Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-06-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-193-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-14
Bylos Nr.
1A-237-193-2012
Teisminio proceso Nr.
1-83-1-00472-2011-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
Nukentėjusysis
J. D.
Nuteistasis
T. D., N. S.
Advokatai
Rima Keblienė
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-193/2012

Teisėjas Artūras Dilys Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00472-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,nukentėjusiajai J. D.,gynėjoms advokatėms Rimai Keblienei, Lidijai Blinkevičienei,nuteistiesiems T. D., N. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. D. ir nuteistųjų T. D. ir N. S. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendžio, kuriuo:

- T. D. nuteistas pagal BK 146 str. 2 d. 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir pagal BK 180 str. 1 d. 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. D. paskirta galutinė bausmė – 3 metai 2 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

- N. S. nuteista pagal BK 146 str. 2 d. 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., 3 d. atidedant 2 metams, įpareigojant N. S. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos; be to, B. S. šiuo nuosprendžiu išteisinta pagal BK 180 str. 1 d.

Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu vadovaujantis BK 72 str. 2 d. konfiskuota T. D. turto už 320 Lt. Be to, priteista: iš T. D. J. D. 200 Lt turtinės žalos atlyginimui, solidariai iš T. D. ir N. S. J. D. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, bei iš T. D. ir N. S. po 293,25 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. D. ir N. S. nuteisti už tai, kad jie veikdami kartu 2011 m. spalio 18 d. apie 12 val. Rokiškio rajono savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, užrakindami J. D. bute, suduodami J. D. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tampydami ją už plaukų, bei iki 2011 m. spalio 21 d. apie 9 val. neišleisdami iš buto išeiti J. D., panaudodami smurtą, neteisėtai atėmė J. D. laisvę ilgiau nei 48 val.

Be to, T. D. nuteistas ir už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2011 m. spalio 18 d. apie 12 val. iki 2011 m. spalio 21 d. apie 9 val. Rokiškio rajono savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas J. D., taip atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, nuo J. D. rankų numaudamas du auksinius žiedus po 150 litų, viso 300 litų vertės, nuo kaklo nutraukdamas auksinę grandinėlę 200 litų vertės, iš ausų išverdamas du auksinius auskarus 200 litų vertės, panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą J. D. priklausantį turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajai 700 litų žalą.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendį dalyje dėl ieškinio priteisimo ir ieškinio dalį padidinti – priteisti jos naudai iš N. S. ir T. D. neturtinės žalos atlyginimui 10 000 Lt. Mano, kad teismas sumažindamas jos ieškinio sumą netinkamai įvertino aplinkybes, o būtent tai – kokią skriaudą ji patyrė, kokie liekamieji reiškiniai liko po nusikalstamų veiksmų. Pažymi, kad dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų buvo prievarta laikoma, visą laikymo laiką prieš ją sistemingai buvo naudojamas fizinis smurtas, ji buvo stipriai sumušta, pažeminta, patyrė dvasinį sukrėtimą. Tokio pobūdžio agresyvūs veiksmai labai stipriai atsiliepė sveikatai. Po įvykdyto nusikaltimo atsirado baimė išeiti iš namų, suprastėjo miegas. Šie liekamieji reiškiniai tęsiasi ilgą laiką ir pagerėjimo nejaučiu. Be to, dėl nosies kaulo poslinkio jai subjaurotas veidas ir būtina atlikti tyrimus, atstatomuosius veiksmus. Nukentėjusioji teigia, kad tokio lygio operacijos priskiriamos prie plastinių ir iš valstybės lėšų nėra apmokamos, todėl jai reikalingos lėšos atstatyti savo sveikatą iki nusikaltimo buvusio lygio.

Nuteistasis T. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia nusikaltimo, dėl kurio jis yra nuteistas, nepadaręs, todėl bausmė jam paskirta nepagrįstai. Pažymi, kad teismas vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, nors nustatyta, kad ji visas dienas girtavo kartu. Nuteistojo manymu, teismas be reikalo atsisakė iškviesti apklausai N. S. 11 metų dukrą, kuri galėjo objektyviai papasakoti visų dienų įvykius. Apelianto teigimu, vadovaudamasis melagingais nukentėjusiosios parodymais teismas priėmė neteisingą nuosprendį. Nurodo, kad pasibaigus už N. S. lombarde užstatytą žiedą nupirktam alkoholiui, kurį kartu vartojo ir J. D., jis papriekaištavo šiai, kad ji gėrė už dyka, ir pasiūlė jai užstatyti savo žiedą ir toliau gerti. Pasak nuteistojo, J. D. sutiko ir pati nusimovė, o jam suabejojus, ar žiedas yra auksinis, ar užstačius gaus pinigų, ji nusimovė ir kitą žiedą, kurį padavė jam bei pasakė abiejų neužstatyti. Jis nuėjęs į lombardą žiedus užstatė ir už gautus pinigus pripirko alkoholio, o grįžęs į namus J. D. parodė lapuką iš lombardo. Kitą dieną jis su J. D. kalbėjo, kad galima būtų užstatyti ir jos auksinę grandinėlę, kadangi alkoholis baigėsi, o visiems buvo bloga. Tada ji padavė jam grandinėlę ir jis nuėjęs iki lombardo ją užstatė, o grįžęs į namus čekius iš lombardo atidavė jai. Nuteistasis pažymi, kad prieš J. D. niekas jokio smurto nenaudojo ir prievarta jos bute niekas nelaikė. Kadangi buvo alkoholio, ji pati nenorėjo niekur eiti ir gėrė kartu su jais. Teigia, kad J. D. galėjo bet kada iš jų buto išeiti, nes durys buvo nerakintos, t.y. raktas buvo duryse ir išėjimas buvo laisvas. Nuteistojo teigimu, J. D. būdama stipriai girta kelis kartus griuvo ir susimušė kūną, naktį ji užgriuvo ant V. S., kuris už plaukų ją numetė nuo savo lovos – tai patvirtino pats V. S.. T. D. teigia, kad J. D. visą laiką melavo ir tik teisme užklausus advokatui pripažino, kad gėrė kartu su visais. Mano, jog J. D. meluoja bijodama sugyventinio ir norėdama pasipelnyti.

Nuteistoji N. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio r. apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendį dalyje dėl jos nuteisimo ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad nuosprendyje nurodytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes BK 146 str. 2 d. numatyto nusikaltimo ji neįvykdė. Mano, kad teismas nuosprendį jos atžvilgiu priėmė vien nukentėjusiosios J. D. parodymų pagrindu, nesant jokių kitų jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Pažymi, kad J. D. į jos namus atėjo ir pamačiusi alkoholį liko pas ją savo noru, ir ne ji J. D. laikė, o alkoholis ir galimybė išgerti. Nurodo, kad teismas remiasi nukentėjusiosios sugyventinio R. L. parodymais, kurie nieko neparodo. Teigia, kad jis J. D. pas ją neieškojo. Mano, kad jei J. D. iš tiesų būtų buvusi laikoma per prievartą ir būtų šaukusis pagalbos, jis būtų galėjęs tai girdėti, tačiau negirdėjo. Kita teismo nurodoma objektyvi aplinkybė – kad J. D. namo grįžo sužalotu veidu, neįrodo neteisėto laisvės atėmimo fakto. Juk apkaltinamasis nuosprendis kitam nuteistajam T. D. yra už smurtiniu keliu atimtas iš jos vertybes. Nuteistoji N. S. pažymi, jog tuose veiksmuose nedalyvavo, todėl teismas, sužalojimus priskirdamas neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimo sudėčiai, neturėjo tam jokio objektyvaus pagrindo. Be to, nors byloje buvo pakankamai įrodymų, kad J. D. visas tris dienas kartu su visais gėrė, o to pasėkoje buvo neblaivi ir nekoordinavo savo judesių, teismas kažkodėl ignoravo jos ir kitų liudytojų parodymus, kad ši griuvinėjo. Kai ji nugriuvo pirmąją dieną prie stalo, į stalą ji smarkiai susimušė nosį, iš kurios smarkiai bėgo kraujas, ji išsitepė rūbus. Nors J. D. susižalojo tik dėl savo pačios neatsargaus elgesio ir neblaivumo, teismas iškreipdamas objektyvią tiesą, tai laiko įrodymu, kad ji buvo laikoma per prievartą mano bute. Besąlygiškai tikėdamas nusenėjusiąja, teismas visiškai atmeta visų kitų liudytojų parodymus. Apeliantė nurodo, kad jos tėvas V. S. teisme patvirtino, kad tai jis išpešė kuokštą plaukų iš J. D. galvos, kai ši norėjo atsigulti į jo lovą. Ši aplinkybė teismo sprendime iš viso nebeminima. Nors teismo metu buvo nustatyta, kad buto raktas visą laiką buvo laikomas duryse, iš buto į mokyklą išeidinėjo vaikai, kad buvo momentų, kai bute nebuvo nei jos, nei antro nuteistojo, kad niekas nekliudė nukentėjusiai laisvai judėti po butą, kad buvo praviri buto langai ir galimybė prisišaukti pagalbos, kad buvo momentų kai visi, taip pat ir J. D., išeidavo į laiptinę parūkyti, t.y. kad buvo visos sąlygos nukentėjusiajai išeiti pačiai, J. D. beveik tris paras jokių aktyvių veiksmų savo laisvės atgavimui nepadarė. Todėl, apeliantės manymu, teismui turėjo kilti abejonė, ar tikrai J. D. laisvė buvo atimta neteisėtu būdu, ar nėra pagrindo tikėti, kad ją bute laikė galimybė gerti. Be to, skunde pažymima, kad nors J. D. teismo sprendimu dėl girtavimo net motinystės teisės buvo apribotos, teismas tai nepagrįstai palaikė reikšmės bylai neturinčia aplinkybe, nes, nuteistosios manymu, ši aplinkybė kaip tik paaiškina, kodėl J. D. savo noru nėjo namo, kol buvo alkoholio.

Teismo posėdyje nukentėjusioji prašo tenkinti jos apeliacinį skundą bei atmesti nuteistųjų skundus, nuteistieji ir jų gynėjai prašo tenkinti kiekvieno jų skundus bei atmesti nukentėjusiosios skundą, o prokurorė prašo nuteistųjų skundus atmesti, o nukentėjusiosios skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios ir nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų T. D. ir N. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino juos kaltais – T. D. pagal BK 146 str. 2 d., 180 str. 1 d., N. S. pagal BK 146 str. 2 d., bei paskyrė jiems teisingas bausmes, taip teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nors nuteistieji ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, o nukentėjusioji J. D. nesutinka su jai priteistu neturtinės žalos dydžiu, išanalizavusi visų apeliantų skunduose nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundus tenkinti.

Nuteistieji T. D. ir N. S. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jų nuteisimo už neteisėtą J. D. laisvės atėmimą. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nes nukentėjusioji kaltinime nurodytame bute buvo savo valia, niekieno neverčiama. Nuteistųjų skunduose tam tikrais teiginiais ginčijami teismo konstatuoti faktai, pateikiant byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, liudytojo R. L. parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo T. D. ir N. S. kaltę dėl jiems inkriminuoto BK 146 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl išteisinti juos dėl minėto nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą. Šio įstatymo saugoma vertybė – fizinė žmogaus laisvė. Fizinės žmogaus laisvės atėmimas kaip veika gali būti padaroma: žmogų sulaikant jo buvimo vietoje ir suvaržant jo judėjimo laisvę (uždarant patalpoje, kurioje asmuo buvo, neleidžiant išeiti grasinimo būdu ir pan.); fiziškai suvaržant žmogaus judesius (surišant, surakinant, laikant jį rankomis ir pan.); žmogų pagrobiant, t. y. jį perkeliant iš vienos vietos į kitą ir laikant nelaisvėje šioje vietoje. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti padaromas tiek naudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliąja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, kerštas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos ar pan. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais teisingai nustatyta, kad nukentėjusiajai J. D. buvo neteisėtai atimta laisvė.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad T. D. ir N. S. užrakindami J. D. bute, neišleisdami iš buto jai išeiti, panaudodami smurtą, neteisėtai atėmė J. D. laisvę ilgiau nei 48 val. Nors apeliantai šias aplinkybes ginčija, tvirtindami, kad nukentėjusiajai laisvės neteisėtai neatėmė, tai, kad nuteistieji neteisėtai atėmė laisvę J. D. įrodyta skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytų ir aptartų įrodymų visetu. Nukentėjusioji nuo pat proceso pradžios davė gana išsamius, nuoseklius parodymus apie prieš ją atliktus nuteistųjų veiksmus sulaikant ją kaltinime nurodytame bute ir taip suvaržant jos judėjimo laisvę. Nukentėjusioji J. D. parodė, kad prieš jos valią, prievarta buvo laikoma N. S. gyvenamajame būste, neleidžiant jai iš jo išeiti. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes įrodymų visumos kontekste abejonių dėl J. D. parodymų patikimumo nekyla. Nukentėjusioji parodė pas N. S. užėjusi trumpam, paprašyti cigaretės, nes ji laukė atvažiuojančio R. L. ir planavo vykti į kapines, be to, pas N. S. užėjo jau su kapinėms skirtomis gėlėmis. Tokius jos parodymus patvirtino ir nuteistoji N. S.. Liudytojas R. L. taip pat parodė, kad 2011-10-18 sutarė su J. D. važiuoti į kapines, nupirko gėlių ir tik nuėjo apdrausti automobilio. Nukentėjusioji parodė, kad jai užėjus pas N. S., neužilgo paskambino R. L. ir ji norėjo atsiliepti bei eiti į mašiną važiuoti, tačiau T. D. atėmė iš jos telefoną ir kartu su N. S. neišleido jos iš buto, kuris buvo užrakintas. Tokius J. D. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas R. L.. Todėl įvertinant J. D. ketinimus važiuoti į kapines ir išankstinį ruošimąsi tam, apeliantų versija dėl J. D. nenorėjimo išeiti ir noro likti vartoti alkoholinius gėrimus įrodymų visumos kontekste vertinama kritiškai ir atmetama. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai kritiškai vertino liudytojais byloje apklaustų nuteistosios N. S. artimųjų parodymus, kurių prieštaringumas kai kurioms nuosprendyje nurodytoms teismo konstatuotoms faktinėms bylos aplinkybėms rodo jų nepatikimumą bei atskleidžia galimus jų ketinimus padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusioji J. D. parodė pas N. S. atėjusi būdama sveika, tą patvirtino ir liudytojo R. L. parodymai, taip pat ir nuteistųjų parodymai. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad po trijų dienų iš N. S. grįžusi J. D. buvo sužalota, ką patvirtina apžiūros protokolo duomenys, taip pat liudytojas R. L.. Nukentėjusioji parodė, kad sužalojimus jai kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėto laisvės atėmimo tikslais padarė nuteistieji N. S. ir T. D.. Nors nuteistieji nepripažįsta vartoję J. D. atžvilgiu smurtą, teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie patirto smurto aplinkybes. Tai, kad nukentėjusioji nešaukė pagalbos ir pan., neleidžia teigti, jog J. D. melavo. Įvertinant nuteistųjų elgesį J. D. prievarta laikant bute, atimant iš jos telefoną bei neleidžiant juo atsiliepti, taip pat vėlesnį T. D. elgesį pagrobiant iš jos turtą, taip pat atsižvelgiant į J. D. nustatytų sužalojimų kiekį bei lokalizaciją, abejonių dėl nukentėjusiosios nurodyto smurto prieš ją vartojimo aplinkybių teismui nekyla. Jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusioji ir liudytojas R. L. apkalba nuteistuosius, nėra – nei nuteistieji apylinkės teisme, nei liudytojai B. S., V. V. S., V. M., Ž. S. nenurodė apie nuteistųjų nesutarimą su J. D. ar R. L. ar kokį kitą galimą apkalbėjimo motyvą. Tokių duomenų nenustatyta ir byloje. Nuteistųjų teiginiai, kad nukentėjusioji būdama neblaivi pati susižalojo atmetami kaip nepagrįsti, nes nukentėjusiosios parodymai ir J. D. nustatytų sužalojimų kiekis bei lokalizacijas tam prieštarauja.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistieji T. D. ir N. S. BK 146 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jų veiką. Skundžiamas nuosprendis dėl šio nusikaltimo pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais nuteistųjų kaltės įrodymais ir jie pagrįstai pripažinti kaltais remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantai T. D. ir N. S. padarė nusikaltimą, už kurį jie nuteisti. Todėl išteisinti jos iš šios nusikalstamos veikos nėra pagrindo.

Apeliantas T. D. neigia padaręs ir BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, jis kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, tačiau teisėjų kolegija neranda pagrindo nuteistojo skundą tenkinti ir šioje dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės už J. D. turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą pagal BK 180 str. 1 d., tinkamai kvalifikavo šią T. D. padarytą nusikalstamą veiką.

Baudžiamosios bylos medžiaga teisingai nustatyta, kad T. D. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė iš J. D. jai priklausantį 700 Lt vertės turtą. Teismas, nustatydamas T. D. kaltę dėl šio nusikaltimo, pagrįstai vadovavosi nuosekliais, nuo pat pradžių nekintančiais nukentėjusiosios J. D. parodymais. Nuo pareiškimo policijai pateikimo ir pirmos savo apklausos iki pat skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo J. D. tvirtino, kad įvykio metu jos atžvilgiu panaudojant fizinį smurtą T. D. iš jos pagrobė kaltinime nurodytą turtą. Nuteistasis nepripažįsta jėga iš J. D. atėmęs jai priklausančius daiktus, teigia, jog nukentėjusioji pati jam juos davusi, tačiau tokie nuteistojo parodymai pagrįstai apylinkės teismo vertinti kritiškai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytais motyvais konstatuotą prievartinį nukentėjusiosios laikymą N. S. gyvenamajame būste, nėra pagrindo tikėti nuteistojo teiginiais apie savanorišką nukentėjusiosios turimų auksinių dirbinių atidavimą T. D.. Priešingai, teismo konstatuotas neteisėtas T. D. elgesys J. D. atžvilgiu iki plėšimo padarymo nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie prieš ją įvykdyto plėšimo aplinkybes. J. D. daiktų prievartinį paėmimą iš dalies netiesiogiai patvirtina ir liudytojų B. S., V. V. S., V. M., Ž. S. parodymų prieštaringumas teismo konstatuotoms faktinėms bylos aplinkybės. Pastarieji teigė J. D. papuošalų paėmimo fakto nematę bei apskritai abejoję dėl jų buvimo pas J. D.. Tuo tarpu kaip matyti, patį kaltinime nurodytų auksinių dirbinių praradimo faktą patvirtina reikalaujamų daiktų pateikimo bei jų parodymo atpažinti protokolų duomenys. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis T. D. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir T. D. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas, todėl nuteistųjų minimas J. D. motinystės teisių apribojimas šiuo atveju teismo sprendimo neįtakoja. Nuteistojo T. D. teiginys, kad J. D. meluoja bijodama sugyventinio ir norėdama pasipelnyti, tėra prielaida, paneigta byloje esančia įrodymų visuma. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. D. kaltu pagal BK 180 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl išteisinti jį iš BK 180 str. 1 d. nėra pagrindo. Tuo pagrindu T. D. apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis neigia savo kaltę, taip pat motyvai dėl jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nebuvimo, yra atmetami kaip paneigti bylos medžiaga.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų T. D. ir N. S. nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jiems bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Nukentėjusioji J. D. skundu nesutinka su jai priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jį padidinti, tačiau toks prašymas nepagrįstas, todėl jos skundas atmetamas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad dėl T. D. ir N. S. nusikalstamų veiksmų J. D. patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, pažeminimą, prieš ją naudotas fizinis smurtas. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiosios patirtus neigiamus išgyvenimus, nukentėjusiajai J. D. nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, padaryto sužalojimo sunkumą, patirtą fizinį skausmą bei kitas neigiamas emocijas, nuteistųjų turtinę padėtį bei kitas bylos aplinkybes, nukentėjusiosios J. D. pareikštą 10 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino, priteisdamas iš nuteistųjų T. D. ir N. S. nukentėjusiajai J. D. 3 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas J. D. padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja. Naujų, teismo neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžiui, nukentėjusioji apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl didinti neturtinės žalos dydį J. D. skunde nurodytais, teismo jau įvertintais argumentais nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų T. D. ir N. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar nuteistiesiems įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Skundžiamas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Nukentėjusiosios J. D. ir nuteistųjų T. D. bei N. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Algirdas GaputisValdas Petras Meidus