Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. ir nuteistojo E. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo: R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, (Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos atžvilgiu), laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo principą, ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos, dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios A. T. atžvilgiu,) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, subendrintos, taikant dalinio bausmių sudėjimo principą, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi. bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį subendrintos, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Iš R. D. ir E. T. solidariai priteista Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R., 8660,70 Eur. Taip pat iš E. T. priteista: nukentėjusiajam R. S. 1390.20 Eur, nukentėjusiajam A. S. 26006,16 Eur, nukentėjusiajai R. S. 26006,16 Eur. (dvidešimt šešis tūkstančius šešis eurus 16 ct). Iš R. D. priteista: UAB „(duomenys neskelbtini)“ 8480.20 Eur , UAB „(duomenys neskelbtini)“ 727.16 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 264.06 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)” 1949.87 Eur.

Nukentėjusiųjų L. D. (S.), N. S., A. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 252 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dianos Č. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, - nustačius aplinkybę, kad kaltinamasis E. T. kaltinamajame akte nėra kaltinamas jos atžvilgiu padaręs nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. D. ir E. T. nuteisti už tai, kad padarė sukčiavimą ir suklastojo dokumentą: laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-04-16 R. D., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 str. „Bendrovės vadovas“ 8 d. ir 12 d. 1 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir turėdamas teisę veikti bendrovės vardu, veikdamas bendrininkų grupėje su E. T. ir kitais nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo, E. T. ir nenustatytų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, 2012-04-06 kartu su E. T. nuvyko į Lenkijos (duomenys neskelbtini)., esančią (duomenys neskelbtini), ir šios bendrijos direktoriui M. R. melagingai žadėdami už 1 kilogramą kiaulių skerdienos sumokėti po 1,85 eurų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė susitarimą su Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrija M. R., D. R. dėl 10 tonų kiaulių skerdienos pirkimo, turėdami tikslą įgyti pasitikėjimą, 2012-04-10 tarptautiniu mokėjimo nurodymu Nr. 248774 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pervedė 1000 eurų avansą į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), po to siekdami įgyti svetimą turtą, nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis suklastojo ir 2012-04-11 degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) vairuotojui S. S. W. R. D. pateikus suklastotą 2012-04-10 tarptautinį mokėjimo nurodymą Nr. 248774 17500 eurų sumai, kuriame buvo nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 17500 eurų sumą, po ko melagingų duomenų poveikyje, 5222 kilogramai kiaulių skerdienos, iš (duomenys neskelbtini). automobilio Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iškrautos A. M. skerdykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo sukrauta į nenustatytos markės ir modelio automobilį šaldytuvą ir išveža nenustatyta kryptimi, tokiu būdu, suklastojo ir panaudojo suklastotą 2012-04-10 tarptautinį mokėjimo nurodymą Nr.248774 17500 eurų sumai ir apgaule savo, E. T. ir kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R. 8660,70 € vertės turtą -5222 kg kiaulių skerdienos, tai yra jie, kiekvienas iš jų, padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio1 dalyje (ideali nusikalstamų veikų sutaptis).R. D. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-04-16 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje numatytų įsipareigojimų ir už medieną nesumokės, 2012-03-19 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė medienos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 20140319-01 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurioje numatyta, kad pirkėjas už rąstus sumoka per 14 dienų nuo sąskaitos – faktūros išrašymo dienos, 2012-03-19 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tarpinio medienos sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), pagal PVM sąskaitą faktūrą serija MU Nr. 00323 įgijo 34,22 m3 eglės ir pušies rąstų, kurių bendra vertė1949.90 € (atitikmuo litais – 6732 litų 50 ct) ir už juos neatsiskaitė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 34,22 m3 eglės ir pušies rąstų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 1949.87 € turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-04-16 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule išvengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės bei iš anksto žinodamas, kad nesumokės už pervežimo paslaugas, 2012-03-27 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė žodinį susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)., dėl 34 m3 eglės rąstų pervežimo iš (duomenys neskelbtini) į K. ir 35 m3 pušies rąstų pervežimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervežus krovinius ir išrašius PVM sąskaitą faktūrą Nr. ARB 2794 2510,75 litų sumai, jos neapmokėjo, taip apgaule savo naudai išvengė turtinės prievolės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 727.16 € (atitikmuo litais – 2510 litų 75 ct) turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą 182 straipsnio 1 dalyje.Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-04-16 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule išvengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės bei iš anksto žinodamas, kad nesumokės už pervežimo paslaugas, 2012-03-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė žodinį susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 3(duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), dėl 30,74 m3 rąstų pervežimo iš E. sav. į K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervežus krovinį ir išrašius 2012-03-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. VNT 00362 911,74 Lt sumai, jos neapmokėjo, taip apgaule savo naudai išvengė turtinės prievolės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 264.06 € (atitikmuo litais – 911 litai 74 ct) turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-04-16 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 str. „Bendrovės vadovas“ 8 d. ir 12 d. 1 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žadėdamas už lentas pinigus sumokėti per 3 dienas, tačiau iš anksto žinodamas, kad jų nesumokės, 2012-04-02 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), pagal PVM sąskaitą faktūrą serija LAI Nr. 0001237 įgijo 23,268 m3 dviejų pjovimų maumedžio lentų, kurių bendra kaina 29280,45 Lt. ir už jas neatsiskaitė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - 23,268 m3 dviejų pjovimų maumedžio lentų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 8480.20 € (atitikmuo litais – 29280 litų 45 ct) turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyjeE. T. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų A. S. ir R. S. pasitikėjimu, melagingai A. S. pristatydamas verslo planą K. T. ir Z. T. priklausančiame žemės sklype pastatyti motelį su restoranu ir saugojimo aikštele krovininiams automobiliams bei žadėdamas per 1-2 metus grąžinti A. S. iš banko paimtą kreditą, o nepavykus įgyvendinti verslo plano, parduoti K. T. ir Z. T. priklausantį žemės sklypą ir grąžinti A. S. savo vardu paimtą 189680,83 litų dydžio kreditą, iš anksto žinodamas, kad minėto kredito negrąžins, 2008 metų pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs į A. S. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), įkalbėjo A. S. savo vardu paimti kreditą ir gautus pinigus perduoti jam, po ko 2008-04-17 A. S. nuvežė į (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame A. S. ir jo žmona R. S. pasirašė kredito sutartį Nr. FX281482 dėl 189680,83 litų kredito gavimo, 2008-04-30 DnB NORD bankui pervedus 189680,83 litų į A. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą DnB NORD banke, 2008-04-30 A. S. iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į E. T. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą AB „(duomenys neskelbtini)“, taip apgaule savo naudai įgijo 189588,13 litų vertės svetimą turtą ir A. S. bei jo sutuoktinei R. S. padarė 179588,13 litų (dabar – 52012,32 eurų) turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyjeTaip pat E. T. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai R. S. žadėdamas skolą – 4800 litų grąžinti per mėnesį laiko, tačiau iš anksto žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, 2008 metų vasarą, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, AB SEB banko skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), R. S. iš savo banko sąskaitos išgryninus 4800 litų, iškeitus juos į eurus ir perdavus juos jam, apgaule savo naudai įgijo 4800 litų vertės svetimą turtą ir R. S. padarė 4800 litų (dabar – 1390,18 eurų) turtinę žalą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Taip pat E. T. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas L. S. pasitikėjimu ir melagingai jai žadėdamas per mėnesį laiko grąžinti jos savo vardu paimtą kreditą, tačiau iš anksto žinodamas, kad minėto kredito negrąžins, 2011 metais, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs į L. S. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), įkalbėjo L. S. savo vardu paimti kreditą ir gautus pinigus paskolinti jam, po ko 2011-09-01 L. S. nuvežė į UAB „G. F.“ aptarnavimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame ji pasirašė sutartį dėl 14600 litų kredito gavimo, UAB „G. F.“ pervedus 14600 litų į L. S. banko sąskaitą, esančią AB (duomenys neskelbtini), 2011-09-02 nuvežė L. S. į AB (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyrių Kėdainiuose, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, kur ji iš savo banko sąskaitos išgrynino 14600 litų ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė juos jam, taip apgaule savo naudai įgijo 14600 litų (dabar – 4228,46 eurų) vertės svetimą L. S. turtą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK182 straipsnio 1 dalyje.Taip pat E. T. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai N. S. žadėdamas už pinigų paskolinimą mokėti po 150 litų kiekvieną savaitę, iš anksto žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, 2011 metų rugpjūčio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), namo kieme N. S. perdavus 5000 litų per I. T. apgaule savo naudai įgijo 5000 litų (dabar – 1448,10 eurų) vertės svetimą nukentėjusiojo N. S. turtą, tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo 2016 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį dėl visų inkriminuotų nusikaltimų nuosprendį, kadangi nepadarytos veikos, turinčius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir dėl to neteisėtas, todėl naikintinas. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei teismo posėdžių metu nebuvo surinkta duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad egzistuoja visi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai. Apeliantas pažymi, kad baudžiamojoje teisėje turi būti nustatyta objektyvioji tiesa, t. y. turi būti nustatytos ir įrodytos kaltinamą asmenį kaltinančios aplinkybės, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį, negali likti jokių abejonių dėl tokių aplinkybių egzistavimo. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės naudojamos kaltinamojo naudai.Skunde apeliantas teigia, kad iš ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų, apklaustų liudytojų parodymų, matyti, kad baudžiamojoje byloje esantys dokumentai nepatvirtina, o teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai nepaaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų jo tyčios buvimą, t. y., apgaule, iš anksto žinant, kad neatsiskaitys, įgijo medieną ir pervežimo paslaugas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandori įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir/ar paties sandorio fakto įrodinėjimu, nesudaro apgaulės sukčiavimo sudėtyje požymio. Teismų praktikoje nustatyta, kad kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog dėl jo veiksmų kreditorių (civilinių ieškovų) galimybės atkurti pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis iš esmės būtų pasunkintos. Taip pat skunde nurodoma, kad išvengti turtinės prievolės naudojant apgaule reiškia sudaryti tokia padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui. Šiais gi atvejais UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiga atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitais kreditoriais egzistuoja - prievolė nėra išvengta, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei kiti kreditoriai gali pateikti ieškinius UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir ginti teises civiline tvarka. Šiuo aspektu teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo išvengta turtinė prievolė - atsiskaityti už suteiktas paslaugas.Skunde pažymima, kad civiliniams ieškovams, skolininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenys bei jo asmenybė yra žinomos. Dėl jų civiliniai ieškovai nebuvo suklaidinti. Byloje nėra jokių duomenų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas, apsunkinantis nukentėjusiųjų interesus gynimą civilinio proceso tvarka. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra egzistuojantis juridinis asmuo, nėra likviduota. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad civiliniai ieškovai net nebandė ginti savo galimai pažeistų teisių civiline tvarka. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimas yra specifinis. Vadovas, kuriuo tam tikrame laiko tarpe buvo jis, civilinės atsakomybės atsiradimo aspektu, gali atsakyti tik prieš akcininkus, kai nustatoma, jog toks vadovas pažeidė savo pareigas, numatytas CK 2.87 str., taip pat prieš kreditorius, kai nustatoma, jog vadovas laiku nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. numatytais atvejais. Juridinio asmens vadovas neatsako pagal juridinio asmens savarankiškai sudarytus sandorius, ir tokį pagrindą nenustato joks teisės aktas. Nustatytos aplinkybės neįrodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartinės pareigos neįvykdymas sukėlė tokias neigiamas ir pavojingas pasekmes, kad dėl tokių veiksmų būtų sprendžiamas juridinių asmenų vadovo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Skunde nurodoma ir tai, kad teismo nepagrįstai nustatytas faktas, kad jis įgijo turtą savo naudai, nes nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisiamajame posėdyje bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, pakankamų faktui, jog jis „..savo ar kitų naudai...“ įgijo medieną, „..išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino“ nustatyti. Todėl teismo nebuvo įrodyti BK 182 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai. Skundo autoriaus nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, jog kaltinamojo veika padaryta tyčia, kad veika sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius baudžiamosios teisės prasme ir savo pavojingumu peraugo civilinės atsakomybės lygį. Teismas, konstatuodamas, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarytus sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)", UAB „(duomenys neskelbtini)" dėl medienos pirkimo, su UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)" dėl paslaugų suteikimo, sudarė tik dėl to, kad galėtų apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą turtą, įskaitant epizodą dėl sukčiavimo Lenkijos GPPĮ Civilinės teisinės bendrovės atžvilgiu, nesirėmė jokiais objektyviais duomenimis. Dėl to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir civilinių ieškovų ginčas turėjo būti sprendžiamas prioritetą suteikiant civilinės teisės normoms.Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo sprendimu dėl (duomenys neskelbtini) (mėsos) atžvilgiu veikos padarymo. Nors teismas abiejų kaltinamųjų atžvilgiu veiką kvalifikavo pagal BK 182 str. ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja tiek faktinėms byloms aplinkybėms tiek teismų praktikai ir baudžiamosios teisės doktrinai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, veika kvalifikuotina kaip sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo sutaptis jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir, jį pateikęs kaip apgaulės priemonę, užvaldė svetimą turtą ar įgijo teisę į turtą. Tačiau dokumentų suklastojimas dažniausiai padaromas kitu laiku ir kitoje vietoje negu sukčiavimas, t. y. skirtingais veiksmais. Tokią nusikaltimų sutaptį, kai skirtingu laiku ir skirtingais savarankiškais veiksmais, padaromi keli nusikaltimai, numatyti skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, teorijoje ir praktikoje priimta laikyti realiąja. (2010-11-02 LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2009; 2012 m. gegužės 2 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalga (Teismų praktika 36).Apeliantas pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateiktas tariamai suklastotas dokumentas (mokėjimo nurodymas). Buvo tiriama tik kopija, kuri nėra aišku kur ir kaip padaryta, ir kas ją padarė. Be to, neatlikta esančios kopijos dokumentų ekspertizė. Teismas, konstatuodamas, kad dokumentas yra suklastotas, rėmėsi tik liudytojų, kurie nėra ekspertai, išreikšta nuomone. Tačiau faktui, ar pateiktas į šią baudžiamąją bylą daiktas (kopija), atitinka BPK 95-96 straipsniuose nustatytus požymius ir gali būti laikoma dokumentu, nustatyti, panaudoti netinkami (neleistini) įrodymai. Dėl to, neįrodžius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio - dalyko ir nuteistųjų dalyvavimo, darant jiems inkriminuotą nusikaltimą, teismas neturėjo pagrindo nuteisti jį ir E. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio l, 2 dalis, esant idealiai sutapčiai.Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad byloje taip pat nebuvo jokia forma nustatinėjama ar nustatyta, jog jis ir E. T. patys suklastojo dokumentą ar jį suklastojant dalyvavo kaip bendrininkai (kaip organizatorius, kurstytojas, padėjėjas), ar iš anksto žinodami apie dokumento suklastojimą, sąmoningai panaudojo suklastotą dokumentą, t.y. neįrodytas objektyviosios pusės požymis - veiksmai, bei subjektyviosios pusės požymis - kaltė. Teismas nepaneigė aplinkybės, jog jis nežinojo apie dokumento suklastojimą. Byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog kiaulių skerdiena buvo atvežta ir iškrauta sandėlyje, t. y. nuosavybės teisės perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, prieš Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R. vairuotojui voko su dokumentais, kuriuose galimai galėjo būti melagingi duomenys, perdavimo. Ši aplinkybė yra reikšminga ta prasme, kad mėsos iškrovimas ir teisių perdavimas vyko be jokių melagingų duomenų panaudojimo, t. y. apgaulės. Dėl to, santykiai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R., yra grynai civiliniai teisiniai santykiai ir ginčai, kylantys iš tokių santykių, turėtų būti sprendžiami civiline tvarka.Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo, nes šias išvadas teismas padarė remdamasis tik buvusios J. K. sugyventinės bei jos dukters parodymais, ir visiškai ignoruodamas byloje esančius rašytinius įrodymus - akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kasos, dokumentų perdavimo aktus, išrašą iš VĮ Registrų centras, kt. Šių liudytojų parodymai vertintini itin kritiškai, nes parodymai paremti prielaidomis, o ne faktais. Teismas visus šiuos įrodymus įvertino neobjektyviai, remdamasis tik prielaidomis. Taip pat skunde teigiama, kad teismas, visuose inkriminuotose veikose konstatavo, kad jis sandorius sudarė iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje numatytų įsipareigojimų ir už prekes ir paslaugas nesumokės, t. y. padarė išvadą, jog jo tyčia susiformavo iš anksto prieš sudarant sandorius. Tačiau apelianto nuomone tokių teismo išvadų pagrįsti byloje nėra nei vieno įrodymo. Priešingai, jis davė parodymus, kad tyčios nesumokėti neturėjo, ir tai vieninteliai byloje esantys duomenys apie tyčios susiformavimo momentą. Apelianto nuomone, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, jog jis nusikalstamą veiką Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R. atžvilgiu padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. T. bei nenustatytais asmenimis. Nei ikiteisminiame tyrime, nei teismo posėdžiuose nenustatyta jokių duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis - bendrininkus, todėl, neišaiškinus šių asmenų, nėra realių galimybių išsiaiškinti jų - subjektų požymius, kaltės turinio, kt. Ir tuo negalima remtis inkriminuojant bendrininkavimo formą. Be to, teismas visiškai nenustatinėjo bendrininkavimo subjektyviųjų požymių - tyčios, susitarimo, jų nuosprendyje nenagrinėjo ir neanalizavo, iš teismo nuosprendžio galima daryti išvadą, kad teismas darė tik prielaidą, kad jis ir E. T. veikė bendrai, kad tyčia buvo veikti bendrai, kad jie susitarė daryti nusikalstamą veiką. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, manytina, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, todėl civiliniai ieškiniai negalėjo būti tenkinami. Tačiau jeigu teismas spręstų, kad jis padarė nusikalstamas veikas, apelianto nuomone, civiliniai ieškiniai negalėjo būti tenkinti. Kadangi civiliniai ieškiniai pareikšti UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)” procese nebuvo pareikšti įtarimai, UAB „(duomenys neskelbtini)”, laikantis BPK 111 straipsnio nuostatų, nebuvo įtraukta civilinių atsakovu. Jis nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Kadangi civiliniai ieškiniai pareikšti ne jam, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 45 straipsniu, turėjo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu arba įtraukti į bylą UAB „(duomenys neskelbtini)". To nepadarius, civiliniai ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti.Taip pat skunde nurodoma, kad tarp visų civilinių ieškovų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarytos sutartys dėl prekių ir paslaugų pirkimo, išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Tačiau piniginių reikalavimų iš jo patenkinimas, nepaneigia civilinių ieškovų teisių pareikšti civilinius ieškinius UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiline tvarka ir tai nebus laikoma tapačiais ieškiniais, kadangi tokiu atveju ginčas bus laikomas kilęs ne tarp tų pačių šalių (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Todėl teismas, neįtraukdamas į bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir išnagrinėjęs pareikštus civilinius ieškinius, sudarė sąlygas civiliniams ieškovams nepagrįstai praturtėti, ką draudžia civilinės bei baudžiamosios teisės normos (CK 6.237-6.242 str.. BK 189¹ str.). Kita vertus. patenkinus šiuos pareikštus civilinius ieškinius, visiškai nėra aišku kaip turi būti toliau tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, kokio dydžio turėtų būti apskaitomas pelnas/nuostoliai, atsargos ir pan.Nuteistojo E. T. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2016 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo pripažintas kaltu ir nuteistas E. T. ir priimti naują - E. T. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padaryme, o atmetus apeliacinį skundą dėl išteisinimo, panaikinti A. S. ir R. S. naudai priteistą civilinį ieškinį, perduodant jį nagrinėti civilinio proceso tvarka.Skunde nurodoma, kad teismas neatskleidė bylos esmės, pripažinęs nuteistąjį E. T. bendrininkų grupėje, kiekvieno bendrininko, tame tarpe ir E. T., veiksmų nekonkretizavo, nenurodė kaip pasireiškė bendrininkavimas ir kokia buvo susitarimo veikti nusikalstamai apimtis. Be to, teismas neanalizavo įrodymų, apsiribodamas šių įrodymų išdėstymu, t. y. kaltinamųjų ir liudytojų parodymu citavimu, nemotyvavo kokie įrodymai kokias aplinkybes patvirtina ir atvirkščiai: dalies į bylą pateiktų įrodymų - detalaus plano, projektų, ne tik, kad nevertino, tačiau jų nenurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė nekaltumo prezumpciją.Apeliantės nuomone, nors apylinkės teismas padarė išvadą, kad E. T. veikė bendrininkų grupėje Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R. atžvilgiu, tačiau neatliko nei objektyviųjų bendrininkavimo požymių analizės, nei nenurodė ir neįvertino subjektyviųjų bendrininkavimo požymių - tai yra kada ir kaip pasireiškė nuteistųjų R. D. ir E. T. susitarimas padaryti nusikaltimą, kuo pasireiškė vieninga tyčia. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas E. T. nepagrįstai pripažino kaltu dėl sukčiavimo Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos M. R., D. R. atžvilgiu. Kadangi nei vienas E. T. atliktas veiksmas savo esme nėra nusikalstamas — nėra draudžiama pasidalinti verslo ryšiais, padėti vienu ar kitu klausimu. Teismo išvardinti E. T. atlikti veiksmai gali būti pripažinti nusikalstamas tik vienu atveju - jeigu būtų įrodytas bendras R. D. ir E. T. veikimas siekiant užvaldyti svetimą turtą. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. D. su E. T. susitarė dėl bendro nusikalstamo veikimo Lenkijos įmonės atžvilgiu, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina E. T. nurodytą aplinkybę, kad jis tik suvedė R. D. su Lenkijos įmonės atstovais ir pats jų susitarimuose nedalyvavo, ką patvirtino ir R. D. nurodęs, kad jis tarėsi, kaip įmonės “(duomenys neskelbtini)“ atstovas dėl mėsos pirkimo, kiekio, kainos; byloje nėra jokių duomenų, kad E. T. būtų susijęs su pirmos įmokos sumokėjimu - šią įmoką sumokėjo R. D. vadovaujama įmonė “(duomenys neskelbtini)“; byloje nėra jokių duomenų, kad E. T. būtų kaip nors susijęs su tarptautinio mokėjimo dokumento suklastojimu ar panaudojimu, priešingai byloje nustatyta, kad šį dokumentą turėjo R. D., jis patvirtino, kad šį dokumentą gavo ne iš E. T., bei pripažino, kad šį dokumentą pateikė Lenkijos vairuotojui; byloje nėra jokių duomenų, kad E. T. būtų užvaldęs kiaulienos skerdieną, priešingai byloje neginčijamai nustatyta, kad E. T. nedalyvavo nei iškraunant, nei po to išvežant skerdieną, šiuos veiksmus atliko R. D., kuris pripažino, kad jis mėsą priėmė, patvirtino ir liudytojas P. K. bei vairuotojas S. S. W.. Taip pat skunde gynėja nesutinka ir su teismo sprendimu E. T. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį grindė niekuo neparemtomis prielaidomis, nuosprendžio dalies dėl šios nusikalstamos veikos padarymo iš viso nemotyvavo, todėl ši nuosprendžio dalis, kaip nepagrįsta ir neteisėta turi būti panaikinta. mano ginamąjį dėl nusikalstamos veikos , numatytos LR BK 300 str. 1 d. padarymo išteisinant.Dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. S. ir R. S. atžvilgiu) skunde teigiama, kad nors teismas E. T. nurodytomis aplinkybėmis netikėjo, tačiau šios išvados nepagrindė įrodymų analize, nemotyvavo dėl kokių priežasčių jo nurodytos aplinkybės ir jo pateikti įrodymai yra atmetami. E. T. nurodė, kad pinigus A. ir R. S. neskolino, o investavo į bendrą verslą. Skirtingai nei nurodo teismas, ši E. T. nurodyta aplinkybė yra pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Atmesdamas E. T. nurodytas aplinkybes, teismas remiasi nukentėjusiojo A. S. parodymais. Pastarasis neigia dalyvavęs bendrame versle, teigdamas, kad neva tai E. T. įgijo jo pasitikėjimą, todėl jis jam pinigus paskolino. R. S. nurodė, kad dar gyvenant santuokoje su vyru R. S. buvo pasiūlymas daryti bendrą verslą. Tam paėmė kreditą, kurį brolis (E. T.) turėjo dengti, dengė, bet paskui kažkas nutiko. Iš akistatos protokolo matyti, kad A. S. tik akistatos metu pripažino, kad iš gauto kredito yra paėmęs 10.000 Lt savo reikmėms, nors prieš tai buvo pareiškęs ieškinį visai kredito sumai - 189.588,13 Lt. Gynėja pažymi, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardinęs įrodymus, neatliko jokios įrodymų analizės, todėl neaišku, kokie išvardinti duomenys leidžia kalbėti apie E. T. apgaulę. Priešingai nei nurodė teismas, tiek E. T. nurodytos aplinkybės, tiek K. T., I. T. ir R. S. nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad E. T. ir A. S. susitarė dėl bendro verslo ir kiekvienas iš jų į šį verslą investavo lėšas: A. S. paimdami paskolą ir įkeisdami savo šeimos turtą, o E. T. įkeisdamas I. T. tėvų turtą. Tai, kad ketinimai buvo rimti ir buvo pradėti realizuoti patvirtino liudytojas G. B..Apeliantė pažymi tai, kad A. S. nurodytos aplinkybės dėl E. T. suteiktos trumpalaikės paskolos, neatitinka tikrovės, įrodo ne tik liudytojai, tačiau ir kitos faktinės aplinkybės, t .y. A. S. teigė, kad jis skolino E. T. pinigus, tačiau nesudarė rašytinės sutarties ir net pavedimo paskirtyje nurodė, kad tai “sąskaitos papildymas“, o ne “paskola“, A. S. teigė, kad neva tai pinigus skolino 1-2 metams, tačiau su banku kredito sutartį sudarė 35 metams. Gynėjos nuomone aplinkybių visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad jokia apgaulė sudarant susitarimą dėl bendro verslo nebuvo panaudota, todėl dėl šio kaltinimo jos ginamasis turi būti išteisintas, kaip nepadaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. O jei teismas manytų, kad tai buvo ne A. ir R. S. investicija į bendrą verslą, o paskola E. T., priteistas civilinis ieškinys negali būti paliktas tokioje apimtyje, kurioje yra priteistas, nes teismas priteisdamas visą paskolos sumą neatsižvelgė į tai, kad dalis įmokų buvo E. T. įmokėta, ką pripažino ir A. S., ir šių įmokų suma nemažino civilinio ieškinio. R. S. nurodė, kad iki kredito gavimo, jie turėjo paskolą, kurią savo lėšomis padengė E. T., ši aplinkybė taip pat nebuvo vertinta ir E. T. sumokėta kredito suma nebuvo minusuota iš bendros ieškinio sumos. Todėl nuosprendžio dalis dėl priteisto civilinio ieškinio turi būti panaikinta, paliekant A. ir R. S. teisę civilinio ieškinio pateikimą civilinio proceso tvarka.Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuosprendžio dalimi dėl kaltinimo pagal BK182 straipsnio 1 dalį R. S., L. D. (S.), N. S. ir A. T. atžvilgiu, nes šie nukentėjusieji, išskyrus R. S., nebuvo apklausti teismo posėdyje, ikiteisminiame tyrime nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o teismas šiems asmenims atsisakius atvykti į teismo posėdį, netaikė prievartos priemonių, todėl nebuvo užtikrinta jos ginamojo teisė į gynybą, nebuvo imtasi priemonių prieštaravimams pašalinti, o prieštaravimai nebuvo traktuoti jos ginamojo naudai. Skunde nurodoma ir tai, kad jokių duomenų, kad E. T. skolinosi pinigus iš R. S. byloje nėra, pats R. S. net negalėjo nurodyti kada ir prie kokių aplinkybių paskolino pinigus. Nors R. S. nurodo, kad jis pinigus nuėmė nuo savo banko sąskaitos, tačiau jis nenurodo kada tai buvo ir nepateikia tai patvirtinančių duomenų. Todėl nesant jokių duomenų apie pinigų E. T. suteikimą, negalima kalbėti nusikalstamus veiksmus užvaldant apgaule svetimą, t. y. R. S., turtą. Skunde nurodoma ir tai, kad E. T. neginčija gavęs iš N. S., L. S., A. T. pinigų, tačiau nurodo kitokias nei nukentėjusieji aplinkybes. Esančių prieštaravimų pašalinti nebuvo galimybės, nes nukentėjusieji neatvyko į teismo posėdį. Jokios paskolos sutartys tarp nukentėjusiųjų ir E. T. pinigų gavimo dieną surašytos nebuvo. E. T. nukentėjusiesiems reikalaujant, pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriuos nukentėjusieji turėjo galimybę realizuoti civilinio proceso tvarka, ir tokiu būdu išsiieškoti skolą. N. S. per advokatą pateikė reikalavimą apmokėti skolą, tačiau toliau šios savo teisės nerealizavo. Tai, kad asmuo nesiėmė veiksmų savo pažeistai teisei ginti civilinio proceso tvarka, nedaro E. T. veiksmų nusikalstamais, kadangi tam, kad būtų E. T. veiksmai pripažinti nusikalstamais buvo būtina apgaulė, kurios buvimas nėra įrodytas.Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jos ginamajam paskyrė bausmę, neįvardindamas už ką ji paskirta. Skirdamas bausmę, teismas kiekvienu konkrečiu atveju nurodė kokio konkretaus asmens atžvilgiu padaryta veika ir kokia bausmė skiriama, tačiau pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už kokią veiką paskirta ši bausmės yra neaišku, todėl netgi jeigu teismas manytų, kad apkaltinamasis nuosprendis paliktinas galioti, jis taisytinas šioje dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. D. ir jo gynėjas advokatas Tadeušas Gudzinskis prašė nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo E. T. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo R. D. ir nuteistojo E. T. gynėjos advokatė N. Grubliauskienės apeliacinius skundus atmeti.

Nuteistojo R. D. ir nuteistojo E. T. gynėjos advokatė Neringos Grubliauskienės apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis R. D. ir E. T. gynėja apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jų kaltės, teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir prašo juos išteisinti, nes nusikaltimų, už kuriuos jie nuteisti, nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų bei civilinės teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę. Pažymima, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę.

Dėl sukčiavimo Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos atžvilgiu

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde teigia, jog tarp jo ir Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendrijos buvo susiklostę civiliniai santykiais, todėl nepagrįstai jo veika kriminalizuota, o nuteistojo E. T. gynėja teigia, kad jos ginamasis jokių nusikalstamų veiksmų neatlikimo, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančių duomenų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia nuteistųjų R. D. ir E. T. pozicija vertinama kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.Nuosekliais liudytojų M. R., A. B., S. .S. W., P. K., N. U., A. M. T. S., S. S., A. R., L. J., V. P. parodymais nustatyta, kad kaltinamieji R. D. ir E. T. 2012-04-06 buvo nuvykę į Lenkijos GPPĮ Civilinės teisės bendriją, ko neneigia ir patys kaltinamieji. Su mintos įmonės atstovu M. R. sutarė dėl skerdienos pirkimo kainos ir kiekio. Pateikė avansinį tarptautinį pavedimą, tokiu būdu įgavo minėtos įmonės pasitikėjimą. Po to nuteistieji ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys siekdami įgyti svetimą turtą, nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis suklastojo 2012-04-10 tarptautinį mokėjimo nurodymą Nr. 248774 17500 eurų sumai, kuriame buvo nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 17500 eurų sumą ir jį 2012-04-11 pateikė Lenkijos įmonės vairuotojui. Šių melagingų duomenų poveikyje, 5222 kilogramai kiaulių skerdienos, iš Lenkijos įmonės automobilio buvo iškrautos A. M. skerdykloje. Kad minėtas tarptautinis pavedimas yra suklastotas paaiškėjo vėliau, kai Lenkijos įmonės vadovas M. R. ėmė domėtis dėl kokių priežasčių sąskaitoje nėra pinigų už parduotą skerdieną. Minėto liudytojo parodymais nustatyta, kad už skerdieną Lietuvoje buvo sutarta atsiskaityti grynais pinigais, tik nuvykus įmonės vairuotojui į Lietuvą paaiškėjo, kad atsiskaitymas bus vykdomas tarptautiniu pavedimo. Skerdiena buvo pradėta iškrauti tik tuomet, kai buvo įsitikintas dėl pinigų pervedimo. Taip pat liudytojo parodymais nustatyta, kad jis bandė susisiekti su R. D. ir E. T., tačiau telefonai buvo išjungti, po ko kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Nors nuteistasis E. T. neigia savo nusikalstamus veiksmus, tačiau jo versiją apie tik suteiktą pagalbą R. D. paneigia liudytojų A. R., L. J., V. P. parodymai. Minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad E. T. ne tik buvo nuvykęs į Lenkiją kartu su R. D. tartis dėl skerdienos, tačiau ir aktyviai ieškojo vietos, kur būtų galima iškrauti atvežtą skerdieną. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad būtent E. T. veiksmų pasekoje Lenkijos įmonės atvežta skerdiena ir buvo iškrauta A. M. skerdykloje, iš kurios vėliau buvo išvežta. Liudytojos L. J. parodymai patvirtina, kad ji E. T. nurodė A. M. skerdyklą iš Lenkijos įmonės atvežtos skerdienos išsikrovimui. Priešingai nei nurodo nuteistieji, byloje neabejotinai nustatyta kad abu nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad esant paprastai bendrininkavimo formai, kiekvienas bendravykdytojas gali visiškai realizuoti nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, tačiau nusikaltimo vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris padaro bent vieną veiksmą, atitinkantį sukčiavimo veikos požymį. Taigi aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad ir E. T. realizavo dalį sukčiavimo nusikaltimo sudėties, todėl pagrįstai pripažintas sukčiavimo nusikaltimo bendrininku (vykdytoju).Kolegijos nuomone, nepagrįstai apeliaciniuose skunduose nesutinkama ir su teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje padarymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, nors ir nebuvo nustatyta kokiomis aplinkybėmis buvo suklastotas 2012-04-10 tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 248774, tačiau tai nešalina E. T. ir R. D. baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama ir su teismo išvada, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog E. T. ir R. D. padarytos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje sudaro idealiąją nusikaltimų sudėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padaromos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą. Tokia teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą (BK 182 straipsnis), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis). Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Tokia veika (veikų sutaptis) turi tam tikras laiko ribas ir tos veikos paprastai tęsiasi (daromos) iki pagrindinio tikslo (sumanymo) – svetimo turto įgijimo. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju kaip apgaulės priemonė buvo panaudotas suklastotas 2012-04-10 tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 248774, todėl veika pagrįstai kvalifikuota, kaip sutaptis pagal BK 182 straipsnį ir 300 straipsnį.Teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaip jau buvo minėta BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Apgaulė panaudojama tam, kad turto savininkas (ar kitas asmuo, kurio žinioje yra turtas) būtų suklaidintas. Sukčiavimo atveju apgaulė, kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas, gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Suklaidinimas gali būti dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu, jei tai lemia asmens apsisprendimą perleisti turtą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje šie sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nustatyti, kas leidžia pagrįstai vertinti E. T. ir R. D. veiksmus kaip nusikalstamus.

Dėl sukčiavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu

Teisėjų kolegijos nuomone, R. D. nepagrįstai apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo J. K.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, t. y., kad J. K. dėl savo socialinio statuso (benamis, piktnaudžiavo alkoholiu, niekur nedirbo) realiai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų neįsigijo, bylos duomenimis negalima.Tiek iš R. D. parodymų, tiek iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės neneigia sudaręs sutartis su minėtomis įmonėmis, tačiau, jo nuomone, civiliniai ieškovai savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sudarant sutartis dėl prekių įgijimo ar paslaugų suteikimo tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. D. 2012 m. kovo mėnesį įgijęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, minėtas akcijas jau pardavė po mėnesio. Šiuo laikotarpiu ir buvo sudaryti paslaugų (pervežimo) ir medienos įsigijimo sandoriai su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors R. D. apeliaciniame skunde tvirtina, jog nepagrįstai iš jo teismas priteisė minėtų įmonių civilinius siekinius, tačiau kolegija tokius skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nustatyta, kad nors R. D. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „UAB „(duomenys neskelbtini)“ medieną ir lentas įgijo veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau svetimą turtą įgijo savo naudai. Taip pat nustatyta, kad veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu tarėsi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pervežimo paslaugų, tačiau už paslaugas nesumokėjo ir taip savo naudai išvengė turtinės prievolės. Kaip jau buvo minėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas R. D. turėjo tik mėnesį laiko, per šį laiką savo naudai iš minėtų įmonių gijo medieną ir lentas bei neatsiskaitė už pervežimo paslaugas. Minėtoms įmonėms pradėjus jo ieškoti nebuvo rastas, o galiausiai sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sutartį. Todėl dėl R. D. veiksmų tapo neįmanoma atkurti civilinių ieškovų pažeistas teises civilinio proceso tvarka Taigi, pirmosios instancijos reikšmingas šioje byloje aplinkybes dėl R. D. veiksmų nustatė laikydamasis BPK nuostatų, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl padarė pagrįstas išvada, kad R. D. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis. Taip pat teismas pagrįstai būtent iš R. D. priteisė ir prašomus priteisti civilinius ieškinius.

Dėl nusikalstamos veikos padarytos A. S. ir R. S. atžvilgiu

Iš nuteistojo E. T. parodymų bei jo gynėjos apeliacinio skundo matyti, kad E. T. dėl šios nusikalstamos veikos savo kaltę neigia, tvirtindamas, jog jokio sukčiavimo nebuvo, A. S. paimta paskola buvo investuota į bendrą verslą, jokios apgaulės nebuvo. Tačiau tokius E. T. parodymus paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo A. S. parodymai, kad būtent įkalbėtas E. T. užstatė namą ir paėmė iš banko kreditą. Gavęs kreditą pervedė E. T.. Nors kaltinime buvo nurodyta, kad E. T. apgaule savo naudai įgijo 189588,13 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog iš gauto kredito 10 000 Lt A. S. panaudojo savo reikmėms, todėl prašomą priteisti sumą sumažino iki 179 588,13 Lt (52012,32 Eur), tačiau dėl šio kaltinimo aprašydamas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes padarė klaidą nurodydamas, jog E. T. apgaule savo naudai įgijo 189588,13 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra rašymo apsirikimas, nes toliau aprašydamas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė, jog A. S. ir R. S. E. T. padarė 179 588,13 Lt turtinę žalą. Teismas sprendžia, kad minėta suma buvo pagrįstai priteista iš E. T. nukentėjusiųjų A. ir R. S. naudai, nes civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas. Kaip jau buvo minėta, nors apeliaciniame skunde gynėja tvirtina, jog nukentėjusiojo A. S. parodymus paneigia teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų Z. U., K. T., N. P., G. B. parodymai. Gynėjos teigimu, būtent minėtų liudytojų parodymai apie E. T. verslo planą paneigia nukentėjusiojo A. S. parodymus. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone nėra pagrindo netikėti iš esmės nuosekliais nukentėjusiojo A. S. parodymais, kad jis pasitikėjo E. T., nes jis buvo žmonos brolis, kad kaltinamasis pristatė verslo planus, pažadėjo pats dengti paimtą kreditą, todėl ir buvo užstatytas namas ir paimtas kreditas, kurio didžiąją dalį pervedė E. T. į sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš dalies A. S. parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios R. S. parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad E. T. parodymais verčia abejoti ir tai, jog jos nurodytos aplinkybės apie verslo planą nebuvo nuoseklios. Šią aplinkybę patvirtina liudytojos Z. U. parodymai, kad jo verslo planas buvo susijęs su viščiukų auginimu, o verslo planas apie motelius buvo tik fantazija. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo minėta esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų duomenų visuma rodo, jog E. T. veiksmai (melagingo verslo plano pristatymas, pažadas nepavykus verslui parduoti žemę ir taip padengti kreditą, anksčiau įgytas pasitikėjimas) buvo esminiai ir lemiami, kurių pasekoje A. S. iš banko paėmė kreditą ir jo didžiąją dalį pervedė E. T.. Dėl to, apylinkės teismas pagrįstai E. T. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindas keisti nuosprendžio vien dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje prie nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalies nenurodė už kokią veiką E. T. pripažino kaltu ir paskyrė trijų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šioje byloje tik dėl vienos veikos E. T. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl teismas nenurodydamas dėl kurios veikos E. T. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, todėl nėra pagrindo dėl to keisti skundžiamą nuosprendį.

Dėl nusikalstamų veikų R. S., L. D. (S.), N. S. ir A. T. atžvilgiu padarymo

Teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad E. T. iš R. S. pinigų nesiskolino. Nors apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad R. S. nepateikė įrodymų kada ir kokioms aplinkybėms esant buvo paskolinti pinigai. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo R. S. parodymai, kurias netikėti nėra pagrindo. Nors nukentėjusysis R. S. nenurodė tikslaus laiko, kad E. T. paskolino 4800 Lt, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad 2008 m. vasarą, paprašytas E. T., iš savo sąskaitos banke, esančiame Šilainių mikrorajone, nuėmė minėtą sumą ir vietoje pakeitęs į eurus perdavė E. T.. Pastarasis pinigus žadėjo grąžinti per mėnesį laiko, tačiau to nepadarė.Pagrįstai skunde nurodoma, kad nukentėjusieji N. S., L. D. (Stonytė), A. T. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad minėti nukentėjusieji kviečiami į teismą neatvyko, nes Lietuvoje negyvena, visi yra išvykę į užsienį. Todėl gynėjos skunde minimų procesinių prievartos priemonių, pirmosios instancijos teismas ir nesiėmė. Šių nukentėjusiųjų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka. Iš nukentėjusiųjų N. S., L. D. bei A. T. parodymų matyti, kad jie ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus. Nukentėjusiosios L. D. (S.) parodymais nustatyta, kad ji pasitikėdama dėde, t. y. E. T., jo įkalbėta paėmė iš UAB „F. G.“ savo vardu 14000 litų dydžio kreditą. Gavusi minėtą kreditą į savo sąskaitą, pinigus išgrynino ir perdavė E. T.. Nukentėjusiojo N. S. parodymais nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje pardavęs automobilį turėjo 5000 Lt, apie tai žinojo ir jo dėdė E. T., kuris pasiūlė jam paskolinti tuos pinigus. Žadėjo kas mėnesį mokėti po 150 Lt procentų. Pinigus perdavė per I. T.. Tačiau pinigai nebuvo gražintis, buvo tik pažadai. Nors nuteistasis E. T. neigia nukentėjusiųjų nurodytas sumas ir tvirtina, jog tai buvo tik pinigai šeimos verslui, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius jo parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Kolegijos nuomone, tai nuteistojo E. T. gynybinė pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visgi nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nustatyti. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. T. visų nukentėjusiųjų atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia, nes jis sąmoningai siekė suklaidinti nukentėjusiuosius R. S., L. D. (Stonytę), N. S. ir A. T. ir, tuo pasinaudojęs, gauti iš jų pinigines lėšas, iš anksto numatydamas, kad nukentėjusieji patirs žalą, nes jam paskolintų pinigų negražins. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog E. T. savo naudai įgijo nukentėjusiesiems priklausančius pinigus, todėl jo veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos tinkamai ir šioje dalyje baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. D. ir nuteistojo E. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje, išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes dėl E. T. veiksmų A. S. ir R. S. atžvilgiu, padarytą rašymo apsirikimą, kad E. T. taip apgaule savo naudai įgijo 189 588,13 litų vertės svetimą turtą, nurodant, kad E. T. įgijo 179 588,13 litų vertės svetimą turtą.