- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2007-01-18
- Bylos Nr.
- N-663-23-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Edvardas Sinkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimo G. G. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo ir bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
I.
Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) pareigūnas G. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2006 m. birželio 2 d. 11.00 valandą atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Daiga" nuomojamose patalpose Alytuje, Jaunimo g. 14a, nuo 2005 m. spalio 18 d. vykdė mažmeninę prekybą alumi neturėdama galiojančios savivaldybės vykdomosios institucijos išduotos licenzijos verstis mažmenine prekyba alumi. Įmonei išduotos licencijos Nr. 139 verstis mažmenine alaus prekyba firminėje parduotuvėje „Pilstomas alus", esančioje Jaunimo g. 14a, Alytuje, galiojimas buvo sustabdytas nuo 2005 m. spalio 18 d. Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. DV-522, o 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. DV-632 nuo 2005 m. gruodžio 13 d. jos galiojimas panaikintas. Patikrinimo metu prekybos vietoje buvo 750 litrų alaus „Daiga Pilsner" 5,2% 900 Lt sumai. Įmonės administratorius G. G. , neužtikrinęs, kad mažmeninė prekyba būtų vykdoma turint Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą licenciją, pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą bei Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punktą. Ši jo veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 straipsnio 1 dalį.
Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarime konstatavo, kad G. G. veikoje nėra ATPK 164 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, tad bylą nutraukė ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs G. G. bei Institucijos atstovo paaiškinimus, nurodė, kad administracinėn atsakomybėn už priešingą teisei veiką asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jei jis turi pasirinkimo alternatyvą elgtis taip, kad nepažeistų teisės normų. Kaip matyti iš G. G. paaiškinimo, jo administruojamai įmonei buvo iškelta bankroto byla, nes ji tapo nemoki savo kreditoriams. Kreditorių sąraše be kitų yra įtraukta ir valstybinė mokesčių inspekcija. Siekiant sumažinti įmonės skolinius įsipareigojimus kreditoriams, bankrutuojančiai alaus daryklai buvo būtina realizuoti esamą alaus likutį. Norint tai atlikti nepažeidžiant alkoholio kontrolę reguliuojančių teisės normų, įmonė privalėjo pratęsti licencijos galiojimą. Tačiau nesumokėjusi kreditoriui valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčių, tikėtis licencijos prekybai pratęsimo įmonė negalėjo, nes tai prieštarauja Alkoholio produktų importo, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisyklių 43.1 ir 46.4 punktams. Administratorius neturėjo teisės leisti pagamintai produkcijai sugesti, nes tokiu būdu jis būtų pažeidęs administratoriui keliamus reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje. Taigi, kito pasirinkimo, kaip tik prekiauti be licencijos, tačiau leidus apygardos teismui, ir tokiu būdu mažinti bankrutuojančios įmonės kreditorinius įsiskolinimus, administratorius neturėjo. Taip pat administratoriui nekilo prievolė su Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria teismas leido parduoti alaus likučius, kreiptis į Alytaus miesto savivaldybės administraciją - to nereglamentuoja joks teisinis aktas. Šiuo atveju alkoholinių gėrimų pardavimas prekybos įmonėje be specialaus leidimo, nesant jokių papildomų aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie veikos pavojingumą, nepasiekia tokio pavojingumo lygio, kuris užtrauktų administracinę atsakomybę pagal ATPK 164 straipsnio 1 dalį.
II.
Institucija apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik įmonėms, turinčioms licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos. Be to, Taisyklių 2 punktas tai pat nustato, kad mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali verstis tik prekybos ir viešojo maitinimo įmonės, kurios turi galiojančią savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Visos šios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir jokių išimčių ar išlygų nenumato. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad G. G. kaip atsakingas už bankrutuojančios UAB „Daiga" veiklą asmuo žinojo ir suprato, jog organizuodamas prekybą alumi neturint tam licencijos pažeidžia norminius aktus, tačiau jokių veiksmų pašalinti pažeidimus nesiėmė. Savo padarytą pažeidimą iš esmės teisme jis pripažino. Teismo bei paties G. G. motyvai, kad prekyba alumi buvo vykdoma, kadangi tam buvo gautas Kauno apygardos teismo leidimas ir apie tai žinojo mokesčių inspekcija, vertintini kritiškai. Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 21 d. nutartimi leido UAB „Daiga" pardavinėti bankrutuojančios įmonės alaus likučius ir salyklą, tačiau nesprendė prekybos šiais produktais licencijos klausimo. Teismas nenagrinėjo (o ir negalėjo nagrinėti) grynai techninių prekybos alumi aspektų, o tik leido administratoriui laisvai disponuoti tam tikru įmonės turtu. Visus norminiais aktais nustatytus prekybos alumi organizavimo ir vykdymo klausimus privalėjo išspręsti pats administratorius, o to jis nepadarė ir nesistengė padaryti. Rūpintis prekybos organizavimo klausimais yra ne mokesčių inspekcijos kaip kreditoriaus, o išimtinė administratorius pareiga, už kurią jis gauna atlygį.
Atsiliepimas
G. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad Taisyklių 28.4 punktas numato, jog licencijos mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais neišduodamos, jeigu įmonė turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Iš Kauno apygardos teismo 2006 sausio 11 d. nutarties matyti, kad UAB „Daiga" Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui yra skolinga daugiau nei 33000 Lt, Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai - daugiau nei 151000 Lt. Tokia pati skolų būklė buvo praktiškai nuo bankroto bylos iškėlimo 2005 m. rugsėjo 26 d. Todėl akivaizdu, kad pagal Taisyklių 28.4 punktą UAB „Daiga" neturėjo galimybės gauti licenciją, nes tokiu atveju tai imperatyviai draudžiama. Dėl licencijos išdavimo jis kalbėjosi su Alytaus m. savivaldybės darbuotojais, kur jam buvo išaiškintas minėtas Taisyklių punktas bei pabrėžta, kad licencija UAB „Daiga" prekiauti alkoholiniais gėrimais nebus išduota. Todėl, vykdydamas bankroto administratoriaus pareigas, gindamas viešą interesą bei siekdamas kiek įmanoma geriau apsaugoti kreditorių teises bei užtikrinti tinkamą UAB „Daiga" turto valdymą, jis kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas leisti pardavinėti bankrutuojančios UAB „Daiga" alaus likučius. Teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. leido pardavinėti alaus likučius. Taip pat UAB „Daiga" pirmojo kreditorių susirinkimo metu 2006 m. vasario 27 d. buvo nutarta įpareigoti administratorių pardavinėti UAB „Daiga" priklausančius alaus likučius toliau. Taigi jis, pardavinėdamas alaus likučius, vykdė tiek teismo nutartį, tiek kreditorių susirinkimo nutarimą. Realizuoti alų buvo būtina, kadangi kitokios alternatyvos nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konst atuoja:
III.
Byloje nustatyta, kad G. G., veikdamas kaip bankrutuojančios UAB „Daiga" administratorius, pagal Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 21 d. nutartį, kuria buvo leista parduoti likusius alaus likučius ir salyką, vykdė mažmeninę prekybą alumi.
Bankrutuojančiai UAB „Daiga“ Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. DV – 522 licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo sustabdyta, o vėliau 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu minėta licencija buvo panaikinta.
Kaip nustatė pirmos instancijos teismas bankrutuojanti UAB „Daiga“ teisiškai jokių licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įsigyti negalėjo, kadangi pagal Alkoholio produktų importo, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisyklių 43.1 ir 46 punktus nepadengus mokestinių įsiskolinimų, tokia licencija negali būti išduota, o pačiose taisyklėse nėra numatyta licencijų išdavimo bankrutuojančioms įmonėms tvarka.
Dėl to bankrutuojančioje UAB „Daiga“ susidarė tokia faktinė situacija, kad nesiėmus skubių alaus likučių pardavimo veiksmų, alus būtų sugedęs ir taip jau nemoki įmonė padidintų savo nuostolius. Šiuo atveju pardavus alaus likučius praktiškai buvo likviduotas įmonės įsiskolinimas darbuotojams ir tokiu būdu buvo sumažinta įmonės skolų našta.
Vertinant G. G. kaltės klausimą, būtina pažymėti, kad neturėdamas licencijos parduoti alaus likučius, bet juos parduodamas jis suprato ar turėjo suprasti, kad veikia neteisėtai. Tačiau jis savo veiksmais siekė išvengti didesnės žalos, tai yra alaus sugedimo ir galimybės nors iš dalies įmonės produkcijos pardavimo pajamomis sumažinti įsiskolinimą.
ATPK 17 straipsnyje įtvirtinta būtinojo reikalingumo sąvoka, pagal kurią administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas šiame kodekse ar kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinės teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gręsiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, susiklostė tokia faktinė ir teisinė padėtis, kuomet neturint galimybių gauti licenciją ir neparduodant alaus likučių realiai grėsė apie 180 tonų alaus sugedimas, tuo galėjęs sąlygoti bankrutuojančios įmonės turto sumažėjimą ir tuo pačiu galimybės kreditoriams grąžinti bankrutuojančios įmonės skolas sumažėjimą. Kadangi darbuotojai bankroto byloje taip pat buvo laikomi įmonės kreditoriais, tai realiai jų teisės ir įstatymo saugomiems interesams grėsė realus pavojus, kuris tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pardavus alų buvo atsiskaityta su įmonės darbuotojais bei padengtos administravimo išlaidos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad žala, kuri buvo padaryta parduodant alų be atitinkamos licencijos, yra mažesnė, nei išvengtoji.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. G. veika formaliai atitinka ATPK 164 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius, tačiau ji padaryta esant būtinojo reikalingumo būklėje, todėl taikant ATPK 17 straipsnį G. G. administracinė atsakomybė nekyla. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra naikinamas, o G. G. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama ATPK 250 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimą panaikinti.
G. G. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 164 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
Nutarimas neskundžiamas.