- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-07
- Bylos Nr.
- 2A-830-585/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį
- Ieškovas
- B. K.
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo ir 2012 m. kovo 8 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir veikiančiam atsakovės pusėje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijai dėl nuomininko teisių į patalpas pripažinimo, įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį bei įpareigojimo priimti sprendimą dėl patalpų privatizavimo ir pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovei B. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ir, modifikavusi ieškinio dalyką, prašė: 1. pripažinti ieškovei nuomininkės teises į patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo patalpos), nuo šių patalpų suteikimo ieškovei dienos, tai yra nuo 1993 m. spalio 14 d., ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškove nurodytų patalpų nuomos sutartį; 2. įpareigoti atsakovę priimti sprendimą dėl leidimo ieškovei privatizuoti ginčo patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nepriklausomai nuo ginčo patalpų dabartinės paskirties, ginčo patalpų vertę skaičiuojant pagal ieškovės kreipimosi į atsakovę momentą, tai yra pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. galiojusią savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarką, atsižvelgiant į ginčo patalpų būklę, buvusią pastarųjų suteikimo ieškovei metu.
Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 leido ieškovei kartu su šeima naudotis ginčo patalpomis. Ieškovės teigimu, ginčo patalpos nebuvo pritaikytos gyventi, pastarųjų būklė buvo avarinė, o ieškovė savo lėšomis suremontavo ginčo patalpas. Pasak ieškovės, pastaroji 1993 m. kovo 25 d. privatizavo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), kurias pagal dovanojimo sutartį perleido savo dukros nuosavybėn, o pati liko gyventi ir iki šiol gyvena ginčo patalpose. Ieškovės teigimu, pastaroji dar iki 2004 metų kreipėsi į atsakovę dėl ginčo patalpų privatizavimo, tačiau ieškovė neturi duomenų, kurie patvirtintų nurodytą aplinkybę. Anksčiausia kreipimosi data, kurie yra užfiksuota ieškovės į bylą pateiktuose duomenyse, – 2004 m. rugpjūčio 4 d. Pasak ieškovės, atsakovės komisija 2009 m. spalio 7 d. atsisakė leisti ieškovei privatizuoti ginčo patalpas, teigdama, jog ginčo patalpų privatizavimui nėra teisinio pagrindo. Ieškovė sužinojo, jog 2009 m. gegužės 7 d. į ginčo patalpas buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė, ginčo patalpos paskirties prasme tapo gyvenamosiomis patalpomis. Ieškovės teigimu, atsakovė 2009 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. A51-2589 informavo ieškovę, jog pastaroji neturi teisės privatizuoti ginčo patalpas, nes ieškovė netapo pagrindine nuomininke ir ginčo patalpose nepragyveno trejų metų. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog namo, kuriame yra ginčo patalpos, administratorius nuo 2009 metų birželio mėnesio pradėjo siųsti ieškovei sąskaitas faktūras, reikalaudamas, jog ieškovė mokėtų nuomos mokestį. Ieškovė nuo nurodyto momento, be kita ko, pradėjo mokėti nuomos mokestį, be to, ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog pastaroji 1995 m. vasario 21 d. sudarė sutartį dėl elektros energijos tiekimo į ginčo patalpas. Pasak ieškovės, atsakovė sudarė kliūtis ginčo patalpų privatizavimui, pasinaudodama tuo, jog ieškovė investavo į ginčo patalpas, pakeitė ginčo patalpų paskirtį, kas, ieškovės vertinimu, negali daryti įtakos faktiškai tarp šalių susiformavusiems nuomos teisiniams santykiams.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutiko su ieškovės modifikuotu ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 ieškovei tebuvo leista laikinai naudotis ginčo patalpomis. Atsakovės vertinimu, tarp šalių nesusiformavo nuomos teisiniai santykiai, nes, pasak atsakovės, patalpas gali išnuomoti tik savivaldybės vykdomoji institucija, o ne atitinkamos seniūnijos seniūnas. Pasak atsakovės, pati ieškovė neišreiškė valios išsinuomoti ginčo patalpas, nes nesikreipė į atsakovę dėl ginčo patalpų nuomos sutarties sudarymo, todėl, atsakovės vertinimu, ieškovės prašymas pripažinti jai nuomininkės teises yra nepagrįstas. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 298 straipsnyje buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos (analogiška nuostata yra įtvirtinta Civilinio kodekso, galiojančio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.579 straipsnio 1 dalyje). Pasak atsakovės, visos pastarosios nuosavybės ar patikėjimo teisėmis valdomos gyvenamosios patalpos yra skirtos nuomoti ir nuomojamos šeimoms ar asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Ieškovė Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 8 straipsnio prasme neturi teisės į socialinį būstą, o atsakovė pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 2 punktą nedavė leidimo ieškovei privatizuoti ginčo patalpas, nes pastaroji neatitinka sąlygų, nustatytų nurodytoje teisės normoje.
Atsakovė šioje byloje pareiškė priešieškinį, prašydama iškeldinti ieškovę su visu jai priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant ieškovei kitos gyvenamosios vietos.
Atsiliepimas
Atsakovė nagrinėjamoje byloje pareikštą priešieškinį grindė tuo, jog, pastarosios teigimu, ieškovė savavališkai užėmė ginčo patalpas. Pasak atsakovės, ieškovei Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 buvo leista naudotis ginčo patalpomis, tačiau, 2009 m. gegužės 7 d. ginčo patalpas įregistravus kaip gyvenamąsias patalpas, nutrūko bet kokie santykiai, atsiradę aukščiau nurodyto rašto pagrindu, nes ginčo patalpos įgijo socialinio būsto statusą. Atsakovės teigimu, ieškovė neturi teisės į socialinį būstą, todėl pastaroji pagal Civilinio kodekso 6.612 straipsnį turi būti iškeldinta iš ginčo patalpų.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutiko su nagrinėjamoje byloje pareikštu priešieškiniu, prašė jį atmesti. Ieškovės atsikirtimai į atsakovės pareikštą priešieškinį buvo grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais, kuriais pastaroji grindė šioje byloje pareikštą ieškinį.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, neišreiškė aiškios pozicijos dėl šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo, o atsakovės šioje byloje pareikštą priešieškinį palaikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu patenkino ieškovės pareikštą ieškinį ir atmetė atsakovės pareikštą priešieškinį.
Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus duomenis nustatė šias faktines aplinkybes: Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 leido ieškovei kartu su šeima naudotis ginčo patalpomis; ginčo patalpos buvo netinkamos gyventi, pastarųjų nusidėvėjimas siekė 70 procentų; ieškovė 1993 m. kovo 25 d. privatizavo gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), o ginčo patalpas suremontavo, įrengė vandentiekį, investavo savo lėšas į ginčo patalpų kapitalinį remontą; ieškovė 2004 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūniją, prašydama leisti privatizuoti ginčo patalpas; atsakovė 2009 m. spalio 7 d. atmetė ieškovės prašymą dėl ginčo patalpų privatizavimo; ieškovei nežinant, 2009 m. gegužės 7 d. į ginčo patalpas buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė, o ginčo patalpos buvo įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos; namo, kuriame yra ginčo patalpos, administratorius nuo 2009 metų birželio mėnesio siunčia ieškovei sąskaitas už ginčo patalpų nuomą, kurias pastaroji apmokėdavo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, jog atsakovė, atsisakydama leisti ieškovei privatizuoti ginčo patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pažeidė ieškovės įstatymu reglamentuotas teises, tai yra atsisakė pripažinti ieškovės, kaip nuomininkės, teises į ginčo patalpas nuo pastarųjų suteikimo ieškovei momento, tai yra nuo 1993 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė pasinaudojo ieškovės investicijomis į ginčo patalpų remontą ir pagerinimus, be to, nekorektiškai pasielgė, kai be ieškovės žinios pakeitė ginčo patalpų paskirtį. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė yra teisi, jog rašytiniai dokumentai (Rasų seniūnijos raštas) leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių susiformavę santykiai turi būti vertinami kaip nuomos santykiai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytą išvadą pagrindžia ir šalių konkliudentiniai veiksmai, kai ieškovei nuo 2009 metų birželio mėnesio buvo siunčiamos sąskaitos dėl nuomos mokesčio sumokėjimo ir ieškovė šias sąskaitas apmokėdavo. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovė, o ne ieškovė, privalėjo tarp šalių susiformavusius nuomos santykius įforminti sutartimi. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentus, sutiko su ieškovės argumentais, jog ieškovė atitinka Paramos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, kad pastarajai nuo ginčo patalpų suteikimo momento (1993 m. spalio 14 d.) būtų pripažinta nuomininkės teisė į ginčo patalpas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, teismų praktikoje yra formuojama pozicija, jog savivaldybės institucija negali formaliai atsisakyti sudaryti patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir paneigti asmens teisę įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, o atsakovė neįrodė argumentų, kuriais grindė savo nesutikimą su ieškiniu, pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovės priešieškinis yra nepagrįstas, nes ieškovės naudojimui ginčo patalpos buvo suteiktos Rasų seniūnijos raštu, tai yra ieškovė ne savavališkai užėmė ginčo patalpas, o turėdama juridinį pagrindą gyventi ginčo patalpose kaip nuomininkė. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pakartotinai pažymėjo, jog vėlesni šalių konkliudentiniai veiksmai patvirtino tarp šalių susiformavusius nuomos santykius. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, turtinės atsakovės teisės į ginčo patalpas buvo įregistruotos pažeidžiant ieškovės teises ir teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atsakomybės tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312, 8 punktą iš gyvenamųjų patalpų apskaitos išbraukiamos gyvenamosios patalpos, esančios avariniuose gyvenamuosiuose namuose ar kituose pastatuose, neatitinkančiuose jiems nustatytų sanitarinių ir techninių reikalavimų, ir pripažintos netinkamomis gyventi, o devintajame punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia miesto, rajono valdybos (mero) sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė ginčo patalpų paskirtį pakeitė nesilaikydama aukščiau nurodytos tvarkos.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės pareikštą ieškinį ir patenkinti atsakovės pareikštą priešieškinį.
Atsakovės šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių pagal Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštą Nr. 247 susiformavo nuomos santykiai. Atsakovės teigimu, aukščiau nurodyto rašto turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog pagal šį raštą ieškovei ir jos šeimai leista vykdyti ginčo patalpų apsaugą ir laikinai naudotis ginčo patalpomis, kas, pasak atsakovės, nelaikytina nuomos santykiais. Atsakovės įsitikinimu, nuomos santykių egzistavimą paneigia ir tas faktas, jog ieškovė iki pat 2009 metų nemokėjo nuomos mokesčio už naudojimąsi ginčo patalpomis. Atsakovės vertinimu, ieškovė, naudodamasi ginčo patalpomis ir nemokėdama nuomos mokesčio, galėjo ir turėjo suvokti, jog ieškovei nėra išnuomotos ginčo patalpos. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 298 straipsnyje ir Civilinio kodekso, galiojančio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.579 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis privalo būti rašytinės formos. Bylos ginčo šalys nesudarė rašytinės ginčo patalpų nuomos sutarties. Atsakovės teigimu, ieškovė, būdama suinteresuota ateityje įgyti nuosavybėn ginčo patalpas, kuriomis naudojosi, privalėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir įforminti nuomos sutartį, tačiau ieškovė šiuo konkrečiu atveju neatliko aukščiau nurodytų aktyvių veiksmų. Atsakovė akcentavo, jog Rasų seniūnijos seniūnas nėra kompetentingas spręsti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių patalpų nuomos klausimus. Atsakovė pabrėžė, jog ginčo patalpos yra socialinis būstas, kurio atžvilgiu yra taikoma aiškiai apibrėžta, imperatyvių Valstybės paramos būstui įsigyti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų nustatyta nuomos sutarčių sudarymo tvarka. Atsakovės teigimu, ieškovė nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl socialinio būsto nuomos bei nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji turi teisę į socialinį būstą, todėl, pasak atsakovės, ieškovės reikalavimas pripažinti ją ginčo patalpų nuomininke yra nepagrįstas;pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai įpareigojo atsakovę priimti motyvuotą sprendimą dėl leidimo ieškovei privatizuoti ginčo patalpas. Pasak atsakovės, Valstybės paramos būstui įsigyti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nustatyti trys reikalavimai savivaldybei priklausančioms patalpoms privatizuoti: pirma, patalpos turi būti per 60 procentų nusidėvėjusios, antra, atitinkamas asmuo turi būti patalpų nuomininkas, trečia, atitinkamas asmuo nuomos pagrindu turi būti išgyvenęs patalpose ne mažiau kaip trejus metus. Atsakovės teigimu, tik koegzistuojant aukščiau nurodytoms sąlygoms, galima spręsti savivaldybei priklausančių patalpų privatizavimo klausimą. Atsakovė šiame kontekste atkreipė dėmesį į kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimą, jog savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007). Atsakovės teigimu, pastarosios aukščiau išdėstyti argumentai byloja, kad ieškovė nėra ginčo patalpų nuomininkė, kas savaime sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė neturi teisės aukščiau nurodyto įstatymo nustatyta tvarka privatizuoti ginčo patalpas. Atsakovė papildomai pažymėjo, jog ieškovė neatitinka ir trečiojo privalomo privatizavimo lengvatine tvarka reikalavimo – ieškovė nėra išgyvenusi ginčo patalpose daugiau kaip trejus metus. Pasak atsakovės, 2009 m. gegužės 7 d. buvo atlikta teisinė ginčo patalpų, kaip gyvenamųjų patalpų, registracija, todėl, ginčo patalpoms, kaip gyvenamosioms patalpoms, egzistuojant mažiau kaip trejus metus, akivaizdu, jog ieškovė nėra išgyvenusi ginčo patalpose daugiau kaip trejus metus. Atsakovė šiame kontekste taip pat pažymėjo, jog Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje, įvykusiame 2009 m. spalio 7 d., buvo svarstytas ieškovės prašymas dėl ginčo patalpų privatizavimo ir ši komisija nepritarė nurodytam ieškovės prašymui, kas sudaro pagrindą teigti, jog Vilniaus miesto savivaldybė jau yra priėmusi motyvuotą sprendimą dėl leidimo ieškovei privatizuoti ginčo patalpas, o tas faktas, jog ieškovės netenkina priimtas sprendimas, nesudaro pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę dar kartą svarstyti ieškovės prašymą. Atsakovė šiame kontekste akcentavo ir tą faktą, jog ieškovei jau buvo išnuomotas butas, kurį ieškovė vėliau privatizavo, todėl, atsakovės vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo išnuomoti ieškovei dar vieną Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį butą ir leisti jį privatizuoti lengvatine tvarka; pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė ne savavališkai užėmė ginčo patalpas, o turėdama juridinį pagrindą gyventi ginčo patalpose kaip nuomininkė, ir nepagrįstai atmetė atsakovės šioje byloje pareikštą priešieškinį. Atsakovės teigimu, atlikus teisinę ginčo patalpų, kaip gyvenamųjų patalpų, registraciją, kitaip tariant, nelikus tarp šalių pagal Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštą Nr. 247 susiformavusių teisinių santykių objekto – negyvenamųjų patalpų, pasibaigė tarp šalių pagal aukščiau nurodytą raštą susiformavę teisiniai santykiai. Nesant galiojančios gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir nesant teisinio pagrindo tokią sutartį sudaryti, laikytina, jog ieškovė yra savavališkai užėmusi ginčo patalpas, todėl pastaroji pagal Civilinio kodekso 6.612 straipsnį privalo būti iškeldinta iš ginčo patalpų.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su atsakovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės teigimu, atsakovė neginčija, jog ginčo patalpos tuometinio Lenino rajono vykdomojo komiteto 1980 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 438 buvo išbrauktos iš gyvenamojo fondo ir Butų ūkio valdyba buvo įpareigota ginčo patalpas likviduoti, todėl 1993 metais, kai ieškovės šeimai buvo leista naudotis ginčo patalpomis, pastarosios nebuvo apskaitomos savivaldybėje ir dėl šios priežasties savivaldybė negalėjo sudaryti ginčo patalpų nuomos sutarties, todėl Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašte Nr. 247 ieškovė yra įvardyta kaip laikina nuomininkė. Ieškovės teigimu, seniūnija pagal tuo metu galiojusius atsakovės sprendimus buvo įgaliota institucija disponuoti avarinėmis patalpomis. Pasak ieškovės, jau ginčo patalpų perdavimo ieškovei naudotis metu šios patalpos buvo nusidėvėjusios daugiau nei 60 procentų, todėl ieškovė suremontavo ginčo patalpas, pritaikė šias patalpas gyvenimui. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovė per visą ieškovės naudojimosi ginčo patalpomis laikotarpį neinvestavo į ginčo patalpas ir šių patalpų remontą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, sutiko su atsakovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu.
Ieškovė po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama atnaujinti terminą pareiškimui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti ir priimti papildomą sprendimą bei priteisti ieškovei iš atsakovės 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, konstatavęs, jog, priimant 2012 m. sausio 26 d. sprendimą, nebuvo visiškai išspręstas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, patenkino ieškovės prašymą ir 2012 m. kovo 8 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė ieškovei iš atsakovės 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.
Atsakovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei terminą pareiškimui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti. Pasak atsakovės, šiuo konkrečiu atveju terminas pareiškimui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti praleistas žymiai (ieškovė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo padavė praėjus šešiolikai dienų nuo termino šiam pareiškimui paduoti pabaigos), o ieškovės pareiškime nurodytos aplinkybės, jog tiek ieškovė, tiek pastarosios atstovė negavo patvirtintos 2012 m. sausio 26 d. sprendimo kopijos, o apie tai, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimo klausimo, sužinojo po to, kai gavo teismo pranešimą, jog teisme yra gautas atsakovės apeliacinis skundas, ir kreipėsi į Rasų seniūniją, Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalies prasme nėra ir negali būti laikomos svarbiomis. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog šalys pagal proceso įstatymą privalo domėtis nagrinėjamos bylos eiga. Pasak atsakovės, tiek ieškovė, tiek pastarosios atstovė dalyvavo paskutiniame teismo posėdyje, kuriame, be kita ko, buvo atidėtas pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas, todėl žinojo (negalėjo nežinoti), kada bus priimtas ir paskelbtas teismo baigiamasis aktas, tačiau nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo skelbiamas teismo baigiamasis aktas. Nenustačius buvus valinius ieškovės veiksmus, ta aplinkybė, jog pastaroji negavo patvirtintos sprendimo kopijos, Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalies prasme nelaikytina svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą praleistą terminą;pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, pasak atsakovės, nėra aišku, už kokius konkrečius ieškovės atstovės atliktus veiksmus buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su atsakovės apeliaciniu skundu, pareikštu dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo
Kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.
Šios bylos ginčas kilo dėl to, pirma, teisėtai ieškovė naudojasi apeliantei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), kurios, ką patvirtina bylos duomenys (b. l. 22-23, 95-96), 2009 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo patalpos), ar neteisėtai, antra, turi ieškovė teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpas, o apeliantė – pareigą lengvatinėmis sąlygomis perleisti ieškovės nuosavybėn (parduoti ieškovei) ginčo patalpas, ar neturi.
Dėl naudojimosi ginčo patalpomis (ne)teisėtumo
Bylos duomenimis – 1999 m. gruodžio 30 d. aktu Nr. 2003-01 (b. l. 130) – nustatyta, jog Vilniaus apskrities viršininkas, veikdamas valstybės vardu, inter alia perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o Vilniaus miesto meras, veikdamas Vilniaus miesto savivaldybės vardu, priėmė ginčo patalpas, vadinasi, ginčo patalpos iki 1999 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teise priklausė valstybei, o nuo 1999 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.
Bylos duomenys – Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštas Nr. 247 (b. l. 5) – patvirtina, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba leido ieškovei ir pastarosios šeimai vykdyti ginčo patalpų apsaugą ir laikinai naudotis ginčo patalpomis, o ieškovė ir pastarosios šeima įsipareigojo užtikrinti ginčo patalpų apsaugą ir mokėti nustatytus nuomos bei komunalinių paslaugų mokesčius.
Bylos ginčas kilo dėl to, Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašto Nr. 247 pagrindu tarp ieškovės ir valstybės, o nuo 1999 m. gruodžio 30 d. tarp ieškovės ir Vilniaus miesto savivaldybės (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 311 straipsnis), susiformavo ginčo patalpų nuomos teisiniai santykiai ar nesusiformavo, kitaip tariant, ieškovė de jure yra ginčo patalpų nuomininkė ar nėra.
Bylos duomenų – 1999 m. gruodžio 30 d. akto Nr. 2003-01 ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašto Nr. 247 – analizė leidžia daryti išvadą, jog ginčo patalpos pastarųjų suteikimo ieškovės laikinam naudojimui momentu buvo valstybės nuosavybės objektas.
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisinius santykius, turinį ir prasmę, ne kartą pabrėžė, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus; civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 4 straipsnio nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašto Nr. 247 analizė leidžia daryti išvadą, jog ginčo patalpų suteikimo ieškovės laikinam naudojimui pagrindas – neefektyvi patalpų, esančių Vilniaus mieste, inter alia ginčo patalpų, apsaugos ir skirstymo sistema bei grėsmė, jog ginčo patalpos gali būti išardytos arba savavališkai užimtos. Nurodytas ginčo patalpų perdavimo ieškovės laikinam naudojimui pagrindas nėra numatytas jokiame teisės akte, nustatančiame savivaldos institucijų disponavimo savivaldybės ar valstybės turtu teises, todėl yra neteisėtas.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, išvadoms ir argumentams, konstatuotina, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba, 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 perduodama ieškovės laikinam naudojimui valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, veikė ultra vires ir dėl to neteisėtai.
Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų ignoruojami aukščiau nurodyti faktai, patvirtinantys ginčo patalpų perdavimo ieškovės laikinam naudojimui neteisėtumą, šios bylos atveju vis vien būtų pagrindas konstatuoti, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba, perduodama ieškovės laikinam naudojimui ginčo patalpas, veikė neteisėtai.
Bylos duomenys – Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 317 ir Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. 438 (b. l. 88-90) – patvirtina, jog ginčo patalpos 1980 m. spalio 15 d. buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų fondo sąrašo, vadinasi, ginčo patalpos, praradusios gyvenamųjų patalpų statusą, tapo negyvenamosiomis patalpomis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ (redakcija, galiojusi ginčo patalpų perdavimo ieškovės laikinam naudojimui momentu) 1.1 punkte nustatyta, jog ministerijos, kitos valstybinės tarnybos, savivaldybės, valstybinės įmonės, įstaigos, organizacijos, taip pat visuomeninės organizacijos, turinčios savo žinioje Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančius negyvenamuosius pastatus, statinius ar patalpas, gali juos išnuomoti tik viešo konkurso tvarka (išskyrus šio nutarimo 1.2 ir 1.3 punktuose numatytus atvejus, kai negyvenamieji pastatai ir patalpos gali būti nuomojami ne konkurso arba uždaro konkurso tvarka). Šio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.2 ir 1.3 punktų analizė leidžia daryti išvadą, jog šios bylos atvejis nepatenka į šiuose nutarimo punktuose išdėstytų atvejų, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys negyvenamieji pastatai ir patalpos gali būti nuomojami ne konkurso arba uždaro konkurso tvarka, sąrašą, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog ginčo patalpas pastarųjų suteikimo ieškovės laikinam naudojimui momentu buvo galima išnuomoti tik viešo konkurso tvarka.
Byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizė sudaro pagrindą išvadai, jog, perleidžiant ieškovės laikinam naudojimui valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ nustatytos valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo trečiųjų asmenų naudojimui (išnuomojimo) tvarkos, kas šios bylos atveju sudaro savarankišką pagrindą teigti, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba neteisėtai ieškovės laikinam naudojimui perdavė ginčo patalpas.
Atsižvelgiant į tai, jog iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur), ir pripažinus, jog Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba neteisėtai, tiksliau – nesant materialiajame įstatyme nustatyto pagrindo bei pažeidžiant nustatytą valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo trečiųjų asmenų naudojimui (išnuomojimo) tvarką, ieškovės laikinam naudojimui perdavė ginčo patalpas, konstatuotina, kad ieškovė neteisėtai naudojosi ir naudojasi ginčo patalpomis, kitaip tariant, ieškovė de jure neįgijo nuomininkės teisių į ginčo patalpas, ir šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti ieškovei nuomininkės teises į ginčo patalpas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nepagrįstai ne(į)vertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos pastarųjų suteikimo ieškovės laikinam naudojimui momentu buvo valstybės nuosavybės objektas, neatsižvelgė į ginčo patalpų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, pasireiškiančią tuo, jog valstybės turtu gali būti disponuojama tik materialiajame įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais, o šie bylos nagrinėjimo ir teismo baigiamojo akto trūkumai lėmė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą dėl nuomininkės teisių į ginčo patalpą pripažinimo.
Dėl ginčo patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, bylos ginčas inter alia kilo dėl to, turi ieškovė teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpas, o apeliantė – pareigą lengvatinėmis sąlygomis perleisti ieškovės nuosavybėn (parduoti ieškovei) ginčo patalpas, ar neturi.
Ieškovė pastarosios teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpas ir kartu šioje byloje pareikštą reikalavimą kildina iš Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas), tiksliau – iš Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto, kuriame nustatyta, jog už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodami per 60 procentų fiziškai nusidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys (ir priklausiniai), taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi, – jų nuomininkams, jeigu šie nuomininkai yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus.
Aukščiau nurodytos Įstatymo normos analizė leidžia daryti išvadą, jog savivaldybė (valstybė) įgyja teisę, bet ne, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007), pareigą, parduoti atitinkamam subjektui savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, kai koegzistuoja šios sąlygos: pirma, atitinkamas subjektas yra nuomininkas, kitaip tariant, asmuo, teisėtai besinaudojantis atitinkamomis savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis; antra, savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra išgyvenęs atitinkamose gyvenamosiose patalpose ne mažiau kaip trejus metus; trečia, savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos yra nusidėvėjusios daugiau nei 60 procentų; ketvirta, savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingas atitinkamų gyvenamųjų patalpų remontas / rekonstrukcija. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog bent vienos iš nurodytų materialiųjų sąlygų nebuvimas per se užkerta kelią atitinkamų savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimui lengvatinėmis sąlygomis pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Šioje byloje jau buvo nustatyta ir pripažinta, jog ieškovė neteisėtai naudojosi ir naudojasi ginčo patalpomis, kitaip tariant, ieškovė de jure nėra įgijusi nuomininkės teisių į ginčo patalpas, kas sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja pirmoji iš aukščiau išdėstytų materialiųjų sąlygų, kurių visetas, kaip jau buvo nurodyta, yra būtinas, kad asmuo įgytų materialinę subjektinę teisę Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu reikalauti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, išvadoms ir argumentams, konstatuotina, jog ieškovė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme neturi teisės reikalauti, jog pastarajai lengvatinėmis sąlygomis būtų parduotos ginčo patalpos.
Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų teisėta ginčo patalpų naudotoja, kitaip tariant, teisėta ginčo patalpų nuomininkė, šioje byloje vis vien būtų pagrindas teigti, jog ieškovė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme neturi teisės reikalauti, kad pastarajai lengvatinėmis sąlygomis būtų parduotos ginčo patalpos.
Bylos duomenys (b. l. 22-23, 24-29, 95-96, 102-105) patvirtina, jog 2009 m. vasario 11 d. buvo atlikti ginčo patalpų kadastriniai matavimai ir, kaip jau buvo nustatyta šioje byloje, ginčo patalpos 2009 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos, tiksliau – kaip butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Byloje ginčo dėl to, jog ginčo patalpos laikotarpiu nuo 1980 m. spalio 15 d. iki 2009 metų, kai buvo atlikti ginčo patalpų kadastriniai matavimai ir ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos, de jure buvo negyvenamosios patalpos, nėra, bylos šalys neneigia ir neginčija šios faktinės aplinkybės. Viena vertus, ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog apeliantė neteisėtai pakeitė ginčo patalpų paskirtį, kita vertus, šioje byloje nėra ginčijamas ginčo patalpų paskirties pakeitimo ir įregistravimo pagrindas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ginčo patalpų paskirties pakeitimo (ne)teisėtumo klausimo išsprendimas nėra šios bylos dalykas.
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą tvarką privačion nuosavybėn gali būti įgyjamos tik savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos. Byloje nustačius, jog ginčo patalpos tik 2009 metais tapo gyvenamosiomis patalpomis, kitaip tariant, įgijo gyvenamųjų patalpų statusą, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir antroji iš Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų, tiksliau – ieškovė neišgyveno ginčo patalpose, kaip gyvenamosiose patalpose, ilgiau kaip trejus metus (ieškovės pradinis ieškinys, kuriuo pastaroji prašė įpareigoti apeliantę lengvatinėmis sąlygomis (pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą) parduoti ieškovei ginčo patalpas, pirmosios instancijos teisme gautas 2010 m. vasario 24 d., ieškovės modifikuotas reikalavimas dėl ginčo patalpų pardavimo ieškovei lengvatinėmis sąlygomis pareikštas ne anksčiau kaip 2011 m. gegužės 23 d., o, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ginčo patalpos tik 2009 metais įgijo gyvenamųjų patalpų statusą), kas šios bylos atveju sudaro savarankišką pagrindą teigti, jog ieškovė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme neturi teisės reikalauti, jog pastarajai lengvatinėmis sąlygomis būtų parduotos ginčo patalpos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu egzistuotų Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų visetas, ginčo patalpų pardavimas ieškovei lengvatinėmis sąlygomis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimams ir tikslams, kurių pastarasis siekė priimdamas Įstatymą ir anksčiau galiojusius įstatymus, reglamentavusius valstybės (savivaldybės) paramos gyvenamajam būstui įsigyti teikimą, ir kartu Įstatymo 4 straipsnio 1 daliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo ketinimai, kuriais paremtas Įstatymo priėmimas ir pastarajame nustatytas teisinis reguliavimas, – suteikti valstybės (savivaldybės) paramą tiems fiziniams asmenims (šeimoms), kurių turtinė padėtis yra tokia, jog pastarieji negali kitokia, tai yra ne Įstatyme nustatyta, tvarka įsigyti nuosavybėn pirmąjį tinkamą gyvenamąjį būstą (ši išvada expressis verbis išplaukia iš Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog valstybės parama būstui įsigyti teikiama asmenims (šeimoms), nurodytiems Įstatymo 1 straipsnyje, jeigu jų metinės pajamos ir turtas prieš paramos suteikimo metus yra mažesni už pajamas ir turtą, kurių didžiausius dydžius ir (ar) jų apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė, tvirtindama Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarką, ir jeigu jie įsigyja pirmąjį tinkamą būstą).
Bylos duomenimis (b. l. 49-50) nustatyta, jog ieškovė pagal 1993 m. kovo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 495, sudarytą Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu, įgijo nuosavybėn inter alia butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (bylos duomenys (b. l. 30-31) patvirtina, jog ieškovė 2005 m. balandžio 21 d. dovanojimo sutarties Nr. 2622 pagrindu perleido butą trečiojo asmens nuosavybėn), kas sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė iki reikalavimo dėl ginčo patalpų lengvatinėmis sąlygomis pastarajai pardavimo pareiškimo momento jau buvo įgijusi nuosavybėn gyvenamąjį būstą, ir pripažinti, jog ieškovė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme neteko teisės reikalauti, jog valstybė (savivaldybė) suteiktų ieškovei paramą, skirtą gyvenamajam būstui įsigyti, tiksliau – neteko teisės reikalauti, jog apeliantė lengvatinėmis sąlygomis pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą parduotų ieškovei ginčo patalpas.
Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos ginčo dalies kontekste netinkamai (į)vertino bylos duomenis ir šios bylos ginčo dalies teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai ne(į)vertino atitinkamų bylos duomenų ir kartu nenustatė aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką, o šie procesinės teisės ir materialinės teisės normų pažeidimai lėmė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą įpareigoti apeliantę priimti sprendimą dėl leidimo ieškovei lengvatinėmis sąlygomis pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą privatizuoti ginčo patalpas.
Dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų
Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantė pareiškė priešieškinį, prašydama iškeldinti ieškovę su visu jai priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant ieškovei kitos gyvenamosios patalpos.
Civilinio kodekso 6.612 straipsnyje nustatyta, jog savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, tai yra įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Byloje nustačius, kad ieškovei ginčo patalpos buvo suteiktos neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ nustatytą valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo trečiųjų asmenų naudojimui (išnuomojimo) tvarką, konstatuotina, jog sutartis dėl ginčo patalpų nuomos negalėjo būti sudaryta, o sudarytoji yra niekinė dėl prieštaravimo imperatyviam teisės akto reikalavimui (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis) ir negalioja.
Aukščiau nurodyta išvada sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškovė, Civilinio kodekso 6.612 straipsnio prasme sprendžiant iškeldinimo klausimą, yra prilyginama asmeniui, savavališkai užėmusiam ginčo patalpas, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tą faktą, jog apeliantė šioje byloje expressis verbis pareiškė reikalavimą dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo patalpų, konstatuotina esant pagrindą iškeldinti ieškovę su visu jai priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant ieškovei kitos gyvenamosios patalpos.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos ginčo dalies kontekste netinkamai (į)vertino bylos duomenis ir šios bylos ginčo dalies teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai ne(į)vertino atitinkamų bylos duomenų ir kartu nenustatė aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, o šie procesinės teisės normų pažeidimai lėmė netinkamą materialinės teisės normos, nustatančios iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų tvarką, taikymą ir neteisingą bylos dalies pagal apeliantės priešinį reikalavimą dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo patalpų išsprendimą.
Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nagrinėjamos bylos ginčą ir šios bylos atveju priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį ir patenkinti apeliantės priešieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 8 d. papildomo sprendimo ir bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo
Šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas, kuriuo teismas patenkino ieškovės pareiškimą (prašymą) ir priteisė ieškovei iš apeliantės 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Civilinio proceso kodekso 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu, priimant byloje sprendimą, nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimas.
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį ir patenkinti apeliantės priešieškinį, pripažintina, jog apeliantė visa apimtimi laimėjo šią bylą, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies prasme neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų inter alia bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
Byloje pripažinus, kad ieškovė neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti ieškovės pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Viena vertus, apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laimėjo šią bylą, todėl pastaroji Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies prasme įgijo procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kita vertus, apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastaroji nagrinėjamoje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos atveju nespręstinas apeliantės galimai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu susidarė 36,67 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl, ieškovei pralaimėjus šią bylą, iš pastarosios į valstybės biudžetą priteistinas 36,67 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė, modifikavusi ieškinio dalyką, papildomai sumokėjo į valstybės biudžetą 137 Lt žyminį mokestį (b. l. 108), todėl iš ieškovės į valstybės biudžetą papildomai nepriteistinas žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį:
iškeldinti B. K. su visu jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų – buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant B. K. kitos gyvenamosios patalpos.
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti B. K. pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.
Priteisti iš B. K. į valstybės biudžetą 36,67 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.