Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-766-478/2015

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01449-2014-4

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui T. B., nuteistojo A. V. gynėjai advokatei M. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo,

A. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 30 MGL dydžio (1129,50 eurų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 21 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), UAB „L.“ kavinės automobilių stovėjimo aikštelėje, siekdamas papirkti valstybės tarnautojus – (duomenys neskelbtini) būrio vyriausiąjį patrulį S. T. ir to paties skyriaus vyriausiąjį patrulį M. C. jų tarnybos metu, pasiūlė 200 litų kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nes vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,50 promilės girtumas, lenkė kitą automobilį pagrindiniame kelyje, pažymėtame kelio ženklu „šalutinis kelias iš kairės“, ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo bei reikiamų transporto priemonės dokumentų.

Teismo nuosprendyje taip pat konstatuojama, kad policijos pareigūnų parodymus apie tai, kad vydamiesi automobilį „Mercedes Benz“ iki pat kavinės jo nebuvo išleidę iš akių, patvirtina telemetriniai duomenys. Apelianto nuomone, atvirkščiai - telemetriniai duomenys kaip tik patvirtina, kad policijos pareigūnai negalėjo vydamiesi matyti automobilio „Mercedes Benz“, juo labiau, kaip konstatuoja teismas savo nuosprendyje, automobilį „Mercedes Benz“ prisivyti kavinės kieme. Iš policijos ekipažo „P.“ telemetrinių duomenų matyti, kad nuo to momento, kai policijos automobilis pradėjo stabdyti, siekiant apsisukti, iki momento, kai policijos automobilis išvystė greitį iki 171 km/h, praėjo didesnis nei 2 minučių tarpas. Be to, patys policijos pareigūnai teisme nurodė, kad apsisukant praėjo maždaug 30 sekundžių tarpas, kadangi tokį manevrą trukdė atlikti kiti važiuojantys automobiliai. Kadangi nuo pažeidimo vietos (kai vyko lenkimas draudžiamoje vietoje) iki kavinės „L.“ yra tik 3 kilometrų atstumas, policijos automobilis „matematiškai“ niekaip negalėjo prisivyti automobilio „Mercedes Benz“, kadangi pastarasis važiavo apie 110 km/h greičiu. Taigi, policijos automobiliui atvažiavus iki kavinės „L.“, automobilis „Mercedes Benz“ jau kuris laikas buvo įvažiavęs į kavinės „L.“ kiemą, o jis ir jo draugė K. K. jau buvo kavinėje iki atvykstant policijos automobiliui. Be to, policijos pareigūnai turėjo visas galimybes, pamatę pažeidimą, įjungti automobilyje esančią vaizdo fiksavimo aparatūrą, kas patvirtintų ar paneigtų jų parodymus apie vijimosi eigą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tokių veiksmų nesiėmė. Teismas savo nuosprendyje šių aplinkybių iš esmės nekomentavo ir padarė išvadas, naudingas kaltinimui ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi policijos pareigūno S. T. parodymais, kad pastarasis į kavinės patalpas įbėgo vos po keliolikos sekundžių, kai į kavinės patalpas įėjo jis ir jo draugė K. K., kad šiuos jo parodymus patvirtina liudytojos D. K. (barmenės) parodymai. Policijos pareigūnas S. T. iš tikrųjų tiek tarnybiniame pranešime, tiek teisme nurodė, kad į kavinę „L.“ įbėgo iš karto po jo, maždaug po keliolikos sekundžių. Tačiau policijos pareigūno S. T. parodymus kaip tik visiškai ir paneigia liudytoja D. K., kuri duodama parodymus teisme parodė, kad policijos pareigūnas į kavinę įėjo maždaug praėjus 5 minutėms po to, kai į kavinę įėjo jis ir jo draugė K. K.. Be to, liudytoja D. K. parodė, kad jau buvo priimtas ir užsakymas, o policijos pareigūnas, atėjęs į kavinę, jos dar klausė, ar vyriškis (t. y. jis, apeliantas) buvo nuėjęs į tualetą. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kam policijos pareigūnui S. T. reikėjo užduoti tokį (ir kitus) klausimus, jeigu jis į kavinę įbėgo iš karto po jo? Tokiu būdu liudytojos D. K. parodymai visiškai paneigia policijos pareigūno S. T. parodymus, kad jis į kavinę įbėgo iš karto po jo. D. K. parodymai patvirtina ir telemetrinius duomenis, kad policijos pareigūnai niekaip negalėjo pasivyti automobilio „Mercedes Benz“ per jų nurodomą laiko tarpą. Teismas, priimdamas nuosprendį, šiuos liudytojos D. K. teisme duotus parodymus ignoravo ir jų nevertino, dėl jų nepasisakė, o rėmėsi liudytojos D. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (nors pabrėžtina net ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. K. nurodė, kad iki įeinant policijos pareigūnams į kavinės patalpas, praėjo ne mažesnis nei vienos minutės laiko tarpas). Tuo būdu, liudytojos D. K. parodymai, kaip ir telemetriniai duomenys įrodo, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti, kas vairavo automobilį, kadangi į kavinės teritoriją atvyko žymiai vėliau, nei į kavinę atėjo jis su savo drauge.

Be to, policijos pareigūnai S. T. ir M. C. teisme ir savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad jis, apeliantas, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, jam surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, prisipažino pažeidęs kelių eismo taisykles ir gailėjosi bei prašė nebausti dėl kyšio siūlymo. Šie policijos pareigūnų parodymai visiškai neatitinka tikrovės, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole savo ranka jis aiškiai nurodė, kad dalyvaus teismo posėdyje ir aplinkybes paaiškins teisme, jokio prisipažinimo protokole savo ranka jis nepatvirtino. Policijos pareigūnai nurodė, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpos filmuojamos, tačiau teismui filmuotas jo „prisipažinimo faktas“ dėl nežinomų priežasčių pateiktas nebuvo.

Teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad įvykio registravimo duomenys paneigia jo versiją, jog jis nežinojo, kad yra įtariamas bandymu papirkti, nes matyti, jog pareigūnas jau po 13 minučių nuo tarnybinio automobilio sustojimo prie kavinės, dar iki neblaivumo nustatymo kaltinamajam, radijo ryšiu apie tai pranešė budėtojui, ir teismas netiki, kad kaltinamasis, sėdėdamas tarnybiniame automobilyje, to pranešimo negirdėjo. Tokių teismo išvadų nepatvirtina byloje surinkta ir teisme išnagrinėta medžiaga. Policijos pareigūnai S. T. ir M. C. teisme nurodė, kad policijos automobilyje, kuomet jis į jį buvo įsodintas, buvo daromas vaizdo įrašas (2014 m. gruodžio 21 d.). Teismui toks įrašas su jame nufilmuota medžiaga kartu su ikiteisminio tyrimo byla nebuvo pateiktas dėl nesuprantamų priežasčių, o tai būtų nenuginčijamas jo kaltės patvirtinimas, kad policijos pareigūnams jis siūlė kyšį.

Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismas nesiėmė priemonių nustatyti šios nusikalstamos veikos (kyšio davimo) liudytojų, nors policijos pareigūnai nurodo, kad pinigų siūlymo faktas vyko lauke, kavinės kieme. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad tuo metu kavinės kiemo teritorijoje buvo daug automobilių, be to, jis nurodė, kad kavinės kiemo teritorijoje buvo ir žmonių. Tad kyla logiškas klausimas, ar aplamai, matant žmonėms (aplinkiniams), jis iš viso galėjo akivaizdžiai siūlyti kyšį policijos pareigūnams? Todėl, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė ir nesiruošė daryti, kadangi nepadarė ir jokio administracinio teisės pažeidimo, dėl kurio galėjo siūlyti kyšį. Be to, kodėl kyšis nebuvo siūlomas policijos tarnybiniame automobilyje, teismas nepasisakė.

Apelianto nuomone, teismui yra nustatyta pareiga ištirti ir įvertinti visus byloje surinktus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti byloje nustatytas ar ginčijamas aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad teismas nevisapusiškai, nepilnutinai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi iš esmės vien tiktai policijos pareigūnų parodymais bei kaltinimui naudingais liudytojos D. K. (kitų jos parodymų, duotų teisme nevertinant ir dėl jų nepasisakant), kurių nepatvirtino kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta bei išnagrinėta medžiaga, ir priėmė neobjektyvų ir neteisėtą nuosprendį, savo išvadomis neatitinkantį faktinėms bylos aplinkybėms.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. V. pripažino kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad byloje padarytos teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi iš esmės vien tik kaltinimui naudingais parodymais, kitų parodymų nevertindamas. Tačiau pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

A. V. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas papirkti valstybės tarnautojus jų tarnybos metu, pasiūlė 200 litų kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, šios veikos baigtumas siejamas su momentu, kai atliekamas bent vienas iš alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus.

Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Nors nuteistasis A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtindamas, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją. Tokie įrodymai yra liudytojų S. T., M. C. parodymai, tarnybiniai pranešimai, kita bylos medžiaga, bei iš dalies paties nuteistojo A. V. parodymai.

Liudytojas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiasis patrulis S. T. parodė, kad einant A. V. pasakė, kad niekur neis, išsitraukė iš galinės džinsų kišenės „pundą“ pinigų. Matė, kad viršuje buvo 200 Lt kupiūra. A. V. jam pasakė: „imk“. Jis atsakė, kad nereikia, kad pasidėtų tuos pinigus. Tada A. V. jam kaišiojo tuos pinigus. Jiedu atėjo iki tarnybinio automobilio, iki bagažinės, nes ten alkotesteris yra. Norėjo pamatuoti girtumą, nes buvo matyti, kad vyriškis neblaivus. Dar kolega M. C. priėjęs buvo, ir A. V. prie bagažinės tuos pinigėlius kaišiojo. Jie suprato, kad A. V. pinigus siūlė kaip atlygį, kad nebūtų įformintas pažeidimas. Kai pareigūnai neėmė tų pinigų, A. V. juos įsidėjo atgal. Po to kurį laiką A. V. atsisakė pūsti į alkotesterį. Jie per raciją informavo budėtoją apie bandymą papirkti, atvyko grupė iš Alytaus (t. 2, b. l. 157). Liudytojas Kelių policijos skyriaus vyriausias patrulis M. C. parodė, kad matė, kaip einant link tarnybinio automobilio, A. V. sustojo, iš kelnių dešinės pusės kišenės išsitraukė pluoštą kupiūrų ir atkišo S. T. pusėn. Ką jie kalbėjo, negirdėjo. Vaizdo kameros tarnybiniame automobilyje neįjungė, nes viskas vyko greitai, ir net jei būtų įjungęs, kamera pradeda veikti gal po pusės minutės, todėl nebūtų spėta užfiksuoti. Jie priėjo prie tarnybinio automobilio, nes norėjo nustatyti girtumą. Jis priėjo prie bagažinės, priėjo S. T. ir A. V., šis vėl išsitraukė pluoštą pinigėlių, siūlė jiems, pasakė: „Prašau, imkit, ir skirstomės“. Jie informavo budėtoją apie bandymą papirkti ir atvyko operatyvinė grupė (t. 2, b. l. 160-161). Šiuos liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, jog džinsinių kelnių kišenėje turėjo apie 1000 litų: 200 litų, 100 litų, 50 litų ir 20 litų kupiūromis (t. 1, b. l. 46-47). Be to, liudytojų parodymus patvirtina duomenys iš policijos registruojamų įvykių registro ROIK 0114000806141, kad pareigūnas M. C. radijo ryšiu 2014 m. gruodžio 21 d. 12.09 val. pranešė apie bandymą papirkti (t. 1, b. l. 181-183).

Minėti liudytojų parodymai dėl to, kad siekdamas papirkti valstybės tarnautojus jų tarnybos metu, A. V. pasiūlė 200 litų kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl A. V. padarytos nusikalstamos veikos, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojai siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog kavinės kiemo teritorijoje buvo žmonių, todėl yra nelogiška, jog jis matant aplinkiniams, galėjo akivaizdžiai siūlyti kyšį policijos pareigūnams, tačiau tokie skundo teiginiai aukštesniojo teismo vertinimu yra deklaratyvūs, visiškai nepagrįsti, vertintini kaip gynybinė versija ir todėl yra atmetami.

Be to, skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su tuo, ar apeliantas vairavo automobilį, neatsižvelgė į liudytojos D. K. teisme duotus parodymus, kurie, anot jo, paneigė liudytojo S. T. parodymus. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog skunde apelianto nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su nagrinėjama byla ir joje pateiktu kaltinimu apeliantui, bet su administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje A. V. yra nubaustas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nutarimu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, 124¹ straipsnio 3, 8 dalis, ir teismo nutarimas įsiteisėjęs. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės nėra kvestionuojamos ir nėra įrodinėjimo dalykas, todėl teismas plačiau apie tai nepasisako.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. V. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam A. V., išlaidas iki 2015 m. spalio 27 d. sudaro 61,72 Eur (t. 2, b. l. 25). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.