Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2007-07-09 tarp šalių buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. LT055809 ( toliau- Susitarimas) dėl papildomo finansavimo, nes ženkliai pasikeitė turto vertė. Turtas tada buvo įvertintas 26 490 000 Lt sumai ir papildomai atsakovas finansavo ieškovą 13 350 000 Lt sumai.

2008-06-28 mokėjimo nurodymu Nr. 466 ieškovas pervedė atsakovui 6 199 738,38 Lt, iš kurių 6 155 910,02 Lt buvo skirti Susitarimui padengti, o 43 828,36 Lt Lizingo sutarčiai padengti.

Tačiau 2009 metų pradžioje įsibėgėjus ekonomikos sunkmečiui ieškovas nebeturėjo galimybių tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų, todėl pradėjo vėluoti mokėti įmokas pagal lizingo sutartį. Taip susidarė UAB „Kavaska“ įsiskolinimas „Swedbank lizingas“ UAB. 2009-08-12 ieškovas gavo atsakovo pranešimą Nr. 01-30-4739 apie lizingo sutarties vienašališką nutraukimą. Vykdant minėtą pranešimą buvo nutraukta turto eksploatacija, atsakovas atsiėmė turtą, dėl ko UAB „Kavaska“ prarado ne tik nuosavybės, bet ir valdymo bei naudojimosi teises.

Ieškovo manymu, Lizingo sutarties 11.3 punktas akivaizdžiai pažeidžia ieškovo teises, yra neteisėtas ir naikintinas. O būtent - Lizingo sutarties 11.3. punkte yra numatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1. punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos, taip pat klientas įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius; Lizingo sutarties 1.18 punkte numatyta, kad sutartines įmokos – tai šalių sutartos turto išpirkimo įmokos ir palūkanų įmokos; Lizingo sutarties 1.23 punkte nurodyta, jog turto išpirkimo įmokos – tai pinigų sumos su PVM, kurias pagal įmokų grafiką klientas moka Lizingo bendrovei, dengdamas turto vertę. Tai, kad Lizingo sutarties nutraukimo atveju nėra grąžinamos palūkanų įmokos, yra normalu, kadangi palūkanos yra tam tikras mokestis už naudojimąsi pinigais. Tačiau tai, kad Lizingo sutarties nutraukimo atveju nėra grąžinamos turto išpirkimo įmokos - pinigų sumos, kuriomis ieškovas dengė turto vertę (ją išpirkinėjo), yra nepagrįsta ieškovo atžvilgiu. Toks sutarties punktas nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, kurį ieškovas vertina kaip lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams prieštaraujančią sutarties sąlygą, kuri suteikia galimybę atsakovui nepagrįstai pasipelnyti ieškovo sąskaita. Kadangi Lizingo sutartis buvo sudaryta 2006-09-06 ir turėjo galioti iki 2011-09-30, todėl darytina išvada, kad kuo ilgiau yra vykdoma sutartis (kuo daugiau turto išpirkimo įmokų yra sumokėta), tuo labiau atsakovui apsimoka sutartį nutraukti vienašališkai. Be to, atsižvelgtina į tai, kad Lizingo sutartį paruošė atsakovas, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas (CK 6.185 str.), dėl kurių jokios derybos, esant ikisutartiniams santykiams, tarp šalių nevyko. Šias sąlygas (lizingo sutarties 11.3. punktą), ieškovo nuomone, taip pat galima laikyti netikėtomis sutarčių standartinėmis sąlygomis (CK 6.186 str.), kadangi tokios sąlygos (kad sutarties nutraukimo atveju turto išpirkimo įmokos nebus grąžinamos) ieškovas negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje nurodė, kad Lizingo sutarties 11.3 punkto sąlygai iš esmės pažeidžiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą turėtų būti netaikoma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 11 628 792 Lt turto išpirkimo įmokų, be to, 601 190,73 Lt palūkanų ir dar sumokėjo visas išlaidas notarui už pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimą, Lizingo sutarties 11.3 punkto sąlyga nepagrįstai suteikia atsakovui pranašumą ir pažeidžia pusiausvyros principą, todėl negali būti taikoma.

Pagal Lizingo sutartį sumokėtų įmokų grąžinimas šias sutartis nutraukus nėra numatytas jokiame teisės akte bei yra nesuderinamas su CK. Kaip ir paprastos turto nuomos atveju, lizingo gavėjo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį vykdymas yra tęstinis ir dalus. Tai reiškia, kad ieškovas prievolę sumokėti visą Lizingo sutartyse nurodytą kainą privalėjo vykdyti dalimis ir tam tikrais terminais mokėdamas nustatyto dydžio įmokas. Ieškovas, reikalaudamas grąžinti pagal nutrauktą Lizingo sutartį atsakovui sumokėtas įmokas, prašo grąžinti viską, ką jis yra perdavęs kitai šaliai vykdydamas sutartį, t. y. ieškovas siekia taikyti restituciją. Tačiau CK 6.222 str. 2 d. nustato, kad jei sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Šiuo atveju po Lizingo sutarties nutraukimo ieškovas neatliko jokių mokėjimų pagal Sutartis. Tenkinti ieškinį CK 6.228 str. pagrindu būtų galima tik tuo atveju, jie ieškovas pagal Lizingo sutartį negautų nieko arba jo gaunama nauda būtų neproporcingai maža atsižvelgiant į jo prievolę. Tik įrodžius šią aplinkybę galima teigti, jog sudaryta sutartis įtvirtina esminę šalių nelygybę. Šiuo atveju konstatuota (šią aplinkybę patvirtina ir ieškovas), kad Lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas galėjo valdyti ir naudotis Lizingo sutarties dalyku esančiu turtu, t. y. ieškovas gavo apibrėžtas daiktines teises į šį turtą ir vystė jame ūkinę - komercinę veiklą, iš kurios buvo uždirbamos bendrovės pajamos ir t. t. Pagal Lizingo sutartį ieškovas gavo visa tai, ko siekė ir pagrįstai galėjo tikėtis. Todėl nebuvo esminės Lizingo sutarties šalių įsipareigojimų disproporcijos. Taip pat nesutinka su ieškovo teiginiu, kad ginčijama Lizingo sutarties nuostata suteikia galimybę „Swedbank lizingas“, UAB nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. „Swedbank lizingas“, UAB iš ieškovo sumokėtas pinigų sumas gavo Lizingo sutarties pagrindu, todėl šiuos pinigus gavo teisėtai ir pagrįstai. Kadangi šiuo atveju ieškovas dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių (įgyti turto nuosavybės teisę) taip, kad išvengtų nuostolių atsiradimo rizikos, „Swedbank lizingas“, UAB negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu. Ieškovas turėjo galimybes derėtis dėl Lizingo sutarties sąlygų arba kreiptis į kitą finansuotoją. Tačiau ieškovas laisva valia, niekieno neverčiamas nusprendė pasinaudoti „Swedbank lizingas“, UAB teikiamomis paslaugomis, tuo pačiu patvirtindamas, jog jam yra priimtinos siūlomos finansavimo sąlygos. Sutartys buvo sudarytos tarp dviejų lygiaverčių juridinių asmenų (verslininkų), todėl ieškovo elgesį reikia vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus civilinės apyvartos dalyvio elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Sutartis sudaryta dviejų juridinių asmenų negali būti pripažinta negaliojančia vien todėl, kad jos sąlygos vienai iš sutarties šalių yra labiau palankios nei kitai. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad bendrovė įvertino perimtą turtą praėjus vos daugiau nei 6 mėnesiams, taip pat atliko vertinimą turto perėmimo dienai, t.y. 2009-11-25 ir jo vertė yra analogiška vėlesniam vertinimui, kurį atsakovas pateikė. Pastatų rekonstrukcija buvo atlikta iki ginčo sutarties sudarymo ir turto pardavimo, tai patvirtina pridėti dokumentai. Atsakovas negavo įmokų pagal abi sutartis virš 18 milijonų litų, todėl jo nuostoliai yra daug didesni nei gauta nauda. Šiuo metu yra pardavinėjamas nekilnojamas turtas ir jo oficiali kaina yra virš 4 milijonų litų. Pirkėjas nei vienas neatsirado, todėl ieškovo teigimas, kad pastatų vertė siekia net daugiau nei 20 milijonų litų yra nepagrįstas rinkos sąlygų. Turtas anksčiau nebuvo pardavinėjamas, nes tik ieškovo prašymu jis buvo areštuotas, todėl jo parduoti atsakovas negalėjo. Pastatai yra apdrausti atkuriamosios vertės kainomis, kurios yra ženklai aukštesnės nei rinkos vertė, todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad pastatų vertė yra didesnė, nes tai patvirtina sudarytos draudimo sutartys.

Šalys 2006-09-06 sudarė lizingo sutartį Nr.LT038100, kuria Swedbank Lizingas, UAB įsipareigojo iš ieškovo nurodyto pardavėjo ( šiuo atveju pardavėjas buvo pats ieškovas) įsigyti turtą ( pastatus-sandėlius), nurodytus Lizingo sutarties priede Nr.1 ir perduoti įsigytą turtą valdyti ir naudotis ieškovui, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais mokėti sutartines įmokas bei vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus (t.1, b.l.19-26) Atsakovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal minėtą Lizingo sutartį, 2006-09-12 Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi iš ieškovo įsigijo 8 766 220 Lt. vertės ieškovo nurodytą turtą bei Lizingo sutarties pagrindu perdavė jį valdyti ir naudotis ieškovui (t.1, b.l.11-16). 2007-07-09 šalys prie 2006-09-06 Lizingo sutarties pasirašė papildomą susitarimą Nr. LT055809( toliau-Susitarimas) dėl papildomo finansavimo suteikimo. Papildomai atsakovas ieškovui suteikė 3 866 427,25 EUR finansavimą ( kas sudaro 13 350 000Lt.), atsižvelgus į tai, kad turto rinkos vertė ženkliai viršijo neišpirktą turto vertę pagal Lizingo sutartį. ( t.2, b.l.44-49). Atsakovas 2009-08-12 pranešimu Nr.01-30-4739 Lizingo sutartį vienašališkai nutraukė (t.1, b.l.27). Pranešime dėl vienašališko sutarčių nutraukimo nurodė, kad pagal Swedbank Lizingas, UAB apskaitos skyriaus duomenis, UAB „Kavaska“ laiku nesumokėjo įmokų, nurodytų sutartyje, skola – 174 905,36 Lt. Nurodyta, kad ieškovo prisiimtų finansinių įsipareigojimų nevykdymas bei netinkamas vykdymas yra esminis sutarčių pažeidimas, suteikiantis teisę Swedbank Lizingas, UAB vadovaujantis sutarčių sąlygomis ir CK 6.217 str. pagrindu vienašališkai nutraukti sutartis.

Lietuvos Aukščiausiajam teismui panaikinus Panevėžio apygardos teismo sprendimą, ieškovui buvo sudarytos visos galimybės tikslinti savo ieškinio reikalavimus ir teikti įrodymus. Ieškovas šia teise pasinaudojo ir 2012-12-28 pateikė teismui patikslintą ieškinį( t.1,b.l. 161-168), kuriuo pakeitė vieną iš ieškinio dalykų, t.y. atsisakė reikalavimo priteisti jam natūra nekilnojamąjį turtą, o prašė priteisti 24 534 162,36 Lt. piniginę kompensaciją taip taikant dvišalę restituciją. Kitą reikalavimą – pripažinti Lizingo sutarties 11.3 punktą negaliojančiu papildė nauju reikalavimu pripažinti jį ir netaikytinu. Ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti sudarytą Lizingo sutartį negaliojančia ar Susitarimą negaliojančiu, nors kasaciniame skunde kėlė tokį reikalavimą. Ieškovo teiginys, kad tai yra viešasis interesas ir teismas gali panaikinti minėtas sutartis jį gindamas, nepagrįstas bylos medžiaga. Ta aplinkybė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, nereiškia, jog Lizingo sutarties ir Susitarimo sudarymo metu, buvo viešasis interesas ir teismas jį turėtų ginti. Minėtos sutartys buvo sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jos buvo sudarytos jo vadovui viršijant jam suteiktus įgalinimus arba turint tikslą privesti įmonę prie bankroto, todėl viešojo intereso nėra ir ieškovui neginčijant sutarytų sutarčių teisėtumo, teismas negali peržengti ieškinio reikalavimo ribų. Todėl teismas bylą nagrinėja tik ieškinyje keliamų reikalavimų ribose.

Ieškovo argumentas, kad nutraukus Lizingo sutartį prieš terminą, ieškovas prarado ne tik nuosavybės, bet ir valdymo bei naudojimosi turtu teises yra teisiškai nepagrįstas, nes teisėtas turto savininkas pagal 2006-09-12 sutartį yra Swedbank Lizingas, UAB (t. 1,b.l.11-16). Grįžtamasis lizingas – tai finansinio lizingo rūšis, kai klientas parduoda jam priklausantį turtą lizingo bendrovei ir finansinio lizingo sutarties pagrindu jį išsimokėtinai išperka atgal. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad grįžtamasis lizingas yra viena iš verslo finansavimo formų, kuria ieškovas pasinaudojo tikslu gauti finansavimą iš atsakovo, bet neįgyti tam tikrą turtą nuosavybės teise.

Bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad toks finansavimas ieškovui suteiktas buvo (Swedbank Lizingas, UAB sumokėjo ieškovui sutartą turto pirkimo kainą bei perdavė turtą naudotis ir valdyti ieškovui, suteikė papildomą finansavimą pagal Susitarimą). Ieškovas neginčijo ir nepateikė jokių duomenų, kad jis nebūtų gavęs iš atsakovo sumų, kurios nurodytos Lizingo sutartyje ir Susitarime. Tokiu būdu, ieškovas iš atsakovo yra gavęs 22 116 220 Lt. finansavimą. Todėl teismas konstatuoja, kad ieškovas gavo visa tai ko siekė ir tikėjosi sudarymas Lizingo sutartį ir papildomą susitarimą.

Ginčo dėl to, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį ir Susitarimą byloje nėra. Pažymėtina tai, kad turtą atsakovas įgijo ieškovo iniciatyva ir interesais. Swedbank Lizingas, UAB, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra siekti pelno teikiant finansines paslaugas klientams, o ne asmuo, kuris užsiima nekilnojamojo turto nuoma ar pardavimu. Ieškovas neteko turto valdymo ir naudojimo teisių bei prarado galimybę įsigyti turtą nuosavybės teise, nes nevykdydamas savo įsipareigojimų pažeidė sutarties sąlygas. Byloje taip pat nėra ginčo dėl sumokėtų ieškovo įmokų. Ieškovas sutiko, kad jis, pagal atsakovo pateiktą 2013-01-29 pažymą, iš viso pagal sutartis atsakovui yra sumokėjęs 15 192 565,74 Lt., iš jų turto išpirkimo įmokų 13 395 559,59 Lt., palūkanų 1 697 143,15 Lt., sutarčių mokesčių 63 377 Lt., kitų mokėjimų tame tarpe ir delspinigių 36 486 Lt.(t.4,b.l.1 149).

Finansinės nuomos teisiniams santykiams būdinga tai, kad nuomininkas naudojasi nuomotojui priklausančiu daiktu už atlyginimą. Lizingo sutartimi mokamos dviejų rūšių įmokos: turto išpirkimo ir palūkanos. Palūkanos, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, yra lizingo davėjo (nuomotojo) už suteiktą finansinę paslaugą gaunamas pelnas. Už naudojimąsi lizinguojamu turtu mokamos turto išpirkimo įmokos, kurios taip pat dengia lizingo davėjo už turto įsigijimą patirtas išlaidas. Sutarčių laisvės principas suponuoja šalių teisę susitarti kokiu būdu bus mokamas atlyginimas už naudojimąsi turtu. Šiuo konkrečiu atveju šalys susitarė, kad atlyginimas už naudojimąsi turtu mokamas dvejomis įmokomis, tačiau tai nepakeičia minėtų įmokų paskirties.

Lizingo sutarties tikslas yra gauti turto valdymo ir naudojimo teises bei teisę sutartyje nustatytomis sąlygomis įgyti sutarties dalyku esančio turto nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei nurodytus teisinius argumentus darytina išvada, kad pagal lizingo sutartį ieškovas gavo visa tai ko siekė ir pagrįstai tikėjosi, t.y. tarp sutarties šalių įsipareigojimų disproporcijos nebuvo. Kadangi ieškovas dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių (įgyti nuosavybės teisę) taip, kad išvengtų nuostolių atsiradimo rizikos, atsakovas Swedbank Lizingas, UAB negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjęs ( CK 6.242 str.3 d.). Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad aplinkybė, jog Swedbank Lizingas, UAB yra finansų įstaiga, savaime nereiškia, kad ieškovas yra, buvo ekonomiškai ar kitaip priklausomas nuo Swedbank Lizingas, UAB, nes atsakovas yra ne vienintelė finansavimo paslaugas teikianti bendrovė. Ieškovui buvo priimtinos Swedbank Lizingas, UAB pasiūlytos sutarties sąlygos, ieškovas turėjo galimybę derėtis dėl Lizingo sutarties sąlygų, prašyti jas keisti arba kreiptis į kitą finansavimo paslaugas teikiančią įmonę. Sutartis sudaryta laisva valia dviejų juridinių asmenų, veikiančių savo rizika. Taigi ieškovas tiek sudarydamas Lizingo sutartį, tiek vėliau papildomą Susitarimą dėl papildomo finansavimo, turėjo visas galimybes derėtis su atsakovu dėl tam tikrų sąlygų, tuo labiau, kad Susitarimas buvo pasirašytas praėjus beveik metams nuo Lizingo sutarties pasirašymo, ieškovas privalėjo numatyti savo galimybes laiku ir tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles. Lietuvos Aukščiausiais teismas 2012-11-12 nutartyje pažymėjo, kad ginčijama Lizingo sutarties 11.3 punkto sąlyga negrąžinti įmokėtų įmokų lizingo gavėjui( ieškovui) kvalifikuotina kaip susitarimas dėl vienašalės restitucijos ir priskirtina civilinės atsakomybės taikymui sutartį pažeidusiai šaliai. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas turi patikrinti, ar atitinkamos sąlygos taikymas konkrečios sutarties vykdymo kontekste nereikš nepagrįsto civilinės atsakomybės išplėtimo vienos iš šalių atžvilgiu. Todėl būtina nustatyti, ar atsakovas gavęs nekilnojamąjį turtą po sutarties nutraukimo padengia pilnai savo nuostolių ir dar turi naudos, ar sumokėtos įmokos ir perimtas turtas padengia tik turėtus nuostolius ir pilnai atitinka tai, ką atsakovas būtų gavęs, jei ieškovas būtų tinkamai vykdęs įsipareigojimus pagal sutartį.

Atsakovas pateikė 2013-01-29 pažymą ( t.4,b.l. 149), kurioje nurodoma, kad pagal sudarytą Lizingo sutartį ir Susitarimą atsakovas tikėjosi gauti: 22 116 220 Lt. įmokų turto vertei padengti, 3 998 881,22 Lt. palūkanų, 63 377 Lt. sutarties mokesčio, 39 178,85 Lt. nekilnojamojo turto mokesčio ir kitas mokėtinas sumas, bei priskaičiuoti 12 563,89 Lt. delspinigių. Viso atsakovas iš sudarytos Lizingo sutarties ir Susitarimo tikėjosi gauti 26 230 220,96 Lt. Iki sutarties nutraukimo atsakovas turto išpirkimo įmokų yra sumokėjęs 13 395 559,59 Lt., kas sudaro tik daugiau nei pusė turto vertės pagal suteiktą finansavimą, 1 697 143,15 Lt. palūkanų, kas sudaro tik 1/3 dalį numatytų gauti palūkanų, taip pat nepilnai sumokėjo nekilnojamojo turto bei kitus mokesčius ir priskaičiuotus delspinigius. Ieškovas šių atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, sutiko su nurodytomis įmokomis bei pagal pateikus mokėjimo grafikus priskaičiuotas palūkanas bei priskaičiuotus delspinigius už nesavalaikį įmokų sumokėjimą. Todėl akivaizdu, kad atsakovas negavo tai ko tikėjosi iš suteikto finansavimo ieškovui. Negauta suma sudaro daugiau nei 11 milijonų litų.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir nustatant atsakovo nuostolių dydį, būtina išsiaiškinti perimto turto vertę sutarties nutraukimo momentui, t.y. turto perdavimo dienai 2009-11-25. Abi šalys pateikė turto vertinimo ataskaitas turto perdavimo dienai. Ieškovo pateikta ataskaita nustatyta, kad turto vertė 2009-11-25 dienai buvo 12 541 000 Lt. Apklaustas byloje liudytoju vertintojas V. J. nurodė, kad norint sužinoti tikrą rinkos kainą reikia pastatą parduoti. Jis atlikdamas vertinimą ėmė artimiausiai tos vietovės buvusius sandorius, panašius pastatus tiek savo dydžiu, tiek savo paskirtimi. Nurodė, kad 2007 metais buvo pats pikas nekilnojamojo turto kainų augimui, 2008 m. augimas sustojo, o 2009 metais vertė krito. Liudytojas taip pat paaiškino, kad jis pasirinko lyginamuosius objektus savo nuožiūra ir buvo pasirinktas brangiausias objektas. Liudytojas negalėjo paaiškinti kodėl vertinimo ataskaitos lentelėse (psl.16-18) lyginamųjų objektų plotai yra ženkliai mažesni už vertinimo objektą, taip pat negalėjo paaiškinti kodėl analogiškiems amžiaus objektams pataisos koeficientas taikomas skirtingas, nuo 2 iki 10 procentų. Taip pat liudytojas negalėjo atsakyti kodėl netaikė pataisos dėl ploto palyginamajam objektui Nr. 3 ( 2 lentelė, psl. 16), kodėl nėra taikyta pataisa dėl šildymo.

Atsakovas pateikė dvi ataskaitas apie turto vertę 2009-11-25. Pirma pateikė ataskaitos duomenis, kad turtas buvo įvertintas 2010 metų liepos mėnesį, kai atsakovas rengėsi turtą pardavinėti. Turto vertė 2010-07-08 nustatyta 5 240 000 Lt. (t.2,b.l.52). Tas pats vertintojas atliko perduotų pastatų vertinimą ir 2009-11-25 dienai. Pateikta ataskaita nustatyta, kad perimto turto vertė tai dienai buvo 5 080 000 Lt.. Apklaustas liudytoju vertinimą atlikęs vertintojas A. S. paaiškino, kad jis nustatydamas vertę, rėmėsi taip pat lyginamuoju metodu ir pasirinko pastatus, kurie buvo artimiausi plotu, paskirtimi ir verčių zona. Atlikdamas vertinimą rėmėsi VĮ Registrų centras duomenų baze ir sandoriai imti 12 mėnesių laikotarpyje nuo vertės nustatymo datos atgal. Šią nuostatą reglamentuoja įstatymas ir vertinimo metodika. Liudytojas taip pat paaiškino, kad buvo vertinamas kiekvienas pastatas atskirai ir buvo įvertinta tai, kad prie vieno iš pastatų nėra privesta jokių inžinierinių tinklų išskyrus elektrą ir signalizaciją. Atsižvelgta buvo į tai, kad Panevėžio mieste didesnę paklausą turi mažesni sandėliavimo sandėliai. Kuo didesnis plotas tuo mažiau objektas yra patrauklus.