Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2017 metų (skundą teismui pateikė 2017 m. gegužės 2 d.) patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2007 metų. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą dėl to, kad neturi teisinio išsilavinimo. Pastebėtina, kad teisinio išsilavinimo neturėjimas nelaikytinas svarbia ir objektyvia, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančia priežastimi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2017 m. gegužės 2 d. (b. l. 6). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2014 m. gegužės 1 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2014 m. gegužės 1 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. 16-19, 22-27), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 9-ą būrį 8-ą miegamąjį, 19-ą būrį 5-ą miegamąjį, 19-ą būrį 2-ą miegamąjį, 18-ą būrį 1-ą miegamąjį, 5-ą būrį 2-ą miegamąjį, 5-ą būrį 3-ią miegamąjį, 7-ą būrį 3-ią miegamąjį, 7-ą būrį 1 miegamąjį, 7-ą būrį 3-ią miegamąjį, 4-ą būrį 4-ą miegamąjį. Pareiškėjas minėtų aplinkybių neginčijo. Atsakovas nurodė, kad minėtuose miegamuosiuose buvo įrengta nuo 8 iki 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko nuo 3,68 kv. m. iki 4,47 kv. m. ploto, todėl vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.

Pareiškėjas skunde nurodė apytikslį bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą, t. y. 44 kv. m., jog gyvenamosiose patalpose buvo laikoma nuo 20 iki 16 asmenų, teismo posėdyje nurodė, jog buvo po 20 ar 22 miegamas vietas, tačiau kuriose konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo jo nurodytas miegamų vietų skaičius – nekonkretizavo, jas patvirtinančių įrodymų nepateikė, jo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, nenuoseklios, todėl nelaikytinos patikimomis. Atsakovas nurodė konkrečius bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotus, t. y. nuo 35,15 kv. m. iki 46,36 kv. m. Pareiškėjas nurodė, Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis (b. l. 22-27) ir vertina, kad gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Atsakovas į bylą pateiktais duomenimis (b. 16-19, 20-21), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į kameras ir kamerų tipo patalpas Nr. 44, Nr. 5, Nr. 20, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 27, kuriose buvo įrengta nuo 4 iki 8 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko nuo 3,68 kv. m. iki 4,11 kv. m. ploto, todėl vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu įvardijo tas pačias kameras ir kamerų tipo patalpas, kurias nurodė atsakovas, akcentavo, kad kameroje Nr. 2 buvo įrengtos 8 miegamos vietos, tai atitinka atsakovo pateiktus duomenis.

Pagal byloje esančius duomenis teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui turėjusi tekti Vidaus tvarkos taisyklėse reglamentuota ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (3,1 kv. m.) ar kamerose ir kamerų tipo patalpose (3,6 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti pažeista.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad į kamerų ir kamerų tipo patalpų plotą turi būti neįskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, nurodė apytikslį gyvenamųjų patalpų plotą, gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamą plotą, tačiau kamerose ir kamerų tipo patalpose esančio sanitarinio mazgo ploto pareiškėjas nenurodė.

EŽTT spręsdamas, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, yra pažymėjęs jog iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13, LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,1 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P.prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju, nenustačius pareiškėjui turėjusios tekti ploto normos pažeidimo, nėra pagrindo vertinti sanitarinio mazgo ar patalpose buvusių baldų, kitų įrengimų užimamo ploto.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą nurodė patyręs dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo per langus, sutrūnijusių langų rėmų, susidėvėjusių, sandariai neužsidarančių durų, išlūžinėjusių, išsidėvėjusių grindų, buvusių tarakonų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus, t. y. institucijų, galinčių tikrinti pataisos įstaigų patalpų atitikimą Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, patikrinimų aktus (b. l. 41-43, 44-46, 51-54; toliau – ir Patikrinimų aktai). Iš Patikrinimų aktų matyti, kad Alytaus PN ne kartą buvo atliekami periodiniai patikrinimai, kurių metu Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimų aktuose konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, nustačius jų buvimo pėdsakus, jie naikinami pagal sudarytą paslaugų teikimo sutartį su individualia V. M. įmone. Patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Kiekvienos savaitės ketvirtadienį organizuojamos sanitarinės dienos. Kamerų tipo patalpose grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta. Kamerose langai skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui. Kambarių valymui skirtas atskiras valymo inventorius, naudojamos buitinės valymo priemonės, valikliai. Patalpoms, įrangai, inventoriui valyti naudojamos priemonės naudojamos pagal paskirtį ir gamintojo nurodytas instrukcijas. Teismas neturi pagrindo netikėti Patikrinimo aktuose nustatytomis aplinkybėmis ir tuo pačiu neturi pagrindo konstatuoti, kad patalpų vėdinimas per langus, tarakonų naikinimas gali būti vertinami kaip neteisėti Alytaus PN administracijos veiksmai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas.

Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji neturėjo rūkymui skirtų vietų, todėl rūkė prausykloje, miegamosiose patalpose, koridoriuose, o jis būdamas nerūkančiu, buvo priverstas kvėpuoti dūmais.

Higienos normos HN 76:2010 30.6 punkte įtvirtinta, jog prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog sporto salės Alytaus PN nėra, tačiau kiekviename lokaliniame sektoriuje yra įrengta svarmenų kilnojimo aikštelė, krepšinio aikštelė, kuriose nuteistieji gali sportuoti neribotai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkte yra nurodomos pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos patalpos. Būtinybės įrengti sporto salę galiojantys teisės akti nenumato. Tačiau taisyklių 20 punkte nurodoma, jog pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Teismas vertina, kad sporto aikštelės, kuriose nuteistieji gali sportuoti neribotai, neatitinka sporto salės sąvokos, nes jos įrengtos gryname ore, todėl Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d.) 30.6 punktas joms netaikomas ir nesant jose įrengto dušo, tualeto, persirengimo kambario patalpos valymo priemonėms, nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.