Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo

A. V. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 12 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. V. priteista 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. Ž. , 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. Ž. ir 1924 Lt laidojimo išlaidų nukentėjusiajam D. Ž. . D. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

A. V. 2007 m. birželio 12 d., laikotarpyje nuo 21.30 val. iki 24.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, siekdamas iš šio buto išvaryti ten buvusį R. Ž. , tyčia sudavė rankomis bei spyrė kojomis miegančiam ant grindų, apsvaigusiam nuo didelio kiekio alkoholio, negalinčiam pasipriešinti ir dėl to esančiam bejėgiškos būklės R. Ž. keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kairiame skruoste, kairės ausies-žando srityje, dešinės akies viršutiniame voke, viršutinėje lūpoje, dešinėje blauzdoje, kairio kelio ir kairės blauzdos srityse, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinio kelio, kairio žasto ir kairio dilbio srityse, muštinę žaizdą smakro srityje, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose smakre, kairiame žande ir dešinėje pažandėje, galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkinio-momens-pakaušio srityje ir kairiame smilkinyje, krūtinės kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimą ir kairės pusės VIII, IX šonkaulių lūžius. Dėl krūtinės sumušimo, pasireiškusio blužnies plyšimu ir kairės pusės VIII, IX šonkaulių lūžiais, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę ir šoku dėl nukraujavimo, nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu A. V. nužudė bejėgiškos būklės R. Ž. .

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jo neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat dėl nepagrįstai priteistų neturtinės žalos atlyginimų ir dėl per griežtos bausmės. Jis pilnai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nes tikrai kelis kartus spyrė gulėjusiam kambaryje ant grindų tarp lovos ir stalo nukentėjusiajam, kuris dėl šių smūgių galėjo mirti. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išaiškintos kai kurios reikšmingos aplinkybės ir ištirti įrodymai, kurie galėjo būti svarbūs priimant nuosprendį. Byloje esančioje papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai D. Ž. padaryti kietais bukais daiktais, kurių formos, dydžio ir skaičiaus nėra galimybės nustatyti. Sužalojimai tinkami tik grupinės žalojusių daiktų priklausomybės nustatymui ir juose individualių žalojusių daiktų savybės nėra užsifiksavę. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis patvirtino, kad kelis kartus spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į kojas ir į galvą, tačiau nesudavė jam smūgių jokiais kietais bukais daiktais, apie kuriuos nurodoma specialisto išvadoje. Todėl kyla klausimas, ar nukentėjusysis galėjo mirti nuo sužalojimų, padarytų kojomis. Teismas šių aplinkybių neišsiaiškino. Be to, liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad nukentėjusysis buvo rastas balkone. Tuo tarpu jis R. Ž. paliko gulintį kambaryje ant grindų, tarp lovos ir stalo, ir jo niekur nepernešinėjo. Tai irgi patvirtino liudytojai. Toje pačioje papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Ž. lavone tempimo ir vilkimo žymių bei tik kovai ir savigynai būdingų specifinių sužalojimų nenustatyta. Taip pat tikėtina, kad po sužalojimų padarymo nukentėjusysis kurį laiką galėjo būti sąmoningas, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, judėti, gintis, šaukti. Todėl jam kyla klausimas, kodėl tokiu atveju R. Ž. neatliko tokių veiksmų jo mušamas, t. y. kodėl jis nesišaukė pagalbos ir nebėgo. O jeigu nukentėjusysis negalėjo judėti, tuomet yra neaišku, kaip jis iš kambario pateko į balkoną. Šios aplinkybės ikiteisminio metu ir teisme irgi nebuvo išsiaiškintos, nebuvo pilnai išnagrinėti pateikti įrodymai. Jis taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria iš jo buvo priteisti neturtinės žalos atlyginimai nukentėjusiesiems, jo nuomone, priteistos sumos yra per didelės. Nors nuosprendyje nurodoma, kad teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgė į jo turtinę padėtį, iš tikrųjų šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos. Jo ir jo šeimos turtinė padėtis labai bloga, jis pats niekur nedirba, jo motina gauna minimalų atlyginimą, o jo tėvas mirė dar 2001 m. Motinos pinigų užtekdavo tik maistui. Byloje taip pat nustatyta, kad nužudytasis R. Ž. irgi niekur nedirbo, girtaudavo ir savo sūnaus nukentėjusiojo M. Ž. neišlaikė, su juo retai matydavosi. Iš tikrųjų M. Ž. išlaikė jo močiutė A. Ž. . Tarp nukentėjusiojo M. Ž. ir jo tėvo ryšys seniai buvo nutrūkęs, todėl šiam nukentėjusiajam, jo nuomone, nebuvo padaryta jokia žala, o ieškinį dėl žalos atlyginimo jis pareiškė tik dėl savanaudiškų paskatų ir siekdamas nepagrįstai praturtėti. Dėl tų pačių priežasčių nepagrįstas ir nukentėjusiosios A. Ž. civilinis ieškinys, nes iš liudytojų parodymų matosi, kad jai jos sūnus nerūpėjo, ji nesiėmė priemonių, kad R. Ž. liautųsi girtavęs, o kai jis ilgam išeidavo iš namų, jo neieškodavo, nesikreipdavo į policiją, ligonines. Todėl jis mano, kad abiem nukentėjusiesiems teismas neturtinės žalos atlyginimus priteisė nepagrįstai. Be to, teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes turėjo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Vadovaujantis BK 59 str. 2 d. nuostatomis, teismas jo atsakomybę lengvinančiomis galėjo pripažinti ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenumatytas aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis galėjo būti pripažinta tai, kad jis yra jauno amžiaus, jo tėvas miręs, jo ir jo motinos turtinė padėtis yra bloga. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcijos minimumas yra tik 5 metai laisvės atėmimo, todėl teismas, atsižvelgęs į jo nurodytas aplinkybes, galėjo paskirti jam švelnesnę bausmę. Prašo nuosprendį pakeisti, sušvelninti jam paskirtą bausmę, o nukentėjusiųjų M. Ž. ir A. Ž. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo A. V. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o visumą išnagrinėtų įrodymų įvertino tinkamai, todėl nuteistasis A. V. pagrįstai pripažintas kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, tinkamai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus.

Kad A. V. nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis nužudė R. Ž. , patvirtina paties nuteistojo ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. V. kaltu dėl nužudymo prisipažino. Jis teisme parodė, kad kaltinime nurodytą dieną vartojo alkoholį, susitiko su pažįstamais E. C. ir I. K. , o vakare visi trise nuėjo į E. C. tėvo butą. Ten virtuvėje toliau gėrė alų. Matė, kad viename kambaryje guli girtas E. C. tėvas, o kitame kambaryje ant grindų, tarp lovos ir stalo guli dar vienas vyriškis. Jo jis iki tol nepažinojo, tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo R. Ž. . Nors to jo niekas neprašė, jis pats nutarė, kad tą vyriškį reikia išvaryti iš buto. Todėl jau netrukus po atėjimo į tą butą jis užėjo į kambarį ir pradėjo ant grindų gulintį nepažįstamą vyriškį spardyti. Įspyrė jam maždaug 5 kartus į kojas ir maždaug 4 kartus į galvą. Spardomas vyriškis nereagavo ir nesipriešino. Po kažkiek laiko iš virtuvės vėl nuėjo į tą kambarį ir vėl kojomis spyrė tam vyriškiui maždaug tiek pat kartų, vėl spardė jam į kojas, šlaunis, galvą, veido sritį. Tą vyriškį paliko gulintį ant grindų ir po to visi iš to buto išėjo. Prisipažįsta, kad padarė nužudymą, nors tikslo atimti nukentėjusiajam gyvybę neturėjo. Buvo girtas, blaivas taip nebūtų padaręs. Nukentėjusįjį mušė jis vienas, daugiau niekas kitas jam smūgių nesudavė. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. V. patvirtino savo parodymus ir nusikaltimo vietoje parodė, kur ir kaip spardė nukentėjusįjį. Paties nuteistojo parodymus patvirtino kartu su juo į butą atėję ir ten buvę liudytojai E. C. bei I. K. . Liudytojas E. C. parodė, kad tą vakarą parke su nuteistuoju ir I. K. gėrė alų, o po to, pakeliui dar nusipirkę alaus, trise nuėjo į jo tėvo butą. Tėvas gulėjo viename kambaryje, o kitame kambaryje ant grindų gulėjo kitas vyriškis, jis jį pažinojo tik iš matymo kaip savo tėvo draugą. Trise virtuvėje jie toliau gėrė alų, o po kiek laiko A. V. iš virtuvės nuėjo į kambarį, kur gulėjo tas vyriškis. Iš ten pasigirdus dusliems garsams, jis nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, ir pamatė, kaip A. V. laiko rankomis tą gulintį vyriškį už marškinių. Nukentėjusysis buvo kruvinas, jam pasirodė, kad jis knarkė. Jis atitraukė A. V. nuo to vyriškio ir parsivedė atgal į virtuvę. Nors jis liepė prie to vyriškio daugiau nelįsti, A. V. dar kelis kartus vienas buvo nuėjęs į tą patį kambarį. Nukentėjusįjį mušė tik A. V. , niekas daugiau smūgių nesudavė, o kodėl tai padarė nuteistasis, jis nežino. Mušti nukentėjusiojo A. V. niekas neprašė. Įvykių pabaigoje į virtuvę buvo užėjęs ir jo tėvas, tačiau buvo visiškai girtas, į kambarį, kur gulėjo nukentėjusysis, tėvas nebuvo užėjęs. Dabar jo tėvas jau irgi miręs. Po tų įvykių jie trise iš to buto išėjo. Kitą dieną kalbėjosi su A. V. ir šis sakė, kad jeigu tas vyriškis nuo sumušimo mirs, tai jis pats prisipažins kaltu. A. V. dar buvo sakęs, kad ne tik mušė tą vyriškį, bet dar ir kažkaip trypė jį kojomis. Savo parodymus liudytojas E. C. irgi patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Kitas liudytojas I. K. parodė, kad šiuo metu jau miręs E. V. C. buvo irgi jau mirusios jo sugyventinės tėvas, jis jį laikė savo uošviu. Tą dieną parke vaikščiojo su uošvio sūnumi E. C. ir nuteistuoju A. V. , o vakare užėjo į uošvio butą. Visi jau prieš tai buvo išgėrę, o buto virtuvėje toliau gėrė alų. Bute matė E. V. C. , kuris buvo girtas, kambaryje buvo dar vienas vyriškis, kurį pažinojo iš matymo, jis kartais ateidavo į šį butą pamiegoti. Virtuvėje geriant alų matė, kaip A. V. nuėjo į kambarį. Iš ten grįžo maždaug po 10 min. Tuo metu iš kambario girdėjosi dejonės, jis suprato, kad ten A. V. muša tą vyriškį. Jis pats į tai nesikišo ir kas vyko tame kambaryje, nebuvo nuėjęs pažiūrėti. Tačiau prisimena, kad E. C. sakė A. V. to vyriškio nemušti, o šis grįžęs iš kambario į virtuvę pasakojo, kad tą vyrą „normaliai sudaužė“. Po to visi iš to buto išėjo. Kitą dieną jis vėl užėjo į uošvio butą, pamatė balkone gulintį vyriškį ir iškvietė jam greitąją pagalbą. Įvykio vietoje buvusių paties nuteistojo ir jau nurodytų liudytojų parodymus apie R. Ž. nužudymo aplinkybes patvirtino kiti įrodymai. Iš prie bylos pridėtos Kauno m. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matosi, kad apie (duomenys neskelbtini) bute esantį sumuštą vyriškį greitajai pagalbai buvo pranešta telefonu 2007 m. birželio 13 d., 13.27 val. Nurodyto buto balkone buvo rastas be sąmonės esantis vyriškis su sumušimo žymėmis, jis išvežtas į ligoninę. Šias aplinkybes patvirtino teisme apklausta GMPS slaugytoja D. Č. . Ji dar parodė, kad balkone surastas vyriškis buvo gilioje komoje, o jo veidas buvo kruvinas, kraujas sukrešėjęs. Bute buvo dar du vyriškiai, tačiau jie negalėjo nurodyti sumušto vyriškio pavardės. Taigi GMPS kortelės įrašai ir liudytojos D. Č. nurodytos aplinkybės patvirtino liudytojo I. K. parodymus apie tai, kad sumuštam ir balkone gulinčiam R. Ž. greitąją pagalbą iškvietė būtent šis liudytojas. Įvykio vietos apžiūrų metu (duomenys neskelbtini) esančio buto virtuvėje rasti tušti alkoholinių gėrimų buteliai ir kiti išgertuvių pėdsakai, balkone ir ant prie jo esančio kambario palangės rastos panašios į kraujo dėmės. Nukentėjusysis D. Ž. lavono parodymo atpažinti metu atpažino iš nurodyto buto į ligoninę išvežtą iš ten mirusį vyriškį ir patvirtino, kad tai jo brolis R. Ž. . Pirmojoje 2007 m. birželio 19 d. teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Ž. mirė 2007 m. birželio 13 d., 23.20 val., o jo mirties priežastis buvo krūtinės sumušimas, pasireiškęs blužnies plyšimu, kairės pusės VIII ir IX šonkaulių lūžiais bei kraujosruvomis krūtinės kairės pusės minkštuosiuose audiniuose. R. Ž. lavone rasti įvairūs sužalojimai ir kitose kūno vietose: galvoje, veido srityje, taip pat rankose ir kojose. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad visi sužalojimai (išskyrus senus šonkaulių lūžius) R. Ž. buvo padaryti 12-24 val. laikotarpyje iki jo mirties. Pomirtinių sužalojimų lavone nerasta. Prieš mirtį R. Ž. buvo vartojęs alkoholį, nes ir po intensyvaus gydymo bei infuzijų jo lavono kraujyje rasta 1,25, o šlapime 1,19 promilės etilo alkoholio. Ši specialisto išvada patvirtina, kad R. Ž. mirė nuo jam padarytų kūno sužalojimų, o tie sužalojimai jam galėjo būti padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku. Išvada apie R. Ž. girtumą patvirtina nuteistojo ir liudytojų parodymus ir paaiškina, kodėl įvykio metu nukentėjusysis gulėjo ant grindų, miegojo ir nesipriešino mušamas. Papildomoje 2007 m. rugsėjo 18 d. teismo medicinos specialisto išvadoje vėl nurodoma ta pati R. Ž. mirties priežastis, tačiau joje atsakyta ir į papildomus klausimus. Šioje išvadoje nurodyta, kad R. Ž. padaryti sužalojimai išsidėstę skirtinguose kūno paviršiuose, todėl savęs žalojimui ar vienkartiniam griuvimui nebūdingi. Lavone tik kovai ir savigynai būdingų sužalojimų, taip pat tempimo ir vilkimo žymių nerasta. Nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 14 arba daugiau trauminių poveikių, o blužnies plyšimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu į kairį krūtinės šoną. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių formos, dydžio ir skaičiaus nėra galimybės nustatyti. Papildomoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad visi kūno sužalojimai R. Ž. buvo padaryti vienas kito atžvilgiu artimu laiku. Po sužalojimų padarymo nukentėjusysis galėjo gyventi dar 12-24 valandas, taip pat tikėtina, kad po sužalojimų padarymo jis galėjo būti sąmoningas ir atlikti savarankiškus veiksmus: judėti, gintis, šaukti ir panašiai. Kitose teismo specialistų išvadose nurodyta, kad ant R. Ž. drabužių, balkone rastų marškinėlių ir nuoplovoje nuo balkone rastos dėmės yra paties R. Ž. kraujas. Be to, ant R. Ž. džinsinių kelnių bei marškinėlių ir nuteistojo A. V. džinsinių kelnių bei sportinių batų rasta vienodų (bendro grupinio priklausomumo) tamsiai mėlynos spalvos medvilnės pluoštų.

Visi jau aptarti įrodymai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas šiuos įrodymus įvertino, padarė išvadą, kad A. V. kaltė dėl R. Ž. nužudymo įrodyta ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš nuteistojo paduoto apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame dėstomi argumentai yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde nuteistasis iš pradžių nurodo, kad jis dėl padaryto nusikaltimo pilnai prisipažįsta kaltu. Po to jau nurodo, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo kai kurių bylos aplinkybių, galėjusių turėti svarbios reikšmės nuosprendžio priėmimui. Tačiau dar po to apeliantas vėl prašo atsižvelgti į jo nuoširdų prisipažinimą ir nuosprendį pakeisti tik dalyje dėl paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių išsprendimo.

Nors apeliaciniame skunde atitinkami nuteistojo prašymai ir nesuformuluoti, šiame skunde nuteistasis dėsto abejones dėl kai kurių teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms, o visi su tuo susiję apelianto argumentai grindžiami jau nurodyta papildoma teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 34-36) bei bylos duomenimis apie tai, kad sumuštas R. Ž. buvo surastas ne kambaryje, o to paties buto balkone. Apeliantas remiasi specialisto išvada apie tai, kad sužalojimai R. Ž. buvo padaryti kietais bukais daiktais, nurodo, kad jis smūgių nukentėjusiajam jokiais daiktais nesudavė, o tik jį spardė, todėl abejoja, ar nukentėjusysis galėjo mirti nuo kojomis suduotų smūgių. Taip pat nurodo, kad sumuštą nukentėjusįjį paliko gulėti kambaryje. Remdamasis ta pačia specialisto išvada, apeliantas dėsto savo abejones dėl to, kodėl R. Ž. , galėdamas atlikti savarankiškus veiksmus, jo mušamas visai nesipriešino ir nebandė pabėgti, o jeigu dėl savo būklės jis aktyvių veiksmų atlikti negalėjo, tai kaip tokiu atveju iš kambario pateko į balkoną. Visus šiuos išdėstytus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Pirmiausia atmetami nuteistojo argumentai apie tai, kad teismas nesiaiškino jau nurodytų bylos aplinkybių ir netgi neišnagrinėjo pateiktų įrodymų. Iš bylos matosi, kad teismas aiškinosi visas bylai reikšmingas aplinkybes ir betarpiškai išnagrinėjo visus įrodymus. Jokių papildomų bylos duomenų nuteistasis ir jo gynėjas nepateikė ir netgi nepareiškė jokių prašymų tirti kokias nors papildomas bylos aplinkybes. Apie tai nieko konkretaus nenurodoma ir pačiame apeliaciniame skunde. Todėl apelianto argumentai apie kažkokių įrodymų neišnagrinėjimą teisiamajame posėdyje yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentus dėl jau nurodytos papildomos teismo medicinos specialisto išvados kolegija irgi atmeta. Šie argumentai taip pat nepagrįsti, nes apeliantas specialisto išvadas tik bando neteisingai interpretuoti, be to, apeliaciniame skunde faktiškai net neginčijamos teismo išvados, o tik dėstomi įvairūs nuteistojo samprotavimai ir niekuo nepagrįstos spėlionės. Papildomoje specialisto išvadoje tikrai nurodyta, kad sužalojimai R. Ž. padaryti kietais bukais daiktais, kurių formos, dydžio ir skaičiaus nėra galimybės nustatyti. Individualios tų žalojusių daiktų savybės nėra užsifiksavę. Šią išvadą nuteistasis neteisingai vertina, nes, jo nuomone, R. Ž. smūgiai buvo suduoti kažkokiais nusikaltimo įrankiais, rankose laikytais daiktais ir pan. Iš tikrųjų smūgių sudavimas kietais bukais daiktais turi būti suprantamas daug plačiau, nes tokie smūgiai galėjo būti suduoti ir smurtą vartojusio asmens rankų kumščiais, ir spardant nukentėjusįjį kojomis. Tai visiškai patvirtino ir teisiamajame posėdyje kartu su specialisto išvadomis perskaityti tas išvadas pateikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimai (t. 1, b. l. 37, 38). Juose ekspertas nurodė, kad R. Ž. mirtį sukėlė sužalojimai, t. y. blužnies plyšimas ir kairės pusės šonkaulių lūžiai, buvo padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais: tai galėjo būti smūgiai batu apauta koja, kumščiu ar kitu panašių savybių turinčiu daiktu. Kiti R. Ž. nustatyti sužalojimai išsidėstę įvairiose kūno paviršiuose, todėl irgi mažai tikėtina, kad ir jie galėjo būti patirti griūnant. Taigi ir šie eksperto paaiškinimai, ir pačios specialisto išvados ne paneigia, o kaip tik patvirtina, kad R. Ž. mirė nuo sužalojimų, padarytų spardant jį kojomis. O tai, kad gulintį nukentėjusįjį tikrai spardė kojomis, pripažįsta pats nuteistasis. Tos pačios specialisto išvados paaiškina ir tą aplinkybę, kad kambaryje sumuštas nukentėjusysis kitą dieną buvo surastas ir į ligoninę išvežtas iš to paties buto balkono. Išvadose nurodoma, kad po sužalojimų padarymo R. Ž. galėjo gyventi dar 12-24 val., galėjo būti sąmoningas ir atlikti savarankiškus veiksmus: judėti, gintis, šaukti ir panašiai. Jo lavone tempimo ir vilkimo žymių nekonstatuota. Tą pačią specialisto išvadą patvirtina ir pats nustatytų R. Ž. kūno sužalojimų pobūdis bei jo mirties priežastis. R. Ž. mirė tik po to, kai jam padarytas blužnies plyšimas ir kairės pusės VIII, IX šonkaulių lūžiai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvo vidinę ertmę (operacijos metu rasta 2 litrai, o autopsijos metu 450 ml kraujo) ir šoku dėl nukraujavimo. Tai reiškia, kad po sužalojimų padarymo, iki išsivystė nurodytos komplikacijos, nukentėjusysis buvo gyvas, sąmoningas ir galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Šios aplinkybės ir tai, kad lavone nerasta jo vilkimo ir tempimo žymių, patvirtina, kad po sužalojimų kambaryje padarymo pats nukentėjusysis iš to kambario nebuvo išvilktas, o pats perėjo į balkoną ir ten buvo surastas gulintis, bet dar tebegyvas, kitą dieną. Kartu šios aplinkybės tik patvirtina paties nuteistojo parodymus apie tai, kad jis spardė nukentėjusįjį kambaryje, jį ten paliko ir niekur iš kambario jo netempė ir nevilko. Apelianto argumentai apie tai, kad, remiantis išdėstytomis specialisto išvadomis, R. Ž. būtinai turėjo jam aktyviai pasipriešinti ir net nuo jo pabėgti, taip pat niekuo nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad A. V. spardomas R. Ž. tuo metu buvo girtas, be to, nukentėjusysis tuo metu sirgo sunkiomis lėtinėmis ligomis: ateroskleroze ir kepenų ciroze. Nors tai nebuvo jo mirties priežastis, tačiau šios ligos parodo bendrąją nukentėjusiojo sveikatos būklę ir paneigia jo aktyvaus pasipriešinimo galimybę. Juo labiau nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti intensyviam fiziniam smurtui, kurį prieš jį panaudojo žymiai už jį jaunesnis ir stipresnis nuteistasis. Atmetant jau nurodytus apelianto argumentus, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosprendyje savo išvadas teismas pagrindė ne tik apelianto nurodytomis teismo medicinos specialisto išvadomis, bet ir kitais tas išvadas patvirtinančiais įrodymais. Pažymėtina, kad tas išvadas patvirtina net ir paties nuteistojo A. V. parodymai. Iš bylos matosi, kad tik pirmosios ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu A. V. buvo parodęs, kad R. Ž. mušė ne tik jis pats, bet ir E. C. , sudavęs nukentėjusiajam į veidą ranka. Tačiau visų kitų apklausų metu A. V. jau vienodai parodė, kad niekas kitas, išskyrus jį patį, R. Ž. nemušė. Net ir darant prielaidą bei spėliojant, kad nukentėjusįjį A. V. mušė ne vienas, o kartu su kitu ar kitais asmenimis, tai jo paties padarytos nusikalstamos veikos įvertinimui bei jos kvalifikavimui reikšmės neturėtų, nes tai reikštų tik tai, kad nužudymas padarytas bendrininkų grupėje. Kita vertus, apie kitų asmenų dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme byloje nėra jokių duomenų. Tai paneigia ne tik paties nuteistojo, bet ir jau nurodytų tame bute įvykio metu buvusių liudytojų E. C. bei I. K. parodymai. Jie jau buvo aptarti ir šioje nutartyje. Nustatyta, kad tuo metu bute buvo ir liudytojo E. C. tėvas E. V. C. , kuris jau miręs ir teisme nebuvo apklaustas. Tačiau iš byloje esančių E. V. C. parodymų matosi, kad jokių kitų R. Ž. sumušusių asmenų jis nenurodė. Parodė, kad buvo girtas, į R. Ž. nekreipė dėmesio, pas jį į kambarį nebuvo užėjęs ir nežino, kaip R. Ž. atsidūrė balkone. Kad R. Ž. daugiau niekas nemušė ir kad jis mirė tik nuo nuteistojo A. V. jam padarytų kūno sužalojimų, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Pirmųjų apklausų metu ir paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad spardė R. Ž. tik į galvą ir į kojas, o į krūtinės sritį smūgių nesudavė, todėl negalėjo padaryti tų sužalojimų, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį (blužnies plyšimą ir šonkaulių lūžius). Tačiau teisme pats nuteistasis A. V. parodė ir apie kitas aplinkybes. Jis pats parodė, kad spardė nukentėjusiajam į galvą, į šlaunis, veido sritį. Tačiau po to pripažino, kad galėjo įspirti ir į blužnies sritį. Galėjo pataikyti ir į krūtinę. Nuteistasis taip pat parodė, kad dėl girtumo galėjo visko neprisiminti, be to, tame kambaryje buvo tamsu, todėl galėjo gerai nematyti, į kurias kūno vietas įspyrė R. Ž. . Jau nurodytose papildomose specialisto išvadose nurodoma, kad visi kūno sužalojimai R. Ž. buvo padaryti artimu laiku, be to, jie buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių. Nuteistasis pats parodė, kad pirmą kartą spyrė R. Ž. maždaug 4 kartus į galvą ir apie 5 kartus – į kojas. Po to dar kartą nuėjęs iš virtuvės į kambarį, vėl spyrė nukentėjusiajam maždaug tiek pat kartų. Taip pats nuteistasis pripažįsta sudavęs nukentėjusiajam netgi daugiau negu 14 smūgių, jis pripažįsta spyręs jam apie 18 kartų. Visos aptartos bylos aplinkybės neabejotinai įrodo, kad R. Ž. nužudė būtent nuteistasis A. V. ir tai jis padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis.

A. V. padarytos nusikalstamos veikos įvertinimas bei kvalifikavimas nuosprendyje išsamiai motyvuotas. Byloje tikrai nėra duomenų, kad A. V. turėjo tikslą R. Ž. nužudyti ir kad jis siekė būtent tokio tikslo. Tačiau suduodamas nukentėjusiajam tiek daug smūgių, taip pat ir į galvą ir į kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas, nuteistasis neabejotinai suprato, kad jis kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Šis sąmoningas leidimas padariniams atsirasti pasireiškė konkrečiu nuteistojo elgesiu ir jo veiksmais. Nuteistasis mušė R. Ž. ne vieną kartą, o su pertraukomis, net nebandė pasidomėti nukentėjusiojo sveikatos būkle ir išėjo iš buto palikęs jį gulintį kambaryje, net nebandydamas suteikti jam pagalbos pats ir neiškvietęs greitosios medicinos pagalbos. Tai patvirtina visišką kaltininko abejingumą savo nusikalstamų veiksmų pasekmėms. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad A. V. nužudė R. Ž. veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas irgi nustatė pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ar kitokių medžiagų. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Būtent tokias aplinkybes teismas teisingai įvertino šioje byloje. Po sužalojimų padarymo iki mirties praėjus maždaug parai laiko, be to, ligoninėje dar ir taikius intensyvias gydymo bei infuzijų procedūras, R. Ž. kraujyje vis dar buvo rasta 1,25 promilės alkoholio. Tai reiškia, kad nusikaltimo metu jis buvo žymiai girtesnis. Kad tuo metu nukentėjusysis kambaryje gulėjo ir miegojo, o mušamas visiškai nesipriešino, parodė pats nuteistasis. Apie jo negalėjimą aktyviai apsiginti ir dėl bendros sveikatos būklės, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Visa tai patvirtina, kad R. Ž. dėl savo fizinių savybių ir apsvaigimo nuo alkoholio negalėjo gintis ir aktyviai pasipriešinti jį spardžiusiam A. V. , nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės ir nuteistasis pats tai matė ir suprato. Todėl A. V. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. Teismas tinkamai vadovavosi ir BK 3 str. nuostatomis, todėl pagrįstai taikė baudžiamojo įstatymo redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu, nes 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė švelnesnę bausmę už tą, kuri sankcijoje numatyta šiuo metu. Nors ir išdėstęs kai kuriuos jau aptartus argumentus dėl nesutikimo su teismo išvadomis, savo apeliaciniame skunde pats nuteistasis dėl šių aplinkybių naikinti arba keisti nuosprendį neprašo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme bei civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimu. Tačiau dėl to dėstomus apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta.

Paskirdamas nuteistajam bausmę, teismas BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. A. V. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas jau pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nustatyti dar ir kitas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir nenumatytas 59 str. 1 d., nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Apeliantas nurodo apie tai, kad yra jauno amžiaus, sunki jo turtinė padėtis, mažai uždirba jo motina, o tėvas miręs. Šios aplinkybės nėra niekuo ypatingos ir išskirtinės. Nors A. V. tikrai jauno amžiaus, tačiau jis jau seniai pilnametis, todėl jo niekas neprivalo išlaikyti ir už savo turtinę padėtį atsakingas yra jis pats. Nuteistasis jau keletą kartų teistas, atlikęs bausmes nedirbo, girtavo ir darė naujus nusikaltimus. Pažymėtina, kad R. Ž. nužudymas iš viso nenusijęs su kaltininko turtine padėtimi. Byloje nustatyta, kad A. V. nužudė iki tol nepažįstamą R. Ž. faktiškai be jokios svarbios priežasties, o nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo elgesiui didžiausią reikšmę turėjo jo besaikis girtavimas. Taigi jokių papildomų, taip pat ir apelianto nurodomų aplinkybių pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis pagrindo nėra. Be to, įrodyta, kad A. V. nužudymą padarė būdamas girtas, teisme pats pripažino, kad blaivus nebūtų nusikaltęs, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino A. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nustatęs po vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, teismas atsižvelgė ir į A. V. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes, be to, įvertino ir duomenis apie nuteistojo asmenybę. Šie duomenys beveik išimtinai neigiami. Nors ir jauno amžiaus, A. V. anksčiau jau 7 kartus teistas už kitus tyčinius nusikaltimus, iš to nepadarė jokių išvadų, nedirbo, girtavo, o šį kartą, nužudydamas R. Ž. , padarė labai sunkų nusikaltimą, padariusį ypatingą žalą ir sukėlusį neatstatomas pasekmes. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė laisvės atėmimo nuo 5 iki 20 metų bausmę arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Net ir šioje sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis buvo 12 metų ir 6 mėnesiai. Tuo tarpu nuteistajam A. V. paskirta bausmė už sankcijos vidurkį yra mažesnė. Vis dėlto nuosprendyje yra ir kai kurių prieštaravimų. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pats teismas nurodė, kad A. V. skirtina bausmė, kiek didesnė už sankcijos vidurkį. Tačiau faktiškai A. V. paskirta ne didesnė, o už tą sankcijos vidurkį netgi mažesnė bausmė.Ši bausmė apėmimo būdu dar subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta bausme. Įvertinus visas išdėstytas bylos aplinkybes, nuteistajam A. V. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją dar labiau sušvelninti pagrindo nėra.

Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį teismas priteisė iš nuteistojo 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nužudytojo sūnui M. Ž. ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nužudytojo motinai A. Ž. . Šiuos klausimus teismas irgi išsprendė teisingai, o nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas ir šioje dalyje. CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala gali būti padaryta ir kitais nusikaltimais, tuo tarpu nužudymas visada susijęs su dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimais nužudytojo šeimos nariams ir jo artimiesiems. Tuo tarpu apelianto teiginiai apie nukentėjusiųjų savanaudiškas paskatas ir tikslą pasipelnyti šiuo atveju vertintini netgi ciniškais. Nors R. Ž. su savo sūnumi negyveno kartu, pats girtavo ir galbūt ne visada tinkamai prisidėjo prie savo sūnaus išlaikymo, nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp tėvo ir sūnaus buvo nutrūkę bet kokie ryšiai. Tai paneigia paties nukentėjusiojo M. Ž. parodymai. Tėvo nužudymas M. Ž. sukėlė ypač didelius dvasinius išgyvenimus dar ir todėl , kad M. Ž. tuo metu buvo nepilnametis. Tuo tarpu su savo motina A. Ž. nužudytasis R. Ž. gyveno tame pačiame bute ir faktiškai buvo jos išlaikomas. Apelianto argumentai apie tai, kad motina nesustabdė savo sūnaus girtavimo, neieškodavo jo ligoninėse ar policijoje, yra ir nepagrįsti, ir neturintys nieko bendro su civilinio ieškinio klausimu. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M. Ž. ir A. Ž. nuteistojo padarytu nusikaltimu tikrai buvo padaryta neturtinė žala, jie pagrįstai buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir jiems buvo pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Priteisdamas konkrečias šio atlyginimo sumas teismas CK 6.250 str. 2 d. reikalavimų irgi nepažeidė. Pažymėtina, kad vieno nukentėjusiojo – nužudytojo brolio D. Ž. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė ir priteisė šiam nukentėjusiajam tik jo turėtas R. Ž. laidojimo išlaidas. Tuo tarpu M. Ž. bei A. Ž. civilinius ieškinius teismas patenkino tik iš dalies, priteisdamas šiems nukentėjusiesiems atitinkamai 40000 ir 50000 litų. Įvertinus nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumą ir jo pasekmes, šios piniginės sumos tikrai yra ne per didelės ir tai neprieštarauja jau susiformavusiai teisminei praktikai. Apeliaciniame skunde nuteistasis vėl nurodo, kad jis pats nedirba, o jo motina gauna minimalų atlyginimą. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia nei nuteistojo pareigos atlyginti jo paties padarytą žalą, nei jo galėjimo tai padaryti. Apelianto motinos uždarbis šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes ji už pilnamečio sūnaus padarytą žalą neatsakinga. Tuo tarpu pats nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl atlikęs bausmę turės galimybę dirbti ir jo galimybė atlyginti iš viso 90000 litų dydžio neturtinę žalą yra visiškai reali. Todėl šioje dalyje teismo nuosprendis irgi yra pagrįstas, nes civilinių ieškinių klausimas išspręstas vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.