Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Š. ir L. Š. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – J. C., S. G.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai K. Š. ir L. Š. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 3R-(2.13-1.E), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Inspekcijoje buvo gautas S. G. ir J. C. skundas, kuriame nurodė, kad pareiškėjai galimai neteisėtai vykdo vaizdo stabėjimą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu – (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjai turi įsirengę vaizdo stebėjimo kamerą, į kurios stebėjimo lauką galimai patenka S. G. ir J. C. priklausančio žemės sklypo dalis ir jiems priklausantis gyvenamasis pastatas. Inspekcija, išnagrinėjusi skundą, nutarė jį dalyje dėl galimai neteisėtai vykdomo vaizdo stebėjimo – pripažinti pagrįstu, skundžiamiems asmenims pareikšti papeikimą bei įspėjo, jog nustačius, kad į skundžiamų asmenų įrengtomis stacionariomis vaizdo stebėjimo kameromis vykdomo vaizdo stebėjimo lauką patenka S. G. ir J. C. sklypo dalis, bus pradėta administracinės baudos skyrimo procedūra. Pareiškėjų teigimu, vaizdo stebėjimas nėra vykdomas ir visa ši įranga įrengta tik vizualiniam atgrasymui nuo nusikaltėlių, o gyvenamojo namo ar žemės sklypo vaizdo stebėjimas ir įrašymas nėra atliekamas. Aplinkybė, kad į stulpus, kuriuose yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros yra teikiama elektra, negali būti pagrindu išvadai, kad buvo vykdomas koks tai stebėjimas tomis vaizdo kameromis. Taip pat nurodė, jog Inspekcijos perkelta pareiga pareiškėjams įrodyti, kad vaizdo stebėjimas nėra vykdomas, t. y. įrodyti neegzistuojančias aplinkybes, negali būti nei pagrįstas, nei teisėtas.

Inspekcija teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog įvertinusi tiek tikrinimo metu, tiek pareiškėjų pateiktą informaciją, Inspekcija sprendė, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, kad vaizdo stebėjimo kameromis, esančiomis žemės sklype, adresu – (duomenys neskelbtini) – vaizdo stebėjimas nėra vykdomas, kadangi Inspekcijos specialistams tikrinimo metu nebuvo suteikta galimybė įsitikinti, ar vaizdo stebėjimo kameros yra prijungtos prie vaizdo stebėjimo / įrašymo įrangos. Tikrinimo metu nustatyta, kad minėtu adresu yra pastatyti trys stulpai, ant kurių yra įrengtos penkios vaizdo stebėjimo kameros. Pakartotinio tikrinimo metu Inspekcijos specialistai negalėjo įsitikinti, kad vaizdo stebėjimo kameromis vaizdo stebėjimas nėra vykdomas. Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo dalyką bei į tai, kad Inspekcijai atlikus net du kartus tikrinimą vietoje nepavyko įsitikinti, kad pareiškėjų vaizdo stebėjimo kameromis nėra vykdomas vaizdo stebėjimas, priėmė skundžiamą sprendimą. Inspekcijos nuomone, skundžiamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jis yra pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nurodyta, kokiais teisės aktais vadovaujantis priimtas sprendimas. Įvertinus tikrinimo metu gautus paaiškinimus ir užfiksuotas aplinkybes, padaryta išvada, kad ant stulpų yra įrengtos tikros vaizdo stebėjimo kameros, ne imitacinės kameros ar muliažai, o iki stulpų, ant kurių yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros ir apšvietimo lempos yra atvestas maitinimo šaltinis. Pareiškėjų parodyta mobilioji programėlė, kurioje nebuvo užfiksuotų skundžiamų vaizdo kamerų vaizdų bei tikrinimo metu nustačius, kad skundžiamos vaizdo stebėjimo kameros nėra prijungtos prie pareiškėjų namuose esančio vaizdo stebėjimo / įrašymo įrenginio nėra pakankami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo stebėjimas pareiškėjų skundžiamomis vaizdo stebėjimo kameromis nėra vykdomas. Atsakovės teigimu, pareiškėjai neįrodė, kad Inspekcija būtų pažeidusi objektyvumo, nešališkumo principus, o tyrimą pagal skunde nurodytas aplinkybes, atlikusi neišsamiai.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 3R-(2.13-1.E) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Inspekcijoje 2023 m. kovo 30 d. buvo gautas trečiųjų suinteresuotų asmenų S. G. ir J. C. skundas, taip pat 2023 m. balandžio 12 d. gauta papildoma informacija, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai K. Š. ir L. Š. galimai neteisėtai vykdo vaizdo stebėjimą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, į kurios stebėjimo lauką galimai patenka tretiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo dalis ir jiems priklausantis gyvenamasis pastatas. Pažymėjo, kad pareiškėjai žemės sklype yra įrengę ir daugiau vaizdo stebėjimo kamerų, į kurių stebėjimo lauką galimai patenka ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas.

Atsižvelgiant į gautą skundą, Inspekcija 2023 m. gegužės 15 d. raštu kreipėsi į pareiškėjus, nurodydama pateikti informaciją reikalingą skundo nagrinėjimui. Inspekcijoje 2023 m. gegužės 24 d. buvo gautas pareiškėjų atsakymas, kuriame jie nurodė, kad adresu: (duomenys neskelbtini), nėra vykdomas vaizdo stebėjimas, o įrengtos tik priemonės vizualiniam atgrasymui nuo nusikaltėlių. Įvertinus pateiktą pareiškėjų informaciją ir atsižvelgus į tai, kad Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, Inspekcijos specialistai 2023 m. gegužės 31 d. atliko vaizdo stebėjimo teisėtumo tikrinimą. Tikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti ar vaizdo stebėjimo kameros yra prijungtos prie vaizdo stebėjimo / įrašymo įrangos, taip pat nebuvo galimybės nustatyti, kas patenka į vaizdo stebėjimo kamerų stebėjimo lauką. Kadangi nebuvo galima daryti vienareikšmės išvados, kad vaizdo stebėjimas nėra vykdomas, Inspekcija 2023 m. liepos 20 d. raštu dar kartą kreipėsi į pareiškėjus, nurodydama pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad vaizdo stebėjimas nėra vykdomas. Pareiškėjai, atsakydami į užklausimą, nurodė, kad trečiųjų asmenų gyvenamojo namo ir žemės sklypo nestebi. Be to, pažymėjo, kad jiems negali būti perkelta pareiga įrodinėti trečiųjų asmenų pateiktas prielaidas ar išgalvojimus.

Inspekcijos specialistai 2023 m. spalio 17 d. atliko pakartotinį vaizdo stebėjimo teisėtumo tikrinimą, kurio metu nustatė, kad adresu: (duomenys neskelbtini), yra pastatyti trys stulpai, ant kurių yra įrengtos penkios vaizdo stebėjimo kameros. Pakartotinio tikrinimo metu Inspekcijos specialistai negalėjo įsitikinti, kad vaizdo stebėjimo kameromis vaizdo stebėjimas nėra vykdomas.

Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo dalyką bei į tai, kad Inspekcijai atlikus net du kartus tikrinimą vietoje nepavyko įsitikinti, kad pareiškėjų vaizdo stebėjimo kameromis nėra vykdomas vaizdo stebėjimas, 2023 m. gruodžio 14 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 3R-(2.13-1.E), kuriuo pareiškėjų skundą dalyje dėl galimai neteisėtai vykdomo vaizdo stebėjimo – pripažino pagrįstu, skundžiamiems asmenims pareiškė papeikimą bei įspėjo juos, kad jeigu po šio sprendimo įsigaliojimo dienos bus nustatyta, kad į skundžiamų asmenų įrengtomis stacionariomis vaizdo stebėjimo kameromis vykdomo vaizdo stebėjimo lauką patenka pareiškėjų sklypo dalis, bus pradėta administracinės baudos skyrimo procedūra.

Pareiškėjai, nesutikdami su priimtu sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Tarp šalių ginčas iš esmės kilęs tuo aspektu, ar Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjų skundus dėl galimų asmens duomenų tvarkymo (asmens privatumo) pažeidimų, kurie susiję su ant stulpų įrengtomis penkiomis vaizdo stebėjimo kameromis, į kurių stebėjimo lauką galimai patenka tretiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo dalis ir jiems priklausantis gyvenamasis pastatas, taip pat kitas nuosavybės teise priklausantis turtas, atliko pakankamus veiksmus, kad nustatytų, jog iš tiesų pažeidimas yra daromas. Kaip teigia pareiškėjai, Inspekcija, atlikdama tyrimą, apsiribojo tik išorine vizualine teritorijos apžiūra, netyrė aplinkybių, jog vaizdo stebėjimo kameros nėra prijungtos prie maitinimo šaltinio, nesuteikė apsilankyti pareiškėjų gyvenamajame name ir įvertinti, kad jokių įrašymo įrenginių, serverių ar kitos įrangos, kurioje būtų renkami ar kaupiami stebėjimo duomenys pareiškėjai neturi. Tuo tarpu Inspekcija atsiliepimo argumentais siekia pagrįsti, kad šiuo atveju pakako priemonių, kurių buvo imtasi pareiškėjų skundams tinkamai įvertinti.

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 5 straipsnyje yra įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. BDAR 5 straipsnio 1 dalies „a“ punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas). BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: (a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; (b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; (f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis). Taigi, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis tiek Inspekcijos veiklą tiesiogiai reglamentuojančiais teisės aktais, tiek gero administravimo principu, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Inspekcija privalo nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 23 straipsnio 1 dalį, Inspekcija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste Inspekcija, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų, išsamų ir visapusišką nurodytų aplinkybių įvertinimą, o taip pat imtųsi poveikio priemonių, jeigu pažeidimai būtų nustatyti. Taigi Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).

Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju tyrimas Inspekcijoje, pagal pareiškėjų skundus, nebuvo atliktas paviršutiniškai. Kaip nustatyta iš tyrimo medžiagos, pareiškėjai Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo kameromis gautų duomenų tvarkymas atitiko bent vieną iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad pareiškėjai apie atliekamą vaizdo stebėjimą būtų informavę atitinkamais informaciniais pranešimais. Iš bylos duomenų matyti, jog Inspekcija tyrimą atliko mišriu būdu, t. y. rašytine procedūra ir tikrinimu vietoje. Vadovaujantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2019 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 1T-92(1.12.E) „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) patikrinimų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 20 punktu, rašytinė procedūra ir tikrinimas vietoje yra vienos iš galimų procedūrų, atliekant tikrinimus. Taigi, Inspekcijos surinkta medžiaga jai pagrįstai leido konstatuoti, kad pareiškėjai vaizdo kameromis gaunamus duomenis tvarkė pažeisdami BDAR 5 straipsnio 1 dalies „a“ punkte numatytą teisėtumo principą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė galimai atliko neobjektyvų, neišsamų ar nevisapusišką pareiškėjų nurodytų aplinkybių įvertinimą. Nors, kaip teigia pareiškėjai, Inspekcija apsiribojo tik išorine vizualine teritorijos apžiūra, netyrė aplinkybių, jog vaizdo stebėjimo kameros nėra prijungtos prie maitinimo šaltinio, nesiteikė apsilankyti pareiškėjų gyvenamajame name ir įvertinti, kad jokių įrašymo įrenginių, serverių ar kitos įrangos, kurioje būtų renkami ar kaupiami stebėjimo duomenys pareiškėjai neturi, tačiau, kaip jau pirmiau minėta, Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas (rašytinė procedūra ir tyrimo atlikimas vietoje) buvo aiškiai pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą pripažinti pagrįstu. Taigi, skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės buvo pakankamos, be to pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti, kaip pirmiau buvo minėta, yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte. Inspekcija ištyrė pateiktą skundą priimdama ginčijamą sprendimą, kuris neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjų argumentą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė, prieš priimdama sprendimą, tiek 2023 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 2R-2876(2.13.Mr), tiek 2023 m. liepos 20 d. raštu Nr. 2R-4238(2.13.Mr) kreipėsi į pareiškėjus, prašant pateikti duomenis, kurie patvirtintų, kad vaizdo stebėjimas kameromis nėra vykdomas. Pareiškėjai, atsakant į atsakovės užklausas, nurodė, jog minėtoje teritorijoje nėra vykdomas vaizdo stebėjimas, o vaizdo kameros įrengtos tik vizualiniam atgrasymui nuo nusikaltėlių. Taip pat nurodė, jog jiems negali būti perkelta pareiga įrodinėti trečiųjų asmenų pateiktas prielaidas ar išgalvojimus. Pareiškėjai esminiu argumentu, nesutikdami su sprendimu, nurodo tai, jog Inspekcijos pareigūnai apsiribojo tik išorine vizualine teritorijos apžiūra, netyrė aplinkybių, jog vaizdo stebėjimo kameros nėra prijungtos prie maitinimo šaltinio, nesiteikė apsilankyti pareiškėjų gyvenamajame name ir įvertinti, kad jokių įrašymo įrenginių, serverių ar kitos įrangos, kurioje būtų renkami ar kaupiami stebėjimo duomenys pareiškėjai neturi.

Pagal ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Inspekcija turi BDAR nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Inspekcija turi teisę: 1) neatlygintinai gauti iš duomenų valdytojų ir duomenų tvarkytojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų visą reikalingą informaciją, dokumentų kopijas ir nuorašus, duomenų kopijas, taip pat susipažinti su visais duomenimis ir dokumentais, reikalingais atliekant priežiūros institucijos užduotis ir funkcijas; 2) pažeidimų nagrinėjimo metu be išankstinio įspėjimo įeiti į tikrinamo asmens, skundžiamo asmens ar su jais susijusių asmenų patalpas (tarp jų ir nuomojamas ar naudojamas kitais pagrindais) arba teritoriją, kur yra dokumentai ir (ar) įranga, susiję su asmens duomenų tvarkymu. Įeiti į juridinio asmens teritoriją, pastatus, patalpas (tarp jų ir nuomojamus ar naudojamus kitais pagrindais) galima tik juridinio asmens darbo laiku, pateikus valstybės tarnautojo pažymėjimą. Įeiti į fizinio asmens gyvenamąsias patalpas (tarp jų ir nuomojamas ar naudojamas kitais pagrindais), kur yra dokumentų ir (ar) įrangos, susijusios su asmens duomenų tvarkymu, galima tik pateikus teismo nutartį dėl leidimo įeiti į fizinio asmens gyvenamąsias patalpas; 9) pažeidimų nagrinėjimo metu gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš juridinių ir fizinių asmenų ir reikalauti, kad jie atvyktų į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos patalpas duoti paaiškinimų; 10) naudoti turimą informaciją (įskaitant asmens duomenis), gautą pažeidimų nagrinėjimo metu ar atliekant kitas funkcijas; 11) pasitelkti policijos pareigūnus viešajai tvarkai palaikyti ir galimam prievartos panaudojimui užtikrinti; 12) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog tikrinimo metu, Inspekcijos darbuotojams uždavus pareiškėjui klausimą, ar į stovinčius stulpus, ant kurių yra sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros, yra teikiama elektra ir ar apšvietimo lempoms, kurios yra sumontuotos ant minėtų stulpų, yra reikalingas maitinimas, pareiškėjas paaiškino, kad tam, kad apšvietimo lempos, esančios ant stulpų, veiktų, joms reikalingas elektros maitinimas, taip pat paaiškino, kad į stulpus elektra nėra teikiama, todėl ir vaizdo stebėjimo kameros nėra prijungtos prie maitinimo šaltinio. Inspekcijos darbuotojai tyrimo metu nustatė, jog apšvietimo lempos, esančios ant kiekvieno stulpo, įsijungdavo nuo judesio, nors ir pareiškėjas teigė, kad elektros maitinimas į stulpus nėra teikiamas. Taigi, teismo nuomone, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, jog pagal veikiančias apšvietimo lempas buvo galima manyti, kad iki stulpų, kuriuose buvo įrengtos ir skundžiamos kameros, yra atvestas elektros maitinimas. Tikrinimo metu Inspekcijos darbuotojams pastebėjus ant stulpų pritvirtintas komutacines dėžes, pareiškėjo buvo paprašyta jas atidaryti, kad Inspekcijos darbuotojai galėtų tokiu būdu įsitikinti, kad vaizdo stebėjimo kameroms nėra tiekiamas elektros maitinimas, kadangi pareiškėjas kitaip įrodyti, kad skundžiamoms vaizdo stebėjimo kameroms nėra teikiamas maitinimas, negalėjo. Tačiau pareiškėjas neturėjo komutacinių dėžių durų raktų ir jų atidaryti negalėjo, nors jam iš anksto buvo žinoma apie patikrinimą vietoje ir jam buvo žinoma, kad patikrinimo metu bus siekiama įsitikinti, ar vaizdo stebėjimas vykdomas, o jeigu vykdomas, kokia apimtimi. Kaip jau minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė suteikė pareiškėjams ne vieną galimybę pateikti paaiškinimus, ne tik atsakant į Inspekcijos pateiktus klausimus, tačiau ir pateikiant kitus reikšmingus argumentus bei suteikiant galimybę pasiruošti vykdomam patikrinimui vietoje. Taigi, iš atsakovės atsiliepimo bei kitų jos pateiktų duomenų, galima daryti išvadą, jog pareiškėjai turėjo teisę teikti visus, jų manymu, reikšmingus ir su ginču susijusius įrodymus. Pabrėžtina, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad vaizdo stebėjimo kameros buvo skirtos tik kaip priemonės vizualiniam atgrasymui nuo nusikaltėlių. Byloje pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjų pozicijos, kad stebėjimo kamerų įrengimas, apimantis didesnį nei galima stebėjimo lauką, buvo būtinas nurodytiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, jog ši išvada negali būti paneigiama išimtinai įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, kurias pareiškėjai nurodė (vizualiam atgrasymui nuo nusikaltėlių).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad vaizdo stebėjimas ir įrašymas nėra atliekamas, kameros yra įrengtos tik vizualiniam stebėjimui. Pažymėtina, jog tikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad įrengtos vaizdo stebėjimo kameros yra tikros, be to, į stulpus, kuriuose yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros yra teikiama elektra, nors pareiškėjas ir teigė priešingai. Šiuo aspektu pasisakytina, jog visu pirma, pareiškėjas privalo sudaryti sąlygas (bendradarbiauti, teikti informaciją) Inspekcijai priimti sprendimą, antra, pareiškėjo subjektyvus konstatavimas (nuomonė), kad jis pažeidimo nepadarė, teisinės galios neturi. Taigi, pareiškėjui nesuteikiant galimybės atlikti tyrimą galimo pažeidimo vietoje, Inspekcijos galimybė patikrinti, ar pareiškėjui pažeidė BDAR nuostatas, buvo esmingai pasunkinta.

Kaip minėta, BDAR 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi BDAR 5 straipsnio 1 dalies, ir būtent – duomenų valdytojas, o ne kiti asmenys, Inspekcija, turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad BDAR 5 straipsnio 2 dalyje numatytas atskaitomybės principas susideda iš dviejų dalių – duomenų valdytojo atsakomybės užtikrinti savo veiklos atitiktį BDAR reikalavimams ir duomenų valdytojo gebėjimo įrodyti tą atitiktį priežiūros institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-745-261/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad duomenų valdytojas yra atsakingas už BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų laikymąsi ir jis turi sugebėti tai įrodyti. Duomenų valdytojas privalo įrodyti, kad asmens duomenys galėjo būti tvarkomi ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai (t. y. teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas; tikslo apribojimo principas; duomenų kiekio mažinimo principas; tikslumo principas; saugojimo trukmės apribojimo principas; vientisumo ir konfidencialumo principas). Tai reiškia, kad duomenų valdytojas turi pareigą pateikti pakankamai tai pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020; 2021 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2229-968/2021; 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-745-261/2021). BDAR 31 straipsnyje reglamentuojamas bendradarbiavimas su priežiūros institucija numato, jog duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas, taip pat jų atstovai, gavę prašymą privalo bendradarbiauti su priežiūros institucija jai vykdant numatytas užduotis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-745-261/2021).

Akivaizdu, kad Inspekcija, nagrinėdama trečiųjų suinteresuotų asmenų skundus, siekdama išsiaiškinti, iš kur, kada, kokiu būdu pareiškėjas surinko trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenis, siekdama tinkamai išnagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundus ir nustatyti skundų nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, turėjo teisę kreiptis į pareiškėją, kad jis pateiktų Inspekcijai prašomą informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, viena vertus, pateikdavo atsakymus į Inspekcijos raštus, tačiau konkrečios informacijos atsakymuose nenurodydavo. Inspekcijai pakartotinai paprašius pareiškėjo pateikti atsakymus, pareiškėjas prašomos informacijos nepateikė nurodydamas, jog jam negali būti perkelta pareiga įrodinėti trečiųjų asmenų pateiktas prielaidas dėl jų teisių pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, sistemiškai vertinant BDAR preambulės 18 punkte, 2 straipsnio 2 dalies „c“ punkte, 4 straipsnio 1, 2, 7 punktuose, 5 straipsnio 2 dalyje, ADTAĮ 14 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 1 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai sprendime konstatavo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas yra pagrįstas, o pareiškėjas nepagrindė trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenų tvarkymo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą pateikti Inspekcijai prašomą informaciją, įrodymus, kuriais remiantis būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenis pareiškėjas tvarko laikydamasis BDAR reikalavimų arba kad pareiškėjui BDAR nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Tokias išvadas gali padaryti Inspekcija, o pareiškėjo subjektyvi nuomonė, jam sąmoningai neteikiant Inspekcijai prašomos konkrečios informacijos, paaiškinimų, įrodymų, savaime negali būti vertinama kaip įrodanti, patvirtinantys vienas ar kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su BDAR taikymu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).

Išanalizavus skundžiamo sprendimo turinį, darytina išvada, kad Inspekcijos priimtas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimus. Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais bei teisės aktų normomis, todėl jį pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams nėra teisinio pagrindo. Teismo manymu, Inspekcijos tyrimo metu surinkta medžiaga yra pakankamas pagrindas Inspekcijai konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą, o papildomų veiksmų atlikimas būtų neracionalus ir perteklinis, tuo labiau, kad jau vien tokiu būdu gautos medžiagos pakako, kad S. G. ir J. C. skundas būtų pripažintas iš dalies pagrįstu. Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, aiškiai motyvuotas, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jo naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjai taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, t. y. sprendimą priėmus ne pareiškėjo naudai, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų K. Š. ir L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjų K. Š. ir L. Š. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.