- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-700-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00711-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Jurgis Kiškis, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- R. R.
- Nukentėjusysis
- J. B., B. B.
- Advokatai
- Petras Butkevičius
- Kategorijos
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-700-383-2013
Teisėja Asta Jakučiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00711-2012-3
2013 m. lapkričio 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, nuteistajai R. R., jos gynėjams advokatams Petrui Butkevičiui, Onai Klinavičienei, nukentėjusiesiems J. B. ir B. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. R. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gegužės 31 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidedant 1 (vieneriems) metams ir įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą.
Nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jam iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) litų, ieškinio dalis dėl 3500 litų atmesta.
Nukentėjusiosios B. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jai iš AB „Lietuvos draudimas“ neturtinės žalos atlyginimui priteista 3000 (trys tūkstančiai) litų, ieškinio dalis dėl 2000 litų atmesta.
Nukentėjusiųjų J. B. ir B. B. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteista už tai, kad 2012 m. birželio 16 d. apie 6.30 val. kelio (duomenys neskelbtini) 42-ame kilometre, vairuodama automobilį Volvo V70, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus – nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 158 punkto reikalavimus – nelygiareikšmių kelių sankryžoje išvažiuodama iš šalutinio kelio nuo (duomenys neskelbtini) kaimo į pagrindinį kelią Alytaus link, nepraleido nuo Alytaus miesto pagrindiniu keliu važiuojančio J. B. vairuojamo automobilio VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, dėl to įvykusio eismo įvykio metu dėl krūtinės sumušimo automobilio VW Passat vairuotojui J. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, keleivei B. B. dėl krūtinkaulio lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Nuteistoji R. R. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir nuteistąją išteisinti, o teismui priėmus sprendimą, kad nėra pagrindo panaikinti nuosprendį, jį pakeisti skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Skunde nuteistoji nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, tarpusavyje prieštaraujantys, kito tyrimo eigoje, ir teismas nepagrįstai nevertino jų kritiškai. Nuteistosios teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuojama aplinkybė, jog tai, kad visi nukentėjusiojo automobilio ratai po eismo įvykio buvo dešiniame kelkraštyje, gali reikšti, jog J. B. ruošėsi sukti į dešinę, tačiau dėl didelio greičio nesugebėjo atlikti posūkio į dešinę viražo ir trenkėsi į nuteistosios automobilį. Teismas taip pat netikrino svarbios aplinkybės, kad eismo įvykio metu realiai daugiau jokių kitų automobilių nebuvo, niekas neturėjo įtakos eismo sąlygoms, nors J. B. teigė, jog už nuteistosios automobilio buvo daugiau automobilių, bet nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė specialisto išvada, jog nuteistosios vairuojamas automobilis VOLVO V70 susidūrimo metu į važiuojamąją dalį buvo įvažiavęs maždaug per priekinės iškyšos ilgį, t. y. apie 0,9 metro. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kitų specialisto išvadoje pateiktų argumentų bei nustatytų faktinių aplinkybių, kurios turėjo esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, taip pat teismas nevertino specialisto paaiškinimų, duotų teisiamajame teismo posėdyje. Apeliantė pažymi, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog automobilio VW PASSAT stabdžių sistema veikė netolygiai, dešinėje pusėje ratų stabdymo jėgos buvo didesnės, todėl automobilis pasisuko ir nuslydo į dešinę, tačiau pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino formaliai, visiškai neatsižvelgdamas į specialisto išvadas dėl automobilio VW PASSAT techniškai netvarkingos stabdymo sistemos eismo įvykio metu.
Apeliantė skunde išreiškia abejonę ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos nešališkumu ir tyrimo objektyvumu, kadangi laiku neatlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai sąlygoja negalimumą nustatyti objektyvias faktines aplinkybes, objektyviai atkurti įvykusio eismo įvykio mechanizmą, nustatyti priežastinį ryšį tarp padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nevertino specialisto nustatytos aplinkybės, kad nuteistosios automobilis nejudėjo ir specialisto paaiškinimų, kad tuo atveju, kai važiuojamoje dalyje yra pakankamas tarpas tarp ištisinės (skiriamosios) linijos ir atsiradusios kliūties ir kai kliūtis susidaro ne staiga, bet per tam tikrą laiko tarpą (kelių sekundžių intervale) ir tuo laikotarpiu kliūtis nekinta, nejuda, vairuotojas pamatęs kliūtį ir galėdamas įvertinti, jog ta kliūtis stovi ir nejuda, privalo tęsti judėjimą savo važiuojamosios dalies pusėje ir pravažiuoti tą kliūtį su atitinkamu intervalu, pristabdydamas, bet ne efektyviai stabdydamas. Apeliantės teigimu, Specialisto išvadoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad nukentėjusysis privalėjo įvertinti savo automobilio techninę būklę bei pasirinkti tokį stabdymo procesą, kuris būtų saugus visiems eismo dalyviams. Šiuo atveju akivaizdu, kad J. B., nesant būtino reikalingumo, pradėjo staigiai stabdyti, tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 140.4 punktą. Nukentėjusysis, pradėdamas staigiai stabdyti, neįvertinęs savo transporto priemonės techninės būklės ir taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punktą.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad būtent nuteistosios veiksmai, išvažiuojant nelygiaverčių kelių sankryžoje į pagrindinio kelio važiuojamąją dalį, sukėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams, ir kad būtent nuteistosios veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais pavojingais padariniais. Apeliantės įsitikinimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta. Jos manymu, tokios nepagrįstos išvados padarymą lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo J. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei specialisto išvadoje ir paaiškinimuose pateiktų išvadų. Akivaizdu, kad teismas pasirinko lengviausią kaltės įrodinėjimo būdą ir tokia teismo pozicija ir taktika pažeidžia nekaltumo prezumpciją.
Skunde taip pat pažymima, kad buvo būtina nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Apeliantės manymu, vadovaujantis būtinosios sąlygos taisykle, pagrįstai galima daryti išvadą, jog būtent nukentėjusiojo J. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei nukentėjusysis J. B. būtų tęsęs judėjimą savo važiuojamosios dalies pusėje neatlikdamas jokių staigių judesių, t. y., nepradedamas staigiai stabdyti, transporto priemonės būtų saugiai prasilenkusios, nes J. B. vairuojamas automobilis turėjo ne mažiau kaip 0,5 metro intervalą saugiai prasilenkti su R. R. vairuota transporto priemone. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teigimu, darytina išvada, kad būtent nukentėjusiojo J. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję būtinu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tokią prielaidą pagrindžia ir specialisto išvada bei paaiškinimai teismo posėdyje.
Apeliantė nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nevisiškai laikėsi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad visos bylos faktinės aplinkybės bei esantys įrodymai kelia pagristų abejonių dėl nuteistosios veiksmuose esančių nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 281 straipsnyje, aplinkybės turėjo būti vertinamos išimtinai nuteistosios naudai, tačiau teismas šios pareigos neįvykdė, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją bei perkeldamas įrodinėjimo naštą nuteistajai R. R..
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat pažymi, kad teismas visiškai nemotyvuodamas paskirtos bausmės rūšies, skyrė griežčiausią bausmę, kuri neabejotinai yra neproporcinga, neadekvati, neatitinka teisingumo principo. Teismas, skirdamas bausmę, visiškai neįvertino R. R. asmenybės, pateiktos charakteristikos, kurioje ji charakterizuojama teigiamai, eismo įvykio faktinių aplinkybių. Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir paskyrė per griežtą bausmę bei nepagrįstai pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus naudotis specialia teise. Nuteistosios manymu, visos bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad jai baudžiamojo poveikio priemonė netaikytina.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjai apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusieji ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas R. R. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juo įvertino ir tinkamai motyvavo savo sprendimą.
Iš nuteistosios R. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jos kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta.
BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nurodant konkretų KET punktą, įstatyme numatytų padarinių kilimą ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek nuteistosios padarytus KET pažeidimus, padarinių – nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo, buvimą, tiek ir priežastinį ryšį tarp nuteistosios KET pažeidimo ir kilusių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ne su apeliantės skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog R. R. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų parodymais, specialisto išvada bei parodymais teismo posėdyje, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nors nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistosios R. R. veiksmai – nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu ji nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei, taip sudarė jai kliūtį ir sukėlė grėsmę eismo saugumui, sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad R. R. neteisėti veiksmai buvo pagrindinė ir būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pasekmėms atsirasti, taigi tarp R. R. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie yra prieštaringi ir neatitinka specialisto nustatytų eismo įvykio aplinkybių, šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs dėl esminių faktinių aplinkybių: nukentėjusysis J. B. nuosekliai tvirtino, kad iš dešinės pusės šalutinio kelio į pagrindinį kelią įvažiavo automobilis Volvo ir mato, kad jis juda, tada J. B. pradėjo stabdyti. Volvo įvažiavo į pagrindinį kelią beveik iki pusės eismo juostos ir sustojo. Automobilis Volvo nuo jo automobilio VW Passat tuo metu buvo apie 10-15 metrų atstumu. J. B. staigiai pradėjo stabdyti, metėsi daugiau į dešinę kelio pusę, kadangi iš priekio kita eismo juosta važiavo autobusas ir iš kairės pusės automobilio Volvo apvažiuoti nebuvo galimybės. Tas pačias esmines faktines aplinkybes patvirtina ir nukentėjusioji B. B., kuri tik konkretizuoja automobilio Volvo įvažiavimą iš šalutinio kelio į pagrindinį apie 1.5 metro. Šias nukentėjusiųjų nurodytas faktines aplinkybes patvirtina kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas su schema ir foto nuotraukomis (t.1, b.l.12-20), kad automobilis Volvo išvažiavęs į pagrindinį kelią. Tuo tarpu apeliantė tvirtina, kad ji nebuvo įvažiavusi į pagrindinį kelią. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus.
Objektyviais duomenimis yra nustatyta, kad būtent R. R. pažeidė KET reikalavimus, sudarydama pagrindiniu keliu važiavusiam J. B. kliūtį, taip priversdama jį staigiai stabdyti, ir būtent R. R. veiksmai buvo būtinoji sąlyga pasekmėms atsirasti. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi ir kitos apeliaciniame skunde minimos aplinkybės: tai, kad R. R. vairuotas automobilis į važiuojamąją pagrindinio kelio dalį buvo įvažiavęs tik apie 0,9 metro ir kurį laiką nejudėjo, kad nukentėjusysis J. B. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko J. B. išvažiavus iš važiuojamosios kelio dalies ribų, taip pat ir tai, kad J. B. vairuoto automobilio stabdžių sistema vos atitiko techniškai tvarkingiems automobiliams keliamus reikalavimus, kadangi faktinės aplinkybės patvirtina, jog būtent R. R. padaryti KET pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Tai konstatuota ekspertizės akto išvados aprašomojoje dalyje (t.1, b.l.89), kur nurodyta, kad susidūrimo metu automobilis Volvo stovėjo arba judėjo į priekį minimaliu greičiu. Išvažiuodama automobiliu į važiuojamųjų dalių sankirtą apie 0,9 metro, automobilio Volvo vairuotoja R. R. sudarė kliūtį pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjančiam automobiliui VW Passat, privertė jo vairuotoją J. B. keisti važiavimo greitį, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei. Dėl į važiuojamųjų dalių sankirtą dalinai įvažiavusio automobilio Volvo kilo grėsmė eismo saugumui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, kad nukentėjusysis J. B. esamoje įvykio situacijoje elgėsi teisingai. Atsiradus kliūčiai, jis stabdė, bei vengdamas susidūrimo, bandė kliūtį apvažiuoti iš dešinės, kadangi iš kairės apvažiuoti kliūties esamoje eismo situacijoje neturėjo galimybės: iš priekio priešinga eismo juosta važiavo autobusas ( šią faktinę aplinkybę patvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir nuteistoji R. R.). Apvažiuojant kliūtį iš kairės, neišvengiamai būtų tekę išvažiuoti į priešingą eismo juostą, arba kliudžius kliūtį, automobilis VW Passat būtų išsviestas į priešingą eismo juostą, kuria važiavo autobusas. Taigi, darytina išvada, kad nukentėjusiajam J. B. pasirinkus kliūties apvažiavimą iš kairės pusės, pasekmės galėjo būti tragiškos susidūrus su autobusu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusysis J. B. esamoje eismo įvykio situacijoje priėmė teisingą sprendimą, atitinkantį ir Kelių Eismo Taisyklių reikalavimus. Aukščiausiojo teismo padarytoje Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ( BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgoje konstatuota, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, autoavarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jeigu automobilio Volvo vairuotoja R. R. būtų laikiusi Kelių eismo taisyklių reikalavimų – duok kelią pagrindiniu keliu važiuojančiam eismo dalyviui, ji būtų išvengusi susidūrimo, kadangi automobilis VW Passat būtų netrukdomai pravažiavęs. Vadinasi, R. R. veika buvo autoavarijos metu kilusių pasekmių priežastis.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai individualizavo jai skiriamą bausmę ir nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka, kadangi skirdamas R. R. laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant pirmosios instancijos teismas pažeidė bausmių skyrimo pagrindus reglamentuojančias BK nuostatas. Pažymėtina, jog teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai įvertino tai, kad nenustatyta R. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kad R. R. teisiama pirmą kartą, kad jos nusikalstama veika yra neatsargi, kaltinamoji dirba ir darbdavio apibūdinama gerai, ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. R. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo bausta administracine tvarka už KET pažeidimą, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai parinko R. R. griežčiausią iš BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytų bausmės rūšių – laisvės atėmimo bausmę. Taip pat apylinkės teismas nesivadovavo LR BK 55 straipsnio nuostata, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiriam su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Skiriant laisvės atėmimo bausmę, turi būti pakankamai motyvuota. Apylinkės teismas nemotyvuotai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į R. R. padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistosios asmenybę apibūdinančias aplinkybes, darytina išvada, kad jai skirtina švelniausia BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei bausmės vidurkis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad R. R. nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių, kadangi tik tyčiniai nusikaltimai yra skirstomi į rūšis pagal pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad uždraudimo naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis) paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-431/2013). Nagrinėjamu atveju, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas atsižvelgė į tai, kad R. R. 2012-05-07 buvo bausta administracinę tvarka už KET pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad R. R. iš šalutinio kelio įvažiavo į pagrindinį, pažeisdama KET 158 punkto reikalavimus, tai vertintina kaip šiurkštus Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Todėl apylinkės teismas pagrįstai taikė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė vairuoti transporto priemones.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
Nuteistosios R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį:
pakeisti R. R. už BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams bei įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą, kita bausme – bauda, paskiriant jai – 20 MGL 2600 ( du tūkstančius šešis šimtus) litų dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.