- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-10
- Bylos Nr.
- 2A-880-259/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- M. A.
- Ieškovas
- A. P., R. P.
- Trečiasis asmuo
- gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr
- Advokatai
- Daiva Markauskaitė
Procesinio dokumento kategorija 30.3, 45.1, 52.1, 121.1, 121.15, 121.21
2008 m. rugsėjo 10 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovui M. A. , atsakovo atstovei advokato padėjėjai Daivai Markauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-45-486/2008 pagal ieškovų A. P. ir R. P. ieškinį atsakovui M. A. , tretiesiems asmenims antstoliui D. B. , UAB DK „PZU Lietuva“, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, BUAB „Kirtimų statyba“ ir gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr.675 dėl teisių gynimo, turto pardavimo iš varžytynių akto ir teisinės registracijos panaikinimo bei pagal atsakovo M. A. priešieškinį ieškovams A. P. ir R. P. , tretiesiems asmenims gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr.675, antstoliui D. B. , UAB DK „PZU Lietuva“, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui ir BUAB „Kirtimų statyba“ dėl daiktinių teisių gynimo, sutarties, perdavimo-priėmimo akto, pažymos pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai ieškiniu (t.1, b.l.13-14) prašė panaikinti 2006-05-25 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr.0035/06/00021, panaikinti atsakovo M. A. vardu atliktą patalpos-garažo (boksas Nr.1), žymėjimas plane G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją (t.1, b.l.43-46).
Atsakovas priešieškiniu (t.3, b.l.105-111) prašė 2000-04-15 sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens 675-osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos ir ieškovo A. P. , pripažinti 2000-04-15 garažo pirkimo-pardavimo sutartimi ir taikyti pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas; pripažinti negaliojančia 2000-04-15 garažo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas; pripažinti negaliojančiu iš 2000-04-15 sandorio išvestinį 2000-07-19 garažo perdavimo-priėmimo aktą; pripažinti negaliojančia 2000-07-21 675-osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymą Nr.815; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino 2006-05-25 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0035/06/00021 negaliojančiu, pripažino atsakovo M. A. vardu atliktą patalpos-garažo, žymėjimas plane G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją negaliojančia, taikė restituciją, grąžinant garažą, plane pažymėtą G-1, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, jo savininkams ieškovams A. P. ir R. P. bei įpareigojo antstolį D. B. per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovui M. A. 10 560 Lt, sumokėtų už iš varžytynių įgytą garažą; priteisė iš atsakovo M. A. ieškovams A. P. ir R. P. 427 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 2 880 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 191,20 Lt teismo (pašto) išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2000-04-05 675-oji Gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau 675-oji GNSB) ir ieškovas A. P. pasirašė sutartį, kurios objektas - statomas garažas, esantis (duomenys neskelbtini) , Vilniuje (t.3, b.l.76). 2000-07-19 675-oji GNSB ir Bendrijos narys A. P. pasirašė garažo, plane pažymėto G-1, esančio (duomenys neskelbtini) , perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo Bendrija perdavė, o A. P. priėmė ginčo garažą (t.3, b.l.75). Iš 2000-07-21 pažymos Nr. 675-815 teismas nustatė, kad ginčo garažas priklauso A. P. , kuris už garažą su Bendrija pilnai atsiskaitė, Bendrija prašė garažo nuosavybę įregistruoti A. P. vardu (t.1, b.l.22). Tačiau garažas A. P. vardu įregistruotas nebuvo. Kadangi nuo 2000-09-15 nuosavybės teises į ginčo garažą buvo įregistravusi 675-oji GNSB (vykd. bylos Nr. 21, b.l.19), vykdydamas įsiskolinimo išieškojimą iš skolininko 675-oji GNSB kreditoriui BUAB „Kirtimų statyba“, antstolis D. B. 2006-02-11 areštavo garažą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje (vykd. bylos Nr. 21, b.l.43-44). 2006-04-25 įvykusių varžytynių metu ginčo garažą įsigijo atsakovas M. A. už 10 560 Lt (vykd. bylos Nr.21, b.l.136-139). 2006-05-25 buvo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas (t.1, b.l.36), o 2006-06-05 atsakovas nuosavybės teises į garažą įregistravo VĮ Registrų centro Vilniaus filiale (t.1, b.l.21).
Spręsdamas klausimą dėl ieškinio pagrįstumo, teismas nustatė, kad ginčijamas garažas 2000-07-19 perdavimo-priėmimo aktu ieškovui A. P. buvo perduotas, ieškovas už garažą sumokėjo Bendrijai 22 920 Lt, 2000-07-21 dienai ieškovas su Bendrija jau buvo pilnai atsiskaitęs (t.1, b.l.22). Todėl nors nuosavybės teisės į ginčo garažą ieškovas viešame registre neįregistravo, tačiau atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis CK 4.49 str. 1 d., teismas sprendė, kas ieškovai yra tikrieji ginčo garažo savininkai, kadangi nuosavybės teisė į ginčo garažą atsiranda ne nuo daikto įregistravimo viešame registre momento, o nuo daikto perdavimo momento. Teismas konstatavo, jog ta aplinkybė, kad daikto įgijėjas po daikto jam perdavimo neįregistruoja savo nuosavybės teisių į įgytą pagal sandorį daiktą atitinkamame registre, įgijėjo nuosavybės teisių nepaneigia bei šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad antstolis D. B. , vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, nesilaikė įstatymo nustatytų turto įkainavimo procedūrų, nenustatė realios garažo rinkos kainos - vidutinę ginčo garažo rinkos vertę nurodė tik 12 563 Lt (kokia buvo nustatyta Nekilnojamo turto registre dar 2000-07-10), pradinę garažo pardavimo kainą nustatė 10 050,40 Lt, garažas iš varžytynių atsakovui buvo parduotas tik už 10 560 Lt (vykd. bylos Nr. 21, b.l.69, 139), nors ginčo garažo statybos kaina 2000 m. buvo 22 920 Lt. Teismas su tokia antstolio nustatyta garažo kaina nesutiko, kadangi įstatymas nustato, kad parduodamo iš varžytynių turto pradinę kainą sudaro 80 procentų nuo rinkos vertės, o ne nuo Registrų centro nustatytos vertės (CPK 681 str., 718 str.). Teismas nustatė, kad garažas iš varžytynių buvo parduotas antstoliui per visą vykdymo procesą taip ir neišsiaiškinus su skolininku dėl šiam priklausančio turto, neapžiūrėjus garažo ir neturint garažo raktų, todėl teismas sprendė, kad antstolis neveikė taip, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau bei realiai įvykdytas ir išieškotojas gautų savo reikalavimo patenkinimą iš skolininkui priklausančio turto, taip pat aktyviai nepadėjo šalims vykdymo procese ginti jų teisių (CPK 634 str. 2 d., 678 str., 681 str. 1 d.). Be to, teismas nustatė, kad atsakovas, varžytynių metų įsigydamas garažą už neprotingai mažą ir neteisingą kainą, nebuvo sąžiningas įgijėjas, juo labiau, kad atsakovas užsiima nekilnojamojo turto verslu (t.3, b.l.77, 78, 89, 94, 100, 102, 103). Atsižvelgdamas į tai, kad įregistravęs savo nuosavybės teisę į garažą, atsakovas telefonu pareikalavo ieškovės atlaisvinti garažą, teismas konstatavo, kad atsakovas žinojo apie garažo nuosavybės teisės priklausymą kitam asmeniui, nei užfiksuota Nekilnojamojo turto registre. Konstatavęs, kad turto pardavimo iš varžytynių metu ginčo garažą įsigijęs atsakovas buvo nesąžiningas, turtą įgijo už neprotingai mažą ir neteisingą kainą, neįsitikinęs, kas yra tikrasis garažo savininkas, dėl to turtą iš varžytynių įgijęs pažeisdamas teisės normų reikalavimus, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, jog yra pagrindas taikyti restituciją ir turtą grąžinti ieškovams.
Teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimus, kadangi, vadovaudamasis 1964 m. redakcijos CK nustatė, jog rangos sutarties atveju objektas yra kuriamas ir tik jį sukūrus, galimas jo perleidimas (375 str.), o pirkimo-pardavimo sutarties atveju objektas turi būti jau įregistruotas ir turėti savininką (253 str.). Kadangi atsakovo ginčijamų sandorių pasirašymo metu nebuvo nei įstatymų reikalaujamo pirkimo-pardavimo sutarties objekto (nes ginčo patalpos dar nebuvo suformuotas kaip nekilnojamas daiktas), nei tinkamo savininko (pardavėjo), teismas konstatavo, kad statybos užsakovu buvusi 675-oji GNSB turėjo teisę ir pagrindą sudaryti sutartis dėl statomame objekte esančių patalpų, tačiau pagal savo esmę tai galėjo būti tik rangos sutartis. Teismas nurodė, kad atsakovas 2000-04-05 sutartį vadina perleidimo sutartimi už atlyginimą nepagrįstai, kadangi Bendrija, sudarydama statybos rangos sutartį, nesiekė įgyti nuosavybės teisės į pastatytas patalpas, o organizavo namo statybą, atsiskaitydama už statybos rangos darbus Bendrijos narių lėšomis. Bendrijos pavyzdiniuose įstatuose ir nustatyta, kad bendrijos narys, išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į patalpas, kuriomis disponuoja savo nuožiūra. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad 2000-07-21 pažyma Nr. 675-815 išduota pažeidžiant 2000-04-05 sutarties 2.1.3 punktą (t.y. ieškovui su Bendrija galutinai dar neatsiskaičius), kadangi nustatė, jog garažo 2000-07-19 perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu ieškovas A. P. sutarties sąlygas buvo įvykdęs, o pažyma tik patvirtina, kad sumokėtas visas pajinis įnašas, tačiau iš jos negali būti daroma išvada, kad pajinis įnašas sumokėtas po garažo perdavimo Bendrijos nariui. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ginčija sandorius, pasirašytus tarp ieškovų ir 675-osios GNSB 2000 m., tačiau savo pažeistos teisės, kuri būtų egzistavusi ir turėtų būti ginama tuo metu, kai įvyko ginčijami sandoriai, atsakovas nenurodė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. A. nesutiko su teismo sprendimu, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį, o ieškinį atmesti, dėl šių motyvų:
1) teismas nepagrįstai nurodė, kad 675-oji GNSB ginčijamą garažą ieškovui A. P. perdavė 2000-07-19 perdavimo-priėmimo aktu, kadangi pačiame 2000-07-19 akte nurodyta, kad „šis perdavimo-priėmimo aktas nėra pagrindas perduoti garažą Bendrijos nario nuosavybėn. Garažo nuosavybės teises Bendrijos narys įgyja tik visiškai atsiskaitęs su Bendrija." Kadangi 2000-07-19 ieškovas su Bendrija už garažą pilnai atsiskaitęs nebuvo (ką patvirtina Bendrijos 2000-07-21 kasos pajamų orderio LAB Nr.2402109 kvitas), todėl teismas be jokio pagrindo kildina ieškovo nuosavybės teisę į garažą iš perdavimo akto. Teiginį, kad ieškovai garažu naudojasi nuo 2000-07-19 garažo perdavimo-priėmimo akto, paneigia 576-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos 2006-11-07 raštas Nr.50 „Dėl garažo G-1, Rugių 17/17, Vilniuje ", konstatuojantis, kad garažą ieškovas valdo tik nuo 2000-11-01;
2) teismas ginčui dėl garažo perdavimo neteisingai taikė CK 4.49 str. l d., dėl ko neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas perdavimo aktu įgijo nuosavybės teisę į garažą. Pagal CK 4.49 str. l d. nuosavybės teisė į daiktą įgyjama nuo daiktų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ginčo atveju būtent 2000-04-05 sutarties 2.1.3 p. ir 2000-07-19 garažo perdavimo-priėmimo aktas apibrėžia daikto (garažo) nuosavybės teisės perleidimo momentą, t.y. pagal sutarties 2.1.3 p. Bendrija įsipareigoja <..Bendrijos nariui galutinai atsiskaičius su Bendrija, perduoti jam šios sutarties objektą šalių sudaromu perdavimo ir priėmimo aktu ir išduoti dokumentus, reikalingus garažo teisinei registracijai atlikti..>. Ieškovas galutinai atsiskaitė ne 2000-07-19 (perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dieną), bet vėliau 2000-07-21 (sumokėdamas paskutinę įmoką už garažą), ko sekoje Bendrija sutarties 2.1.3 p. sąlygomis ir patvirtino atsiskaitymo faktą, išduodama 2000-07-21 pažymą Nr. 675-815 (t.3, b.l. 22). Šios aplinkybės paneigia teismo teiginį, kad byloje įrodyta, jog ieškovai 2000-07-19 perdavimo-priėmimo aktu įgijo nuosavybės teisę į garažą;
3) teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisė į garažą atsiranda ne nuo daikto įregistravimo viešame registre momento, o nuo daikto perdavimo momento. Teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 1.75 str. 1 d., kadangi ši nuostata taikoma tik sandorių (2000-04-05 sutarties ir 2000-07-19 garažo perdavimo-priėmimo akto) šalims, t.y. 675-jai GNSB ir ieškovams. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčas vyksta tarp ieškovų ir atsakovo, nesančio šių sandorių šalimi, teismas ginčui privalėjo taikyti CK 1.75 str. 2 d., pagal kurią neįregistravusios sandorio šalys (Bendrija ir ieškovai) negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas pirmas ir vienintelis įregistravo savo daiktines teises į garažą viešame Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu ieškovai jokių daiktinių teisių ne tik į garažą, bet į jokį kitą nekilnojamąjį objektą (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, nėra ir nebuvo įregistravę, nors ieškovams buvo puikiai žinoma, kad šiam, kaip ir bet kuriam kitam nekilnojamajam daiktui yra privaloma teisinė registracija, ką patvirtina ieškovo A. P. gyventojo turto ir pajamų deklaracijose už 2000 m. bei už 2001-2003m. padaryti įrašai (t.3, b.l.9, 23, 24). Teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės ir netaikė CK 1. 75 str. 3 d., konstatuojančios, kad „jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo“. Vadovaudamasis šia nuostata, teismas pravalėjo konstatuoti, kad būtent atsakovas, įregistruodamas savo nuosavybės teisę į garažą Nekilnojamojo turto registre ir tuo paviešinęs ją prieš trečiuosius asmenis, yra teisėtas garažo įgijėjas, o ne ieškovai, kurie net 6 m. turėjo teisę ir realią galimybę įregistruoti savo daiktines teises, bet tos teisės savo valia be jokių priežasčių nerealizavo ir prieš trečiuosius asmenis nepaviešino, kuo patys nulėmė ginčo situacijos atsiradimą. Todėl jų teisės į garažą apgintos nepagrįstai;
4) teismas netinkamai išaiškino ir vertino aplinkybes dėl garažo pardavimo varžytynėse, neteisingai pritaikė CPK 681 str., 718 str., nepagrįstai netaikė CPK 690 str. 2 d. nuostatų. Teismo motyvas, kad turto arešto akte ginčo garažas antstolio buvo įkainotas nenustačius realios jo rinkos kainos arešto metu, t.y. 2006-02-11, nepagrįstas. Teismas sprendime nepagrįstai sutapatino ieškovų sumokėtą Bendrijai statybos kainą (nekilnojamojo daikto statybos vertę) ir daikto rinkos kainą. Statybos vertę sudaro objekte atliktų statybos darbų vertė, o objekto vidutinę rinkos kainą viešame Nekilnojamojo turto registre teisės aktais pavesta nustatyti kompetentingai valstybės institucijai VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registrui, atsižvelgiant į visus tą konkrečią vietovę ir daiktą įtakojančius veiksnius. Teismo nepagrįstą 2000 m. Bendrijos 2000-07-21 pažymoje Nr.675-815 nurodytos 22 920 Lt garažo statybos kainos sutapatinimą su vertinama garažo rinkos verte iš varžytynių metu paneigia to laikotarpio VĮ Registrų cento nekilnojamojo turto specialistų įstatymų nustatyta tvarka nustatyta garažo vidutinė rinkos vertė 2000-07-10 dienai - 12 563 Lt. Šią aplinkybę patvirtina VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006-02-11 išrašas. Ši registro nustatyta vertė nepaneigta jokiais kitais įrodymais, todėl teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog ši vertė buvo nustatyta nepagristai. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad apie turto areštą ir areštuoto skolininko (Bendrijos) turto, tame tarpe ir ginčo garažo vertę vykdymo procese buvo žinoma tiek skolininkui (Bendrijai) per jos atstovę pirmininkę Staniulienę pasirašytinai, tiek ir kreditoriui UAB „Kirtimų statyba". Patvarkymas dėl turto arešto įteiktas Bendrijai pasirašytinai, turto arešto akte aiškiai nurodyta areštuoto garažo vertė, nustatyta remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad Bendrijai dar 2005 m. Vilniaus apygardos c. b. Nr.2-2170-43/05 buvo žinoma apie tai, kad už Bendrijos skolą gali būti išvaržytas ginčo garažas (Bendrijos pirmininkė antstolio D. B. buvo pasirašytinai informuota apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005-08-31 nutartimi kreditoriaus UAB „Kirtimų statyba" ieškiniui užtikrinti areštuojamas Bendrijos turtas, tame tarpe konkretus ginčo garažas, nurodytas 2005 m. turto arešto akte). Vykdant Vilniaus apygardos teismo sprendimą, buvo iškelta vykdomoji byla Nr.21 (išieškotojas - UAB „Kirtimų statyba", skolininkas – Bendrija), joje išvaržytas garažas, viešame Nekilnojamojo turto registre tiek 2005 m. turto arešto dienai, tiek 2006-02-11 buvęs registruotas ne ieškovų, bet Bendrijos vardu. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad Bendrija nuo pat garažo arešto Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr.2-2170-43/05 momento iki pat ieškinio šioje byloje pareiškimo nė karto ne tik neprieštaravo turto arešto aktuose nurodytai ir VĮ Registrų centro duomenimis pagrįstai garažo vertei, bet neprieštaravo ir nenurodė fakto, kad galėtų būti asmenų, turinčių kokių nors materialinių teisių į garažą. Todėl dėl susiklosčiusios situacijos ieškovams iš dalies yra atsakinga ir pati Bendrija. Teismas ne tik neteisingai taikė CPK 681 str. l d. nuostatas dėl garažo rinkos vertės nustatymo, bet taip pat reglamentuojančias asmenų ratą, galinčių ginčyti išvaržyto turto vertę (CPK 681 str. 1 d. jais įvardija skolininką ir išieškotoją). Teismas neįvertino aplinkybės, kad nei skolininkė Bendrija, nei išieškotojas UAB „Kirtimų statyba", turėdamos teisę ginčyti išvaržyto turto vertę, nei šiame straipsnyje nustatytu terminu, nei vėliau neprieštaravo antstolio nustatytai garažo kainai, todėl, nesant jokių kitų antstolio nustatytą garažo rinkos kainą paneigiančių įrodymų, nepagrįstai netaikė CPK 681 str. 2 d. ir 3 d. nuostatų ir teigė VĮ Registrų centro nustatytą garažo vidutinę rinkos kainą esant ne rinkos verte. Antstolis teisingai nustatė išvaržomo turto pradinę kainą - 10 050,40 Lt, nes, vadovaujantis CPK 718 str., ji sudaro 80 procentų daikto vertės nuo 12 563 Lt (to daikto rinkos kainos). Už garažą atsakovas sumokėjo 10 560 Lt, t.y. didesnę nei buvo nustatyta pradinė kainą, todėl jokio CPK pažeidimo nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad už išvaržytą daiktą gautos lėšos buvo nedelsiant pervestos kreditoriui, todėl teismo motyvas, kad antstolis neveikė taip, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau bei realiai įvykdytas ir išieškotojas gautų savo reikalavimo patenkinimą iš skolininkui priklausančio turto, nepagrįstas. Teismo teiginį, kad garažas parduotas antstoliui taip ir neišsiaiškinus su skolininku dėl šiam priklausančio turto, paneigia tai, kad antstolis įvykdė jam CPK 690 str. 2 d. pavestą pareigą ir, prieš pradedant realizuoti garažą, iš Nekilnojamojo turto registro gavo rašytinius duomenis apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui taikytus apribojimus, ką patvirtina registro 2006-02-11 išrašas, kuriame garažo savininku buvo nurodyta Bendrija. Šie oficialūs duomenys nuginčyti nebuvo, todėl niekas neturėjo pagrindo abejoti daikto priklausymu Bendrijai;
5) teismas, pažeisdamas CK 4.96 str. nuostatas, nepagrįstai konstatavo atsakovą buvus nesąžiningu įgijėju, ko sekoje nepagrįstai taikė restituciją, grąžinant garažą ieškovams, nepagrįstai netaikė CPK 708 str. nuostatų. Garažą atsakovas nusipirko už antstolio pagrįstai nustatytą garažo rinkos kainą. Teismo motyvas, kad atsakovas turėjo įsitikinti, kas yra tikrasis garažo savininkas, nepagrįstas, kadangi tokiu būdu teismas, netaikydamas CPK 708 str. nuostatų, nepagrįstai atsakovui šiuo straipsniu suteiktą teisę apžiūrėti parduodamą iš varžytynių turtą paverčia imperatyvia pirkėjo pareiga. Turtą atsakovas įgijo ne tiesiogiai iš pardavėjo, bet per antstolį – asmenį, kuriam valstybė yra suteikusi įgalinimus užtikrinti, kad turto pardavimas jo vykdomuose procesuose atitiktų įstatymų reikalavimus. Toks pirkimas sukelia didesnį pirkėjo pasitikėjimą tuo, kad parduodamas tinkamai įformintas teisėtai skolininkui (Bendrijai) priklausantis turtas. Tik nuo antstolio veiksmų parengiant turtą pardavimui, o ne nuo pirkėjo valios ar veiksmų, priklauso turto įgijimo varžytynėse teisėtumas. Todėl, būdamas pirkėju, atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti turto pardavimo teisėtumu. Be to, registro 2006-02-11 išrašas patvirtino, kad turto savininkas jo pardavimo momentu buvo Bendrija, o ne ieškovai. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadą, kad atsakovas pirko garažą, neįsitikinęs jo priklausomybe. Teismas nepagrįstai atsakovo nesąžiningumą grindžia tuo, kad jis užsiima nekilnojamojo turto verslu, todėl turėjo neabejotinai žinoti, kokiu būdu ir kokia tvarka yra perkamas nekilnojamasis daiktas. Nei garažo pirkimo būdo, nei tvarkos atsakovas, kaip pirkėjas, nepažeidė, garažą įsigijo iš varžytynių, už kurių organizavimą, vykdymą ir turto paruošimą realizavimui yra atsakingas antstolis, jokių priežasčių, dėl kurių atsakovas nebūtų galėjęs dalyvauti varžytynėse, nebuvo. Su nekilnojamuoju turtu atsakovas susijęs tik tiek, kad, būdamas daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos pirmininku, ginčo atsiradimo metu konsultavo bendrovėje „Stakas" tokių bendrijų veiklos klausimais, nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos neturi. Todėl nepagrįsta manyti, kad atsakovas yra atsakingas už garažo kainos nustatymą ir pan. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sužinojęs apie tai, jog ieškovai teigia turį nuosavybės teises į garažą, nuo šio fakto sužinojimo (2006-06-09) iki pat laikinosios ieškinio užtikrinimo priemonės (arešto) garažui įregistravimo dienos (2006-06-15) atsakovas garažo tretiesiems asmenims neperleido. Be to, atsižvelgdamas į atsakovo veiklos nekilnojamojo turto srityje pobūdį, teismas aukštesnį kvalifikacijos reikalavimą nepagrįstai pritaikė tik atsakovui, nors abu ieškovai yra aukščiausios kategorijos teisininkai, kuriems turėjo būti puikiai žinoma, jog siekiant apginti savo daiktines teises į įgytą nekilnojamąjį daiktą, yra reikalinga įregistruoti savo daiktines teises į jį viešame Nekilnojamojo turto registre. Ta aplinkybė, kad ieškovai net 6 metus po Bendrijos 2000-07-21 pažymos išdavimo neįregistravo savo daiktinių teisių, patvirtina, kad patys ieškovai pasielgė aplaidžiai, ko sekoje nepaviešino daiktinių teisių ir taip nulėmė ginčo situacijos atsiradimą. Jeigu ieškovai būtų tinkamai įgyvendinę savo teises, jų vardu registruotas turtas nebūtų realizuotas varžytynėse ir nebūtų jokių neigiamų teisinių pasekmių ir teisėtų lūkesčių pažeidimo kitų asmenų atžvilgiu, tačiau teismas šios aplinkybės ir jos sukeltų teisinių pasekmių tinkamai neįvertino. Įvertindamas tik atsakovo teisės apžiūrėti garažą neįgyvendinimą ir konstatuodamas atsakovo nesąžiningumą, teismas pažeidė šalių lygybės procese principą. Be to, ieškovai, skirtingai nei atsakovas, dar nuo 2005 m. turėjo akivaizdžią galimybę numatyti tokias pasekmes, nes garažas jau nuo 2005-08-31 Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo areštuotas, o areštas įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre, taip pat antstolio D. B. vykdomojoje byloje, todėl, neįregistravę savo daiktinių teisių, ieškovai jau nuo 2005 m. turėjo galimybę žinoti apie teisių į garažą apsunkinimus ir privalėjo domėtis savo turtu, o, esant jų manymu nepagrįstiems apribojimams, ginti pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka. Pačių ieškovų aplaidus neveikimas nulėmė jų teisių pažeidimą, už ką atsakovas nėra atsakingas. Neinformuodama nei antstolio, nei ieškovų apie 2005-08-31 nutartimi pritaikytą areštą garažui, buvo nesąžininga ir Bendrija, kuri yra atsakinga prieš ieškovus už jų teisių į garažą pažeidimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 4.96 str., taikant restituciją, šalys privalo grąžinti viena kitai, ką yra gavusios pagal sandorį, o ne perleisti kitam trečiam asmeniui nuosavybės teises, kaip kad šiuo atveju. Teismas nepripažino ieškovams nuosavybės teisių į ginčo garažą, tik pripažino 2006-05-25 turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, todėl teismui sprendimu nepripažinus ieškovų nuosavybės teisės į garažą, nėra pagrindo taikyti restituciją, grąžinant turtą pagal negaliojančiu pripažintą aktą asmenims, kurių nuosavybės teisės nėra pripažintos sprendimu. Iki varžytynių daiktas buvo Bendrijos nuosavybe, todėl tik šio subjekto nuosavybėn teismo sprendimu grąžintinas;
6) teismas priešieškinį atmetė nepagrįstai. Teismo išvadą dėl pirkimo-pardavimo sutarties objekto ir subjekto nebuvimo paneigia VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006-02-11 išrašas apie konkretų suformuotą ir registre įstatymų nustatyta tvarka įregistruotą objektą (garažą, unikalus Nr. 1099-9002-2010:001). Šio išrašo 4.1 ir 7.2 punktai patvirtina garažo, kaip nekilnojamojo turto objekto, egzistavimą dar nuo 1999 m. Objektas ne tik buvo baigtas statyti 1999 m., suformuotas, priimtas 1999-10-18 priėmimo-perdavimo aktu, bet jam, kaip nekilnojamam daiktui, nuo 1999-04-08 buvo įregistruota hipoteka AB bankui „Hansabankas". Šie nekilnojamojo turto registro duomenys ne tik patvirtina, kad garažas, kaip nekilnojamas daiktas, buvo įregistruotas kaip 675-osios GNSB nuosavybė, bet ir paneigia teismo teiginį kad garažas 2000-04-05 sutarties ir 2000-07-19 perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu negalėjo būti pirkimo-pardavimo objektu ir kad nebuvo to objekto savininko. Nekilnojamojo turto registro 2006-09-21 2.1 punkto įrašas „Statybos pabaigos metai" patvirtina priešieškinio argumentą, kad garažas buvo baigtas statyti 1999 m. Bendrijai pareiškus, kad darbų aktų už laikotarpį nuo ieškovo ir Bendrijos 2000-04-05 sutarties sudarymo iki objekto priėmimo naudoti 2000-06-23 pagal valstybinės komisijos statinio priėmimo naudoti aktą Nr.564 neturi, teismui pareikalavus šiuos dokumentus pateikti statytoją bendrovę „Kirtimų statybą", teismui raštu atsakyta, kad tokių aktų nėra. Šios aplinkybės patvirtina, kad jokių statybos darbų nuo 1999 m. garaže atlikta nebuvo, todėl ir ieškovų lėšomis, Bendrijoje gautomis tik 2000-04-05, 2000-06-13 ir 2000-07-21 už garažo statybos darbus atsiskaitoma nebuvo. Vadovaujantis CPK įgyvendinimo įstatymu ir CK 6.645 str. 4 d., akivaizdu, kad šalys 2000-04-05 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, ją pavadindamos rangos sutartimi ir nepagrįstai netaikydamos pirkimo-pardavimo sutarčiai taikytinų imperatyvių įstatymo nuostatų. Teismo išvadą, kad 2000-04-05 sutartį atsakovas perleidimo sandoriu laiko nepagrįstai, paneigia 2000-04-05 sutarties 2.1.1 p. ir 2.1.3. p. nuostatos bei 2000-07-21 pažyma, nes šiais dokumentais siekta perduoti būtent nuosavybės teisę į garažą, kas ir yra turto perleidimo sandoris. Tai, kad 2000-07-21 pažyma išduota pažeidžiant 2000-04-05 sutarties 2.1.3 p., nes galutinai ieškovas atsiskaitė su Bendrija 2000-07-21, t.y. po garažo perdavimo-priėmimo akto sudarymo (2000-07-19), priešingai nei nurodyta sutarties 2.1.3 p. sąlygoje, patvirtina 2000-07-21 kasos pajamų orderio LAB Nr. 2402109 kvitas. Aplinkybę, kad tarp šalių susiklostė ne rangos teisiniai santykiai, o pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai taip pat patvirtina, ne tik tai, kad statybos darbų vertė per laikotarpį nuo sutarties sudarymo (2000-04-05) iki įvykdymo (2000-07-21) nebuvo sukurta, bet ir tas faktas, kad viena sutarties šalis savo veiksmais pati pripažįsta garažo pirkimo-pardavimo, o ne rangos santykius. Ieškovas A. P. gyventojų turto ir pajamų deklaracijoje už 2000 m. (kuomet buvo įgyjamas garažas) (t.3, b.l.9) pats įrašė, kad garažas pirktas. Šis rašytinis paties sutarties šalies fakto patvirtinimas paneigia teismo teiginį apie tai, jog nėra įrodymų, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne rangos sutarties sudarymas, o pirkimo-pardavimo. Sutartis dėl garažo statybos darbų atlikimo sudaryta 2000-04-05, t.y. po šių darbų pabaigimo 1999 m., jokiais darbais nesukūrus naujos esminės garažo vertės, todėl pagal CK 6.645 str. 4 d. 2000-04-05 sutartis turi būti pripažinta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi ir jai taikomos šios sutarties nuostatos. Sutartis, pažeidžianti priešieškinyje nurodytas imperatyvias įstatymo nuostatas, yra niekinė ir naikintina. Surinkti įrodymai patvirtina, kad 2000-04-05 rangos sutartimi šalys pridengė kitą tikrąjį nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandorį. Remiantis CK 1.80 str., ieškinį dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių turi teisę pareikšti bet kuris asmuo, kurio teises jis pažeidžia. Ginčijamais sandoriais yra pažeidžiamos atsakovo daiktinės teisės į teisėtai įgytą daiktą. Ieškiniui užtikrinti yra areštuotas atsakovo garažas, dėl ko jau beveik metus laiko jis negali juo disponuoti ir valdyti savo nuožiūra. Tai leidžia teigti, kad ginčijamų sandorių sukeltos teisinės pasekmės pažeidžia, apriboja atsakovo daiktinių teisių į garažą įgyvendinimą, o teisę ginti pažeistas teises atsakovui suteikia CK 1.138 str. l p.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai A. P. ir R. P. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
Atsiliepimas
1) skundo argumentas, kad 2000-07-19 garažo priėmimo-perdavimo akte išdėstytas aplinkybes paneigia 576-osios DNSB 2006-11-07 raštas, nepagrįstas, kadangi šiuose dokumentuose pateikiama skirtingus klausimus liečianti informacija: priėmimo-perdavimo akte fiksuojamas turto perdavimo momentas (t.y. konstatuojama, jog vykdant 2000-04-05 sutartį, daiktas yra sukurtas ir perduodamas), o pažymoje kalbama apie tai, jog viso gyvenamojo namo, kuriame yra ir garažas, eksploatavimas buvo perduotas 576-ajai DNSB tik 2000 m. rugsėjį, o mokesčiai už komunalines paslaugas ir elektros sunaudojimą pradėti skaičiuoti tik nuo 2000-11-01. Todėl pažymoje ir nurodoma, kad nuo 2000-11-01 ieškovai valdė turtą ir mokėjo už jį mokesčius. Tai jokiu būdu nereiškia, kad perdavimas įvyko ne 2000-07-19 ir kad laikotarpiu nuo perdavimo iki 2000-11-01 garažu nebuvo naudojamasi;
2) skundo teiginiai, kad jokie statybos darbai nuo 1999 m. nebuvo atliekami ir kad už garažo statybos darbus nebuvo atsiskaityta ieškovų įmokėtomis lėšomis, nepagrįsti jokiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir prieštarauja tuo metu galiojusioms teisės normos;
3) dėl statomame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, esančių patalpų (iki šio namo priėmimo nustatyta tvarka, t.y. 2000-06-23) galima buvo sudaryti tik rangos sutartis, nes nebuvo nei įstatymu reikalaujamo pirkimo-pardavimo sutarties objekto (ginčo patalpos, priešingai, nei teigia atsakovas, nebuvo suformuotos kaip nekilnojamas daiktas), nei tinkamo pardavėjo (savininko). LAT praktikoje suformuluotos sutarčių aiškinimo taisyklės (LAT 1998-04-15 nutartis c. b. Nr. 34-21/1998, LAT 2000-02-02 nutartis c.b. Nr.3K-7-23/2000, LAT 2000-04-03 nutartis c.b. Nr. 3k-3-406/2000, LAT 2000-11-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1145/2000, LAT 2001-09-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-837/2000) reikalauja bet kurią sutartį aiškinti sąžiningai, atsižvelgiant į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį, ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovo ginčijami dokumentai visiškai atitiko juos pasirašiusių šalių valią, jų tikruosius ir vienintelius ketinimus, faktinę padėtį ir teisės normas, reglamentavusias šiuos sandorius. Jokių teisiškai pagrįstų įrodymų, kad 2000-04-05 sutartis galėtų būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi ar kad yra apsimestinė, atsakovas nepateikė. Tuo tarpu skunde atsakovo dėstomi teiginiai vienas kitam prieštarauja, pvz. atsakovas teigia esą 2000-04-05 sutartis turėjo būti pirkimo-pardavimo sutartimi, nes buvo tiek parduodamas objektas, tiek subjektas, kuris turėjo teisę sudaryti tokį sandorį, o kalbėdamas apie 2000-07-19 priėmimo-perdavimo aktą teigia esą Bendrija nebuvo „garažo savininku ir garažas negalėjo būti teisėtu kitos daiktinės (valdymo) teisės perleidimo objektu“;
4) atsakovas pareiškė priešieškinį nepagrįstai, kadangi neturi reikalavimo teisės. Ginčijamų dokumentų pasirašymo metu jis nebuvo susijęs nei su dokumentus pasirašiusiomis šalimis, nei su ginčo objektu. Atsakovas privalėjo nurodyti reikalavimo teisės buvimą (t.y. įvardinti pažeistą teisę) bei pagrįsti tai įrodymais, tačiau to nepadarė;
5) atsakovo argumentai dėl įvykusių varžytynių teisėtumo nepagrįsti, kadangi garažas iš varžytynių buvo parduotas antstoliui per visą vykdymo procesą taip ir neišsiaiškinus su skolininku dėl šiam priklausančio turto, neapžiūrėjus garažo ir neturint net nuo jo raktų. Nors Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, yra laikomi teisingais, tačiau konkretaus nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių atveju tokiais duomenimis būtų buvę galima vadovautis tik tuo atveju, jeigu antstolis būtų visiškai įvykdęs ir kitus jį įpareigojančius įstatymų reikalavimus. Tuo tarpu tiek parengiamojo teismo posėdžio metu, tiek nagrinėjant bylą iš esmės, apklausiamas antstolis D. B. pripažino, kad absoliučiai jokių aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, kam iš tiesų priklauso jo patvarkymu areštuotas garažas, kas juo naudojasi, jis neatliko, šio objekto neapžiūrėjo, į vidų patekęs taip pat nebuvo. Be to, antstolis nurodė esą dėl garažo pirkimo galimybės jam skambinusiems asmenims jis aiškino, kad gali net būti problemų dėl garažo atlaisvinimo. Nors iki varžytynių pradžios antstolio nustatyta tvarka visi pageidaujantys asmenys gali apžiūrėti parduodamą iš varžytynių turtą (CPK 708 str.), tačiau nei antstolis, nei pirkėjas nepanoro šios teisės realizuoti. Atsakovas nebuvo rūpestingas ir atidus, nes iki garažo įsigijimo nesistengė išsiaiškinti realios turto būsenos, jo neapžiūrėjo, o tikrojo savininko ir naudotojo pradėjo ieškoti tik įregistravęs savo nuosavybę;
6) antstolis pažeidė turto įkainojimo procedūras, kadangi turto arešto akte garažas antstolio buvo įkainotas ne nustačius jo rinkos kainą arešto metu, bet nurodant Nekilnojamojo turto registre dar 2000-07-10 (t.y. beveik 6 metus iki varžytynių) užfiksuotą jo vertę. Atsakovo teiginys esą skolininkas vykdomojoje byloje neginčijo antstolio nustatytos parduodamo daikto kainos, nepaneigia išvados apie neteisingą daikto pardavimo kainos nustatymą. Nei atsakovas, nei antstolis nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių preliminarią garažo rinkos vertę, bei patvirtinančių, jog nustatyta garažo pardavimo kaina varžytynių dieną atitiko rinkos vertę (CPK 681 str., 718 str.). Kadangi antstolis dėl priimto teismo sprendimo (kuriame išdėstyti jo veiklos trūkumai bei pažeidimai) apeliacinio skundo nepateikė, darytina išvada, jog su teismo sprendime nurodytais antstolio veiksmais, kurie neatitiko įstatymų reikalavimų, sutinka;
7) teismas pagrįstai konstatavo, kad turto varžytynėse įgijėjas atsakovas, įsigydamas garažą už neprotingai mažą ir neteisingą kainą, buvo nesąžiningas. Atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, kadangi atidus, sąžiningas ir protingas asmuo, siekdamas įsigyti turtą nuosavybėn panašioje situacijoje, iki varžytynių imtųsi priemonių apžiūrėti turtą, išsiaiškinti, ar nėra kitų asmenų, turinčių teisių į šį turtą, ir tuo pačiu užtikrinti savo teisių ir interesų apsaugą. Ginčo garažas yra gyvenamojo namo pusrūsyje, o tokioje situacijoje jau galima preziumuoti, jog garažais naudojasi būtent namo gyventojai, todėl nesudėtinga išsiaiškinti, kam turtas priklauso ir kas juo naudojasi. Atsakovui, vertinant jo sąžiningumą šiuo konkrečiu atveju, keltini didesni reikalavimai, nes jis, kaip nustatyta byloje, keletą metų yra susijęs su nekilnojamojo turto prekyba. Sąžiningumo principas civilinėje teisėje yra neatskiriamas nuo kitų principų, t.y. ir nuo teisingumo principo. Nustačius visus aukščiau nurodytus pažeidimus, yra teisinis pagrindas restitucijos taikymui.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo antstolis D. B. su apeliacinius skundu sutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, iš esmės nurodydamas tuos pačius, kaip ir atsakovas M. A. , teismo sprendimo neteisėtumo motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje yra nustatyta, kad 2000-04-05 675-oji Gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau 675-oji GNSB) ir ieškovas A. P. pasirašė sutartį, kurios objektas - statomas garažas, esantis (duomenys neskelbtini) , Vilniuje (t.3, b.l.76). Minėtoje sutartyje šalys susitarė, jog 675-oji GNSB įsipareigoja pastatyti garažą ir atiduoti jį ieškovui, o ieškovas sumokėti sutartyje šalių nurodytą kainą. Byloje esanti 2000-07-21 675-osios GNSB išduota pažyma Nr. 675-815 ir kasos pajamų orderių kvitai įrodo, jog ieškovas sumokėjo sutartyje šalių nurodytą kainą 22920 litus (1 t. b.l. 22, 2 t. b.l. 9, 10). 2000-07-19 675-oji GNSB ir Bendrijos narys A. P. pasirašė garažo, plane pažymėto G-1, esančio (duomenys neskelbtini) , perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo Bendrija perdavė, o A. P. priėmė ginčo garažą (t.3, b.l.75). Garažas A. P. vardu įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebuvo. 2006-04-25 įvykusių varžytynių metu ginčo garažą įsigijo atsakovas M. A. už 10 560 Lt (vykd. bylos Nr.21, b.l.136-139). 2006-05-25 buvo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas (t.1, b.l.36), o 2006-06-05 atsakovas nuosavybės teises į garažą įregistravo VĮ Registrų centro Vilniaus filiale (t.1, b.l.21).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių sprendžiamas ginčas yra susijęs su vykdymo procese iš varžytynių parduodamo turto priklausomybės nustatymu, jo įkainojimo ir realizavimo procedūrų teisėtumu, nuosavybės teisių į įgytą daiktą atsiradimo pagrindų nustatymu ir nuosavybės teisių atsiradimo momentu.
Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik LR CPK 177 str. išvardytais įrodymais, gautais bei ištirtais bei įvertintais įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka 2008 m. kovo 28 sprendimą, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek įrodinėjimo procesą, bei įrodymų vertinimą (LR CPK XIII skyriaus I skirsnis), tiek procesinės teisės normas nustatančias teismo sprendimų priverstinio vykdymo procedūras (LR CPK VI dalis), bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus (LR CK V skyriaus antrasis skirsnis). Todėl skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus (skundo 1-3 punktai), kuriuose apeliantas įrodinėja, jog teismas skundžiamame teismo sprendime be faktinio ir teisinio pagrindo konstatavo, jog ginčijamą garažą ieškovai įgijo 675-ajai GNSB garažą ieškovui A. P. perdavus 2000-07-19 perdavimo-priėmimo aktu, nes nuosavybės teisė į garažą atsiranda ne nuo daikto perdavimo momento, o jo įregistravimo viešame registre momento.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) pagal sandorį įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (LR CK 4.49 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 4 dalis). Taigi nuosavybės teisė į daiktus (turtą) atsiranda ne nuo daiktų (turto) įregistravimo viešame registre momento, bet nuo jų perdavimo įgijėjui. Aplinkybė, kad daikto (turto) įgijėjas po daikto (turto) jam perdavimo neįregistruoja savo nuosavybės teisių į įgytą pagal sandorį daiktą (turtą) atitinkamame registre, įgijėjo nuosavybės teisių nepaneigia. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (LR CK 1.75 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas privalomą tam tikrų sandorių registraciją nustatė visų pirma tokio sandorio išviešinimo tikslu. Įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs termino, per kurį turi būti įregistruotos nuosavybės teisės viešame registre.
Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog ginčijamas garažas 2000-07-19 perdavimo-priėmimo aktu ieškovui A. P. buvo perduotas, ieškovas už garažą sumokėjo Bendrijai 22 920 Lt, 2000-07-21 dienai ieškovas su Bendrija jau buvo pilnai atsiskaitęs. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai yra tikrieji ginčo garažo savininkai, kadangi nuosavybės teisė į ginčo garažą atsiranda ne nuo daikto įregistravimo viešame registre momento, o nuo daikto perdavimo momento.
Teisėjų kolegija laiko, jog teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui nėra svarbi apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog A. P. paskutinę įmoką bendrijai sumokėjo 2 dienos po 2000-07-19 perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir tik nuo tada buvo pilnai su bendrija atsiskaitęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia apmokėjimo tvarka buvo šalių aptarta 2000-04-05 sutartyje dėl statomo garažo ir šios tvarkos šalys laikėsi (t.3, b.l.76, t.1, b.l.22). Byloje neginčijamai nustatyta, kad įgytu garažu ieškovai nuolat naudojosi nuo jo įgijimo momento, jį faktiškai valdė, nes bylos duomenimis yra nustatyta, jog atsakovas po varžytynių ragino ieškovas iš garažo išsikraustyti.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir apeliacinios skundo argumentus, kuriuose kritikuojami teismo sprendimo motyvai dėl parduodamo turto kainos, turto priklausomybės neteisingo nustatymo ir teismo sprendimo išvados buvus atsakovą nesąžiningu įgijėju (skundo 4, 5 punkai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija. Šioje proceso dalyje individualus teisingumo aktas – teismo sprendimas – paprastai yra realizuojamas ir išieškotojas iš skolininko gauna savo reikalavimo patenkinimą. Vykdymo procese vykdomuosius veiksmus išieškotojo naudai atlieka specialus valstybės įgaliotas subjektas – antstolis. Įstatymai įpareigoja antstolį atliekant procesinius veiksmus savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Antstolis taip pat įpareigotas aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstoliu gali būti ne bet kuris, o tik turintis specialų – teisinį – išsilavinimą asmuo. Taigi įstatyme keliami griežti profesiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai ne tik pačiam antstoliui, kaip valstybės funkcijas vykdančiam asmeniui, bet ir jo procesinei veiklai: vykdymo procese vykdymo veiksmai turi būti atliekami ne tik tiksliai laikantis iš pirmo žvilgsnio gana formalių įstatymo reikalavimų, bet ir taip, kad nebūtų pažeistas teisingumas (LR CPK 634 straipsnis). Vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, antstolis privalo užtikrinti įstatymo nustatytų turto realizavimo procedūrų laikymąsi. Antstolis savo pareigas turi atlikti taip, kad būtų garantuota, jog priverstinio vykdymo procese, nukreipus išieškojimą į skolininko turtą, iš varžytynių būtų parduodamas būtent skolininkui, o ne trečiajam asmeniui priklausantis turtas. Sprendžiant ginčą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, būtina patikrinti ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, ar nėra normų pažeidimų, numatytų CPK 602 straipsnyje, bei klausimą, ar toks išieškojimas nepažeidė viešojo intereso, ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje varžytynėse buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (CPK 602 straipsnio 1 punktas). Kolegijos nuomone, ši teisės norma draudžia realizuoti skolininkui nepriklausantį turtą. Šios teisės normos pažeidimo teisinė pasekmė – varžytynių aktas netampa nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Pastarojo reikalavimo pažeidimą įstatymų leidėjas įvardijo kaip vieną iš atvejų (pagrindų), leidžiantį teismui turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (LR CPK 602 straipsnio 1 punktas). Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui buvo teisinis pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių 2006-05-25 varžytynių aktą Nr.0035/06/00021aktą negaliojančiu, nes šiuo aktu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas.
Areštuoto nekilnojamojo daikto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji turi būti nustatinėjama griežtai laikantis įstatymo nustatytų procedūrų. Pažymėtina, kad pradinė nekilnojamojo daikto kaina turi būti nustatoma, atsižvelgiant į realią jo rinkos kainą parduodamoje vietovėje, o antstolis turi užtikrinti sandorio teisėtumą.
Kolegija pažymi, kad antstolis D. B. , vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, nesilaikė įstatymo nustatytų turto įkainavimo procedūrų, nenustatė realios garažo rinkos kainos - vidutinę ginčo garažo rinkos vertę nurodė tik 12 563 Lt (kokia buvo nustatyta Nekilnojamo turto registre dar 2000-07-10), pradinę garažo pardavimo kainą nustatė 10 050,40 Lt, garažas iš varžytynių atsakovui buvo parduotas tik už 10 560 Lt (vykd. bylos Nr. 21, b.l.69, 139), nors ginčo garažo statybos kaina dar 2000 m. buvo 22 920 Lt. Teismas kolegijos vertinimu pagrįstai su tokia antstolio nustatyta garažo kaina nesutiko, kadangi įstatymas nustato, kad parduodamo iš varžytynių turto pradinę kainą sudaro 80 procentų nuo rinkos vertės, o ne nuo Registrų centro nustatytos vertės (CPK 681 str., 718 str.). Taip buvo pažeistas LR CPK 681 straipsnio 1 dalies reikalavimas - įkainoti turtą rinkos kainomis.
Teismas teisingai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, kad garažas iš varžytynių buvo parduotas antstoliui per visą vykdymo procesą taip ir neišsiaiškinus su skolininku dėl šiam priklausančio turto, neapžiūrėjus garažo ir neturint garažo raktų, todėl teismas sprendė, kad antstolis neveikė taip, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau bei realiai įvykdytas ir išieškotojas gautų savo reikalavimo patenkinimą iš skolininkui priklausančio turto, taip pat aktyviai nepadėjo šalims vykdymo procese ginti jų teisių (CPK 634 str. 2 d., 678 str., 681 str. 1 d.). Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, sprendė, kad atsakovas, varžytynių metų įsigydamas garažą už neprotingai mažą ir neteisingą kainą, nebuvo sąžiningas įgijėjas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas LR CK 4.96 straipsnio 1-3 dalyse nustatė atvejus, kada daiktas gali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Turto pardavimas iš varžytynių šiuo atveju ir buvo daikto pardavimas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, tačiau LR CK 4.96 straipsnio taisyklių netaikymas turto pardavimo iš varžytynių akto ginčijimo atveju nereiškia, kad varžytynėse parduotas turtas apskritai negali būti išreikalautas iš daiktą varžytynėse įgijusio asmens. Teismui konstatavus, jog atsakovas, įsigydamas garažą už neprotingai mažą ir neteisingą kainą, buvo nesąžiningas, teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu byloje skundžiamą varžytynių aktą ir teisingai pritaikė restitucijos taisykles (LR CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį atmetė pagrįstai. Teismas surinktų įrodymų ir to pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma teisingai sprendė, jog 1964 m. redakcijos CK nustatė, jog rangos sutarties atveju objektas yra kuriamas ir tik jį sukūrus, galimas jo perleidimas (375 str.), o pirkimo-pardavimo sutarties atveju objektas turi būti jau įregistruotas ir turėti savininką (253 str.). Kadangi atsakovo ginčijamų sandorių pasirašymo metu nebuvo nei įstatymų reikalaujamo pirkimo-pardavimo sutarties objekto (nes ginčo patalpos dar nebuvo suformuotas kaip nekilnojamas daiktas), nei tinkamo savininko (pardavėjo), statybos užsakovu buvusi 675-oji GNSB turėjo teisę ir pagrindą sudaryti sutartis dėl statomame objekte esančių patalpų, tačiau pagal savo esmę tai galėjo būti tik rangos sutartis.Todėl atsakovo reikalavimas pripažinti byloje nagrinėjamą sutartį pirkimo pardavimo sutartimi nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimo motyvuose konstatavo, jog atsakovas neturi reikalavimo teisės ginčyti sandorius, pasirašytus tarp ieškovų ir 675-osios GNSB 2000 metais, kadangi savo pažeistos teisės, kuri būtų egzistavusi ir turėtų būti ginama tuo metu, kai įvyko ginčijami sandoriai, atsakovas nenurodė.
Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 dienos sprendimą palikti nepakeistą.