Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Arūno Paštuolio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti darbą bei per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam 108,46 Eur padarytą turtinę žalą.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. Š. priteista 1806,30 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai šeši eurai 30 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš A. Š. priteista 108,46 Eur (vienas šimtas aštuoni eurai 46 ct) turtinei žalai atlyginti ir 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam A. K..

Iš A. Š. priteista 495 Eur (keturi šimtai devyniasdešimt penki eurai) proceso išlaidų nukentėjusiajam A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. Š. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 29 d., apie 14.18 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia pakišo koją A. K. už blauzdos ir rankomis nukentėjusįjį stūmė, dėl ko A. K. nugriuvo ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam ant žemės, sugriebė už jo bliuzono gaubtuvo, traukė jį atgal taip nukentėjusįjį smaugdamas, po to, nukentėjusiajam atsistojus, tyčia su jėga vertė jį per savo petį, dėl ko nukentėjusiajam krentant jo dešinė koja su jėga trenkėsi į žemę, tokiais veiksmais nukentėjusiajam padarė sužalojimus – poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinio juosmens srityje, dešinės blauzdos šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinį lūžį, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžį su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžį, t. y. dėl blauzdos kaulų lūžimų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Jonas Grigaravičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis A. K., jo atstovė advokatė Kristina Raulinaitienė ir prokurorė Aistė Česaitienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamosios kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

9. Anksčiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant A. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

11. Kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, arba kad būtų pripažinta būtinoji gintis, yra nepagrįsti ir atmetami. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. Š. kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.

12. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai A. Š. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad jis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam A. K. ir nurodo, kad jis veikė būtinosios ginties principu, nes nukentėjusysis pirmas puolė jį (nuteistąjį A. Š.) ir jis tik gynėsi. Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, paneigtas bylos duomenimis, todėl atmestinas.

15. Iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. Š. savo kaltės nepripažino visiškai, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad A. Š. sužalojo nukentėjusįjį A. K. ir taip jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šie įrodymai yra nukentėjusiojo A. K., liudytojos R. G. parodymai, specialisto išvados ir kita rašytinė bylos medžiaga, kurių visuma patvirtina, kad A. Š. sužalojo nukentėjusįjį A. K. ir taip jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

18. Kaip teisingai ir pagrįstai nurodė apylinkės teismas, kad tarp A. Š. ir nukentėjusiojo A. K. įvyko konfliktas, be nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, patvirtina ir liudytojos R. G. duoti parodymai. Ji nurodė, kad paėmusi sūnų R. perdavė jį sūnui U., kuris R. nusivedė į namus, o ji pati liko kieme, norėdama įsitikinti, kad buvęs jos sutuoktinis A. Š. išvažiuos, nes situacija buvo nemaloni, jautėsi įtampa. Nurodė, kad jiedu (A. Š. ir A. K.) nuo jos buvo pakankamai toli, ji negirdėjo, ką jie kalbėjo, tačiau abu kalbėjo pakeltu tonu. Teigė, jog matė, kaip nuteistasis stūmė nukentėjusįjį už pečių ir koja kirto per šio koją ir nukentėjusįjį parvertė ant žemės ir pats nuteistasis nugriuvo ant nukentėjusiojo. Tuomet ji pribėgo arčiau. Nukentėjusysis ranka bandė atsistumti A. Š. nuo savęs. Nurodė, jog nuteistasis atlikinėjo imtynių veiksmus, bandė nukentėjusįjį smaugti. Nuteistasis nukentėjusįjį persuko ant pilvo, naudojo dziudo veiksmus. Nuteistasis, paėmęs už nukentėjusiojo bliuzono gobtuvo, užsuko ranką, traukdamas bliuzoną, nukentėjusįjį smaugė. Ji (R. G.) prašė paleisti nukentėjusįjį, nuteistasis neklausė, smaugė toliau. Ji pradėjo šaukti, kad kvies policiją, tuomet A. Š. paleido nukentėjusįjį. Vyrai abu atsistojo, tuomet nukentėjusiojo kojos buvo sveikos. Po to A. Š. pasakė ,,dar tau negana“ ir griebė nukentėjusįjį už rankos, jis (nuteistasis) lengvai pritūpė, sukdamasis metė nukentėjusįjį per klubą ant peties ir metė ant žemės, nukentėjusysis dešine kūno puse krito ant žemės, nukentėjusiojo koja trenkėsi į žemę ir lūžo.

21. 2020 m. sausio 17 d. Specialisto išvadoje (t. 1., b. l. 39-40) konstatuota, kad atlikus pakartotinį A. K. dešinės blauzdos ir čiurnos rentgeno nuotraukų vertinimą. nustatyta, kad A. K. buvo padaryta šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinis lūžis, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžis su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžis. Nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti nugriuvus ant kieto paviršiaus ar panašiomis aplinkybėmis. Neatmetama galimybė, kad minėti sužalojimai galėjo gautis A. K. dešinei kojai su didele jėga trenkiantis į kietą paviršių galimai po atlikto kovinio veiksmo.

22. Įvertinus specialisto išvadas, nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos R. G. parodymus, daroma išvada, kad šie duomenys paneigia apelianto A. Š. aiškinimą ir pateiktą argumentą, kad A. K. susižalojo pats griūdamas. Priešingai, yra pagrindas tvirtinti, kad A. K. buvo sužalotas A. Š. atliktais veiksmais, o būtent, sužalojimai galėjo atsirasti A. K. dešinei kojai su didele jėga trenkiantis į kietą paviršių, galimai, po atlikto kovinio veiksmo.

24. Apelianto keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs ar netaisyklingai pastatęs koją smūgiuodamas nuteistajam, tačiau ši versija yra laikytina tik niekuo nepagrįsta prielaida ir spėjimu, kadangi jos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

25. Pažymėtina, jog A. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, t. y. specialisto išvada Nr. G2363/2019(02), kurioje nurodyta, kad poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimas dešinio juosmens srityje, dešinės blauzdos kaulų lūžimai A. K. padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais dėl ne mažiau keturių trauminių poveikių (kontaktų. Sužalojimų pobūdis ir medicininių dokumentų duomenys neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. būtent 2019 m. rugpjūčio 29 d. Sužalojimai dėl blauzdos kaulų lūžimų vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat A. Š. kaltę patvirtina ir kita specialisto išvada Nr. pG 213/2020(02), kurioje nurodyta, kad atlikus pakartotinį A. K. dešinės blauzdos ir čiurnos rentgeno nuotraukų vertinimą, nustatyta, kad A. K. buvo padaryta šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinis lūžis, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžis su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžis. Nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti nugriuvus ant kieto paviršiaus ar panašiomis aplinkybėmis. Neatmetama galimybė, kad minėti sužalojimai galėjo gautis A. K. dešinei kojai su didele jėga trenkiantis į kietą paviršių galimai po atlikto kovinio veiksmo.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo nagrinėjamu atveju, nekyla ginčo, kad tarp A. Š. ir A. K. įvyko žodinis konfliktas, kuris peraugo į fizinį kontaktą. Visos išvardytos ir nustatytos aplinkybės, t. y. nukentėjusiojo A. K., liudytojos R. G. parodymai, specialisto išvados, patvirtina, kad nukentėjusiajam A. K. sužalojimas buvo padarytas kontakto su nuteistuoju A. Š. metu, ir sužalojimai dėl blauzdos kaulų lūžimų vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

27. Nors viso baudžiamojo proceso metu apeliantas savo kaltės nepripažino ir teigė, kad A. K. jokių smūgių nesudavė, jokių metimų neatliko, o koja galėjo išnirti pradinėje stadijoje, kai jį puolė, yra nepagrįsta, todėl atmestina. Traumos A. K. padarymo mechanizmą, kurį nurodė nukentėjusysis, patvirtina minėtos specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam A. K. negalėjo būti padaryti nugriuvus ant kieto paviršiaus ar panašiomis aplinkybėmis, taip pat neatmetama galimybė, kad minėti sužalojimai galėjo gautis A. K. dešinei kojai su didele jėga trenkiantis į kietą paviršių galimai po atlikto kovinio veiksmo. Šias aplinkybes ir išvadas teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir apklaustas specialistas D. T., kuris nurodė, kad lūžiai A. K. negalėjo gautis paprastai nukritus, o tam, kad įvyktų toks lūžis, turi arba čiurna pakrypti, arba čiurna turi būti sukama apie savo ašį, šiuo konkrečiu atveju lūžo du kaulai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas D. T. patvirtino savo išvadas ir nurodė, kad nustatyti sužalojimai negalėjo gautis paprastai susikibus ir nugriuvus. Konstatuota, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas būtent specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apylinkės teismas teisingai įvertino ir R. G. parodymus ir ryšį su nuteistuoju, ji yra buvusi A. Š. sutuoktinė ir yra dabartinė nukentėjusiojo A. K. sugyventinė. Apylinkės teismas nurodė, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau daroma išvada, kad nėra pagrindo nesiremti liudytojos R. G. parodymais, kadangi iš esmės jos parodymai neprieštarauja nuteistojo A. Š. ir nukentėjusiojo A. K. parodymams dėl to, kad tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Be to, liudytojos R. G. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys: specialisto išvados, specialisto paaiškinimai dėl sužalojimo mechanizmo, ir liudytojo policijos pareigūno V. R. parodymai apie tai, kad atvykus į įvykio vietą R. G. nurodė, jog buvęs vyras užpuolė dabartinį vyrą, metė jį per petį ant žemės ir dėl to jam lūžo koja. Be to, nustatyta, kad įvykio dieną skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą, R. G. nurodė analogiškas aplinkybes. Taip pat įvertinama ta aplinkybė, kad viso baudžiamojo proceso metu ikiteisminiame tyrime ir teisme liudytojos R. G. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams ir duomenims.

29. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra A. Š. tiesioginio fizinio poveikio nukentėjusiajam išdava, yra teisinga ir pagrįsta. Kaip nurodė apylinkės teismas, jog tarp atsiradusių pasekmių ir A. Š. neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad nuteistasis smurtinius veiksmus atliko intensyviai, pavojingo veiksmo atlikimas t. y. nukentėjusiojo metimas per petį, patvirtina A. Š. siekį, sužaloti nukentėjusįjį, panaudojant fizinę jėgą, todėl numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami, tačiau elgėsi pavojingai, nedėjo pastangų išvengti padarinių, jų norėjo, taip sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Remiantis paminėtu, A. Š. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė teisingą išvadą dėl A. Š. kaltės įrodytumo klausimo, t. y. pagrįstai nustatė, kad būtent jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą, tai yra tyčia, pakišo koją A. K. už blauzdos ir rankomis nukentėjusįjį stūmė, dėl ko A. K. nugriuvo ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam ant žemės, sugriebė už jo bliuzono gaubtuvo, traukė jį atgal taip nukentėjusįjį smaugdamas, po to, nukentėjusiajam atsistojus, tyčia su jėga vertė jį per savo petį, dėl ko nukentėjusiajam krentant jo dešinė koja su jėga trenkėsi į žemę, tokiais veiksmais nukentėjusiajam padarė sužalojimus – poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinio juosmens srityje, dešinės blauzdos šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinį lūžį, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžį su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžį.

31. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, surinktus įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai, nevertino visos buvusios konfliktinės situacijos įvykio metu, nevertino visų įrodymų viseto, o esamus įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis, kad nepagrįstai nesivadovavo jo sūnaus A. Š. parodymais.

32. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad liudytojas A. Š. yra nuteistojo A. Š. sūnus, jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl pagrįstai laikė, kad jo parodymai nepatikimi ir teismas jais pagrįstai nesirėmė. Apylinkės teismas analogiškas aplinkybes nustatė ir dėl nepilnamečio liudytojo U. A. duotų parodymų. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų A. Š. ir U. A. parodymais, kadangi jie laikytini nepatikimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas atidžiai tyrė visus byloje surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą išvadą dėl nepilnamečių liudytojų parodymų nepatikimumo.

33. Apeliantas skunde nurodo, jog apylinkės teismas nepasisakė ir nevertino to, kad jam (A. Š.) buvo nustatyti sužalojimai 2019 m. rugpjūčio 30 d. specialisto išvadoje, kurie atsirado ginantis nuo A. K. puolimo. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Prienai) prokurorės 2020 m. birželio 10 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-38944-19 nutrauktas, nustačius, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo naujai vertinti sužalojimus, kuriuos patyrė nuteistasis A. Š., todėl šis skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

34. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad jo veiksmai turėtų būti priskiriami būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis), kadangi pirmasis puolė nukentėjusysis A. K..

35. Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

36. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

37. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų A. Š. nurodomą faktą, jog jis gynėsi nuo agresyvių veiksmų ir puolimo. Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina tokios nuteistojo A. Š. išsakytos pozicijos.

38. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertindamas visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė vienareikšmišką išvadą, jog puolančius, agresyvius veiksmus toje konfliktinėje situacijoje atliko tik A. Š..

39. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su šia apylinkės teismo išvada. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis A. K. sudavė smūgius, todėl aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visetą, daro išvadą, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į nuteistąjį A. Š.. Apylinkės teismas, įvertinęs nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinio lūžio, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžio su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžio, padarymo mechanizmą, padarė teisingą išvadą, kad A. Š. veiksmai buvo ne gynybinio, bet puolamojo pobūdžio. Todėl nagrinėjamu atveju nenustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, numatytos BK 28 straipsnyje, sąlygos.

40. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, argumentai, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma. Esant šioms aplinkybėms, nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, o įrodymai suformuoti prielaidų pagrindu ir jų nepatikrinus. Pažymėtina, kad įrodymus teismas vertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų ir juos patikrinęs baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais.

41. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai A. Š. skyrė laisvės apribojimo bausmę, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.

42. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai tenkino civilinius ieškinius. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat negali sutikti, kadangi jie nėra pagrįsti, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir keisti nuosprendį šiuo klausimu, nėra teisinio pagrindo.

43. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

44. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisdamas nukentėjusiajam A. Š. 3000 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam nusikaltimu buvo padaryta neturtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusysis A. K. savo ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio iš esmės grindė patirtu skausmu dėl padarytų sužalojimų, dvasiniais išgyvenimais, patirtu stresu, o dėl kojos lūžių buvo atliktos dvi operacijos ir ateityje reikės dar vienos, kad būtų pašalinta iš kojos likusi plokštelė. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas sumažino nukentėjusiojo norimą neturtinės žalos dydį, nustatydamas, kad 4500 eurų dydžio neturtinė žala akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis A. Š. savo tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam A. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl šeivikaulio vidurinio trečdalio skeveldrinis lūžio, dešinės medialinės kulkšnies ir blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžio su pėdos panirimu bei dešinės išorinės kulkšnies apatinio krašto lūžio. Nors nukentėjusysis teigia, kad reikės atlikti dar vieną operaciją, dėl ko jis patirs nepatogumų, tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajam dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų būtų padarytas negrįžtamas sveikatos pakenkimas, kad būtų nustatytas nedarbingumo lygis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją ir teismo priimtas sprendimas, iš nuteistojo A. Š. priteisti A. K. 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti, atitinka įstatymo reikalavimus, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką panašiose bylose.

45. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu visiškai patenkino nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į tai, kad turtinės žalos dydis susideda iš: išlaidų kurui ir medicininių priemonių įsigijimo, pagrįstai tenkino civilinio ieškinio dalį. Kaip nurodė apylinkės teismas, žala ieškovui kilo dėl tyčinių nusikalstamų A. Š. veiksmų, todėl jis privalo visiškai atlyginti patirtą turtinę žalą.

46. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

47. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautas nukentėjusiojo A. K. atstovės advokatės Kristinos Raulinaitienės prašymas priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusiojo A. K. atstovė advokatė Kristina Raulinaitienė pateikė pinigų priėmimo kvitą apie nukentėjusiojo atstovei sumokėtus 550 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą (t. 3, b. l. 107-108). Prašomos priteisti išlaidos sietinos su nukentėjusiojo atstovavimu apeliacinės instancijos teismo procese.

48. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, taip pat teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo turi būti priteistos nukentėjusiojo atstovavimo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajam A. K. iš A. Š. 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) – nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovė apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.