Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. P. ir B. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 p., 11 p., 253 str. 1 d., 137 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p. - laisvės atėmimu 14 metų;

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. – laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė T. P. paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

B. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš T. P. ir B. P. solidariai priteista 300 000 Lt nukentėjusiajam A. Š. neturtinės žalos atlyginimui ir 6955,89 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad 2004 metais, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – Prancūzijos gamybos 5,6 mm kalibro „Star“ modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šoviniais, bei tyrimo tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), miške, iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo tris šaudmenis - 12 kalibro šovinius lygiavamzdžiams šautuvams, užtaisytus namudiniu būdu, kuriuos neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė iki 2005 m. kovo 27 d., kuomet iš anksčiau minėto šaunamojo ginklo iššovė tris 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šovinius, iš kurių vienu šūviu padarė sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo M. Š. , tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toliau neteisėtai laikė Prancūzijoje pagamintą šaunamąjį ginklą – 5,6 mm kalibro „Star“ modelio šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs jį to paties namo kieme esančiame tvarte, bei vieną 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šaudmenį ir tris 12 kalibro šovinius lygiavamzdžiams šautuvams savo namuose iki 2005 m. kovo 28 d., t. y. tokiais savo veiksmais T. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d.

T. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 27 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme esančioje pirtyje, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles - Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 1 d. 5 p., kad „šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį“, 32 str. 3 d. „ginklo naudotojas privalo užtikrinti jo saugumą“, neatsargiai elgdamasis su neteisėtai laikomu šaunamuoju ginklu, pagamintu Prancūzijoje, - 5,6 mm kalibro „Star“ modelio šautuvu Nr. (duomenys neskelbtini), skirtu šaudyti 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šoviniais, dėl neatsargumo vieną kartą iššovė iš anksčiau minėto šaunamojo ginklo į šalia stovėjusį M. Š., pataikydamas jam į galvą ir padarydamas aklą šautinį kulkinį galvos sužalojimą su šūvio įėjimo žaizda tarpuakyje, skyliniais kaktikaulio ir kairiojo momenkaulio lūžiais ir smegenų dešinės kaktinės skilties sužalojimu su viršugalvio dešinės pusės poodyje įstrigusia kulka, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip dėl neatsargumo, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam M. Š. , t. y. tokiais savo veiksmais T. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d.

T. P. ir B. P. nuteisti už tai, kad 2005 m. kovo 27 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kieme esančiame kluone, po to, kai T. P. , pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, neatsargiai elgdamasis su neteisėtai laikomu šaunamuoju ginklu, pagamintu Prancūzijoje, - 5,6 mm kalibro „Star“ modelio šautuvu Nr. (duomenys neskelbtini), skirtu šaudyti 5,6 mm kraštinio įskėlimo šoviniais, dėl neatsargumo vieną kartą iššovė iš anksčiau minėto šaunamojo ginklo į šalia stovėjusį M. Š., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, veikdami bendrininkų grupe, siekdami nuslėpti kitus nusikaltimus – neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis bei dėl neatsargumo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą M. Š., tyčia, bendrais veiksmais sudavė bejėgiškos būklės nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu į galvą, padarydami skeveldrinius abiejų momenkaulių ir kaktikaulio kairės pusės bei kaukolės pamato priekinės daubos kairės pusės kaulų lūžius su galvos smegenų sužalojimu, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bei ne mažiau kaip aštuonis kartus dūrė nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu peilio tipo daiktu ar įrankiu į kaklą, padarydami tris durtines - pjautines kaklo priekinės dalies ir sprando žaizdas su skydinės kremzlės ir dešinės miego arterijos perpjovimu, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bei tris paviršines durtines-pjautines ir vieną paviršinę-pjautinę dešinės pusės kaklo žaizdą, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus arba nesunkus (gilesnioji žaizda sprando dešinėje) sveikatos sutrikdymas, kas sukėlė ūmų išorinį nukraujavimą ir, esant daugybiniams galvos sužalojimams, labai pasunkinusiems sveikatos būklę, sukėlė mirtį ir taip tyčia nužudė bejėgiškos būklės M. Š., o vėliau nuteistieji T. P. ir B. P. kartu tame pačiame kluone užkasė M. Š. lavoną, užmesdami jį žemėmis, t. y. tokiais savo veiksmais T. P. ir B. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p.

Nesutinka su teismo nustatytomis įvykio aplinkybėmis dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu, duodamas pirminius parodymus, jis nurodė, jog šūvis įvyko M. Š. savavališkai paėmus ginklą. Nukritus ginklo daliai, o M. Š. besilenkiant gaudyti ginklo, įvyko šūvis, sužalojęs nukentėjusiojo galvą ir tokiu būdu sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Apelianto tvirtinimu, vėliau, įkalbėtas policijos pareigūnų, jis pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad šūvis įvyko jam laikant šautuvą. Skunde nesutinka su liudytojo E. U. parodymais, pažymėdamas, kad juos paneigia nuteistojo B. P. duoti parodymai. Pabrėžia, jog B. P. parodė matęs, kad M. Š. griuvo, rankoje laikydamas šautuvą. Mano, jog liudytojo E. U. melagingus parodymus lėmė tai, kad pastarajam taip pat grėsė baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimo slėpimą, be to, įtaką galėjo padaryti ir policijos pareigūnai, įkalbėję E. U. duoti apeliantą kaltinančius parodymus, tokiu būdu pačiam išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Teigia, jog, atsižvelgiant į teismo medicinos – balistinio tyrimo išvadas, nustatančias, jog buvo šauta esant ne mažesniam kaip 30-40 cm atstumui nuo ginklo laibgalio iki šūvio įėjimo žaizdos, taip pat įvertinus jo ir nukentėjusiojo aukštą ūgį, atstumą, remiantis jo (apelianto) ir liudytojo E. U. duotais parodymais, teismas neteisingai nustatė šūvio aplinkybes, kadangi tokiu būdu jis turėjo nusitaikyti ir pakelti šautuvą, o tai padaryti nebuvo galimybės, kadangi jį ir nukentėjusįjį skyrė nedidelis atstumas. Atkreipia dėmesį, jog teisiamojo posėdžio metu specialistas E. V. patvirtino, kad šūvis galėjo įvykti būtent pagal jo (apelianto) išdėstytas aplinkybes, t. y. iškritus laibgaliui iš M. Š. rankų. Kaip pagrindinę priežastį, sukėlusią šūvį, apeliantas įvardina neatsargų nukentėjusiojo elgesį su šaunamuoju ginklu. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas neteisingai įvertino parodymus, o įvykis buvo nelaimingas atsitikimas, prašo jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 137 str. 3 d. Tačiau tuo atveju, jei teismas nustatys priežastinį ryšį tarp to, kad jis parsinešė nelegaliai laikomą šautuvą, kuriuo be jo leidimo pasinaudojo nukentėjusysis, ir tai turėjo įtakos kilusioms pasekmėms (šautinio sužalojimo padarymui), prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti.

Apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padaręs Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p. numatytą nusikaltimą. Tvirtina M. Š. kluone užkasęs todėl, kad buvo įsitikinęs, jog pastarasis nuo šautinės žaizdos mirė. Sužalojimus nukentėjusiojo kūne galėjo padaryti kasimo metu, neprisimena, kokiu įrankiu jis kasė, kadangi buvo neblaivus, be to, išsigandęs dėl M. Š. mirties bei jam gresiančios atsakomybės už nelegaliai laikomą šautuvą. Atsakingas ir kaltas jaučiasi dėl to, jog būtent jis parsinešė šaunamąjį ginklą, nuo kurio nukentėjo M. Š. , tačiau pabrėžia neturėjęs tikslo nužudyti nukentėjusįjį. Mano, kad ir jo brolis B. P. neprisidėjo prie M. Š. mirties, jie nesitarė pastarąjį žudyti ar sužaloti, neatliko jokių veiksmų, galinčių sukelti nukentėjusiojo mirtį. Neneigia, jog, užkasęs nukentėjusįjį, apdengė jį pagaliais ir ant jų šokinėjo. Sutinka, jog tokiais veiksmais galėjo padaryti M. Š. kaukolės lūžius, o šokinėdamas ant šieno galėjo papildomai sulaužyti kaukolės kaulus, tačiau apeliantas neigia pagaliais daužęs nukentėjusiojo galvą. Kategoriškai tvirtina buvęs įsitikinęs, jog įvykus šūviui M. Š. mirė, kadangi patyrė smegenų traumą, nekvėpavo, nejudėjo, jo brolis tikrino pulsą, tačiau jo neužčiuopė. Pabrėžia, jog ir liudytojas A. P. parodymų metu patvirtino girdėjęs, kaip išbėgęs B. P. šaukė, jog „Marekas nebegyvas“. Taip pat atkreipia dėmesį į teismo medicinos specialisto parodymus, kurių metu šis parodė specialisto išvadą teikęs tik remdamasis dokumentais, skrodimo neatliko, tiesiogiai sužalojimų nematė, todėl neatmeta tikimybės neteisingai pasisakęs dėl galvos sužalojimų, taip pat galėjo suklysti ir dėl sužalojimų padarymo laiko. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliantas prašo jį išteisinti padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p. Pažymi nesiekiantis išvengti atsakomybės, todėl mano, kad šie jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d.

Nesutinka su teismo išvada, kad jis su T. P. bendrais veiksmais nužudė M. Š., ir nurodo visą laiką galvojęs, kad nukentėjusysis įvykus šūviui mirė. Tvirtina tik padėjęs paslėpti M. Š. lavoną, kad priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nėra. Pabrėžia nežudęs M. Š. , norėdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Tokio tikslo buvimas nenustatytas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Tvirtina, jog, eidamas pro kluoną, išgirdo keistą garsą (gargaliavimą) ir apie tai pasakė broliui T. P., o šis liepė jam nueiti ir užkimšti gerklę. Apelianto teigimu, jis nuėjo paprašyti A. P. pagalbos (šią aplinkybę teisme liudytojas A. P. patvirtino), tačiau, pastarajam nesutikus, jis vienas nuėjo atkasti nukentėjusįjį ir suteikti jam pagalbą. Nesutinka su teismo išvada, jog kaklo sužalojimai buvo padaryti prieš užkasant M. Š. ir nurodo, kad nukentėjusysis buvo užkastas tris kartus, t. y. pirmą kartą, kai po šūvio T. P. išnešė M. Š. iš pirties; antrą kartą, kai jam pasakius apie girdėtą gargaliavimą T. P. nukentėjusįjį atkasė, ir galiausiai trečią kartą, kuomet jis pats atkasė M. Š. ir pamatė, kad jo kaklas yra sužalotas, kruvinas, o jis miręs. Teigia tuomet supratęs, kad brolis jau buvo atkasęs nukentėjusįjį ir tyčia ar netyčia sužalojo jo kaklą. Atsižvelgiant į specialisto išvadą, kad nukentėjusiajam priešmirtiniai sužalojimai buvo padaryti per neilgą laiko tarpą, ši aplinkybė, apelianto manymu, rodo, kad jo parodymai apie tai, jog jis girdėjo nukentėjusįjį gargaliuojant, yra teisingi, o jis dėl M. Š. mirties nekaltas. Skunde prisipažįsta neiškvietęs greitosios pagalbos, tačiau neigia turėjęs tikslą nužudyti M. Š. , tokio susitarimo tarp jo ir brolio T. P. tikrai nebuvo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji T. P. , B. P. bei jų gynėjai prašė patenkinti abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, o nukentėjusysis A. Š. ir prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. P. ir B. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantas T. P. , nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį išteisinti dėl veikos, numatytos BK 137 str. 3 d., nes šio nusikaltimo nepadarė, o veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p., perkvalifikuoti pagal BK 132 str. 2 d. bei sušvelninti paskirtą bausmę.

Nuteistasis B. P. prašo jį išteisinti nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p.

Su šiais nuteistųjų prašymais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs nukentėjusiojo A. Š. , liudytojų V. K. , A. P. , E. U. parodymus, specialisto išvadą bei teisme duotus ekspertų J. M. P., E. V. parodymus, teisingai nuteistojo T. P. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p., 137 str. 3 d., 253 str. 1 d., o B. P. – pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p.

T. P. , nepripažinęs savo kaltės sunkiai sutrikdęs M. Š. sveikatą dėl neatsargumo, o kaltę dėl tyčinio M. Š. nužudymo pripažinęs tik iš dalies, viso proceso metu įvairiai aiškino įvykio aplinkybes: ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 126-127) paaiškino, jog šautuvą iš jo paėmė pats nukentėjusysis M. Š. , kuriam šautuvas iškrito iš rankų ir tuomet įvyko šūvis; apklaustas papildomai kaip įtariamasis nurodė, jog jis pats norėjo įjungti šautuvo saugiklį, bet paspaudė gaiduką ir šautuvas iššovė, o brolis B. P. sušuko, kad pataikė į M. Š. (t. 2, b. l. 137-138). Atlikus įtariamojo T. P. B. P. parodymų patikrinimą vietoje ir dalyvaujant ekspertui E. V., įtariamasis parodė, kokiu būdu užtaisė ginklą, kokia kryptimi šovė ir kaip pataikė nukentėjusiajam į galvą, po to buvo išmatuotas atstumas tarp įtariamojo laikomo šautuvo laibgalio ir statisto, t. y. vietos, kur buvo sužalotas M. Š. – tai buvo 0,7 m, atstumas tarp jų pačių – 1,2 m. Be to, T. P. parodė, kokiu būdu jis su broliu kluone paslėpė nukentėjusiojo kūną (t. 2, b. l. 139-144). Dar kartą apklaustas kaip įtariamasis T. P. papildomai paaiškino, kaip jis nukentėjusiajam, atkasęs metaline detale žemę, užkimšo skuduru burną, kaip sužalojo kaklą, o ant viso kūno ir galvos šokinėjo todėl, kad sutrombuotų šieną (t. 2, b. l. 157-161). Ir tik praėjus 8 mėnesiams po įvykio, t. y. 2005 m. gruodžio 13 d. T. P. , apklausiamas kaip įtariamasis, iškėlė naują versiją apie tai, kaip buvo šauta į M. Š. : įtariamasis paaiškino, jog jis buvo išardęs šautuvą į dvi dalis ir pastatęs ant grindų, o M. Š. paėmė ginklą į savo rankas, susidėjo jį ir žiūrėjo per taikiklį, tuomet nukentėjusiajam iš rankų iškrito metalinė šautuvo dalis, nukrito ant žemės, jis išgirdo šūvį ir pamatė, jog kulka pataikė M. Š. į galvą. Tuomet jis su broliu B. kluone iškasė duobę ir, įmetę į ją nukentėjusįjį, užkasė žemėmis bei šienu. Vėliau brolis pasakė, kad girdėjo iš kluono kažkokį garsą. Tuomet metaline skardos atraiža atkasė žemę, kliudė kaklą ir galvą ir medžiaga užkimšo nukentėjusiajam burną. Abu su broliu užlipo ant M. Š. kūno ir abu šokinėjo, kad sutrombuotų šieną (t. 2, b.l. 157-161). T. P. analogiškus parodymus davė ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b.l. 83-88).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė visus T. P. parodymus ir nurodė priežastis, kodėl vadovaujasi jo pirminiais parodymais ir kodėl pakeistus parodymus ikiteisminio tyrimo pabaigoje bei duotus teisme atmetė. Jis nevienąkart ikiteisminiame tyrime dalyvaujant gynėjui davė konkrečius parodymus apie tai, kaip jis, neatsargiai elgdamasis su šautuvu, iššovė ir sunkiai sužalojo nukentėjusįjį. Be to, atlikus parodymų patikrinimą vietoje, T. P. dar kartą patvirtino savo parodymus ir, dalyvaujant ekspertui, pademonstravo, kaip jis iššovė iš ginklo. Netikėti šiais aptartais T. P. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo, o iškelta versija, jog taip liepė sakyti policijos pareigūnai, yra išgalvota ir niekuo nepagrįsta. Taip pat kaip nepatikima atmesta ir jo versija, kad nukentėjusysis, iššovęs iš ginklo, pats save sužalojo.

T. P. parodymus apie tai, kaip jis neatsargiai elgdamasis su šautuvu iššovė ir sužalojo M. Š. , patvirtino ir liudytojas E. U. Jis paaiškino, jog T. P. , stovėdamas pirties prieangyje, dešinę ranką buvo iškėlęs į viršų ir tada šovė, o jis atsisukęs pamatė, kad T. P. jau buvo nuleidęs ranką su ginklu, o nukentėjusiajam iš galvos bėgo kraujas (t. 1, b. l. 171-173; 175-177; 178; t. 2 b. l. 7-9). Analogiškus parodymus liudytojas E. U. davė ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 95-97).

Iš specialisto išvados (t. 1 b. l. 114-116) ir specialisto paaiškinimo teisme (t. 3, b. l. 107) matyti, jog nukentėjusysis šautinio sužalojimo pasidaryti pats negalėjo. Siekiant patikrinti T. P. iškeltą versiją teisminio nagrinėjimo metu buvo atlikta teismo balistinė ekspertizė, kurios išvadoje konstatuojama, kad krentant metalinei šautuvo daliai su optiniu taikikliu ir užraktu, kurio gaidukas yra nuleistoje padėtyje, ir atsitrenkus į betonines grindis, šūvis įvykti gali (t. 3, b. l. 127-129). Tačiau ši išvada tik patvirtino galimą šūvio faktą, tačiau ji neįrodė, kad nukentėjusysis pats tokiu būdu galėjo susižaloti. Juk iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 103-106) matyti, kad į M. Š. buvo šauta esant ne mažesniam kaip 30-40 cm atstumui nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki šūvio įėjimo žaizdos. Paties T. P. ir E. U. parodymais nustatyta, kad šūvis įvyko tada, kai nukentėjusysis stovėjo pirties prieangyje atsirėmęs į durų staktą, o nuteistasis T. P. stovėjo apie 1 m atstumu nuo jo ir, laikydamas ginklą savo rankose, taikėsi į kažkokį objektą (prieš tai jis šaudė į varnas). Kad į nukentėjusįjį šovė T. P. parodo ir tas faktas, jog pats kaltininkas liepė įvykį mačiusiam E. U. niekam apie tai nesakyti.

Kolegija pritaria teismo padarytai išvadai, kad T. P. , dėl neatsargumo pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, sunkiai sutrikdė sveikatą M. Š.

Esant pirmiau aptartiems įrodymams, atmetamas T. P. skundo argumentas, kad nukentėjusysis pats save sužalojo savavališkai paėmęs ginklą, iš kurio iškritusi metalinė dalis atsitrenkė į betonines grindis ir iššovė.

Kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad liudytojo E. U. parodymai yra melagingi. Duomenų, jog jis melavo nurodydamas faktines bylos aplinkybes, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad jo parodymams įtakos turėjo policijos pareigūnai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent liudytojas E. U. patvirtino T. P. parodymus apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą. Pirmiausia parodymus davė T. P. , o tik po jo – E. U.

Apeliantas, ginčydamas įvykusio šūvio aplinkybes, prašo įvertinti jo ir nukentėjusiojo aukštą ūgį, atstumą tarp jų, ir teigia, kad ginklas buvo M. Š. rankose. T. P. skundo teiginį, jog jis neturėjo ginklo savo rankose, nesitaikė ir nebuvo pakėlęs šautuvo, paneigia konkretūs ir nuoseklūs liudytojo E. U. parodymai, iš kurių matyti, kad nuteistasis T. P. buvo iškėlęs dešinę ranką, kurioje buvo ginklas, į viršų ir tuomet išgirdo šūvį.

Tarp T. P. atliktų veiksmų ir įvykusių padarinių yra priežastinis ryšys, todėl jis už tai turi atsakyti. T. P. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 137 str. 3 d.

Abu nuteistieji, neigdami savo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 11 p. tvirtina, jog nukentėjusiojo nemušė, jokiais daiktais nežalojo, o užkasė todėl, kad buvo įsitikinę, jog jis mirė nuo šautinės žaizdos. Su tokiais skundo argumentais kolegija nesutinka ir štai dėl ko: abiejų nuteistųjų suderinti ir atlikti veiksmai įrodo, kad jie veikė bendrininkų grupe. T. P. padarytus nusikaltimus – neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, šaudmenimis bei dėl neatsargumo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą M. Š. sutiko padėti jam nuslėpti brolis B. P. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė visus įrodymus, kuriais vadovaudamasis padarė pagrįstą išvadą, jog dėl nukentėjusiojo mirties kalti abu nuteistieji. Kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai ir pažymi, jog objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad mirtinus sužalojimus T. ir B. P. padarė kluone prieš užkasdami nukentėjusįjį. Ekspertas kolegijos posėdyje patvirtino, jog požymių, kad M. Š. buvo užkastas gyvas, nenustatyta. Tą aplinkybę, kad nuteistieji norėjo tuoj pat paslėpti M. Š. , patvirtino ir liudytojai A. P. bei E. U., kurie nesutiko padėti jiems tai padaryti ir išėjo į namus. T. P. patvirtino, jog su broliu iškasė kluone duobę, į kurią įmetė nukentėjusįjį. Akistatos metu nuteistieji paaiškino, kaip abu kastuvais iškasė duobę, kaip užkasė joje M. Š., o T. P. pripažino, kad skuduru užkimšo nukentėjusiajam burną, kad negargaliuotų (t. 2, b. l. 49-50). Be to, T. P. paaiškino, kad ne tik jis, bet ir brolis šokinėjo ant M. Š., kad sutrombuotų šieną (t. 2, b. l. 157 -161). Nors skunde T. P. tvirtina, kad brolis neprisidėjo prie nukentėjusiojo mirties, bet šie, bei nuosprendyje aptarti ir įvertintais įrodymai patvirtina, kad B. P. taip pat kaltu pripažintas pagrįstai.

Nors abu apeliantai kategoriškai neigia sudavę smūgius M. Š. per galvą, nepripažįsta dūrę peilio tipo daiktu ar įrankiu jam į kaklą, tačiau specialisto išvada (t. 1, b. l. 40-46), o ir eksperto paaiškinimai teisme (t. 3, b. l. 97) patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai nenustatytu kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu į galvą, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą bei aštuonis kartus buvo durta peilio tipo daiktu ar įrankiu į kaklą ir padarytos trys durtinės-pjautinės kaklo priekinės dalies ir sprando žaizdos su skydinės kremzlės ir dešinės miego arterijos perpjovimu, kas sukėlė ūmų išorinį nukraujavimą ir nukentėjusiojo mirtį.

Patys nuteistieji pripažino, jog tuoj pat po šautinio galvos sužalojimo M. Š. pernešė į kluoną, kuriame iškasė duobę, į kurią įdėjo nukentėjusįjį, todėl niekas kitas jam mirtinų sužalojimų padaryti negalėjo. Apeliantų tvirtinimą, jog M. Š. buvo miręs padarius šautinę žaizdą, paneigia specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisme, kad visi sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant gyvam.

T. P. ir B. P. teiginius, jog jie mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti (T. P. – skardos gabalu, B. P. – šake), kada jie keletą kartų atkasė nukentėjusįjį, paneigia specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisme.

Kolegijos posėdyje apklaustas ekspertas J. M. P. kategoriškai patvirtino, kad skardos gabalu tokių sužalojimų negalima padaryti, kadangi žaizdos kraštai nėra plėštiniai, mano, kad mirtini sužalojimai padaryti peilio tipo daiktu. Taip pat ekspertas patvirtino, jog sprendžiant pagal sužalojimų pobūdį, pirmiausia buvo padaryti šautiniai sužalojimai, po to suduodant smūgius ir galiausiai – mirtini. Kad būtų išsiaiškintas tikslus mirties laikas, kolegijos posėdyje buvo apklaustas ekspertas J. M. P., kuris parodė, kad specialisto išvadoje nurodytas mirties laikas ir priežastys neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Nors specialisto išvados 2 p. konstatuojama, kad M. Š. mirė maždaug prieš dieną iki jo lavono apžiūrėjimo įvykio vietoje (t. 1, b. l. 40-46), o įvykio vietos apžiūra atlikta 2005 m. kovo 28 d., nuo 12 val. 00 min. iki 15 val. 00 min., tačiau ši išvada, kaip parodė ekspertas kolegijos posėdyje, neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms – tai, kad į nukentėjusįjį buvo šauta apie 15 val., o mirtini sužalojimai padaryti apie 15 val. 30 min. Ekspertas paaiškino, jog nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ir 2005 m. kovo 27 d., apie 16 val., nes tikslaus mirties laiko šiuo konkrečiu atveju nustatyti neįmanoma. Nuteistieji kolegijos posėdyje taip pat negalėjo nurodyti tikslaus laiko, kada nukentėjusysis buvo sužalotas šūviu į galvą ir per kiek laiko jį užkasė. Paaiškino, jog visa tai galėjo įvykti apie 15 val. 15 min.

Kolegija nesutinka su T. P. skunde akcentuojamu teiginiu, jog ekspertas J. M. P. išvadoje galėjo suklysti, nes pats skrodimo neatliko ir tiesiogiai sužalojimų nematė. Kolegijos posėdyje ekspertas paaiškino, jog mirusįjį M. Š. išties tyrė ekspertė E. B. , kuri surašyti specialisto išvados negalėjo, nes mirė, o jis, remdamasis šio tyrimo metu aprašytais bei lavono apžiūros įvykio vietoje duomenimis, surašė specialisto išvadą ir atsakė į pateiktus klausimus. Ekspertas J. M. P. buvo apklaustas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kolegijos posėdyje, todėl apeliantams bei jų gynėjams buvo suteikta galimybė užduoti jiems rūpimus klausimus. Kolegijai nekyla abejonių dėl šios specialisto išvados pagrįstumo bei eksperto sugebėjimo atsakyti į užduotus klausimus, nes ekspertas turi 33 metų darbo stažą ir didelę darbo patirtį.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto B. P. skundo argumentą, jog, kulkai pataikius į M. Š. galvą, jis manė, kad nukentėjusysis mirė, todėl nutarė padėti broliui paslėpti lavoną, nes iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad jis siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nes nukentėjusysis dar buvo gyvas, tačiau T. P. neleido. Pats nuteistasis T. P. liudytojui paaiškino, kad, nukentėjusiajam nukritus, šiam prasidėjo traukuliai, todėl brolis B. P. , buvęs kartu įvykio vietoje, matė ir suprato, jog nukentėjusysis yra gyvas ir veikė su broliu, kuris neleido iškviesti greitosios medicinos pagalbos. Nors ir nustatyta, kad abu nuteistieji, užkasę nukentėjusįjį, šokinėjo ant jo kūno, tačiau specialisto išvada ir eksperto paaiškinimais teisme patvirtinta, kad kaukolės sužalojimai tokiu būdu negalėjo būti padaryti, jie atsirado suduodant smūgius, ką nurodo įspaustinis skeveldrinis kaukolės skliauto kaulų lūžių pobūdis (t. 3, b. l. 97-98). Esant tokiai specialisto išvadai, atmetamas B. P. skundo argumentas, kad kaukolės sužalojimus padarė brolis T. P.

Taip pat atmetamas apelianto B. P. skundo motyvas, jog kaklo sužalojimai buvo padaryti užkasus M. Š. Kaip jau aukščiau buvo aptarta, ekspertas kategoriškai patvirtino, jog visi sužalojimai, tarp jų ir mirtinas, buvo padaryti esant nukentėjusiajam gyvam. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės prieštarauja B. P. teiginiui, jog nukentėjusysis buvo užkastas, o vėliau atkastas net tris kartus. Šį teiginį paneigia specialisto išvados 5.7 punktas, kuriame nurodyta, kad visi sužalojimai yra priešmirtiniai, padaryti per neilgą laiko tarpą vienas po kito, neužilgo prieš mirtį, ką nurodo perpjauta didelio kalibro (bendrinė miego) arterija, vidaus organų mažakraujystės laipsnis ir kiti makro bei mikromorfologiniai požymiai. Ekspertas, sutikdamas su B. P. nurodytu teiginiu apie tai, kad jis girdėjo nukentėjusįjį kluone gargaliuojant, paaiškino, jog perpjovus M. Š. miego arteriją ir vykstant stipriam nukraujavimui, galėjo girdėti kažkokius garsus.

Kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi jie buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški. Kaip jau aukščiau buvo paminėta, abiejų nuteistųjų kaltumas tyčia ir veikiant bendrai nužudžius bejėgiškos būklės nukentėjusįjį yra įrodytas baudžiamojoje byloje surinktais, nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais. Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant nuteistųjų kaltumo klausimą kolegija vadovaujasi teismų praktika ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. išaiškinimu, jog tuomet, ,,kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų“. Ir šiuo atveju nebuvo nustatyta, kuris iš nuteistųjų - vienas ar abu - padarė mirtinus sužalojimus, tačiau neginčytinai nustatyta ir jų veiksmai įrodo, kad jie veikė kartu turėdami vieningą tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę. Kad M. Š. buvo bejėgiškos būklės, įrodo tai, kad po šautinio sužalojimo jis krito ant grindų ir buvo be sąmonės. Nuteistieji tokios būklės jį ir nunešė į kluoną. Vadinasi, būdamas tokios būklės M. Š. išties negalėjo pasipriešinti. Nors nuteistieji savaip interpretuoja mirtinų sužalojimų padarymo mechanizmą (T. P. – metalinės skardos gabalu, B. P. – šakėmis), tačiau šios versijos kaip neįtikinamos ir nepagrįstos bylos duomenimis buvo atmestos.

Tenkinti T. P. skundą ir švelninti paskirtą bausmę nėra jokios pagrindo. Atsižvelgiama, kad jis padarė tris nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus. Paskirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę negalima laikyti per griežta, nes ji nežymiai viršija bausmės vidurkį už sunkiausią nusikaltimą – tyčinį nužudymą. Skiriant bausmę buvo vadovautasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 str., atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – girtumą ir lengvinančią – dalinį žalos atlyginimą. Įvertinta tai, kad anksčiau jis teistas, buvo nužudymo iniciatorius ir atsiradusius sunkius padarinius – paauglio mirtį. Apygardos teismas, nuosprendžiu nuteistajam T. P. skirdamas tokios trukmės laisvės atėmimo bausmę, nurodė konkrečius motyvus, kuriais vadovaujantis ir buvo paskirta nurodyta bausmė. Bausmė apeliantui T. P. taip pat yra paskirta vadovaujantis BK 54 str. nuostatomis, yra teisinga ir ne per griežta. Pagrindo švelninti jam bausmę nėra.

Apeliantas T. P. nesutinka su A. Š. priteistu civiliniu ieškiniu ir prašo jį atmesti, tačiau nenurodo jokių motyvų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, teisingai pritaikė CK normas ir nuosprendyje nurodė motyvus dėl jo patenkinimo.

Neturtinės žalos dydis nustatytas vadovaujantis CK 6.250 str., kuris nustato, kas sudaro neturtinę žalą, CK 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., kurie nurodo kriterijus, į ką reikia atsižvelgti įvertinant neturtinę žalą pinigais. Šių straipsnių nuostatos nėra pažeistos. Priteistą turtinę žalą - 6 955, 89 Lt - sudaro laidojimo išlaidos, kurios yra pagrįstos ir realios. Civilinis ieškinys išspręstas nepažeidžiant BPK 115 str. 1 d. bei CK 6.263 str. reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. P. ir B. P. apeliacinius skundus atmesti.