- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-28
- Bylos Nr.
- I-1467-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00489-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Gintaro Čekanausko ir Nataljos Zelionkienės, sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau –ir NŽT skyrius, Kauno miesto skyrius) 2016 m. liepos 19 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.94) bei 2017 m. sausio 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ( toliau –ir Tarnyba, NŽT) raštą Nr.1SS-222-(7.5.) (toliau –ir Sprendimai, Skundžiami raštai).
Pareiškėja patikslintame skunde ( b.l. 48-49 ) ir jos atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog Skundžiami raštai, kuriais pareiškėjai siūloma už negrąžintą 0,009 ha žemės kompensuoti pinigais, yra neteisėti ir nepagrįsti. Tvirtino, jog pareiškėjos motina R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės. Tuometei Kauno miesto valdybai 1991-12-05 ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nekeitė. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu 1408 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės žemę Kauno mieste, Vilijampolėje, perduodant nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.
Tvirtino, jog nuosavybės teisės į 0,009 ha žemės nepagrįstai iki šiol nėra atkurtos natūra, nors tokia galimybė yra, neatkurtos žemės dalį grąžinant iš šalia jos sklypo esamos valstybinės rezervinės žemės vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 16 str. nuostatomis.
Nurodė, jog po pareiškėjos daugkartinio raštiško kreipimosi į NŽT skyrių, pastarasis 2016-05-10 d. raštu Nr. 8SD - 2767-(14.8.7.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusios savininkės žemėje. Kauno miesto savivaldybės administracijos urbanistikos ir architektūros skyrius raštu 2016-06-13 Nr.70-2-1984 informavo NŽT skyrių, kad minėtoje teritorijoje laisvos neužstatytos žemės nėra, nes žemės dalis prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini)papuola į perspektyvinės gatvės, numatytos Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrame plane 2013-2023 m. teritoriją, tačiau, pareiškėja ir jos atstovai atkreipė teismo dėmesį tai, kad ginčas keliamas ne dėl laisvos žemės adresu (duomenys neskelbtini), o dėl žemės adresu (duomenys neskelbtini), kurioje žemės sklypas nepapuola į perspektyvinės gatvės teritoriją. Nurodė, jog tai akivaizdžiai matyti iš Kauno miesto savivaldybės patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini)detalaus plano bei iš „Regia“ 2017-02-22 dienos Registrų centro tinklalapio. Pažymėjo, jog šalia jos esamo žemės sklypo yra valstybinė žemė, kurioje jokių statinių iki šiol nėra, todėl yra galimybė nuosavybės teises atkurti natūra pareiškėjos pageidaujamoje vietoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai nurodė, jog buvusios savininkės žemės sklypo ribos iš vakarinės pusės buvo pažymėtos neteisingai.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepime (b.l.69-72) ir minėtos institucijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Skundžiami raštai yra teisėti ir pagrįsti.
Tvirtino, jog R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės. Pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisės į R. H. turėto 0,2533 ha žemės sklypo dalį - 0,1267 ha žemės. Ji 1991 m. gruodžio 5 d. pirminiu prašymu išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei L. P.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. turėtos žemės dalį - 0,1177 ha perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės dar nėra atkurtos. Kauno miesto skyrius 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) „Dėl laisvos neužstatytos žemės“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) R. H. iki 1940 m. Vilijampolėje, 4 kv. 3 Nr. Lapių ir Baisiogalos g. turėtos žemės planą, kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad R. H. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, dalis teritorijos užimta nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, o kita dalis patenka į perspektyvinės gatvės teritoriją. Apie tai pareiškėja buvo informuota šioje byloje skundžiamu Kauno miesto skyriaus 2016 m. liepos 19 d. raštu Nr. 8SD-4412- (14.8.94.), kuriame nurodyta, jog buvusios savininkės teritorijoje nesant žemės, už likusią 0,0090 ha žemės dalį bus atkurta pinigais, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 punkte.
Pažymėjo, jog šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini)esančioje valstybinėje žemėje nėra galimybės suformuoti nurodyto dydžio žemės sklypo, nes ši teritorija nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemės ribas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą ( b.l. 88-90) ir minėtos institucijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius išnagrinėjo schemą, kurioje pažymėtos buvusios savininkės R. H. turėtos žemės sklypo ribos ir nustatė, kad laisvos ( neužstatytos) žemės toje teritorijoje nėra, apie tai 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo NŽT skyrių. Pažymėjo, jog pareiškėja neginčija minėto rašto, tačiau pretenduoja nuosavybės teises atkurti šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančioje valstybinėje žemėje, kuri nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemės ribas, o suteikti naujo žemės sklypo nėra teisinio pagrindo.
Skundas netenkinamas.
Šioje byloje ginčas keliamas dėl Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. liepos 19 d. rašto Nr. 8SD- (14.8.94) bei 2017 m. sausio 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto Nr.1SS-222-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Atkūrimo įstatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).
Administracinės bylos ir R. H. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1863 kopijų (toliau-ir Nuosavybės byla) duomenimis nustatyta, jog pareiškėja yra buvusios savininkės R. H., kuri Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės, dukra. Pareiškėja 1991 m. gruodžio 5 d. prašymu nuosavybės teises atkuriančiai institucijai išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra ( b.l.77-78). Nors prašyme buvusiu savininku nurodė savo tėvą A. H., tačiau nuosavybės teises atkurianti institucija dėl to ginčo nekelia, pagal šį prašymą buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusios savininkės R. H. žemę.
Byloje taip pat nėra ginčo, jog pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisės į R. H. turėto 0,2533 ha žemės sklypo dalį - 0,1267 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei L. P.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės turėtos žemės dalį ( 0,1267 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, suformuojant jį pagal detalųjį planą ( b. l. 39, 75-76, Nuosavybės byla, b. l. 53).
Nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės iki šiol nėra atkurtos. 2008m. gruodžio 17 d. Kauno apskrities viršininko įsakyme Nr. 02-01-14216, kuriuo buvo patikslintas 1998 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 1408 dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodyta, jog nuosavybės teisės į 0,0090 ha bus atkurtos vėliau (Nuosavybės byla, b. l. 59).
Pareiškėja siekia, kad į likusią neatkurtos nuosavybės dalį (0,0090 ha) nuosavybės teisės būtų atkurtos suteikiant žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančioje valstybinėje žemėje, kuri iš vakarinės pusės ribojasi su pareiškėjos žemės sklypu. Dėl to 2016-06-20 su prašymu ji kreipėsi į NŽT skyrių, kuris šioje byloje ginčijamu 2016 m. liepos 19 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.) atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu ir nurodė, jog nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės bus atkurtos pinigais (b.l.59-60). Pareiškėja pasinaudodama ikiteismine tvarka minėtą sprendimą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri šioje byloje ginčijamu 2017 m. sausio 26 d. raštu Nr.1SS-222-(7.5.) NŽT skyriaus sprendimą paliko nepakeistą ( b.l. 62-63).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Tvarkos 106 ir 106¹ punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011). Taigi Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog NŽT Kauno miesto skyrius raštais, t. y. 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) „Dėl laisvos neužstatytos žemės“, 2016 m. birželio 8d. raštu Nr. 8SD-3587-(14.8.7) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) R. H. iki 1940 m. Vilijampolėje, 4 kv. 3 Nr. (duomenys neskelbtini). turėtos žemės planą, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei (b.l. 81-82). Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos neužstatytos) žemės“ nuosavybės teises atkuriančią instituciją informavo, kad R. H. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra (b. l. 83). Minėtame rašte nurodyta, jog didžioji dalis teritorijos užimta nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), Kaune, o kita mažoji dalis prie sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą 2013-2023 m. patenka į perspektyvinės gatvės teritoriją ir žemės sklypo prie Vienožinskio g. detaliajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-04-17 įsakymu Nr. A-1602, patenka į nuosavybės teisėms atkurti, teritoriją.
Pažymėtina, jog teismas pareiškėjai per jos atstovus išaiškino teisę ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštą Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos neužstatytos žemės“, kaip sukeliantį teisines pasekmes, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Kol nenuginčyti administraciniai aktai, yra laikomi teisėtais, todėl teismas neturi teisinio pagrindo abejoti rašte pateiktų duomenų teisingumu.
Šalies argumentai
Nors pareiškėja skunde nurodė, jog ji siekia, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, tačiau reikšdama reikalavimą atkurti nuosavybės teises suteikiant žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančioje valstybinėje žemėje, iš esmės reiškia prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu, t. y. Įstatymo 16 straipsnyje 9 dalyje 1punkte, 2 punkte numatytais būdais (perduodant lygiavertį arba naują žemės sklypą).
Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Administracinėje byloje nustatyta, jog L. P. iki įstatymo nustatyto termino ( 2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė.
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys patvirtina, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jau 2004-03-08 rašte Nr.233 pareiškėjai nurodė, jog nuosavybės teisių atkurti natūra į likusią neatkurtą dalį nėra galimybių, išaiškino, jog už likusį neatkurtą žemės plotą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį gali būti atlyginta vertybiniais popieriais arba perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 50). 2004-04-19 pareiškėja buvo pateikusi prašymą už likusią žemės dalį kompensuoti vertybiniais popieriais (Nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 47), tačiau byloje nėra duomenų apie sprendimo priėmimą šiuo pagrindu bei dėl kokių priežasčių jis nebuvo priimtas, tačiau šių atsakovo veiksmų pareiškėja neskundė ir šiame skunde dėl to ginčo nekelia.
Byloje yra duomenys, kad pareiškėja 2008-10-13 pateikė prašymą už negrąžintą 0,9 aro žemę Kauno mieste suformuoti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 54). Nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmai patvirtina, jog ji ėmėsi veiksmų, kad nuosavybės teisės pareiškėjai šiuo būdu būtų atkurtos. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2008-11-14 raštu Nr. S 1-4036(1.10) pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2008-11-27 apsispręsti, kurioje vietovėje ji pageidauja gauti minėtą žemės sklypą ir apie tai informuoti instituciją (Nuosavybės byla, b. l. 68-71), tačiau Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja nepateikė informacijos apie tai, kurioje vietovėje pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą, todėl minėta institucija negalėjo parengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, jog nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pasikeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsniams (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymas Nr. XII-1150), įstatyme buvo įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijoje, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdas – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėją atsakovas 2014 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-698„Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ ( b. l. 73-74) informavo apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimą bei galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad tokio pobūdžio prašymas Kauno miesto skyriui iki įstatymo nustatyto termino (2015 m. kovo 1 d.) būtų pateiktas.
Ginčui aktualaus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatose (Sprendimo priėmimo metu galiojanti redakcija nuo 2015-10-01) buvo įtvirtinta, jog piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų (1d.). Pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d. ( 3d.). Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti.
Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (5d.).
Konkrečiu atveju akivaizdu, jog pareiškėja iki įstatymo nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Po įstatymo nustatyto termino pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jos pageidaujamu būdu (natūra) atkurti nuosavybės teises nėra galimybių. Pareiškėjai buvo išaiškinta ir suteikta galimybė atkurti nuosavybės teises vertybiniais popieriais arba suteikiant lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau šiomis galimybėmis ji nepasinaudojo. Taip pat jau aukščiau nurodyti administracinės bylos duomenys patvirtina, kad ji nepasinaudojo ir siūloma galimybe už likusią negrąžintą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje pagal Įstatymo 21 str. 4d., todėl atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį turi teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises pinigais, apie tai ir nurodė Skundžiamuose raštuose, pagrįstai ir teisėtai atsisakydamas atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu.
Teismas pažymi, jog atkūrimas natūra reiškia laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimą buvusio savininko turėtoje žemėje (Atkūrimo įstatymo 5 str. 3d. 1p.), tačiau jau minėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštas Nr. 70-2-1984 patvirtina, kad buvusios savininkės turėtoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėjos pageidaujamame atkurti nuosavybės teises žemės sklype, esančiame šalia pareiškėjos nuosavybės teise turimo sklypo ((duomenys neskelbtini)), yra valstybinė žemė. Iš keliamo ginčo esmės akivaizdu, jog pareiškėja pretenduoja į su jos sklypu besiribojančios iš vakarų pusės valstybinės žemės dalį, tačiau ši teritorija nepatenka į buvusios savininkės žemės sklypo ribas ( b. l. 18, 19, 91).
Pareiškėjos atstovai teismo posėdžio tvirtino, jog buvusios savininkės žemės sklypo ribos vakarinėje dalyje buvo kartografuotos neteisingai, toje vietoje yra buvusios savininkės žemė, į kurią galima atkurti nuosavybės teises natūra.
Buvusios savininkės R. H. iki 1940 m. turėto žemės sklypo, buvusio Vilijampolėje , 4kv.3 Nr. (duomenys neskelbtini)g., ribos buvo nustatytos vadovaujantis 1992-02-11 Kauno valstybinio archyvo pažymėjimu Nr. H-1 ir Kauno apskrities, Lapių valsčiaus, Vilijampolės –Slabados dvaro prie Sargėnų kaimo žemės parceliacijos planu, padarytu 1934 m. Žemės Tvarkymo Departamento matininko P. R.. Tai patvirtina įrašai kartografiniame plane (Nuosavybės byla, l. 97).
Bylos nagrinėjimo eigoje iškilus abejonei dėl vakarinės sklypo ribos pažymėjimo teisingumo, NŽT Kauno skyrius pakartotinai patikrino buvusios savininkės turėto žemės sklypo vakarinę ribą, kuri buvo nustatyta 2016-05-09 parengtame preliminariame ribų plane.
2017-11-30 NŽT Kauno skyriaus rašte (b.l. 104) nurodyta, jog Kauno apskrities, Lapių valsčiaus, Vilijampolės-Slabados dvaro prie Sargėnų kaimo parceliacijos plane kvartalo Nr. 4 sklype Nr. 3 nurodyta vakarinė riba atitinka 2016-05-09 parengtame R. H. iki 1940 m. turėto žemės sklypo preliminariame plane nurodytą vakarinę sklypo ribą (plane riba A-D). Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir pakartotinį patikrinimą atlikusi NŽT specialistė I. K., kuri, remdamasi archyviniais dokumentais ( b.l. 106-107, 109-110), paaiškino, jog ši išvada buvo padaryta, išnagrinėjus archyvinius dokumentus, gretimų savininkų nuosavybės teisių atkūrimo bylas, įvertinus atstumus nuo gretimų gatvių iki ginčo sklypo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais dokumentais ir išvada dėl buvusios savininkės sklypo ribų nustatymo teisingumo, juolab, kad pareiškėja jokių kitų šias aplinkybės paneigiančių įrodymų teismui nepateikė.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, yra padaręs išvadą, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos jo nurodytu būdu ( žr. pvz. 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-952-858/2016; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-891-525/2017; 2017m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog NŽT skyrius 2016 m. liepos 19 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94) bei 2017 m. sausio 26 d. Tarnyba raštu Nr.1SS-222-(7.5.) teisėtai, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises jos nurodytu būdu, todėl skundas kaip nepagrįstas atmestinas.
Pareiškėjai šioje byloje 2017m. rugpjūčio 17 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1( NTP-2)-17-T-3891-15971 buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba ( b. l. 99).
2017-09-22 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. NTP-7-9429 ir 2017-12-05 minėtos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-3834 patvirtina, jog valstybės patirtos išlaidos už antrinę teisinę pagalbą sudaro 213,90 Eur ( b.l.98, 108).
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Konkrečiu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra pagrindo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš atsakovo (ABTĮ 40 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo L. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.