12 straipsnis nustato dviejų rūšių vizas: 1) Šengeno vizą, 2) nacionalinę vizą. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1–16 punktuose. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).
Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtintoje Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarkoje konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybių narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.
Sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti, siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).
3. Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Pareiškėjai pateikė prašymus gauti nacionalines vizas (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 1 punktą). Pareiškėjai prašymuose nurodė, jog yra bedarbiai, kelionės tikslu nurodė darbą Lietuvoje. Prašymuose taip pat nurodyta, jog visas kelionės ir pragyvenimo išlaidas padengs rėmėjas. Prie prašymų pareiškėjai pridėjo darbo sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos M. W., ir Užimtumo tarnybos leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje restorano virėjais. Tačiau to, sutinkant su Ambasados vertinimu, nepakanka. UAB (duomenys neskelbtini), kaip matyti iš Juridinių asmenų registro išrašo, užsiima didmenine ir mažmenine prekyba, paslaugų teikimu, bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, tačiau jokių jos patvirtinimų, kad pareiškėjai, atvykę į Lietuvą, realiai galės pradėti dirbti restorane, gaminančiame halal maistą, Ambasadai nebuvo ir teismui nėra pateikta. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių duomenų apie ilgalaikius ryšius su buvimo valstybe (duomenys neskelbtini) (apie šeimą, nekilnojamąjį turtą, buvusią darbovietę), juolab, kad prašyme nurodė, jog yra bedarbiai; pareiškėjai, prašyme nurodę, jog kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia rėmėjas, pragyvenimo lėšos – suteikiama gyvenamoji vieta, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų; pareiškėjai konsului nepateikė jokių apie turimą virėjo išsilavinimą ir (ar) darbo stažą pagal šią pareigybę įrodymų; pareiškėjas S. R. M. pateikė paties jo nepasirašytą darbo sutartį, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis nėra susipažinęs su darbo sutarties sąlygomis, informacija apie darbą jam nėra svarbi; pareiškėjas S. H. 2019 m. liepos mėnesį kreipėsi į Ispanijos ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, nurodęs, jog dirba įmonės vadovu, jam buvo atsisakyta suteikti vizą. Teismas ypač pabrėžia, kad Užimtumo tarnybos leidimai tėra formalūs dokumentai, tuo tarpu Ambasada turėjo prievolę patikrinti, ar pareiškėjai ir realiai galės pradėti dirbti restorane, gaminančiame halal maistą. Minėta, kad tokių įrodymų ir patvirtinimų iš pareiškėjų bei UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo pateikta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Ambasados konsulas iš pareiškėjų pateiktų dokumentų analizės bei pokalbio – interviu su vienu iš pareiškėjų apie su jais visais susijusias aplinkybes metu gautos informacijos padarė pagrįstą išvadą, jog informacija, kuri pareiškėjų buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, ir išvykimą iš Šengeno narių teritorijos iki vizos termino pabaigos, yra nepatikima. Taigi, buvo pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjams nacionalinę vizą.
4. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas taip pat daro išvadą, jog neturi pagrindo abejoti priimtų skundžiamų sprendimų pagrįstumu. Sprendimus priėmė kompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta, kad sprendimų priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ar netinkamai įvertinti turimi duomenys, ar įrodymai, bei pritaikyti teisės aktai. Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, teismas nenustatė kitų ginčijamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje (toliau – ir ABTĮ), todėl Lietuvos Respublikos ambasados Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui 2019 gruodžio 4 d. sprendimai Nr. 397, Nr. 398 ir 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 413 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ paliktini nepakeistais. Pripažinus, kad ginčijami sprendimai dėl atsisakymo išduoti nacionalines vizas yra teisėti bei pagrįsti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjų S. R. M. (S. R. M.), M. R. (M. R.) ir S. H. (S. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.